2016 m. rugpjūčio 23 d., antradienis

Džidu Krišnamurtis: esminis apsisprendimas


Dvasinis Mokytojas Džidu Krišnamurtis būdamas dar mažu berniuku, buvo pastebėtas vieno iš Teosofijos draugijos vadovų Čarlzo Ledbiterio. Pamatęs berniuko aurą, teosofas teigė, kad ji nuostabiai švari ir tobula. Vėliau D.Krišnamurtis teosofų atpažintas būsimojo Pasaulio Mokytojo, Maitrėjos nusileidimo į žemę tarpininku. Teosofijos draugija, vadovaujama Ani Bezant, specialiai jam įkūrė „Ry
tų žvaigždės Ordiną“. Ši dvasinė organizacija tapo gausi ir turtinga bei plačiai žinoma.

Tačiau vėliau D.Krišnamurtis nusprendė paleisti organizaciją, įkurtą specialiai jam. Jis šitaip kreipėsi į savo sekėjus:
„Šįryt mes aptarsime Ordino paleidimą. Daugelis džiaugsis, kiti nuliūs. Tačiau tai ne džiaugsmo ar liūdesio klausimas, tai neišvengiama, ir aš paaiškinsiu kodėl.
Jūs, galimai prisimenate pasakojimą apie tai, kaip nelabasis ir jo draugas, vaikštinėdami priekyje pamatė žmogų, kuris pasilenkė, kažką pakėlė nuo žemės, įdėmiai perskaitė ir pasidėjo į kišenę.
„Ką jis čia rado?“ – paklausė draugas. „Jis surado Tiesą“ – atsakė velnias. „Tavęs ateityje laukia dideli nemalonumai“ – susikrimto jo draugas. „Viskas bus gerai“ – šyptelėjo velnias. – „Aš jam suteiksiu galimybę šios Tiesos pagrindu sukurti organizaciją`“.
Tiesa – tai neišvaikščiota žemė, ir jūs negalėsite priartėti prie jos, sekdami vieną ar kitą religiją arba sektą. Tiesa, būdama beribė ir be priežasties, nepasiekiama kažkokio kelio pagalba ir negali būti organizuota. Iš to seka, kad jokia organizacija neturi teisės būti kuriama tam, kad vesti žmones į Tiesą arba versti juos eiti…
Tikėjimas yra ypač asmeniškas klausimas ir jūs negalite ir neturite jo organizuoti. Jeigu jūs visgi imtumėtės tai daryti, tikėjimas taptų mirusiu, sausu, jis pavirstų į credo, į sektą, religiją, kuri būtų įperšama kitiems. Tai taptų tuo, kuo ir bandoma dabar užsiimti visame pasaulyje. Tiesa tampa vis banalesnė ir nuleidžiama iki pasilinksminimo, iki lygmens tų, kurie yra silpni ir tik kartais pajaučia dvasingumo ilgesį. Tiesos negalima nuleisti žemyn. Atvirkščiai, asmuo turi atlikti pastangas, kad užaugti iki jos. Jūs negalite nuleisti aukštikalnių viršūnę į slėnius. Kad įkoptum į viršūnę, jūs turite palikti slėnį, ropoti uolomis, nebojant pavojingų užtvarų.
Reikia eiti į Tiesą, ji negali būti „kiek nuleista“ jums arba organizuota. Pagrindinis organizacijų darbas – tai palaikyti susidomėjimą idėjomis. Tačiau organizacijos gali pagimdyti tik susidomėjimą be priežasties. Susidomėjimas, kuris nėra gimęs iš meilės Tiesai ir negyvuoja vardan Tiesos, tačiau gimęs organizacijos įtakoje, neturi jokios vertės. Organizacija tampa struktūra, prie kurios jos nariai visada gali prisitaikyti. Jie jau nesiveržia į Tiesą, nekyla į viršūnes, tačiau organizuoja sau patogią nišą, į kurią save patalpina arba leidžia tai padaryti organizacijai, tikėdamiesi, kad ji per tai atves juos į Tiesą.
Aš turiu tik vieną tikslą: išlaisvinti žmogų, pašaukti jį savo laisvei, padėti jam išsiveržti iš visų apribojimų, nes tik tai suteiks jam amžiną laimę ir neapribotą savęs paties pažinimą. Kadangi aš pats esu laisvas, neapribotas ir esantis vienovėje…, aš trokštu tų, kurie siekia mane suprasti, kad taptų laisvais, o ne sektų manimi ir nekurtų iš manęs eilinio narvo, tapsiančio religija arba sekta.
Šie žmonės turėtų būti laisvi nuo visų baimių: nuo religijos baimės, nuo paskutinio Teismo dienos baimės, nuo baimės mylėti, nuo mirties baimės, nuo baimės prieš patį gyvenimą, Aš darau tai dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių dailininkas tapo paveikslą: dailė – tai jo džiaugsmas, jo saviraiška, jo meilė ir jo laimė. Todėl jis ir piešia, o ne todėl, jog nori kažką iš kažko…
Aš nenoriu, kad jūs sutiktumėte su manimi, aš nenoriu, kad jūs sektumėte paskui mane, aš noriu, kad jūs suvoktumėte tai, apie ką kalbu…
Jūs norite turėti savo pačių Dievus – naujus Dievus vietoje senųjų, naujas religijas senųjų vietoje, naujas formas vietoje senųjų. Tačiau jos visos vienodai bevertės, visos jos yra kliūtimis, apribojimais, ramentais. Vietoje senųjų dvasinių hierarchijų jūs įvedėte naujas, senųjų ceremonijų vietoje – naujas. Jūs visi savo dvasingume priklausote nuo kažko išorėje, savo laimėje nuo kažko, savo nušvitime – nuo dar kažko…
Jūs turite visa tai atmesti ir ieškoti nušvitimo, džiaugsmo, švaros ir nepažeidžiamybės savo viduje. Tačiau tam ryšis nedaugelis.
Mano tikslas – padaryti žmogų laisvu, nes aš pareiškiu, jog tik dvasingumas yra ta mūsų nepažeidžiamybė, kuri yra amžina, kuri yra pusiausvyra tarp suvokimo ir meilės. Tai absoliuti Tiesa, kuri yra pati Gyvata. Todėl aš siekiu padaryti žmogų laisvu, džiaugsmingu, kaip paukštį atvirame danguje, neapsunkintą, nepriklausomą, kupiną ekstazės šioje laisvėje.
Ir aš, kuriam jūs buvot ruošiami aštuoniolika metų, dabar sakau, kad jūs turite būti laisvi nuo visų narvų, laisvi nuo jūsų sunkumų, jūsų išsisukinėjimų. Šiam išsilaisvinimui jums neprireiks organizacijos, įsteigtos remiantis dvasiniu tikėjimu. Silpniesiems ieškant Tiesos nepadės jokia organizacija, nes Tiesa glūdi kiekviename iš mūsų, ji ne ten kažkur toli arba arti: ji čia visada. Organizacijos yra neįgalios kažkam suteikti laisvę… Niekas išorėje nepadarys jūsų laisvais. Yra tokia idėja, jog tam tikras žmonių ratas valdo raktą nuo Laimės Karalijos. Tokių žmonių nėra. Niekas neturi valdžios laikyti šį raktą. Šis raktas – jūsų pačių esmė, kurios atgajoje, apsivalyme ir nepažeidžiamybėje ir yra Amžinybės Karalystė. Visa tai galima rasti tik savo paties viduje…
Mano vienintelis rūpestis – absoliutus ir besąlyginis žmogaus išsilaisvinimas.“
Džidu Krišnamurtis, 1929 metų rugpjūčio 2 diena.
Toks buvo D.Krišnamurčio apsisprendimas, kurio jis laikėsi iki savo dienų šioje žemėje pabaigos. Jis šitaip kalbėjo:
„Bet kokios rūšies autoritetas, ypač mąstymo ir suvokimo srityje – savo esme yra ypatingai griaunantis, ydingas dalykas. Lyderiai naikina savo sekėjus, o sekėjai – lyderius. Jūs turite būti savo paties mokytojais ir savo paties mokiniais. Jūs turite abejoti viskuo, ką žmonės laiko vertingu ir būtinu. (…) Suvokę, jog negalime pasikliauti jokiu išoriniu autoritetu … tuomet atsiranda dar didesnis sunkumas – atsisakyti savo paties vidinio autoriteto, mūsų pačių specifinių patirčių ir sukauptų nuomonių, žinių, idėjų ir idealų autoriteto“.
Tai, apie ką kalbėjo D.Krišnamurtis, dera suvokti plačiu ir laisvu vidiniu žvilgsniu. Jis nekvietė nei kurti organizacijų, nei jų griauti. Jis kvietė suprasti, kad Suvokimas gimsta žmoguje, kaip asmeninė patirtis, gimstanti tyloje ir iš tylos. Tam nebūtinos išorinės hierarchijos, autoritetai, tik švari širdis ir pasiryžimas kopti į viršūnę.
Šiais laikais ši žinia yra ne mažiau aktuali, nei praėjusiame šimtmetyje: viskas dabar vyksta ypatingai greitai. Jei dvasinė organizacija buvo įkurta, kaip sakė D.Krišnamurtis ne „iš meilės Tiesai“ – ji greit tampa negyvu kūnu, prikaišiotų dogmų, taisyklių ir pasididžiavimo savo išskirtinumu.
Jau pats toks užgimimas yra pabaigos pradžia… Kaip taisyklė, šių laikų sparčiai besimainančiame pasaulyje organizacijos be pamatų išnyksta taip, kaip ir buvo sukurtos.
Naujosios epochos organizacijos neturės išorinių hierarchijų ir struktūrų. Remdamosi vidiniu-dvasiniu narių (be narystės) suvokimu, jos padės žmogui ieškoti ir atrasti Tiesą bendraminčių būryje. Kam iš viso reikalinga ši kaimynystė? Tam, kad žmogus gimsta ir gyvena ne vienas, jis – sociali būtybė. Ir asmuo gali jautis geriau, būdamas panašių į save aplinkoje. Čia jis gali augti, vystytis ir laisvėti. Tokia organizacija – tai daugiau dvasinė bendrystė, nei konkreti vieta ar skvarma (forma).
Tik laisvai tekantis vanduo išlieka švarus ir tyras. O Suvokimas kyla aukštyn.
R.G.Narajanas
paimta iš čia: http://www.yogi.lt/straipsniai/dzidu-krisnamurtis-esminis-apsisprendimas/

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą