2012 m. birželio 1 d., penktadienis

Ošo apie savo nušvitimą


Aš ieškojau nušvitimo vartų kiek tik save pamenu- nuo pačios vaikystės. Greičiausiai ši svajonė liko manyje iš praeitų gyvenimų, nes nebuvo nė dienos, kada aš nebūčiau jos siekęs. Žinoma, visi aplinkui manė mane esant keistuoliu. Aš niekada nežaidžiau su vaikais. Aš net neužkalbindavau savo bendraamžių. Man jie atrodė kvailoki. Iš tiesų jie ir užsiėmė kvailystėmis. Aš niekada nenorėjau žaisti futbolo, tinklinio ar ledo ritulio. Suprantama, visi manė, kad aš keistuolis. Kas dėl manęs, aš priėjau tos pačios išvados. Suaugęs aš supratau, kad iš tiesų ne aš keistas, o keistas mūsų pasaulis.
Paskutinai metai namuose, kai man sukako dvidešimt vieneri, tapo dvasinių žlugimų ir dvasinių pakilimų periodu. Suprantama, visi tie, kurie mane mylėjo- tėvai, draugai, dėstytojai- iš dalies suprato, kas su manimi vyksta. Tačiau kodėl aš taip skyriausi nuo likusių vaikų? Kodėl valandomis sėdėjau užmerktomis akimis? Kodėl atsisėsdavau ant upės kranto naktimis ir žiūrėdavau į žvaigždėtą dangų? Natūralu, kad tie, kurie nesupranta panašių dalykų- o man ne taip jau ir reikėjo, kad juos suprastų- manė, kad aš esu išprotėjęs.
Manęs beveik nepastebėdavo net namie. Po truputėlį manęs nustojo ko nors klausti. Visi elgėsi taip, lyg manęs čia nebūtų. Ir tai man patiko- taip aš pavirsdavau niekuo, tuštuma, visišku kuo nors nebuvimu.
Tie metai buvo įsimintini. Aš save apgobiau tuštuma. Aš praradau bet kokį ryšį su išoriniu pasauliu. Jei man primindavo, kad laikas išsimaudyti, aš ėjau maudytis ir valandų valandas sėdėdavau vandenyje. Jiems reikėdavo belsti į duris ir šaukti: „Ei, išeik! Tu ten jau tiek sėdi, kad mėnesiui užtenka!“. Aš valgiau tada, kada man sakė, kad laikas valgyti. Jei niekas man apie tai neprimindavo, aš galėdavau nevalgyti kelias dienas iš eilės. Ne, aš nepasninkavau, aš negalvojau laikytis pasninkų arba engimų. Man norėjosi tik vieno: kaip įmanoma giliau nugrimzti į save. Vartai mane traukė kaip magnetas, ši jėga buvo nenugalima. Mane traukė kaip į „juodąją skylę“.
Mokslininkai sako, kad Visatoje yra „juodosios skylės“. Jei šalia jos atsidurs žvaigždė, „skylė“ ją įtrauks į save. Traukos galia tokia, kad jos neįmanoma nugalėti, ir žvaigždė žūva. Niekas nežino, kas vyksta kitoje pusėje. Aš manau- ir kažkoks tai fizikas lyg ir rado to patvirtinimą- kad kitoje pusėje yra „baltoji skylė“. Skylėje negali būti vieno galo, ji visuomet kiaura. Tai aš supratau savo patirtim. Galbūt taip sutvarkyta ir visa Visata. Žvaigždė miršta. Kada ji papuola į „juodąją skylę“, mes matome, kad žvaigždė išnyksta. Tačiau tuo pačiu metu Kosmose gimsta naujos žvaigždės. Iš kur jos atsiranda? Kokiose įsčiose subręsta? Paprastos aritmetikos užtenka, kad suprasti: tos įsčios yra „juodosios skylės“- jose miršta sena ir gimsta nauja.
Aš pats tai išgyvenau, nors neesu fizikas. Tais metais neįtikėtina jėga traukė mane šalin, vis toliau nuo žmonių. Aš iki tiek atsisakiau pasaulio, kad kartais neatpažindavau savo tėvo ir motinos. Aš iš visų jėgų stengiausi prisiminti savo vardą, tačiau tai nepavyko. Natūralu, kad tais metais visi galutinai įsitikino, kad aš išprotėjau. Tačiau man beprotystė buvo meditacija, o pačiame išprotėjimo pike vartai pagaliau atsidarė...
Mane nuvedė pas vaidiją, ajurvedinį gydytoją. Šiaip tai mane vedžiojo pas įvairiausius gydytojus ir žiniuonius, tačiau tik vaidija pasakė tėvui: „Jis niekuo neserga. Jūs be reikalo švaistote laiką.“ Žinoma, mane vis vien tampė tai pas vieną specialistą, tai pas kitą. Man išrašinėjo kažkokius tai vaistus, o aš sakiau tėvui: „Ko tu taip nerimauji? Man nieko neskauda“. Tačiau niekas manimi netikėjo ir sakė: „Patylėk. Geriau išgerk vaistus, nuo to blogiau nebus“. Ir aš gėriau- man tai kas?
Įžvalgiausias buvo tik tas vaidija, o jo vardas buvo Pandid Bhaghirath Prasad. Senolis jau numirė, tačiau jis buvo nepaprastai įžvalgus žmogus. Jis paprasčiausiai pažvelgė į mane ir tuoj pat pasakė: „Vaikinas niekuo neserga“. O po to apsiverkė ir prisipažino: „Aš pats seniai siekiu tokios būsenos. Vaikinui neįtikėtinai pasisekė. Man šiame gyvenime jau nieko nepavyks. Nereikia jo tampyti pas daktarus. Jis jau beveik pasiekė...“ Senolio ašaras iššaukė džiaugsmas dėl manęs.
Jis buvo ieškotojas. Savo ieškojimuose jis apėjo visą šalį nuo krašto iki krašto. Visas jo gyvenimas buvo ieškojimų ir atradimų seka. Jis neblogai įsivaizdavo ko būtent ieško. Jis tapo mano globėju, jis mane gynė nuo kitų gydytojų. Jis taip ir pasakė mano tėvui:„Palik jį pas mane, aš viskuo pasirūpinsiu“. Jis man nedavė jokių vaistų, o kada tėvas pasipiktino, išrašė nekenksmingas piliules iš cukraus. Jis pats man apie tai papasakojo: „Tai tik cukrus. Gerk juos, kad nuraminti savo tėvus. Jie nekenks. Naudos, deja, taip pat nebus. Čia jokie vaistai nepadės“.
Kada pirmą kartą pakliūni į pasaulį už proto, tai iš tiesų atrodo beprotiška: „dvasios tamsioji naktis“, beprotiška dvasios tamsybė. Tai pažymi visos religijos. Dėl tos pačios priežasties visos religijos reikalauja, kad prieš įsiskverbimą į pasaulį už proto būtų rastas Mokytojas- jis bus šalia, jis padės ir palaikys. Tavo pasaulis pradės griūti į dalis, tačiau Mokytojas padrąsins ir grąžins viltį. Jis padės tau suprasti tai, kas nauja. Štai kam reikalingas mokytojas- jis padeda suprasti tai, ko negalima suprasti protu. Jis padeda išreikšti tai, ko nepasakysi žodžiais, parodyti nematoma. Jis visuomet šalia, jis atranda tas priemones, kurios tau leis tęsti savo kelią, kitaip tu gali išsigąsti ir nusukti iš kelio.
Tačiau prisiminkite, kad bėgti nėra kur. Jei nusuksi nuo kelio ir pasileisi į laukymę, tave apims tikras apsėdimas. Sufijai tokius žmones vadina masta, o Indijoje jie žinomi kaip bepročiai paramahasanai. Atgal sugrįžti negalima, nes ten juk nieko nėra. Į priekį eiti taip pat neįmanoma, aplink tamsa. Tu pasiklydai. Štai kodėl Buddha pasakė: „Laimingas tas, kuris rado savo mokytoją“.
Pats aš Mokytojo neturėjau. Aš ieškojau, tačiau taip ir nesugebėjau jo rasti. Reikalas ne tame, kad aš nebandžiau- patikėkite, aš ieškojau labai ilgai, tačiau taip ir neradau. Rasti mokytoją sunku. Labai sunku rasti būtybę, baigusią egzistavimą. Sunku jausti to, kurio beveik nėra, buvimą. Ieškotojai retai randa tą, kurisyra durys į Dieviškumą- atviros durys, pro kurias lengva praeiti. Tai labai, labai sunku.
Sikhai savo šventyklas vadina gurudvara, „Mokytojo durimis“. Štai kas yra Mokytojas- tai durys. Jėzus dažnai kartojo: „Aš- vartai, aš- kelias, aš- tiesa. Eikite paskui mane, praeikite per mane. Jei nepraeisite per mane, nieko nepasieksite“.
Taip, kartais būna ir taip, kad žmogus neranda Mokytojo. Jei mokytojo nėra, prisieina dirbti be jo, tačiau tokia kelionė  daug pavojingesnė.
Visus metus aš buvau tokioje būsenoje, kad niekas negalėjo numatyti, kuo tai užsibaigs. Visus metus aš gyvenau taip, kad labai sunkiai palaikiau savo gyvybę. Netgi paprasti dalykai man sekėsi labai sunkiai, todėl, kad man visiškai prapuolė apetitas. Ėjo dienos, o valgyti man visiškai nesinorėjo. Ėjo dienos, o aš pamiršdavau net atsigerti vandens. Aš verčiau save valgyti ir gerti. Kūnas tapo toks nejautrus, kad aš gnaibiau save, kad įsitikinti, kad aš vis dar esu čia. Aš daužiau galva į sieną bandydamas suprasti, ar aš dar turiu galvą. Tik skausmas galėjo mane bent trumpam grąžinti kūno pajautimą.
Rytais ir vakarais aš bėgiojau. Aš bėgdavau penkias- aštuonias mylias iš karto. Visi galvojo, kad aš kuoktelėjau. Kam tiek daug bėgioti? Šešiolika mylių per dieną! Tačiau aš tai dariau tik tam, kad jausti save, kad pajausti, kad aš vis dar egzistuoju, kad neprarasti ryšio su savimi pačiu- aš paprasčiausiai laukiau kol akys apsipras su tuo nauju, kas manyje beveik užgimė.
Man reikėjo labai stengtis. Aš su niekuo nekalbėjau: mintys tapo tokiomis nenuosekliomis, kad man buvo neįtikėtinai sunku net sudėlioti frazę. Aš galėjau nutilti pusiaužodyje, nes pamiršdavau, apie ką kalbėjau. Aš galėjau sustingti vidury kelio, nes pamiršdavau kur ėjau.. Aš galėjau sėdėti su knyga, perskaityti pusšimtį puslapių, o po to staiga savęs paklausti: „Apie ką aš skaičiau? Nieko nepamenu“. Mano būsena buvo labai keista...
Yra tokia istorija. Į psichiatro kabinetą įsiveržia pacientas ir šaukia: „Daktare, padėkite! Aš einu iš proto! Aš viską pamirštu! Aš neprisimenu, kas buvo prieš metus ir net vakar! Aš einu iš proto!“
„Khm,- pasakė psichiatras.- ir kada jūs pastebėjote pirmuosius simptomus?“
„Ką pastebėjau?“- susidomėjęs paklausę pacientas.
Man buvo tas pats! Man buvo sunku net užbaigti frazę. Aš sėdėjau užsidaręs savo kambaryje. Aš tylėjau, neištariau nė žodžio, nes ką nors pasakyti reiškė pripažinti savo beprotystę. Taip praėjo visi metai. Aš paprasčiausiai gulėjau ant žemės, žiūrėjau į lubas ir skaičiavau nuo vieno iki šimto, o po to atvirkštine tvarka, nuo šimto iki vieneto. Bent kai kas liko- pavyzdžiui, šis sugebėjimas skaičiuoti iš eilės. Visa kita aš pamiršau. Man prireikė visų metų, kad vėl atsipeikėti, rasti kažkokį atskaitos tašką,.
Tačiau tai atsitiko. Tai buvo tikras stebuklas. Vis dėlto tam reikėjo įdėti daug darbo. Niekas man nepadėjo, nedavė užuominų kur man eiti ir kas su manimi vyko. Dar daugiau- man trukdė, prieš mane buvo visi- dėstytojai, draugai ir kiti gero linkintieji. Visi buvo prieš mane. Tačiau jie nieko negalėjo padaryti, išskyrus gėdijimą ir klausinėjimą, ką aš čia dabar darau.
Tame ir reikalas, kad aš nieko nedariau! Tai buvo stipriau nei aš. Tai tiesiog vyko. Žinoma, kai ką aš vis dėl to dariau: aš pats to nesuvokdamas pasibeldžiau į duris- ir jos man atsidarė. Aš daug metų meditavau, tiesiog tyliai sėdėjau ir nieko nedariau. Ir žingsnis po žingsnio aš persikėliau į tą erdvę, kur tu tiesiog esi, bet nieko nedarai. Tu tiesiog esi- tyras buvimas, nieko neveikiantis stebėtojas.
Ne, aš nieko nedariau. Tiesiog gulėjau, sėdėjau, vaikščiojau- tačiau ten, giliai viduje, nebuvo nieko, kas tai darė. Aš praradau visas garbėtroškiškas svajones. Dingo mano troškimas ko nors siekti, kažko pasiekti. Aš paprasčiausiai pasinėriau į save. Tai buvo tuštuma, o tuštuma veda mane iš proto. Ir vis dėl to, tai vienintelis kelias pas Dievą. Dievą pasiekia tik tas, kuris yra pasiruošęs išprotėti.
Manęs dažnai klausia: ką aš jaučiau, kai atėjo nušvitimas?
Aš juokiausi. Aš iš širdies kvatojausi, nes supratau visą troškimo nušvisti beprasmiškumą. Tai iš tiesų juokinga, nes mes visi gimstame nušvitę, ir norėti to, kas jau yra, yra visiškai beprasmiška. Jei tu kažką turi, jau negali įgyti. Įgyti gali tai, ko tu neturi arba ko tavyje nėra. Tačiau nušvitimas yra mūsų prigimtyje.
Aš kovojau dėl to daugelį gyvenimų, nes per vieną gyvenimą šio tikslo pasiekti neįmanoma. Aš buvau pasmerktas žlugimui, nes nušvitimo pasiekti negalima. Kaip galima pasiekti tai, kas tavo prigimtyje? To, kas jau tavyje yra, negali pasiekti su ambicinga svajone.
Protas yra ambicingas, jį traukia prie pinigų, valdžios ir prestižo. Tačiau vieną gražią dieną, kada jis jau iki kaklo sotus išorine veikla, jį pradeda traukti nušvitimas, išsilaisvinimas, nirvana, Dievas. Tačiau visa tai taip pat ambicijos, pasikeitė tik tikslas. Anksčiau tikslas buvo išorinis, dabar vidinis. Tačiau tavo požiūris, pats tavo priėjimas nė kiek nesikeičia- tu lieki tokiu pat žmogumi su senais įpročiais.
Žodžiai „diena, kada aš pasiekiau nušvitimą“ reiškia tik vieną: tą dieną aš supratau, kad nėra ko siekti, kur eiti, nereikia nieko daryti. Mes jau dieviški, mes jau tobuli- štai ir viskas. Nereikia jokio tobulinimosi. Dievas visus mus sukūrė tobulais. Net jei jūs sutinkate netobulus žmones, lengva pastebėti, iki kiek tobulas netobulumas. Dievas nekuria nieko, kas nėra tobula.
Aš girdėjau istoriją, apie dzen mokytoją vardu Bokudziu. Jis savo mokiniams aiškino, kad mūsų pasaulyje viskas tobula, ir čia atsistojo vienas žmogus, senas kuprius. „O kaip gi aš?- paklausė jis.- aš kuprius! Argi tai tobulumas?“ O Bokudziu atsakė: „Pasakysiu sąžiningai- aš niekada nemačiau tokios tobulos kupros“.
Kalbėdamas apie dieną, kada aš pasiekiau nušvitimą, aš kalbu neteisingai, nes kitų žodžių mūsų kalboje aš nesurasiu, nes ši kalba sugalvota žmogaus. Joje yra tokie žodžiai kaip „pasiekimas“, „įgijimas“, „tikslas“, „tobulinimas“, „vystymasis“, „progresas“. Kalba nesukurta nušvitimui. Tiesą sakant, jie negalėtų sugalvoti kokios nors kalbos, net jei jie panorėtų, nes nušvitimas ateina tyloje. Kaip išreikšti tylą žodžiais? Kaip nesistengsi, žodžiai būtinai pažeis bežodiškumą.
Lao-dzi sako: „Pasakyta tyla yra melas“. Tiesos negalima išreikšti žodžiais. Bet mums reikia kalbėti kokia nors kalba, kitos išeities nėra. O todėl mes visuomet pabrėžiame vieną sąlygą: kalba negali tiksliai atspindėti išgyvenimų. Todėl ir aš sakau: „tą dieną, kai aš pasiekiau nušvitimą“. Tačiau tai buvo ne pasiekimas, ir tai buvau ne aš.
Tą dieną aš juokiausi iš savo kvailų, juokingų bandymų įgyti nušvitimą. Aš juokiausi iš savęs ir iš žmonijos, nes visi žmonės stengiasi kažko pasiekti, kažką įgyti, kažką pagerinti.
Viskas įvyko visiško atsipalaidavimo būsenoje. Taip būna visada. Aš išbandžiau viską, kas buvo galima, o po to, pamatęs bet kokių pastangų bergždumą, atsisakiau bandyti. Aš užmiršau apie savo svajonę. Visą savaitę aš gyvenau visiškai įprastą gyvenimą.
Žmonės, pas kuriuos aš gyvenau, labai nustebo, nes aš pirmą kartą pradėjau gyventi normaliai. Iki tol mano gyvenimas buvo griežtoje disciplinoje.
Aš toje šeimoje gyvenau du metus ir jie žinojo, kad aš keliuosi trečią valandą nakties, po to sekė keturių- penkių mylių pasivaikščiojimas arba bėgiojimas, po to ėjau maudytis į upę. Toks buvo mano dienos režimas. Peršalimas ar kitoks negalavimas- visa tai neturėjo reikšmės, aš vis vien gyvenau pagal savo dienotvarkę.

Jie žinojo, kad aš daug valandų praleidžiu meditacijoje. Iki tos dienos aš daug ko nevalgiau. Aš negėriau nei arbatos, nei kavos. Aš turėjau griežtas taisykles dėl to, ką man galima valgyti, o ko negalima. Ir staiga aš visą savaitę visai tai mečiau. Kartą ryte aš miegu iki devynių valandų, o po to geriu arbatos puodelį. Namo šeimininkai susirūpino. Jie klausė: „Kas nutiko? Tu susirgai?“ Jie visada mane laikė didžiuoju jogu.

Štai viena smulkmena, kuri parodo, kaip tai buvo. Visiems gyvenimo atvejams aš turėjau vieną vienintelę medžiagos skiautę. Dieną aš vaikščiojau į ją įsisupęs, o naktimis aš ja apsiklodavau kaip antklode. Miegojau aš ant bambukinio demblio. Štai ir visi patogumai- antklodė ir bambukinis demblys. Daugiau aš neturėjau jokių daiktų. Ryte, kai aš atsikėliau devintą valandą, šeimininkai labai nustebo. Jie pasakė: „Čia kažkas ne taip. Turbūt stipriai susirgo?“

„Ne, aš nesergu,- aš atsakiau.- Aš sirgau visus tuos metus, o dabar gi atvirkščiai, pasveikau. Nuo dabar aš kelsiuosi kada norėsiu, gulsiuosi miegoti tada, kada trauks į sapną. Aš nebeesu laiko vergas. O dar aš gersiu ir valgysiu tai, ko mano organizmui norėsis. Gana iš manęs.“ Per tą savaitę aš visiškai pamiršau apie svajonę nušvisti. Aš ją pamiršau visam laikui.

O septintą dieną nutiko tai. Savaime, be jokios priežasties. Aš ėmiau kvatotis, ir tą juoką išgirdo sodininkas. Jis ir anksčiau manė, kad aš truputį ne savas, tačiau tokio juoko jis niekada nebuvo girdėjęs. Jis pribėgo ir paklausė: „Kas nutiko?“

Nesijaudink,- aš atsakiau.- Tu juk žinai, aš visuomet buvau šiek tiek trenktas, o dabar galutinai išėjau iš proto. Aš juokiuosi iš savęs. Neįsižeisk ir nepyk. Gali toliau ramiai miegoti.“
Aš daugelį gyvenimų dirbau- dirbau su savimi, kovojau, dariau viską, ką tik buvo galima padaryti ir  viskas veltui. O dabar tai aš suprantu, kodėl nieko nepavyko. Pačios pastangos tapo kliūtimi, pačios kopėčios trukdė pakilti, pats noras pasiekti buvo trukdis. Tai nereiškia, kad pasiekti galima neieškant- ne, paieškos būtinos, tačiau anksčiau ar vėliau ateina momentas, kada reikia sustoti. Persikėlimui per upę reikalinga valtis, tačiau anksčiau ar vėliau reikia iš valties išlipti, pamiršti apie upę ir viską palikti už nugaros. Pastangos reikalingos, be pastangų išvis nieko nepavyks. Tačiau vien tik pastangos vaisių neatneš.

Prieš pat 1953 metų kovo dvidešimt pirmąją, praktiškai prieš savaitę aš nustojau dirbti su savimi. Atėjo tas momentas, kada tu aiškiai matai visą savo pastangų bergždumą. Tu jau padarei viską, ką galėjai, tačiau tai neatnešė sėkmės. Tu padarei viską, kas įmanoma žmogaus jėgoms. Kas belieka? Tokioje beviltiškoje padėtyje tu tiesiog nustoji stengtis. Ir tą dieną, kada aš sustabdžiau savo paieškas, kada nustojau link kažko veržtis ir aplamai ko nors tikėtis- tą pačią dieną tai ir prasidėjo. Iš niekur atėjo kažkokia energija. Kažkokio šaltinio ji neturėjo. Ji atėjo iš niekur ir plėtėsi visur. Ji buvo medžiuose, akmenyse, danguje, saulėje ir ore- visur. Aš taip ilgai ieškojau ir maniau, kad šis tikslas kažkur labai toli- o viskas buvo taip arti! Aš nukreipiau savo žvilgsnį į tolį, ir akys nustojo pastebėti tai, kas buvo aplinkui.

Kada dingo pastangos, dingau ir aš pats, juk žmogus negali gyvuoti be pastangų, be norų, be krypties. Ego, asmenybė, „aš“- tai ne pastovūs reiškiniai, o procesas. Tai ne kažkokia vidinė substancija, nes mes priversti jį kurti kiekvieną minutę. Tai tas pats, kaip važiuoti dviračiu: tu važiuoji, kol mini pedalus. Jei nustosi minti pedalus, dviratis sustos. Žinoma, jis iš inercijos gali dar šiek tiek pavažiuoti, tačiau kai tik nustosi mintis pedalus, dviratis stos. Jis netenka energijos, pirmyn stumiančios jėgos. Paprasčiausiai jis vėliau nukris ant šono.

Ego egzistuoja todėl, kad mes miname norų pedalus, kažko siekiame, stengiamės iššokti aukščiau galvos. Štai tame slepiasi tikroji ego esmė- nore iššokti aukščiau savęs, įsiveržti į ateitį, peršokti į rytojaus dieną. Ego egzistuoja šokime į tai, ko nėra. Jis gimsta iš to, ko nėra, o todėl panašus į miražą. Jame yra tik noras- nieko daugiau. Jame yra tik polėkis ir siekimas.

Ego gyvena ne dabartimi, o ateitimi. Kada gyveni ateitimi, ego atrodo kažkuo visai juntamu. Tačiau jei užsilaikyti dabartyje, jis pasilieka miražu ir pamažu ima tirpti.

Tą dieną, kad aš nustojau siekti... Tai taip pat nesėkmingas išsireiškimas, teisingiau pasakius: „tą dieną, kai siekimas dingo“. Taip bus daug teisingau, nes žodžiai „aš nustojau siekti“ reiškia, kad dar liko „aš“. Tai reiškia, kad aš nukreipiau savo jėgas į norą sustoti ir, vadinasi, kažkoks subtilus noras dar liko.

Tačiau noro neįmanoma sustabdyti, jį galima tik suprasti. Pats noro supratimas reiškia išnykimą. Prisiminkite, niekas neturi jėgų nustoti norėti, o tikroji realybė pasireiškia tik po to, kai dingsta norai.

Štai tokia dilema. Ką gi daryti? Norai egzistuoja, o budos nepailsta kartoti, kad reikia norų atsikratyti ir tuoj pat pareiškia, kad nustoti norėti negalima. Ką daryti? Žmogus susiduria su dilema. Jis nuolat kažko nori. Ir jam iš pradžių sako, kad jam reikia nustoti tai daryti, o po to- kad to neįmanoma sustabdyti. Tai ką pagaliau daryti?
Norą reikia suprasti. Ir jį galima suprasti, tam užtenka suprasti jo tuštumą. Reikia tiesioginio suvokimo, tiesiogiai įsiskverbti į reikalų esmę.

Tą dieną, kada dingo norai, aš jaučiausi bejėgiu ir praradusiu viltį. Viltis dingo, nes dingo ateitis. Tikėtis nebuvo ko, juk viskas buvo aišku, visos viltys buvo tuščios, jos neišsipildo. Tu bėgioji ratu. Svajonė vilioja likdama nepasiekiama. Ji sukuria vis naujus miražus ir gundo: „Nagi, bėk greičiau- ir tu pasieksi“. Tačiau kiek nebėgtum, svajonė vis taip pat toli, ji tolsta kaip horizonto linija. Kai tik žengi žingsnį į priekį, atsilieki lygiai tokiu pat žingsniu. Kuo greičiau bėgi, tuo greičiau ji pasitraukia. Jei sulėtinsi žingsnį, ji taip pat pristabdys. Akivaizdu yra viena- tarpas tarp jos ir tavęs visuomet lieka vienodas. Jis nesutrumpėja nė per metrą.
Sutrumpinti atstumą tarp savęs ir svajonės ne mūsų jėgoms. Viltis- tai horizontas. Mes stengiamės pasiekti horizontą, iki vilties, iki permesto į ateitį noro. Noras- tai tiltas, tačiau įsivaizduojamas tiltas, nes pats horizontas- taip pat miražas. Iki ten neįmanoma nutiesti tilto, jį galima tik įsivaizduoti. Žmogus negali prisiliesto prie to, ko nėra.
Tą dieną, kai dingo norai, kada aš pažvelgiau į jų esmę ir supratau, kad jie visuomet tušti, aš pasijaučiau bejėgis ir nevilty. Tačiau tuo pat metu kažkas ėmė vykti. Prasidėjo tai, ko aš siekiau daugelyje savo gyvenimų ir ko niekaip negalėjau pasiekti. Vienintelė viltis- vilties nebuvime, vienintelis norų išsipildymas- norų nebuvime. Ir kai tu jauti nesuvokiamą bejėgiškumą, visas pasaulis staiga ima tau padėti.
Visata laukia. Ji mato, kad tu su savimi dirbi, ir iki tam tikro laiko visai nesikiša, paprasčiausiai laukia. Ji gali laukti be galo ilgai, nes nemėgsta sambrūzdžio. Tai pati amžinybė. Tačiau tuo metu, kada tu palieki bandymus ir dingsi, visa Visata lekia pas tave, pripildo tave. Būtent tada viskas ir prasideda...
Septynias dienas aš buvau visiškoje neviltyje, tačiau, nekreipiant dėmesio į neviltį, aš jaučiau, kad kažkas vyksta. Kalbėdamas apie neviltį šį žodį vartoju ne įprastine reikšme. Aš paprasčiausiai turiu omeny, kad aš neturėjau jokių vilčių. Tai nekėlė liūdesio. Priešingai, aš buvau laimingas- man buvo ramu, aš buvau tylus, susikaupęs ir dėmesingas. Bet kokių vilčių nebuvimas, tačiau visai kita prasme. Manyje dingo pats vilties supratimas- o to sekoje ir jos buvimas. Dingo ir tai, ir tai.

Vilčių nebuvo visai. Dingo viltis, o kartu su ja ir jos priešingybė- neviltis. Tai buvo visiškai naujas jausmas- gyvenimas be jokių vilčių. Jame nebuvo nieko blogo. Man paprasčiausiai reikėjo naudoti įprastinius žodžius, tačiau nieko nemalonaus toje būsenoje nebuvo. Atvirkščiai- ji buvo džiugi. Tai buvo ne praradimo, o kažko naujo atsiradimo jausmas. Mane perpildė ir supo kažkas nepažįstama.

Ir kada aš kalbu apie bejėgiškumą, šį žodį taip pat reikėtų suprasti ne įprastine prasme. Tai paprasčiausiai reiškia, kad aš netekau savęs. Aš paprasčiausiai pripažinau, kad manęs nėra ir, reiškia, aš nebegaliu pasikliauti savo jėgomis, savarankiškai egzistuoti. Žemė dingo iš po kojų, po manimi prasivėrė praraja... bedugnė praraja. Tačiau baimės nebuvo, juk man nebuvo ko saugoti. Baimės nebuvo, nes nebuvo kam bijoti.

Pertą savaitę įvyko neįtikėtina ir visiška transformacija. O paskutinę dieną visiškai naujos energijos buvimo, naujos šviesos ir naujo džiaugsmo pajautimas tapo labai galingu, beveik nepakenčiamu- lyg aš tuoj tuoj sprogsiu, išeisiu iš proto nuo palaimos. Vakarų jaunimas tai vadina „kaifuoti“, arba „nukvailėti iš laimės“.

Suprasti veiksmo prasmę buvo neįmanoma. Aš papuoliau į ne prasmės pasaulį- jį sunku suprasti, sunku sudėlioti į lentynėles, sunku apibūdinti žodžiais, kalba. Visi šventraščiai  yra bejėgiai, visi žodžiai, kuriais būtų galima apibūdini šį išgyvenimą, atrodo blyškūs, nespalvingi. Šie išgyvenimai buvo per gyvi ir ryškūs, tai buvo neišsenkantis palaimos antplūdis.

Visa ta diena buvo kažkokia keista, pritrenkianti, kurtinanti. Praeitis dingo, lyg manęs niekada ir nebuvo, lyg aš paprasčiausiai tai kažkur perskaičiau.  Ji tapo panašia į tolimą sapną, kažkada tai girdėtą pasakojimą apie svetimą gyvenimą. Aš pamiršau autobiografiją, ėmiau virsti į kažką neegzistuojantį, ką Buddha vadina anatta. Dingo ribos, ėmė dingti visi skirtumai.

Pats protas dingo; jis nutolo už tūkstančio mylių. Surinkti mintis tapo sunku, protą nešė vis tolyn ir tolyn, tačiau įsikibti jo nebuvo jokio poreikio. Jis manęs paprasčiausiai nedomino. Viskas vyko taip, kaip reikia. Nebuvo poreikio saugoti atsiminimus, Arčiau vakaro tai tapo nepakenčiamai skausminga. Aš jaučiausi kaip moteris, kuri tuoj tuoj pagimdys. Prasidėjo gimdymo sąrėmiai, ir jie man teikė daug skausmo.

Visą savaitę aš ėjau miegoti dvyliktą valandą nakties, tačiau tą dieną aš tiek ilgai išsėdėti negalėjau. Akys lipo, aš jas atmerkdavau didžiulių pastangų dėka. Kažkas artėjo, kažkas tikrai turėjo nutikti. Sunku pasakyti kas- galbūt aš paprasčiausiai miriau- tačiau baimės nebuvo. Praėjusios septynios dienos buvo tokios gražios, kad aš buvau pasiruošęs mirčiai. Man jau nieko nesinorėjo. Visą savaitę aš praleidau visiškoje palaimoje. Aš buvau toks laimingas, kad su džiaugsmu būčiau priėmęs net mirtį.

Kažkas nesustabdomai artėjo- kažkas, ką galima palyginti su žūtimi, kažkoks ryžtingas posūkis, kuris galėjo baigtis mirtimi arba nauju gimimu, nukryžiavimu arba prisikėlimu. Tiesiog už kampo manęs laukė kažkas nepaprastai svarbaus. Tačiau aš negalėjau savęs priversti atsimerkti, aš buvau apkvaitęs.

Aš užmigau apie aštuntą valandą, tačiau tai buvo nelabai panašu į sapną. Dabar aš suprantu, ką turi omeny Patanjali, kai sako, kad samadhi primena sapną. Skirtumas tik viename: samadhi vienu metu tu ir miegi, ir esi budrus, ir miegi, ir nemiegi. Kūnas atsipalaiduoja, kiekviena kūno ląstelė miega, tačiau tavyje dega sąmonės ugnelė... aiški, nepaliekanti suodžių. Tu budrus, tačiau atsipalaidavęs, neįsitempęs, tačiau visiškai sąmoningas. Kūnas ilsisi giliame miege, o sąmonė aktyvumo pike. Taip susijungia sąmonės viršūnė ir kūno ramybės įduba.

Aš užmigau. Keistas tai buvo sapnas: kūnas miega, o aš būdrauju. Tai buvo taip keista... Lyg tave padalino į dvi dalis, nutempė dviem kryptim, išnešė į dvi dimensijas, tačiau tuo pačiu du poliai buvo taip sujautrėję, lyg aš tuo pačiu buvau abiem jais... Teigiama ir neigiama, sapnas ir būdravimas, gyvenimas ir mirtis susiliejo į viena. Tai buvo tas momentas, kai susijungia kūrėjas ir kūrinys.

Būsena buvo antgamtinė. Pirmą kartą ji sukrečia iki sielos gelmės. Po šio išgyvenimo tu niekada nebūsi toks, koks buvai. Ji atneša visiškai naują požiūrį į gyvenimą, padaro tave visai kitokiu.

Apie pusiaunaktį staiga mano akys atsimerkė pačios... bet kokiu atveju aš į tai nedėjau jokių pastangų. Kažkas sudrumstė mano sapną. Šalia savęs, savo kambaryje, aš pajutau kažkieno buvimą. Mano kambarys buvo visai mažytis, tačiau aš visur jaučiau gyvybės plakimą, galingas vibracijas. Aš lyg papuoliau į taifūno akį ir springau didingoje spalvų, džiaugsmo ir palaimos audroje.

Tai buvo taip realu, kad visa kita tapo nerealu: kambario sienos, visas namas, pats mano kūnas. Viskas tapo nerealu, juk aš tik dabar pirmą kartą mačiau tikrąją realybę.

Štai kodėl mums taip sunku suprasti, kai Buddha ir Shankara sako, kad pasaulis- tai maya, iliuzija. Mes žinom tik šį, mūsų pasaulį, mes neturime jo su kuo palyginti. Mums žinoma tik viena realybė. Apie ką kalba šie žmonės? Kažkokia tai maya, iliuzija... Jų žodžiu neina suprasti iki tol, ko nesuprasi tikrosios realybės. Iki to laiko jų žodžiai lieka teorija, įmantriomis hipotezėmis. Gal čia tik kažkokia įmantri filosofija tokia: „Visas pasaulis- iliuzija“?

Vakaruose buvo taip. Berklis pareiškė, kad pasaulis nerealus, kada vaikščiojo su savo draugu, pakankamai logišku žmogumi. Šis jo draugas buvo beveik skeptikas. Po jo žodžių jis tylėdamas pakėlė akmenį ir skaudžiai trenkė Berkliui per galvą. Berklis sudejavo, iš sumušimo vietos sunkėsi kraujas, o jo draugas- skeptikas pasakė: „Tai ką, pasaulis vis dar nerealus? Tu juk pats taip pasakei, teisingai? Kodėl tuomet tu šauki, juk šis akmuo nerealus. Kam griebtis už galvos ir susitraukti iš skausmo? Viskas aplink nerealu!“

Tokie žmonės nesugeba suprasti, ką Buddha turi omeny, kai sako, kas Visata- miražas. Jis ne tvirtina, kad galima eiti per sienas. Jis nesako, kad mes galime misti akmenimis ir nėra jokio skirtumo ką tu valgai- duoną ar akmenį. Ne, esmė visai ne tame.

Jis sako, kad yra kita realybė, ir kai tik ją suprasi, ši taip vadinama realybė paprasčiausiai blanksta, tampa nerealia. Palyginti galima tik po prabudimo aukštesnei realybei, ne iki tol.

Sapne realus sapnas. Kiekvieną naktį mes sapnuojame, tačiau kiekvieną rytą sakome, kad jie buvo nerealūs, tačiau sekančią naktį, kada mes miegame, sapnai vėl tampa tikrove. Sapne labai sunku suprasti, kad tai sapnas. O ryte labai lengva. Kur priežastis? Tu lieki savimi. Sapne yra tik viena realybė. Viskas taip pat nerealu, kaip ir visa kita, ir todėl palyginti neįmanoma. Ryte, kai tu atsimerki, prieš tave jau kita realybė, ir dabar galima pasakyti, kad sapnai buvo nerealūs. Sapnus galime palyginti su tikrove.

Tačiau yra ir prabudimas... Ir palyginant su šio prabudimo realybe nerealia tampa mūsų įprastinė realybė.

Tą naktį aš pirmą kartą supratau mayos suvokimo prasmę. Žinoma, aš anksčiau žinojau šį žodį, tačiau prasmės visiškai nesupratau. Aš jį supratau taip pat, kaip ir jūs dabar, tačiau niekada iki tol nesupratau iš tiesų. Argi galima suprasti neišgyvenus? Tą naktį atsidarė naujos tikrovės, nežinomos dimensijos durys. Ir ten buvo ji- kita realybė, ypatinga realybė, tikroji realybė, kaip patogiau pavadinti. Pavadinkite ją Dievu, tiesa, dharma, dao- kaip tinkami. Ji neturi pavadinimo. Tačiau ji buvo ten- permatoma, tačiau tuo pat metu ir apčiuopiama... Jis vos manęs neuždusino. Jos buvo per daug, aš dar negalėjau į save tiek visko sugerti...

Manyje atsirado didelis noras iššokti iš kambario, išbėgti po atviru dangumi. Aš dusau. Visko per daug! Aš po truputį miriau! Man rodėsi, kad jei aš užsilaikysiu bent sekundei, ši realybė mane uždusins. Aš išbėgau iš namų, ir nuskuodžiau į kiemą. Man tiesiog norėjosi atsidurti po atviru dangumi, pamatyti žvaigždes, medžius ir žemę... būti laisvėje. Vos tik aš išėjau- dusulys ir kart praėjo. Mano kambariukas buvo per mažas tokiam didingam įvykiui. Tokiam įvykiui net žvaigždėtas dangus per ankštas stogas. Jis didesnis nei dangus. Net dangus ne riba. Tačiau taip man vis vien tapo lengviau.

Aš patraukiau link artimiausio sodo. Net mano eisena tapo kitokia. Aš ėjau taip, lyg būtų dingusi traukos galia. Ar aš ėjau, ar bėgau ar tiesiog sklendžiau- sunku pasakyti. Traukos nebuvo, aš nieko nesvėriau, mane tartum nešė kažkokia jėga. Aš atsidūriau kažkokios nežinomos energijos glėbyje.

Prisiminkite, nuo tos dienos aš daugiau niekada iš tiesų nebuvau savo kūne. Mane su kūnu rišo tik plonytis siūlas. Ir mane visada stebina, kad Visuma kažkodėl nori, kad aš likčiau čia, ji man leidžia dar pabūti šiame krante. Galbūt per mane Visuma nori kažkuo pasidalinti.
Nuo tos dienos pasaulis tapo nerealus. Prieš mane atsivėrė kitas pasaulis. Tačiau kada aš šį pasaulį vadinu nerealiu, aš neturiu omeny, kad medžiai yra netikri. Jie visiškai realūs; nerealu tai, kokiais jūs juos matote. Patys savaime jie yra tikri- jie egzistuoja Dieve, jie yra absoliučioje realybėje- tačiau tokie, kokiais jūs juos matote... Jus jų iš tiesų nematote. Jūs matote kažką kita- miražą.

Jūs apsupote save savo asmeniniais sapnais, ir šis sapnas tęsis tol, kol nepabusite. Pasaulis nerealus, nes jūsų pažystamas pasaulis- tai sapnų pasaulis. O kada prabundi, prieš tave atsiveria naujas pasaulis, tikrasis.

Negalima sakyti: yra Dievas, o yra pasaulis. Dievas yra pasaulis. Dievas yra pasaulis, tačiau tai supranti tada, kai akys aiškios, neapneštos sapnu, neaptrauktos sapnų dūmais. Kada žvilgsnis aiškus, kada jutimai sujautrėję darosi aišku, kad yra tik Dievas.

Kai kada Dievas- tai žalias medis, kai kada ryški žvaigždė, kai kada gegutė, o kai kada gėlytė. Dievas- kartais vaikas, kartais upė, tačiau viskas kas yra- tai Dievas. Kai tik pradedi iš tiesų matyti, visur aplink tik Dievas.

Tačiau dabar viskas, ką jūs matote- ne tiesa, o melas. Kas yra miražas? Melaginga projekcija. Bet kai tik pamatai... Nors sekundės dalį... reikia tik sau tai leisti! Visur prieš tave neįtikėtina palaima- debesyse, saulėje ir žemėje.

Pasaulis yra gražus. Tačiau dabar aš nekalbu apie jūsų pasaulį, aš kalbu apie savo pasaulį. Jūsų pasaulis išsigimęs, jis sukurtas jūsų „aš“, tai projekcijų pasaulis. Jūs naudojate tikrąją tikrovę kaip ekraną, kuriame atsispindi jūsų asmeninis įsivaizdavimas apie pasaulį.

Kada aš sakau, kad pasaulis realus, tai neįtikėtinas, stebuklingas pasaulis- spinduliuojanti begalybė, pripildyta šviesa ir džiaugsmu. Tai amžina šventė- aš kalbu apie savo pasaulį. Jisai gali tapti jūsų, reikia tik atsibusti.

Tą naktį aš tapau tuščiu, o po to prisipildžiau. Aš nustojau būti ir tapau pačia būtimi. Tą naktį aš žuvau ir gimiau iš naujo. Tačiau tas, kuris gimė, neturėjo nieko bendro su tuo, kuris mirė. Nebuvo jokio ryšio. Išvaizdoje aš nepasikeičiau, tačiau tarp buvusio manęs ir naujojo manęs nebuvo nieko bendro. Žūstantis žūsta visiškai, iš jo nieko nelieka.

Aš išgyvenau daug mirčių, tačiau nė viena iš jų neprilygsta tam. Visos mirtys iki tol buvo nepilnos.

Kai kada miršta kūnas, kai kada- dalis proto, kai kada dalis ego, tačiau asmenybė lieka. Daug kartų atnaujinta, daug kartų perdažyta- kažkas keičiasi čia, kažkas ten- tačiau pati asmenybė išlieka, išsaugomas kažkoks tęstinumas.

Tačiau tą naktį mirtis buvo pilna ir galutinė. Tai mano mirties diena ir susijungimo su Dievu diena.

Šaltinis:
Ошо Раджниш.
"Автобиография неправильного мистика”.


Vertė Laura Čelo