Puolę Angelai II dalis

Kodėl Angelai „Pasirinko“ Pulti?

            Kyla didelis klausimas apie angelų puolimą, o taip pat apie tuos, kurie sekė Liuciferį sukilimo prieš Dievą metu, o labiausiai dėl Stebėtojų/Grigori.

            Sakykime, kad Danguje angelai, kurie sekė paskui Liuciferį, buvo jo apgauti, ir jie ėjo į karą prieš Dievą ir jo Angelus. Tačiau Stebėtojai/Grigori neturėjo priežasčių nepaklusti, nes žinojo, kas nutiko Adomui ir Ievai, kai jie nepakluso.

Taigi, kas privertė Angelus „pasirinkti“ pulti?

Metju Bansonas (Methew Bunson) šiuo klausimu sako: Tikslus būdas ir puolimą supantys įvykiai yra daugiau per amžius vykdomos spekuliacijos reikalas. Buvo daug teorijų ir legendų kaip tai atsitiko. Pavyzdžiui, Šv. Tomas Akvinietis (iš dalies remdamasis Šv. Augustinu), sako, kad angelai pradžioje buvo Dievo sukurti su laisva valia tam, kad leisti jiems pasirinkti priimti ar  atstumti jį visiems laikams. Kadangi jie buvo sukurti su prigimtim, kurią turėjo nuspręsti amžiams, jų sprendimas buvo neatšaukiamas.

Taip pat galime atsekti puolusių angelų pėdsaką ir kaip jie tokiais tapo sekdami istorišką Šėtono vystymąsi. Senajame Testamente satan vardas buvo naudojamas apibūdinti Dievo „priešingybę“, iškeliant blogį ir žmonijos gundymą (Išm. 2:24; 1Chron. 21:1; Job 1:6-12). Jėzus taip pat buvo Šėtono gundymų objektas dykumoje (Mt. 12:24)

Platesnės užuominos apie Šėtoną yra Raštuose, o Naujojo Testamento laiku buvo įprasta pripažinti blogųjų dvasių buvimą priklijuojant Šėtono vardą demonui arba Archfiendui (kaip Apr. 20:2), ir įvairiai jį apibūdinant- kaip Nelabąjį (Mt. 5:37; 13:19), Belzebubą (Beelzebub Mk. 3:22), Kaltintoją (Apr. 12:10) ir kt. Specifinis Šėtono paminėjimas, kaip puolusios dvasios arba dangiškosios būtybės (t.y. angelo), randamas 2Pet. 2:4 ir Apr. 12:7-9. Ten jis charakterizuojamas kaip angelų ostijos lyderis, kuris buvo išmestas iš dangaus. Taigi, jis gali apsimesti šviesos angelu. Šėtono, kaip angelo, aprašymas buvo tai, kas vėliau buvo ženkliai plėtojama.

 Savo Moralijoje Popiežius Šv. Grigorijus I Didysis rašė, kad Šėtonas buvo toks didis šlovėje ir žinojime, kad nešiojo kitus angelus kaip paprasčiausius drabužius. Tačiau nuomonės tame, ar jis priklausė konkrečiam chorui, skyrėsi, o labiausiai spekuliatyvūs rašytojais sakė, jog jis serafimų ir dorųjų vadas (o taip pat jėgų ir archangelų princas).

Šv. Tomas Akvinietis išreiškė svarbią mintį, kad Šėtonas yra iš cherubinų choro, nes pranoko žiniomis, o ne meile ir geraširdiškumu. Cherubinai yra garbinami antrajame angelų chore ir labiausiai žinomi savo žiniomis ir galia.

Matju Bunson

            Kaip matėme “Puolę Archangelai” dalyje, Liuciferis ir Šėtonas yra du skirtingi puolę angelai, o Liuciferis buvo pirmasis. Kadangi šiedu buvo maišomi, taip atsitiko, kad Šv. Tomas Akvinietis omeny turėjo Liuciferį, kuris buvo Cherubinas, kai įvardino jį kaip Šėtoną.

            Aš nedetalizuosiu Liuciferio puolimo priežasčių, nes kokia bebuvo to priežastis, jis tai padarė iš egotizmo ir tyros pagiežos.

            Tačiau kas dėl Stebėtojų- Grigori, man atrodo, kad puolę Stebėtojai- Grigori negalvojo apie jų pagalbą žmonėms, kaip apie didelę nuodėmę, jei tai iš vis yra nuodėmė. Tai, kad jie tai darė reiškia, kad jie taip didžiai mylėjo žmones, kad pasirinko padėti jiems. Be kita ko, tokia pati Dievo meilė Adomui (ar Jėzui) buvo Liuciferio maišto priežastis.

            Stebėtojai/Grigori, kaip angelai su dieviškąja Laisvos Valios dovana, pasirinko neatšaukiamą pasirinkimą mylėti žmoniją, pakeisti jų evoliucijos eigą ir patirti žmogiškumą/mirtingumą, o todėl, būdami žmonėmis su fizine forma, jie tuokėsi su žmonių moterimis. Nors jie kreipėsi į Enochą tarpininkauti ir kalbėti nuo jų su Dievu, jie liko pririšti 70-čiai kartų (ar tai pakankamai ilgas periodas? Ar nuodėmė vis dėlto nebuvo tokia didelė). Hmmm!

            Taip pat jie nori mus įtikinti, kad puolę Stebėtojai/Grigori buvo sugundyti žmonijos moterų, kurios turėjo įprotį visur vaikščioti nuogos, ir jie pasidavė visoms įmanomoms geidulingoms praktikoms. Nes tokios buvo moterys, kurių grožis ir jusliniai apžavai viliojo angelus iš jų dvasingumo kelio.

            Atsiprašau, tačiau aš vis nesuprantu, kaip tokia šviesos būtybė kaip angelas gali būti taip lengvai nuogos moters sugundoma pulti. Stebėtojas viską stebi ir nuogumas arba žmogaus kūno forma angelams neturėjo būti net verta žiūrėjimo.

            Aš turėjau savo tokią idėją/ „teoriją“, kuri sako, kad būtent puolę Stebėtojai/Grigori buvo tie, kurie perdavė savo žinias Atlantidai (prarastam kontinentui). Žinias tokias galingas, kad Atlantidiečiai nebuvo pasiruošę su jomis susidoroti ir jos „sunaikino“ juos. Buvo sakoma, kad Atlantidos „eksperimentas“ žlugo ir tai buvo Hierarchijos klaida. Aš nemanau, kad Hierarchija galėjo taip suklysti. Ši teorija gali būti pagrįsta faktu, kad puolę Stebėtojai/Grigori ir jų vaikai buvo sunaikinti Nojaus tvanu... Sutapimas čia toks, kad Atlantida taip pat buvo sunaikinta tuo pačiu tvanu apie 8498 pr.m.e. Hmm! Įdomu!

            Koks bebūtų tai teisingas atsakymas, tai yra tik mano požiūris į šį dalyką, be jokių teologinių detalių ir be sakymo, kad aš teisi. Tai tik mano mintys.

Puolusių Angelų Nuodėmė

Nuodėmė

            Racionali būtybė (t.y. būtybė su valia ir intelektu) gali nusidėti. Jei ji to negalėtų, tai malonės dovana, ne prigimties būsena. Kol angelai dar buvo nekanonizuoti, jie galėjo nusidėti. Ir kai kurie nusidėdavo.

            Nuodėmingi angelai (arba demonai) yra iki šiol kalti už visas nuodėmes, nes jie veda žmogų padaryti bet kokios rūšies nuodėmes. Vis dėlto, pačiuose bloguose angeluose negali būti tendencijos kūniškoms nuodėmėms, o tik tokioms, kurias gali padaryti tyra dvasinė būtybė. Šios nuodėmės yra dvi: išdidumas ir pavydas.

            Liuciferis, kuris vėliau buvo painiojamas su savo pasekėju Šėtonu, puolusių angelų vedliu, norėjo tapti tokiu, kaip Dievas. Šis pilnas išdidumo siekis nebuvo būti lygiu su Dievu, nes Šėtonas savo natūraliu žinojimu žinojo, kad lygumas tarp kūrėjo ir sukurtojo yra tiesiog neįmanomas. Be to, nė viena būtybė nenori savęs sunaikinti, arba tapti kažkuo didesniu. Šiame taške žmogus kartais apgauna save apgaulinga vaizduote; jis įsivaizduoja, kad yra kita ir didingesnė būtybė, ir vis dėlto jis pats kažkaip yra ta kita būtybė. Tačiau angelas neturi tokio jausminio sugebėjimo įsivaizduoti, kad taip piktnaudžiauti.

            Angeliškas intelektas, su savo tyru žinojimu, padaro tokią saviapgaulę neįmanoma. Liuciferis žinojo, kad tam, kad būti lygiu su Dievu, jis turėtų tapti Dievu, o jis visiškai žinojo, kad to būti negali. Jis norėjo būti Dievu; jis norėjo būti kaip Dievas jo prigimčiai netinkamu būdu, tokiu, kaip kurti daiktus savo galia, arba pasiekti galutinę palaimą be Dievo pagalbos, arba vadovauti kitiems tik Dievui tinkamu būdu.

            Kiekviena prigimtis, kurioje vadovauja esmė, linksta link gėrio. Intelektualinė prigimtis linksta link gėrio bendrąją prasme, gėrio jo įprastais aspektais, gėrio kaip tokio. Todėl puolę angelai blogi yra ne natūraliai.

            Velnias nepadarė nuodėmės kūrimo proceso metu. Kai tobula priežastis sukuria prigimtį, pirmasis šios prigimties veiksmas yra būti suderinamai su jos priežasties tobulumu. Taigi velnias nebuvo sukurtas iš blogybės. Jis, kaip ir visi angelai, buvo sukurtas pašventintos malonės būsenoje.

            Tačiau velnias ir jo draugai nusidėjo iš karto po sukūrimo. Jis atstūmė malonę, kurioje buvo sukurtas ir kurią jis buvo skirtas naudoti, kaip kad naudoja gerieji angelai tam, kad pasiekti palaimą. Vis dėlto, jei angelai nebuvo sukurti malonėje (kaip kai kurie mano), tačiau galėjo malonę panaudoti iš karto po sukūrimo, tuomet gali būti, kad tarp kūrybos ir Liuciferio ir jo draugų nuodėmės, buvo tam tikras intervalas.

            Liuciferis, dainuojančiųjų angelų vadovas, turbūt buvo aukščiausias iš visų angelų. Tačiau yra manančių, kad aukščiausias jis buvo tik tarp puolusių angelų.

            Aukščiausio angelo nuodėmė  buvo blogas pavyzdys, kuris patraukė kitus maištaujančius angelus, ir, tam tikra prasme, tapo jų nuodėmės priežastimi.

            Ištikimieji angelai yra didesnė dauguma nei puolę. Nes nuodėmė yra priešingybė jų natūraliai būsenai. Taigi, kas yra priešinga natūraliai būsenai pasirodo ne taip dažnai, arba retesniais atvejais nei tai, kas atitinka natūralią būseną.

Puolusių Angelų Būsena

            Puolę angelai su nuodėme neprarado savo natūralaus žinojimo; ir neprarado savo angeliško intelekto.

            Puolę angelai yra užsispyrę blogiui, neatgailaujantys, tvirtai nusiteikę savo nuodėmėms. Tai ateina iš jų, kaip tyrų sielų, prigimties, nes tyros sielos sprendimas yra privalomai galutinis ir nepakeičiamas.

            Tačiau turime pasakyti, kad puolusiuose angeluose yra sielvarto, tačiau ne atgailos sielvarto. Jie jaučia sielvartą iš liūdesio žinant, kad niekada nepasieks palaimos; kad jų piktai valiai yra uždėtas apynasris; kad žmonės, nepaisant jų pastangų, gali patekti į dangų.

            Puolę angelai yra įsitraukę į nuolatinę kovą prieš žmogaus išsigelbėjimą ir prarastų sielų pragare kankinimą. Puolę angelai, kurie apgulė žmogų žemėje, neša su savim savo asmeninę tamsą ir bausmės atmosferą, ir kur jie yra jie skleidžia pragaro kančias.

Puolusių Angelų Ordinai

            Maištavę ir pavirtę demonais angelai neprarado savo prigimties ar savo įgimtų dovanų. Savo nuodėmės išvyti iš malonės, kurioje jie buvo sukurti. Jie nebuvo išvyti iš palaimingos vizijos, nes niekada jos neturėjo.

            Dabar, jei mes galvojame apie angeliškus ordinus kaip apie šlovingųjų angelų ordinus, tuomet blogųjų angelų ordinų nėra. Bet jei angeliškuosius ordinus laikyti kaip angeliškos prigimties ordinus, tarp demonų yra ordinai.

            Žinoma, tarp blogųjų angelų yra pirmavimas; yra vienų paklusimas kitiems. Aukštesnės prigimties demonai neapšviečia pragariškųjų demonų; apšvietimas čia gali reikšti tik susijusios su Dievu tiesos manifestaciją, o puolusieji angelai iškreiptai ir visam nusisuko nuo Dievo. Tačiau demonai gali vienas su kitu kalbėti, tai yra, jie gali leisti žinoti savo mintis kitiems, nes tai savybė būdinga visoms angeliškom būtybėms, kurią išlaiko ir demonai.

            Kuo būtybės arčiau Dievo, tuo daugiau jie valdo kitas būtybes. Todėl gerieji angelai valdo ir kontroliuoja demonus.

Blogųjų Angelų Puolimas ant Žmogaus

Gundyti reiškia vieną iš dviejų dalykų:

a)    Suruošti išbandymą arba testą; taip „Dievas išbandė Abraomą“ (Būties knyga 22:1);

b)    Kviesti, kurstyti, masinti ką nors nusidėti. Antroji žodžio reikšmė yra tai, kaip puolę angelai gundo žmones.

Dievas leidžia tokį demonų puolimą ant žmonių, ir paverčia tai žmogaus nauda ir galimybe; Dievas duoda žmogui visą būtiną pagalbą demonų puolimo atrėmimui ir tobulėjimą malonėje, ir nusipelnymą atsilaikant puolimui.

            Velniui (kuris yra puolęs Liuciferis, dabar Šėtonas) priklauso išimtinai planuoti ir agituoti demonų puolimą ant žmonių.

            Viena vertus, velnias yra kiekvienos žmogaus nuodėmės priežastis; jis gundė Adomą ir taip prisidėjo prie nuopuolio, kuris skatina žmogaus polinkį nuodėmei. Tačiau tiksliausia žodžio prasme, velniška įtaka neįeina į kiekvieną nuodėmę. Kai kurios nuodėmės kyla iš žmogiškos prigimties silpnumo ir dėl nesantūraus apetito, kuriam nuodėmingasis leidžia vyrauti.

            Angelai negali daryti stebuklų; taigi demonai negali. Tačiau demonai gali daryti stulbinančius dalykus, o kartais tikras sumaištis.

            Kai demonų puolimas yra atremtas, velnias nepaverčiamas bejėgiu tolimesnei atakai. Tačiau, atrodo, kad jis negali tuoj pat grįžti prie atakos, tik praradus nustatytą laiko tarpą. Dievo gailestingumas ir gundytojo sumanumas, atrodo, žada tik tiek.

Puolusių Angelų Bausmė

Liuciferio Kilmė- Jo Grožis ir Tobulumas

            Ezekielis 28- yra atsargus aiškindamas, kad Liuciferis yra sukurta būtybė. Jis nėra amžinas, tačiau ribotas ir baigtinis. Prieš puolimą Liuciferis yra tobulas... intelektualiai ir fiziškai.  Ez. 28:13 apibūdina Liuciferio grožį. „Tavo tambūrino meistriškumas buvo paruoštas tau dieną, kada tu buvai sukutas.“

            Krikščionių rašytojas Dvait Pentekost (Dwight Pentecost) rašė:

            „Liuciferiui nereikėjo mokintis groti muzikiniu instrumentu tam, kad garbinti Dievą. Atleiskite, jis turėjo įmontuotus vargonus... Liuciferis savo grožio dėka darė tai, ką muzikos instrumentas darytų įgudusio muzikanto rankose... Liuciferiui nereikėjo ieškoti ko nors, kas grotų vargonais, kad jis galėtų giedoti Dievo šlovinimą... jis buvo šlovinimas.“ Jo vardas „serpent“ reiškia „Šviečiantis“.

            Šv. Paulius taip pat apie jį rašo, kaip apie „šviesos angelą“. (II Kor 11:14)

 Jo vieta: Jis buvo Edene, Dievo sode, ant šventojo Dievo kalno. Vėliau Ezekielis replikuoja: „Tu suteršei savo šventovę.“ (Ez. 28:18)

 Jo jėga: Ez 28:14 sako: „Tu buvai garbingasis cherubinas, kuris uždengia.“ Jis buvo vienas iš cherubinų, kurie galėjo žiūrėti į Dievo šlovę ir balsu garbinti ir dėkoti tiesiogiai Jam. Cherubinai buvo vieni aukščiausių angelų ordinų ir Liuciferiui buvo duota teisė vadovauti šiai angelų klasei.

Jo išpuikimas: Ez. 28:15-18 Blogis buvo rastas jame- jo širdis buvo pakylėta dėl jo grožio- Jis sugadino savo išmintį puikybės vardan.

Liuciferio puolimas- Kas nutiko ne taip

5 dalykai, kurių norėjo Liuciferis: Isajus 14:13-14

1.    Liuciferis norėjo Dievo vietos „Aš pakilsiu į dangų.“ Jis norėjo nuversti Dievą nuo sosto.

2.    Liuciferis norėjo Dievo užimamos padėties. „Aš išaukštinsiu savo sostą virš Dievo žvaigždžių.“

„Žvaigždės“= Dievo angelai.

Liuciferis niekada nebuvo angeliškos armijos Vyriausias Kariuomės Vadas, bet buvo aukščiausio rango generolas. Jis nebuvo laimingas būdamas atsakingas tik už cherubinus; jis norėjo būti tarp angelų vieninteliu autoritetu be paklusimo Kūrėjui. Jis norėjo pašalinti Dievą iš scenos.

3.    Jis norėjo kontroliuoti visą visatą- absoliučiai kontroliuoti. „Aš taip pat sėdėsiu ant kongregacijos kalno toliausiose šiaurės pusėse.“

4.    Ji nebenorėjo būti Kūrėjo atšvaitu, jis norėjo būti kūrėjas. „Aš pakilsiu aukščiau debesų aukšybių.“ Iš 150 debesų paminėjimų, daugiau nei 100 siejami su Dievo buvimu ir šlove. Liuciferis sakė, kad jis suteiks sau didesnę šlovę nei Dievo šlovė.

5.    Jis norėjo būti atsakingas tik sau. Jis norėjo visiškos nepriklausomybės. „Aš būsiu kaip Pats Aukščiausias.“

Jo bausmė

Todėl Aš išmetu tave iš Dievo kalno kaip bedievį (28:16). Aš sunaikinau tave, O atsigaunantis cherubine, iš stebuklingų akmenų vidurio (16 posmas) Aš išveju tave ant žemės (17 posmas) Aš paguldžiau tave prieš karalius, kad jie galėtų į tave pažvelgti (17 posmas) Aš atnešiau iš tavo vidaus vidurio ugnį... ji tave prarijo (18 posmas) Aš paverčiau tave pelenais virš žemės (18 posmas)

Liuciferio išdidi širdis buvo jo puolimo priežastis, ir Biblija mums sako, kad jis iš tiesų puolė ir su savimi pasiėmė keletą angelų.

Kai kurie tiki, kad Liuciferis puolė į žemę ir dalyvavo Jėzaus prisikėlime ar pakilime.

Ką mes turėtume prisiminti, tai kad Kristus yra pergalingas, bet velnias nėra simbolis ar legenda. Jis net labai realus. Jis angelas, dėl savo išdidumo pavirtęs velniu. Ir išdidumas iki šiol yra labai reali pagunda, kuri nuolat mus lydi- todėl, kad Liuciferis siekia save padauginti- išdidžiausia iš visų būtybė. „Velnias miega kaip gyvulys gerų darbų šešėlyje, laukdamas, kol mes pajausime slaptą susižavėjimą savimi.“

Kaip tai nutiko?

·         Ar Dievas žinojo išdidumą, kuris gali apimti Liuciferio širdį, kai jį kūrė?

Taip, kadangi dievas visažinis, Jis žinojo.

·         Ar jis tam galėjo užkirsti kelią?

Taip, kadangi Dievas yra visagalis, Jis galėjo.

·         Kodėl jis to nepadarė? Kaip tobuliausias, šventa būtybė galėjo pulti?

Liuciferis neturėjo nuodėmingo pasaulio, kuris jį viliotų, neturėjo gundytojo, kuris jį stumtelėtų, nei įgimtos nuodėmingos prigimties, kuri imtų viršų. Kaip galėjo angeliškoje būtybėje gimti pirmasis nešventas prisirišimas?

Atsakymas glūdi tame, kad Liuciferis buvo sukurtas laisvas rinktis, taip kaip ir mes. Dievas davė angelams ir žmonėms rinktis iš gėrio ir blogio. Tačiau, nors Dievas leidžia velniui šiame pasaulyje daryti savo darbą, Dievas iki šiol viską kontroliuoja.

Jėzus turi pilną galią prieš Liuciferį

-jis Liuciferį nugalėjo, kada mirė  už žmonių nuodėmesir iš prisikėlė.

Vieną dieną Liuciferis bus surištas visam ir niekada nebegalės daryti savo blogų darbų. O iki tos dienos, mes, kurie priklausome Kristui, esame mūšio už kiekvieną sielą dalyviai. Mūsų ginklai yra Dievo Žodis, buvimas budriais, nedavimas jam vietos ir atsispyrimas jam.

Paimta iš http://www.steliart.com/angelology.html

Vertė Laura Čelo