Ošo apie savo nušvitimą

Aš ieškojau nušvitimo vartų kiek tik save pamenu- nuo pačios vaikystės. Greičiausiai ši svajonė liko manyje iš praeitų gyvenimų, nes nebuvo nė dienos, kada aš nebūčiau jos siekęs. Žinoma, visi aplinkui manė mane esant keistuoliu. Aš niekada nežaidžiau su vaikais. Aš net neužkalbindavau savo bendraamžių. Man jie atrodė kvailoki. Iš tiesų jie ir užsiėmė kvailystėmis. Aš niekada nenorėjau žaisti futbolo, tinklinio ar ledo ritulio. Suprantama, visi manė, kad aš keistuolis. Kas dėl manęs, aš priėjau tos pačios išvados. Suaugęs aš supratau, kad iš tiesų ne aš keistas, o keistas mūsų pasaulis.

Paskutinai metai namuose, kai man sukako dvidešimt vieneri, tapo dvasinių žlugimų ir dvasinių pakilimų periodu. Suprantama, visi tie, kurie mane mylėjo- tėvai, draugai, dėstytojai- iš dalies suprato, kas su manimi vyksta. Tačiau kodėl aš taip skyriausi nuo likusių vaikų? Kodėl valandomis sėdėjau užmerktomis akimis? Kodėl atsisėsdavau ant upės kranto naktimis ir žiūrėdavau į žvaigždėtą dangų? Natūralu, kad tie, kurie nesupranta panašių dalykų- o man ne taip jau ir reikėjo, kad juos suprastų- manė, kad aš esu išprotėjęs.

Manęs beveik nepastebėdavo net namie. Po truputėlį manęs nustojo ko nors klausti. Visi elgėsi taip, lyg manęs čia nebūtų. Ir tai man patiko- taip aš pavirsdavau niekuo, tuštuma, visišku kuo nors nebuvimu.

Tie metai buvo įsimintini. Aš save apgobiau tuštuma. Aš praradau bet kokį ryšį su išoriniu pasauliu. Jei man primindavo, kad laikas išsimaudyti, aš ėjau maudytis ir valandų valandas sėdėdavau vandenyje. Jiems reikėdavo belsti į duris ir šaukti: „Ei, išeik! Tu ten jau tiek sėdi, kad mėnesiui užtenka!“. Aš valgiau tada, kada man sakė, kad laikas valgyti. Jei niekas man apie tai neprimindavo, aš galėdavau nevalgyti kelias dienas iš eilės. Ne, aš nepasninkavau, aš negalvojau laikytis pasninkų arba engimų. Man norėjosi tik vieno: kaip įmanoma giliau nugrimzti į save. Vartai mane traukė kaip magnetas, ši jėga buvo nenugalima. Mane traukė kaip į „juodąją skylę“.

Mokslininkai sako, kad Visatoje yra „juodosios skylės“. Jei šalia jos atsidurs žvaigždė, „skylė“ ją įtrauks į save. Traukos galia tokia, kad jos neįmanoma nugalėti, ir žvaigždė žūva. Niekas nežino, kas vyksta kitoje pusėje. Aš manau- ir kažkoks tai fizikas lyg ir rado to patvirtinimą- kad kitoje pusėje yra „baltoji skylė“. Skylėje negali būti vieno galo, ji visuomet kiaura. Tai aš supratau savo patirtim. Galbūt taip sutvarkyta ir visa Visata. Žvaigždė miršta. Kada ji papuola į „juodąją skylę“, mes matome, kad žvaigždė išnyksta. Tačiau tuo pačiu metu Kosmose gimsta naujos žvaigždės. Iš kur jos atsiranda? Kokiose įsčiose subręsta? Paprastos aritmetikos užtenka, kad suprasti: tos įsčios yra „juodosios skylės“- jose miršta sena ir gimsta nauja.

Aš pats tai išgyvenau, nors neesu fizikas. Tais metais neįtikėtina jėga traukė mane šalin, vis toliau nuo žmonių. Aš iki tiek atsisakiau pasaulio, kad kartais neatpažindavau savo tėvo ir motinos. Aš iš visų jėgų stengiausi prisiminti savo vardą, tačiau tai nepavyko. Natūralu, kad tais metais visi galutinai įsitikino, kad aš išprotėjau. Tačiau man beprotystė buvo meditacija, o pačiame išprotėjimo pike vartai pagaliau atsidarė...

Mane nuvedė pas vaidiją, ajurvedinį gydytoją. Šiaip tai mane vedžiojo pas įvairiausius gydytojus ir žiniuonius, tačiau tik vaidija pasakė tėvui: „Jis niekuo neserga. Jūs be reikalo švaistote laiką.“ Žinoma, mane vis vien tampė tai pas vieną specialistą, tai pas kitą. Man išrašinėjo kažkokius tai vaistus, o aš sakiau tėvui: „Ko tu taip nerimauji? Man nieko neskauda“. Tačiau niekas manimi netikėjo ir sakė: „Patylėk. Geriau išgerk vaistus, nuo to blogiau nebus“. Ir aš gėriau- man tai kas?

Įžvalgiausias buvo tik tas vaidija, o jo vardas buvo Pandid Bhaghirath Prasad. Senolis jau numirė, tačiau jis buvo nepaprastai įžvalgus žmogus. Jis paprasčiausiai pažvelgė į mane ir tuoj pat pasakė: „Vaikinas niekuo neserga“. O po to apsiverkė ir prisipažino: „Aš pats seniai siekiu tokios būsenos. Vaikinui neįtikėtinai pasisekė. Man šiame gyvenime jau nieko nepavyks. Nereikia jo tampyti pas daktarus. Jis jau beveik pasiekė...“ Senolio ašaras iššaukė džiaugsmas dėl manęs.

Jis buvo ieškotojas. Savo ieškojimuose jis apėjo visą šalį nuo krašto iki krašto. Visas jo gyvenimas buvo ieškojimų ir atradimų seka. Jis neblogai įsivaizdavo ko būtent ieško. Jis tapo mano globėju, jis mane gynė nuo kitų gydytojų. Jis taip ir pasakė mano tėvui:„Palik jį pas mane, aš viskuo pasirūpinsiu“. Jis man nedavė jokių vaistų, o kada tėvas pasipiktino, išrašė nekenksmingas piliules iš cukraus. Jis pats man apie tai papasakojo: „Tai tik cukrus. Gerk juos, kad nuraminti savo tėvus. Jie nekenks. Naudos, deja, taip pat nebus. Čia jokie vaistai nepadės“.

Kada pirmą kartą pakliūni į pasaulį už proto, tai iš tiesų atrodo beprotiška: „dvasios tamsioji naktis“, beprotiška dvasios tamsybė. Tai pažymi visos religijos. Dėl tos pačios priežasties visos religijos reikalauja, kad prieš įsiskverbimą į pasaulį už proto būtų rastas Mokytojas- jis bus šalia, jis padės ir palaikys. Tavo pasaulis pradės griūti į dalis, tačiau Mokytojas padrąsins ir grąžins viltį. Jis padės tau suprasti tai, kas nauja. Štai kam reikalingas mokytojas- jis padeda suprasti tai, ko negalima suprasti protu. Jis padeda išreikšti tai, ko nepasakysi žodžiais, parodyti nematoma. Jis visuomet šalia, jis atranda tas priemones, kurios tau leis tęsti savo kelią, kitaip tu gali išsigąsti ir nusukti iš kelio.

Tačiau prisiminkite, kad bėgti nėra kur. Jei nusuksi nuo kelio ir pasileisi į laukymę, tave apims tikras apsėdimas. Sufijai tokius žmones vadina masta, o Indijoje jie žinomi kaip bepročiai paramahasanai. Atgal sugrįžti negalima, nes ten juk nieko nėra. Į priekį eiti taip pat neįmanoma, aplink tamsa. Tu pasiklydai. Štai kodėl Buddha pasakė: „Laimingas tas, kuris rado savo mokytoją“.

Pats aš Mokytojo neturėjau. Aš ieškojau, tačiau taip ir nesugebėjau jo rasti. Reikalas ne tame, kad aš nebandžiau- patikėkite, aš ieškojau labai ilgai, tačiau taip ir neradau. Rasti mokytoją sunku. Labai sunku rasti būtybę, baigusią egzistavimą. Sunku jausti to, kurio beveik nėra, buvimą. Ieškotojai retai randa tą, kurisyra durys į Dieviškumą- atviros durys, pro kurias lengva praeiti. Tai labai, labai sunku.

Sikhai savo šventyklas vadina gurudvara, „Mokytojo durimis“. Štai kas yra Mokytojas- tai durys. Jėzus dažnai kartojo: „Aš- vartai, aš- kelias, aš- tiesa. Eikite paskui mane, praeikite per mane. Jei nepraeisite per mane, nieko nepasieksite“.

Taip, kartais būna ir taip, kad žmogus neranda Mokytojo. Jei mokytojo nėra, prisieina dirbti be jo, tačiau tokia kelionė  daug pavojingesnė.

Visus metus aš buvau tokioje būsenoje, kad niekas negalėjo numatyti, kuo tai užsibaigs. Visus metus aš gyvenau taip, kad labai sunkiai palaikiau savo gyvybę. Netgi paprasti dalykai man sekėsi labai sunkiai, todėl, kad man visiškai prapuolė apetitas. Ėjo dienos, o valgyti man visiškai nesinorėjo. Ėjo dienos, o aš pamiršdavau net atsigerti vandens. Aš verčiau save valgyti ir gerti. Kūnas tapo toks nejautrus, kad aš gnaibiau save, kad įsitikinti, kad aš vis dar esu čia. Aš daužiau galva į sieną bandydamas suprasti, ar aš dar turiu galvą. Tik skausmas galėjo mane bent trumpam grąžinti kūno pajautimą.

Rytais ir vakarais aš bėgiojau. Aš bėgdavau penkias- aštuonias mylias iš karto. Visi galvojo, kad aš kuoktelėjau. Kam tiek daug bėgioti? Šešiolika mylių per dieną! Tačiau aš tai dariau tik tam, kad jausti save, kad pajausti, kad aš vis dar egzistuoju, kad neprarasti ryšio su savimi pačiu- aš paprasčiausiai laukiau kol akys apsipras su tuo nauju, kas manyje beveik užgimė.

Man reikėjo labai stengtis. Aš su niekuo nekalbėjau: mintys tapo tokiomis nenuosekliomis, kad man buvo neįtikėtinai sunku net sudėlioti frazę. Aš galėjau nutilti pusiaužodyje, nes pamiršdavau, apie ką kalbėjau. Aš galėjau sustingti vidury kelio, nes pamiršdavau kur ėjau.. Aš galėjau sėdėti su knyga, perskaityti pusšimtį puslapių, o po to staiga savęs paklausti: „Apie ką aš skaičiau? Nieko nepamenu“. Mano būsena buvo labai keista...

Yra tokia istorija. Į psichiatro kabinetą įsiveržia pacientas ir šaukia: „Daktare, padėkite! Aš einu iš proto! Aš viską pamirštu! Aš neprisimenu, kas buvo prieš metus ir net vakar! Aš einu iš proto!“

„Khm,- pasakė psichiatras.- ir kada jūs pastebėjote pirmuosius simptomus?“

„Ką pastebėjau?“- susidomėjęs paklausę pacientas.

Man buvo tas pats! Man buvo sunku net užbaigti frazę. Aš sėdėjau užsidaręs savo kambaryje. Aš tylėjau, neištariau nė žodžio, nes ką nors pasakyti reiškė pripažinti savo beprotystę. Taip praėjo visi metai. Aš paprasčiausiai gulėjau ant žemės, žiūrėjau į lubas ir skaičiavau nuo vieno iki šimto, o po to atvirkštine tvarka, nuo šimto iki vieneto. Bent kai kas liko- pavyzdžiui, šis sugebėjimas skaičiuoti iš eilės. Visa kita aš pamiršau. Man prireikė visų metų, kad vėl atsipeikėti, rasti kažkokį atskaitos tašką,.

Tačiau tai atsitiko. Tai buvo tikras stebuklas. Vis dėlto tam reikėjo įdėti daug darbo. Niekas man nepadėjo, nedavė užuominų kur man eiti ir kas su manimi vyko. Dar daugiau- man trukdė, prieš mane buvo visi- dėstytojai, draugai ir kiti gero linkintieji. Visi buvo prieš mane. Tačiau jie nieko negalėjo padaryti, išskyrus gėdijimą ir klausinėjimą, ką aš čia dabar darau.

Tame ir reikalas, kad aš nieko nedariau! Tai buvo stipriau nei aš. Tai tiesiog vyko. Žinoma, kai ką aš vis dėl to dariau: aš pats to nesuvokdamas pasibeldžiau į duris- ir jos man atsidarė. Aš daug metų meditavau, tiesiog tyliai sėdėjau ir nieko nedariau. Ir žingsnis po žingsnio aš persikėliau į tą erdvę, kur tu tiesiog esi, bet nieko nedarai. Tu tiesiog esi- tyras buvimas, nieko neveikiantis stebėtojas.

Ne, aš nieko nedariau. Tiesiog gulėjau, sėdėjau, vaikščiojau- tačiau ten, giliai viduje, nebuvo nieko, kas tai darė. Aš praradau visas garbėtroškiškas svajones. Dingo mano troškimas ko nors siekti, kažko pasiekti. Aš paprasčiausiai pasinėriau į save. Tai buvo tuštuma, o tuštuma veda mane iš proto. Ir vis dėl to, tai vienintelis kelias pas Dievą. Dievą pasiekia tik tas, kuris yra pasiruošęs išprotėti.

Manęs dažnai klausia: ką aš jaučiau, kai atėjo nušvitimas?

Aš juokiausi. Aš iš širdies kvatojausi, nes supratau visą troškimo nušvisti beprasmiškumą. Tai iš tiesų juokinga, nes mes visi gimstame nušvitę, ir norėti to, kas jau yra, yra visiškai beprasmiška. Jei tu kažką turi, jau negali įgyti. Įgyti gali tai, ko tu neturi arba ko tavyje nėra. Tačiau nušvitimas yra mūsų prigimtyje.

Aš kovojau dėl to daugelį gyvenimų, nes per vieną gyvenimą šio tikslo pasiekti neįmanoma. Aš buvau pasmerktas žlugimui, nes nušvitimo pasiekti negalima. Kaip galima pasiekti tai, kas tavo prigimtyje? To, kas jau tavyje yra, negali pasiekti su ambicinga svajone.

Protas yra ambicingas, jį traukia prie pinigų, valdžios ir prestižo. Tačiau vieną gražią dieną, kada jis jau iki kaklo sotus išorine veikla, jį pradeda traukti nušvitimas, išsilaisvinimas, nirvana, Dievas. Tačiau visa tai taip pat ambicijos, pasikeitė tik tikslas. Anksčiau tikslas buvo išorinis, dabar vidinis. Tačiau tavo požiūris, pats tavo priėjimas nė kiek nesikeičia- tu lieki tokiu pat žmogumi su senais įpročiais.

Žodžiai „diena, kada aš pasiekiau nušvitimą“ reiškia tik vieną: tą dieną aš supratau, kad nėra ko siekti, kur eiti, nereikia nieko daryti. Mes jau dieviški, mes jau tobuli- štai ir viskas. Nereikia jokio tobulinimosi. Dievas visus mus sukūrė tobulais. Net jei jūs sutinkate netobulus žmones, lengva pastebėti, iki kiek tobulas netobulumas. Dievas nekuria nieko, kas nėra tobula.

Aš girdėjau istoriją, apie dzen mokytoją vardu Bokudziu. Jis savo mokiniams aiškino, kad mūsų pasaulyje viskas tobula, ir čia atsistojo vienas žmogus, senas kuprius. „O kaip gi aš?- paklausė jis.- aš kuprius! Argi tai tobulumas?“ O Bokudziu atsakė: „Pasakysiu sąžiningai- aš niekada nemačiau tokios tobulos kupros“.

Kalbėdamas apie dieną, kada aš pasiekiau nušvitimą, aš kalbu neteisingai, nes kitų žodžių mūsų kalboje aš nesurasiu, nes ši kalba sugalvota žmogaus. Joje yra tokie žodžiai kaip „pasiekimas“, „įgijimas“, „tikslas“, „tobulinimas“, „vystymasis“, „progresas“. Kalba nesukurta nušvitimui. Tiesą sakant, jie negalėtų sugalvoti kokios nors kalbos, net jei jie panorėtų, nes nušvitimas ateina tyloje. Kaip išreikšti tylą žodžiais? Kaip nesistengsi, žodžiai būtinai pažeis bežodiškumą.

Lao-dzi sako: „Pasakyta tyla yra melas“. Tiesos negalima išreikšti žodžiais. Bet mums reikia kalbėti kokia nors kalba, kitos išeities nėra. O todėl mes visuomet pabrėžiame vieną sąlygą: kalba negali tiksliai atspindėti išgyvenimų. Todėl ir aš sakau: „tą dieną, kai aš pasiekiau nušvitimą“. Tačiau tai buvo ne pasiekimas, ir tai buvau ne aš.

Tą dieną aš juokiausi iš savo kvailų, juokingų bandymų įgyti nušvitimą. Aš juokiausi iš savęs ir iš žmonijos, nes visi žmonės stengiasi kažko pasiekti, kažką įgyti, kažką pagerinti.

Viskas įvyko visiško atsipalaidavimo būsenoje. Taip būna visada. Aš išbandžiau viską, kas buvo galima, o po to, pamatęs bet kokių pastangų bergždumą, atsisakiau bandyti. Aš užmiršau apie savo svajonę. Visą savaitę aš gyvenau visiškai įprastą gyvenimą.

Žmonės, pas kuriuos aš gyvenau, labai nustebo, nes aš pirmą kartą pradėjau gyventi normaliai. Iki tol mano gyvenimas buvo griežtoje disciplinoje.

Aš toje šeimoje gyvenau du metus ir jie žinojo, kad aš keliuosi trečią valandą nakties, po to sekė keturių- penkių mylių pasivaikščiojimas arba bėgiojimas, po to ėjau maudytis į upę. Toks buvo mano dienos režimas. Peršalimas ar kitoks negalavimas- visa tai neturėjo reikšmės, aš vis vien gyvenau pagal savo dienotvarkę.

Jie žinojo, kad aš daug valandų praleidžiu meditacijoje. Iki tos dienos aš daug ko nevalgiau. Aš negėriau nei arbatos, nei kavos. Aš turėjau griežtas taisykles dėl to, ką man galima valgyti, o ko negalima. Ir staiga aš visą savaitę visai tai mečiau. Kartą ryte aš miegu iki devynių valandų, o po to geriu arbatos puodelį. Namo šeimininkai susirūpino. Jie klausė: „Kas nutiko? Tu susirgai?“ Jie visada mane laikė didžiuoju jogu.

Štai viena smulkmena, kuri parodo, kaip tai buvo. Visiems gyvenimo atvejams aš turėjau vieną vienintelę medžiagos skiautę. Dieną aš vaikščiojau į ją įsisupęs, o naktimis aš ja apsiklodavau kaip antklode. Miegojau aš ant bambukinio demblio. Štai ir visi patogumai- antklodė ir bambukinis demblys. Daugiau aš neturėjau jokių daiktų. Ryte, kai aš atsikėliau devintą valandą, šeimininkai labai nustebo. Jie pasakė: „Čia kažkas ne taip. Turbūt stipriai susirgo?“

„Ne, aš nesergu,- aš atsakiau.- Aš sirgau visus tuos metus, o dabar gi atvirkščiai, pasveikau. Nuo dabar aš kelsiuosi kada norėsiu, gulsiuosi miegoti tada, kada trauks į sapną. Aš nebeesu laiko vergas. O dar aš gersiu ir valgysiu tai, ko mano organizmui norėsis. Gana iš manęs.“ Per tą savaitę aš visiškai pamiršau apie svajonę nušvisti. Aš ją pamiršau visam laikui.

O septintą dieną nutiko tai. Savaime, be jokios priežasties. Aš ėmiau kvatotis, ir tą juoką išgirdo sodininkas. Jis ir anksčiau manė, kad aš truputį ne savas, tačiau tokio juoko jis niekada nebuvo girdėjęs. Jis pribėgo ir paklausė: „Kas nutiko?“

Nesijaudink,- aš atsakiau.- Tu juk žinai, aš visuomet buvau šiek tiek trenktas, o dabar galutinai išėjau iš proto. Aš juokiuosi iš savęs. Neįsižeisk ir nepyk. Gali toliau ramiai miegoti.“

Aš daugelį gyvenimų dirbau- dirbau su savimi, kovojau, dariau viską, ką tik buvo galima padaryti ir  viskas veltui. O dabar tai aš suprantu, kodėl nieko nepavyko. Pačios pastangos tapo kliūtimi, pačios kopėčios trukdė pakilti, pats noras pasiekti buvo trukdis. Tai nereiškia, kad pasiekti galima neieškant- ne, paieškos būtinos, tačiau anksčiau ar vėliau ateina momentas, kada reikia sustoti. Persikėlimui per upę reikalinga valtis, tačiau anksčiau ar vėliau reikia iš valties išlipti, pamiršti apie upę ir viską palikti už nugaros. Pastangos reikalingos, be pastangų išvis nieko nepavyks. Tačiau vien tik pastangos vaisių neatneš.

Prieš pat 1953 metų kovo dvidešimt pirmąją, praktiškai prieš savaitę aš nustojau dirbti su savimi. Atėjo tas momentas, kada tu aiškiai matai visą savo pastangų bergždumą. Tu jau padarei viską, ką galėjai, tačiau tai neatnešė sėkmės. Tu padarei viską, kas įmanoma žmogaus jėgoms. Kas belieka? Tokioje beviltiškoje padėtyje tu tiesiog nustoji stengtis. Ir tą dieną, kada aš sustabdžiau savo paieškas, kada nustojau link kažko veržtis ir aplamai ko nors tikėtis- tą pačią dieną tai ir prasidėjo. Iš niekur atėjo kažkokia energija. Kažkokio šaltinio ji neturėjo. Ji atėjo iš niekur ir plėtėsi visur. Ji buvo medžiuose, akmenyse, danguje, saulėje ir ore- visur. Aš taip ilgai ieškojau ir maniau, kad šis tikslas kažkur labai toli- o viskas buvo taip arti! Aš nukreipiau savo žvilgsnį į tolį, ir akys nustojo pastebėti tai, kas buvo aplinkui.

Kada dingo pastangos, dingau ir aš pats, juk žmogus negali gyvuoti be pastangų, be norų, be krypties. Ego, asmenybė, „aš“- tai ne pastovūs reiškiniai, o procesas. Tai ne kažkokia vidinė substancija, nes mes priversti jį kurti kiekvieną minutę. Tai tas pats, kaip važiuoti dviračiu: tu važiuoji, kol mini pedalus. Jei nustosi minti pedalus, dviratis sustos. Žinoma, jis iš inercijos gali dar šiek tiek pavažiuoti, tačiau kai tik nustosi mintis pedalus, dviratis stos. Jis netenka energijos, pirmyn stumiančios jėgos. Paprasčiausiai jis vėliau nukris ant šono.

Ego egzistuoja todėl, kad mes miname norų pedalus, kažko siekiame, stengiamės iššokti aukščiau galvos. Štai tame slepiasi tikroji ego esmė- nore iššokti aukščiau savęs, įsiveržti į ateitį, peršokti į rytojaus dieną. Ego egzistuoja šokime į tai, ko nėra. Jis gimsta iš to, ko nėra, o todėl panašus į miražą. Jame yra tik noras- nieko daugiau. Jame yra tik polėkis ir siekimas.

Ego gyvena ne dabartimi, o ateitimi. Kada gyveni ateitimi, ego atrodo kažkuo visai juntamu. Tačiau jei užsilaikyti dabartyje, jis pasilieka miražu ir pamažu ima tirpti.

Tą dieną, kad aš nustojau siekti... Tai taip pat nesėkmingas išsireiškimas, teisingiau pasakius: „tą dieną, kai siekimas dingo“. Taip bus daug teisingau, nes žodžiai „aš nustojau siekti“ reiškia, kad dar liko „aš“. Tai reiškia, kad aš nukreipiau savo jėgas į norą sustoti ir, vadinasi, kažkoks subtilus noras dar liko.

Tačiau noro neįmanoma sustabdyti, jį galima tik suprasti. Pats noro supratimas reiškia išnykimą. Prisiminkite, niekas neturi jėgų nustoti norėti, o tikroji realybė pasireiškia tik po to, kai dingsta norai.

Štai tokia dilema. Ką gi daryti? Norai egzistuoja, o budos nepailsta kartoti, kad reikia norų atsikratyti ir tuoj pat pareiškia, kad nustoti norėti negalima. Ką daryti? Žmogus susiduria su dilema. Jis nuolat kažko nori. Ir jam iš pradžių sako, kad jam reikia nustoti tai daryti, o po to- kad to neįmanoma sustabdyti. Tai ką pagaliau daryti?

Norą reikia suprasti. Ir jį galima suprasti, tam užtenka suprasti jo tuštumą. Reikia tiesioginio suvokimo, tiesiogiai įsiskverbti į reikalų esmę.

Tą dieną, kada dingo norai, aš jaučiausi bejėgiu ir praradusiu viltį. Viltis dingo, nes dingo ateitis. Tikėtis nebuvo ko, juk viskas buvo aišku, visos viltys buvo tuščios, jos neišsipildo. Tu bėgioji ratu. Svajonė vilioja likdama nepasiekiama. Ji sukuria vis naujus miražus ir gundo: „Nagi, bėk greičiau- ir tu pasieksi“. Tačiau kiek nebėgtum, svajonė vis taip pat toli, ji tolsta kaip horizonto linija. Kai tik žengi žingsnį į priekį, atsilieki lygiai tokiu pat žingsniu. Kuo greičiau bėgi, tuo greičiau ji pasitraukia. Jei sulėtinsi žingsnį, ji taip pat pristabdys. Akivaizdu yra viena- tarpas tarp jos ir tavęs visuomet lieka vienodas. Jis nesutrumpėja nė per metrą.

Sutrumpinti atstumą tarp savęs ir svajonės ne mūsų jėgoms. Viltis- tai horizontas. Mes stengiamės pasiekti horizontą, iki vilties, iki permesto į ateitį noro. Noras- tai tiltas, tačiau įsivaizduojamas tiltas, nes pats horizontas- taip pat miražas. Iki ten neįmanoma nutiesti tilto, jį galima tik įsivaizduoti. Žmogus negali prisiliesto prie to, ko nėra.

Tą dieną, kai dingo norai, kada aš pažvelgiau į jų esmę ir supratau, kad jie visuomet tušti, aš pasijaučiau bejėgis ir nevilty. Tačiau tuo pat metu kažkas ėmė vykti. Prasidėjo tai, ko aš siekiau daugelyje savo gyvenimų ir ko niekaip negalėjau pasiekti. Vienintelė viltis- vilties nebuvime, vienintelis norų išsipildymas- norų nebuvime. Ir kai tu jauti nesuvokiamą bejėgiškumą, visas pasaulis staiga ima tau padėti.

Visata laukia. Ji mato, kad tu su savimi dirbi, ir iki tam tikro laiko visai nesikiša, paprasčiausiai laukia. Ji gali laukti be galo ilgai, nes nemėgsta sambrūzdžio. Tai pati amžinybė. Tačiau tuo metu, kada tu palieki bandymus ir dingsi, visa Visata lekia pas tave, pripildo tave. Būtent tada viskas ir prasideda...

Septynias dienas aš buvau visiškoje neviltyje, tačiau, nekreipiant dėmesio į neviltį, aš jaučiau, kad kažkas vyksta. Kalbėdamas apie neviltį šį žodį vartoju ne įprastine reikšme. Aš paprasčiausiai turiu omeny, kad aš neturėjau jokių vilčių. Tai nekėlė liūdesio. Priešingai, aš buvau laimingas- man buvo ramu, aš buvau tylus, susikaupęs ir dėmesingas. Bet kokių vilčių nebuvimas, tačiau visai kita prasme. Manyje dingo pats vilties supratimas- o to sekoje ir jos buvimas. Dingo ir tai, ir tai.

Vilčių nebuvo visai. Dingo viltis, o kartu su ja ir jos priešingybė- neviltis. Tai buvo visiškai naujas jausmas- gyvenimas be jokių vilčių. Jame nebuvo nieko blogo. Man paprasčiausiai reikėjo naudoti įprastinius žodžius, tačiau nieko nemalonaus toje būsenoje nebuvo. Atvirkščiai- ji buvo džiugi. Tai buvo ne praradimo, o kažko naujo atsiradimo jausmas. Mane perpildė ir supo kažkas nepažįstama.

Ir kada aš kalbu apie bejėgiškumą, šį žodį taip pat reikėtų suprasti ne įprastine prasme. Tai paprasčiausiai reiškia, kad aš netekau savęs. Aš paprasčiausiai pripažinau, kad manęs nėra ir, reiškia, aš nebegaliu pasikliauti savo jėgomis, savarankiškai egzistuoti. Žemė dingo iš po kojų, po manimi prasivėrė praraja... bedugnė praraja. Tačiau baimės nebuvo, juk man nebuvo ko saugoti. Baimės nebuvo, nes nebuvo kam bijoti.

Pertą savaitę įvyko neįtikėtina ir visiška transformacija. O paskutinę dieną visiškai naujos energijos buvimo, naujos šviesos ir naujo džiaugsmo pajautimas tapo labai galingu, beveik nepakenčiamu- lyg aš tuoj tuoj sprogsiu, išeisiu iš proto nuo palaimos. Vakarų jaunimas tai vadina „kaifuoti“, arba „nukvailėti iš laimės“.

Suprasti veiksmo prasmę buvo neįmanoma. Aš papuoliau į ne prasmės pasaulį- jį sunku suprasti, sunku sudėlioti į lentynėles, sunku apibūdinti žodžiais, kalba. Visi šventraščiai  yra bejėgiai, visi žodžiai, kuriais būtų galima apibūdini šį išgyvenimą, atrodo blyškūs, nespalvingi. Šie išgyvenimai buvo per gyvi ir ryškūs, tai buvo neišsenkantis palaimos antplūdis.

Visa ta diena buvo kažkokia keista, pritrenkianti, kurtinanti. Praeitis dingo, lyg manęs niekada ir nebuvo, lyg aš paprasčiausiai tai kažkur perskaičiau.  Ji tapo panašia į tolimą sapną, kažkada tai girdėtą pasakojimą apie svetimą gyvenimą. Aš pamiršau autobiografiją, ėmiau virsti į kažką neegzistuojantį, ką Buddha vadina anatta. Dingo ribos, ėmė dingti visi skirtumai.

Pats protas dingo; jis nutolo už tūkstančio mylių. Surinkti mintis tapo sunku, protą nešė vis tolyn ir tolyn, tačiau įsikibti jo nebuvo jokio poreikio. Jis manęs paprasčiausiai nedomino. Viskas vyko taip, kaip reikia. Nebuvo poreikio saugoti atsiminimus, Arčiau vakaro tai tapo nepakenčiamai skausminga. Aš jaučiausi kaip moteris, kuri tuoj tuoj pagimdys. Prasidėjo gimdymo sąrėmiai, ir jie man teikė daug skausmo.

Visą savaitę aš ėjau miegoti dvyliktą valandą nakties, tačiau tą dieną aš tiek ilgai išsėdėti negalėjau. Akys lipo, aš jas atmerkdavau didžiulių pastangų dėka. Kažkas artėjo, kažkas tikrai turėjo nutikti. Sunku pasakyti kas- galbūt aš paprasčiausiai miriau- tačiau baimės nebuvo. Praėjusios septynios dienos buvo tokios gražios, kad aš buvau pasiruošęs mirčiai. Man jau nieko nesinorėjo. Visą savaitę aš praleidau visiškoje palaimoje. Aš buvau toks laimingas, kad su džiaugsmu būčiau priėmęs net mirtį.

Kažkas nesustabdomai artėjo- kažkas, ką galima palyginti su žūtimi, kažkoks ryžtingas posūkis, kuris galėjo baigtis mirtimi arba nauju gimimu, nukryžiavimu arba prisikėlimu. Tiesiog už kampo manęs laukė kažkas nepaprastai svarbaus. Tačiau aš negalėjau savęs priversti atsimerkti, aš buvau apkvaitęs.

Aš užmigau apie aštuntą valandą, tačiau tai buvo nelabai panašu į sapną. Dabar aš suprantu, ką turi omeny Patanjali, kai sako, kad samadhi primena sapną. Skirtumas tik viename: samadhi vienu metu tu ir miegi, ir esi budrus, ir miegi, ir nemiegi. Kūnas atsipalaiduoja, kiekviena kūno ląstelė miega, tačiau tavyje dega sąmonės ugnelė... aiški, nepaliekanti suodžių. Tu budrus, tačiau atsipalaidavęs, neįsitempęs, tačiau visiškai sąmoningas. Kūnas ilsisi giliame miege, o sąmonė aktyvumo pike. Taip susijungia sąmonės viršūnė ir kūno ramybės įduba.

Aš užmigau. Keistas tai buvo sapnas: kūnas miega, o aš būdrauju. Tai buvo taip keista... Lyg tave padalino į dvi dalis, nutempė dviem kryptim, išnešė į dvi dimensijas, tačiau tuo pačiu du poliai buvo taip sujautrėję, lyg aš tuo pačiu buvau abiem jais... Teigiama ir neigiama, sapnas ir būdravimas, gyvenimas ir mirtis susiliejo į viena. Tai buvo tas momentas, kai susijungia kūrėjas ir kūrinys.

Būsena buvo antgamtinė. Pirmą kartą ji sukrečia iki sielos gelmės. Po šio išgyvenimo tu niekada nebūsi toks, koks buvai. Ji atneša visiškai naują požiūrį į gyvenimą, padaro tave visai kitokiu.

Apie pusiaunaktį staiga mano akys atsimerkė pačios... bet kokiu atveju aš į tai nedėjau jokių pastangų. Kažkas sudrumstė mano sapną. Šalia savęs, savo kambaryje, aš pajutau kažkieno buvimą. Mano kambarys buvo visai mažytis, tačiau aš visur jaučiau gyvybės plakimą, galingas vibracijas. Aš lyg papuoliau į taifūno akį ir springau didingoje spalvų, džiaugsmo ir palaimos audroje.

Tai buvo taip realu, kad visa kita tapo nerealu: kambario sienos, visas namas, pats mano kūnas. Viskas tapo nerealu, juk aš tik dabar pirmą kartą mačiau tikrąją realybę.

Štai kodėl mums taip sunku suprasti, kai Buddha ir Shankara sako, kad pasaulis- tai maya, iliuzija. Mes žinom tik šį, mūsų pasaulį, mes neturime jo su kuo palyginti. Mums žinoma tik viena realybė. Apie ką kalba šie žmonės? Kažkokia tai maya, iliuzija... Jų žodžiu neina suprasti iki tol, ko nesuprasi tikrosios realybės. Iki to laiko jų žodžiai lieka teorija, įmantriomis hipotezėmis. Gal čia tik kažkokia įmantri filosofija tokia: „Visas pasaulis- iliuzija“?

Vakaruose buvo taip. Berklis pareiškė, kad pasaulis nerealus, kada vaikščiojo su savo draugu, pakankamai logišku žmogumi. Šis jo draugas buvo beveik skeptikas. Po jo žodžių jis tylėdamas pakėlė akmenį ir skaudžiai trenkė Berkliui per galvą. Berklis sudejavo, iš sumušimo vietos sunkėsi kraujas, o jo draugas- skeptikas pasakė: „Tai ką, pasaulis vis dar nerealus? Tu juk pats taip pasakei, teisingai? Kodėl tuomet tu šauki, juk šis akmuo nerealus. Kam griebtis už galvos ir susitraukti iš skausmo? Viskas aplink nerealu!“

Tokie žmonės nesugeba suprasti, ką Buddha turi omeny, kai sako, kas Visata- miražas. Jis ne tvirtina, kad galima eiti per sienas. Jis nesako, kad mes galime misti akmenimis ir nėra jokio skirtumo ką tu valgai- duoną ar akmenį. Ne, esmė visai ne tame.

Jis sako, kad yra kita realybė, ir kai tik ją suprasi, ši taip vadinama realybė paprasčiausiai blanksta, tampa nerealia. Palyginti galima tik po prabudimo aukštesnei realybei, ne iki tol.

Sapne realus sapnas. Kiekvieną naktį mes sapnuojame, tačiau kiekvieną rytą sakome, kad jie buvo nerealūs, tačiau sekančią naktį, kada mes miegame, sapnai vėl tampa tikrove. Sapne labai sunku suprasti, kad tai sapnas. O ryte labai lengva. Kur priežastis? Tu lieki savimi. Sapne yra tik viena realybė. Viskas taip pat nerealu, kaip ir visa kita, ir todėl palyginti neįmanoma. Ryte, kai tu atsimerki, prieš tave jau kita realybė, ir dabar galima pasakyti, kad sapnai buvo nerealūs. Sapnus galime palyginti su tikrove.

Tačiau yra ir prabudimas... Ir palyginant su šio prabudimo realybe nerealia tampa mūsų įprastinė realybė.

Tą naktį aš pirmą kartą supratau mayos suvokimo prasmę. Žinoma, aš anksčiau žinojau šį žodį, tačiau prasmės visiškai nesupratau. Aš jį supratau taip pat, kaip ir jūs dabar, tačiau niekada iki tol nesupratau iš tiesų. Argi galima suprasti neišgyvenus? Tą naktį atsidarė naujos tikrovės, nežinomos dimensijos durys. Ir ten buvo ji- kita realybė, ypatinga realybė, tikroji realybė, kaip patogiau pavadinti. Pavadinkite ją Dievu, tiesa, dharma, dao- kaip tinkami. Ji neturi pavadinimo. Tačiau ji buvo ten- permatoma, tačiau tuo pat metu ir apčiuopiama... Jis vos manęs neuždusino. Jos buvo per daug, aš dar negalėjau į save tiek visko sugerti...

Manyje atsirado didelis noras iššokti iš kambario, išbėgti po atviru dangumi. Aš dusau. Visko per daug! Aš po truputį miriau! Man rodėsi, kad jei aš užsilaikysiu bent sekundei, ši realybė mane uždusins. Aš išbėgau iš namų, ir nuskuodžiau į kiemą. Man tiesiog norėjosi atsidurti po atviru dangumi, pamatyti žvaigždes, medžius ir žemę... būti laisvėje. Vos tik aš išėjau- dusulys ir kart praėjo. Mano kambariukas buvo per mažas tokiam didingam įvykiui. Tokiam įvykiui net žvaigždėtas dangus per ankštas stogas. Jis didesnis nei dangus. Net dangus ne riba. Tačiau taip man vis vien tapo lengviau.

Aš patraukiau link artimiausio sodo. Net mano eisena tapo kitokia. Aš ėjau taip, lyg būtų dingusi traukos galia. Ar aš ėjau, ar bėgau ar tiesiog sklendžiau- sunku pasakyti. Traukos nebuvo, aš nieko nesvėriau, mane tartum nešė kažkokia jėga. Aš atsidūriau kažkokios nežinomos energijos glėbyje.

Prisiminkite, nuo tos dienos aš daugiau niekada iš tiesų nebuvau savo kūne. Mane su kūnu rišo tik plonytis siūlas. Ir mane visada stebina, kad Visuma kažkodėl nori, kad aš likčiau čia, ji man leidžia dar pabūti šiame krante. Galbūt per mane Visuma nori kažkuo pasidalinti.

Nuo tos dienos pasaulis tapo nerealus. Prieš mane atsivėrė kitas pasaulis. Tačiau kada aš šį pasaulį vadinu nerealiu, aš neturiu omeny, kad medžiai yra netikri. Jie visiškai realūs; nerealu tai, kokiais jūs juos matote. Patys savaime jie yra tikri- jie egzistuoja Dieve, jie yra absoliučioje realybėje- tačiau tokie, kokiais jūs juos matote... Jus jų iš tiesų nematote. Jūs matote kažką kita- miražą.

Jūs apsupote save savo asmeniniais sapnais, ir šis sapnas tęsis tol, kol nepabusite. Pasaulis nerealus, nes jūsų pažystamas pasaulis- tai sapnų pasaulis. O kada prabundi, prieš tave atsiveria naujas pasaulis, tikrasis.

Negalima sakyti: yra Dievas, o yra pasaulis. Dievas yra pasaulis. Dievas yra pasaulis, tačiau tai supranti tada, kai akys aiškios, neapneštos sapnu, neaptrauktos sapnų dūmais. Kada žvilgsnis aiškus, kada jutimai sujautrėję darosi aišku, kad yra tik Dievas.

Kai kada Dievas- tai žalias medis, kai kada ryški žvaigždė, kai kada gegutė, o kai kada gėlytė. Dievas- kartais vaikas, kartais upė, tačiau viskas kas yra- tai Dievas. Kai tik pradedi iš tiesų matyti, visur aplink tik Dievas.

Tačiau dabar viskas, ką jūs matote- ne tiesa, o melas. Kas yra miražas? Melaginga projekcija. Bet kai tik pamatai... Nors sekundės dalį... reikia tik sau tai leisti! Visur prieš tave neįtikėtina palaima- debesyse, saulėje ir žemėje.

Pasaulis yra gražus. Tačiau dabar aš nekalbu apie jūsų pasaulį, aš kalbu apie savo pasaulį. Jūsų pasaulis išsigimęs, jis sukurtas jūsų „aš“, tai projekcijų pasaulis. Jūs naudojate tikrąją tikrovę kaip ekraną, kuriame atsispindi jūsų asmeninis įsivaizdavimas apie pasaulį.

Kada aš sakau, kad pasaulis realus, tai neįtikėtinas, stebuklingas pasaulis- spinduliuojanti begalybė, pripildyta šviesa ir džiaugsmu. Tai amžina šventė- aš kalbu apie savo pasaulį. Jisai gali tapti jūsų, reikia tik atsibusti.

Tą naktį aš tapau tuščiu, o po to prisipildžiau. Aš nustojau būti ir tapau pačia būtimi. Tą naktį aš žuvau ir gimiau iš naujo. Tačiau tas, kuris gimė, neturėjo nieko bendro su tuo, kuris mirė. Nebuvo jokio ryšio. Išvaizdoje aš nepasikeičiau, tačiau tarp buvusio manęs ir naujojo manęs nebuvo nieko bendro. Žūstantis žūsta visiškai, iš jo nieko nelieka.

Aš išgyvenau daug mirčių, tačiau nė viena iš jų neprilygsta tam. Visos mirtys iki tol buvo nepilnos.

Kai kada miršta kūnas, kai kada- dalis proto, kai kada dalis ego, tačiau asmenybė lieka. Daug kartų atnaujinta, daug kartų perdažyta- kažkas keičiasi čia, kažkas ten- tačiau pati asmenybė išlieka, išsaugomas kažkoks tęstinumas.

Tačiau tą naktį mirtis buvo pilna ir galutinė. Tai mano mirties diena ir susijungimo su Dievu diena.

Šaltinis:
Ошо Раджниш. "Автобиография неправильного мистика”.

Vertė Laura Čelo

Mylėk mane toks, koks esi!

Mylėk mane toks, koks esi!

Aš žinau tavo vargą, kovas ir sielos kančią, silpnumą ir kūno negales; pažįstu tavo bailumą, nuodėmes, nuopuolius ir vis dėlto tau sakau: „Duok Man savąją širdį, mylėk Mane, koks esi“.
Jei lauki, kolei būsi šventas, kad atsiduotum meilei, tu Manęs niekada nepamilsi. Net jei dažnai atkrenti į paklydimus, kurių nė pažinti nebūtum norėjęs, net jei esi aplaidus, praktikuodamas dorybes, Aš tau neleidžiu Manęs nemylėti.

 Mylėk Mane, koks esi. Kiekvieną akimirką ir kokioje būklėje beatsidurtum - apimtas įkarščio ar sausros, būdamas ištikimas ar neištikimas.

 Mylėk Mane toks, koks esi. Aš noriu skurdžios tavo širdies meilės. Jei tam, kad Mane mylėtum, tu lauki kol tapsi tobulas, niekados Manęs nepamilsi. Argi Aš negalėčiau, kad ir iš smėlio grūdelio, sukurti serafino, spindėte spindinčio tyrumu, prakilnumu bei meile? Ar vien tik panorėjęs neiškelčiau iš nebūties tūkstančių šventųjų, tūkstančius kartų tobulesnių ir labiau mylinčių už tuos, kuriuos esu sukūręs? Ar AŠ ne VISAGALIS? Tačiau Man patiko visiems laikams palikti nebūtyje tas nuostabias būtybes ir verčiau rinktis vargingą tavo meilę.

 Mano vaike, leiskis mylimas, trokštu tavo širdies. Aš ketinu tave ugdyti, tačiau tokį dabar myliu, koks esi. Ir norėčiau, jog elgtumeisi taip pat; trokštu regėti iš tavo vargo gilumų iškylant meilę. Myliu tave su visais tavo silpnumais. Aš myliu vargšų meilę, Aš trokštu, kad iš skurdo nuolat veržtųsi šauksmas: „Viešpatie, aš Tave myliu!“

 Tas šauksmas yra tavo širdies giesmė, kuri Man rūpi. Nejau Man reikia tavo mokslo ar gabumų? Ne šių dorybių Aš prašau, ir net jei jas tau duočiau, - esi toks silpnas, kad bematant įsipainiotų savimeilė... Šitais dalykais nesirūpink.

 Būčiau galėjęs tave skirti dideliems darbams, o būsi nenaudingas tarnas; Aš pasiimsiu net tai, ką tu turi, nes Aš tave sukūriau meilei. Mylėk! Tau meilė padės atlikti visa kita nė nesusimąstant, vien stenkis kiekvieną dabarties akimirką pripildyti savo meilės.

 Šiandien Aš - VIEŠPAČIŲ VIEŠPATS - stoviu tarsi elgeta prie tavo širdies durų. Aš beldžiuosi ir laukiu - skubėk atidaryti, nesiteisink savuoju vargingumu. Jei iš tiesų pažintum visą savo skurdą - iš sielvarto numirtum. Vienintelis dalykas, kuris Man užduotų širdį, tai matyti, jog abejoji ir stokoji pasitikėjimo.

 Aš noriu, kad dieną naktį apie Mane mąstytum, kad net menkiausio tavo veiksmo priežastis būtų ne kas kita, o tik meilė.

 Kai teks kentėti, Aš tau suteiksiu jėgų. Tu Man atidavei savąją meilę, Aš tau suteiksiu galią mylėti taip stipriai, kaip nė svajoti nesvajojai. Tačiau atmink: „Mylėk Mane toks, koks esi“.
Nelauk, kol būsi šventas, kad atsiduotum Meilei, antraip tu Manęs niekad nepamilsi.


Šv. Augustinas

JIDDU KRISHNAMURTI iš „Gyvenimo knygos“

Čiauškantis protas

Žinote, ką nors suvokti yra stebuklinga. Nežinau, ar esate kada nors ką nors iš tikrųjų suvokę – ar esate kada nors suvokę gėlę, veidą, dangų ar jūrą. Aišku, jūs matote šiuos objektus, kai važiuojate pro šalį autobusu ar automobiliu; bet abejoju, ar esate kada nors pasistengę iš tikrųjų pažvelgti į gėlę. O kai galiausiai žvelgiate į gėlę, kas tuomet atsitinka? Jūs tuoj pat ją įvardijate, jums parūpsta, kokios ji rūšies, arba jūs sakote: „Kokių ji puikių spalvų. Norėčiau ją auginti savo sode; norėčiau ją padovanoti žmonai arba įsisegti į atlapą“; ir taip toliau. Kitaip tariant, vos jums pažvelgus į gėlę, jūsų protas ima čiauškėti apie ją; todėl jūs niekuomet nesuvokiate gėlės. Jūs galite ką nors suvokti tik tuomet, kai jūsų protas tyli, kai jis apie nieką nečiauška. Jei jums žvelgiant į vakaro žvaigždę virš jūros jūsų protas bus ramus, tuomet išties suvoksite nepaprastą jos grožį; o kai suvokiate grožį, argi nepatiriate taip pat ir meilės? Iš tikrųjų, grožis ir meilė yra tas pat. Be meilės nėra grožio, o be grožio nėra meilės. Grožis glūdi formoje, grožis glūdi kalboje, grožis glūdi elgsenoje. Jei nėra meilės, elgsena – tuščia; ji tėra tik visuomenės, tam tikros kultūros produktas, o produktas visuomet mechaniškas, negyvas. Bet kai protas suvokia nė nekrustelėdamas, jis įstengia pažvelgti į savo paties gelmes; o toks suvokimas iš tiesų yra belaikis. Jums nereikia nieko daryti, kad tai įvyktų; nėra jokios disciplinos, jokių praktikų, jokių metodų, kurie išmokytų jus suvokti.

Žinojimas klaidina protą

Jūs teturite vieną instrumentą, ir tai yra protas. Todėl, norėdami išsiaiškinti, kaip čia kas yra, privalote suprasti proto veikimo būdus, ar ne? Jei protas yra iškreiptas, niekad nematysite teisingai; jei protas yra labai ribotas, nesuvoksite to, kas beribiška. Protas yra suvokimo instrumentas, todėl, norint suvokti teisingai, jis turi būti „ištiesintas“, jis turi būti apvalytas nuo bet kokio sąlygotumo ir bet kokios baimės. Protas taip pat turi būti laisvas nuo žinojimo, nes žinojimas klaidina protą ir viską iškreipia. Milžiniški proto sugebėjimai išradinėti, vaizduotis, samprotauti, išvedžioti – ar nereikia šių sugebėjimų atmesti, kad protas būtų švarus ir paprastas? Nes juk tik tyras protas, protas, turintis didžiulę patirtį, bet drauge išsivadavęs iš žinojimo ir patirties – tiktai šitoks protas gali atrasti tai, kas yra daugiau nei protas. Antraip tai, ką atrasite, bus nudažyta to, ką jau esate patyrę, spalva, o jūsų patirtis – jūsų sąlygotumo rezultatas.

Atmeskite visus metodus

Kaip randasi religinis arba naujasis protas? Ar yra sistema, metodas? Ar čia reikia metodo – metodo, kuris yra sistema, praktika, tai, kas kartojama diena dienon? Ar metodas sukurs naują protą? Aišku, kad metodas implikuoja nuolatinę praktiką, nukreiptą į tam tikrą rezultatą; tam reikia mechaninių įgūdžių, o tie mechaniniai įgūdžiai turi sukurti protą, kuris nėra mechaninis…

Kai sakote „disciplina“, tai visos disciplinos yra grįstos metodais, turinčiais tam tikrus principus; o principai jums žada rezultatą, iš anksto numatytą proto, kuris jau yra įsitikinęs, besilaikantis tam tikros pozicijos. Taigi ar metodas platesne ar siauresne šio žodžio prasme sukurs naują protą? Jei ne, tuomet metodas, kaip ir įprotis ar įgūdis, turi būti atmestas, nes jis klaidina… Metodas tik orientuoja protą pagal trokštamą rezultatą. Jūs turite atmesti visus mechaninius proto procesus… Protas turi atsisakyti bet kokio mechaninio mąstymo proceso. Taigi, idėja, kad metodas, sistema, disciplina, įpročių ar įgūdžių kartojimas sukurs tą naująjį protą, yra klaidinga. Todėl visa tai, kaip mechaniški dalykai, turi būti visiškai atmesta. Mechaninis protas yra tradicinis protas; jis negali turėti vertės gyvenime, kuris nėra mechaniškas; tad metodus – į šalį.

Protas be uosto

Reikalingas naujas protas, protas, laisvas nuo laiko, protas, kuris nebemąsto nuotolio ar erdvės kategorijomis, protas, neapribotas horizonto, neturintis uosto. Toks protas reikalingas spręsti ne tik amžinas, bet ir kasdienes egzistencijos problemas.

Todėl klausimas toksai: ar įmanoma kiekvienam iš mūsų turėti tokį protą? Ne įgyti nuosekliai, ne išsiugdyti, nes ugdymas, vystymas, procesas reikalauja laiko. Tai turi įvykti staiga: pasikeitimas turi ištikti iškart, jis turi būti belaikis. Gyvenimas yra mirtis, ir mirtis laukia jūsų; negalite ginčytis su mirtimi, kaip galite ginčytis su gyvenimu. Tad ar įmanoma turėti tokį protą? Ne kaip laimėjimą, ne kaip tikslą, ne kaip siekinį, ne kaip kažką, prie ko galima prisikasti, nes visa tai implikuoja erdvę ir laiką. Mes turime nepaprastai patogią, prašmatnią teoriją, kad per tam tikrą laiką galima pasistūmėti, prieiti, pasiekti, priartėti prie tiesos. Tai klaidinga idėja, tai absoliuti iliuzija – ir laikas yra iliuzija būtent ta prasme.

Aktyvus, bet nutilęs

Norėdami atrasti naująjį protą, turime ne tik perprasti senojo reakcijas: būtina, kad senasis protas nutiltų. Senasis protas turi būti aktyvus, bet turi tylėti. Jūs klausotės, ką aš sakau? Tad štai, pone! Jeigu tamsta nori pats patirti, o ne patikėti kuo nors kitu, ar egzistuoja realybė, ar yra toks dalykas kaip Dievas, – žodis Dievas nėra faktas, – tamstos senasis protas, tradicijos išmokytas arba teigti Dievą, arba Jį neigti, protas, šimtmečiais formuotas tam tikros kultūros, tam tikrų įtakų, tam tikros socialinės propagandos, turi nutilti. Antraip teturėsime jo vaizdinių, jo idėjų, jo vertybių projekcijas. Betgi tos idėjos, tos vertybės, tie įsitikinimai – to, kas tamstai buvo įteigta, arba reakcijų į tai, kas buvo teigta, rezultatas. O nesąmoningai jūs tvirtinate: „Tai mano patirtis!“

Tad turite suabejoti pačiu patirties vertingumu – savo paties ar kitų patirties, nesvarbu. Tuomet jums abejojant, klausinėjant, aiškinantis, reikalaujant, įsižiūrint, atidžiai klausantis senasis protas liausis reagavęs. Bet protas nemiega; jis labai aktyvus, bet jis tyli. Jis pasiekė šią tylos būseną jums stebint, kamantinėjant. O norėdami kamantinėti, stebėti turite turėti šviesos; toji šviesa – jūsų nuolatinis budrumas.

Štai tyla

Viliuosi, kad klausysite, bet neprisimindami to, ką jau žinote; o tai padaryti labai sunku. Jūs ko nors klausotės, ir jūsų protas bemat reaguoja, remdamasis savo žiniomis, savo ankstesnėmis išvadomis, savo nuomonėmis, savo atmintimi. Jis klauso, siekdamas tolesnio supratimo. Na, patyrinėkite, kaip jūs klausotės, ir pamatysite, kad yra būtent šitaip. Arba klausote su jau turimomis išvadomis, su žiniomis, su tam tikra atmintimi, patirtimi, arba nekantriai trokštate atsakymo. Norite žinoti, kaip viskas yra, kas yra gyvenimas, norite perprasti gyvenimo sudėtingumą. Jūs iš tikrųjų nė nesiklausote. Galite klausytis tik tuomet, kai protas yra ramus, kai jis nereaguoja tuoj pat, kai atsiranda intervalas tarp jūsų reakcijos ir to, kas buvo pasakyta. Būtent šiame intervale stoja tyla, stoja ramybė, ir tik joje įmanomas suvokimas, kuris, beje, nėra intelektualinis supratimas. Jei atsiranda tarpas tarp to, kas buvo pasakyta, ir jūsiškės reakcijos į tai, tame tarpe, nesvarbu, ar jis trunka be galo ilgai, ar tiktai keletą sekundžių – tame tarpe, pastebėkite, atsiranda aiškumas. Būtent šis tarpas ir yra naujasis protas. O skubi reakcija – senasis protas. O senasis protas funkcionuoja pagal savo tradicines, pripažintas, reakcingas, gyvūniškas taisykles. Kai tai nutraukiama, kai reakcija sustabdoma, kai atsiranda tarpas, tuomet naujasis protas ima veikti, ir tik naujasis protas gali suprasti, ne senasis.

Žinojimas trukdo pasikeisti

Šitai reikalauja stiprios įžvalgos, įsigilinimo. Nesutikite su manimi, bet gilinkitės į šitai, svarstykite, rauskitės po savo protą, kad išsiaiškintumėte, ar tai tiesa, ar melas. Ar žinojimas, kurį sudaro tai, kas žinoma, įgalina pasikeisti? Man reikalingos žinios, kad galėčiau pastatyti tiltą; bet ar mano protas turi žinoti tai, link ko jis keičiasi? Aišku, kad jei žinosiu, kokia bus mano proto būsena, kai jis pasikeis, tai jau nebus pasikeitimas. Toks žinojimas trukdo pasikeisti, nes jis tampa pasitenkinimo priemone, o tol, kol egzistuoja centras, siekiantis pasitenkinimo, atlygio ar saugumo, pasikeitimo būti negali. O juk visos mūsų pastangos susijusios būtent su šiuo atlygio, bausmės, sėkmės, laimėjimo centru, ar ne? Būtent šitai daugumui mūsų rūpi, ir jei mums pasiseks gauti, ko trokštame, pasikeisime; bet toks pasikeitimas nesiskaito. Tad protas, kuris nori keistis fundamentaliai, giliai, kuris nori revoliucinių permainų, turi išsivaduoti iš žinojimo. Tuomet jis taps be galo tylus, ir tik toks protas patirs radikalias permainas, kurios yra būtinos.

Už minties lauko ribų

Jūs pakeitėte savo idėjas, pakeitėte savo mintis, bet mintys visuomet yra sąlygotos. Ar tai būtų mintis apie Jėzų, ar mintis apie Budą, ar apie X, Y ar Z, tai vis vien yra mintis, o viena mintis gali būti priešinama kitai minčiai; o kai yra opozicija, kai yra konfliktas tarp dviejų minčių, tuomet rezultatas – modifikuota minčių tąsa. Kitaip tariant, permaina tėra minties lauko viduje, o permaina jo viduje – jokia permaina. Vieną idėją ar idėjų pluoštą tik pakeitė kita idėja ar idėjos.

Matant visą šį procesą, kyla klausimas: ar įmanoma palikti mintis ir pasiekti permainos išeinant už minties lauko ribų? Sąmonė, žinoma, ar ji būtų pripildyta praeities ar dabarties, ar ateities, yra minties lauko viduje; ir bet kokia permaina tame lauke, kuris apriboja protą, nėra tikroji permaina. Radikali permaina tegalima už minties lauko ribų, ne jame, o protas tegali palikti šį lauką, kai mato jo ribas ir suvokia, kad jokia permaina jo viduje iš viso nėra permaina. Tai ir yra tikroji meditacija.

Tikroji permaina

Tikroji permaina tėra įmanoma tik nuo žinoma į nežinoma, bet ne nuo žinoma į žinoma. Prašom apmąstyti šitai drauge su manimi. Jei permaina vyksta nuo žinoma į žinoma, tuomet svarbūs autoritetai, hierarchinis gyvenimo supratimas – tu žinai, o aš nežinau. Todėl aš garbinu tave, aš kuriu sistemą, aš einu paskui guru, aš seku paskui tave, nes tu suteiki man tai, ką aš noriu žinoti, tu man garantuoji, kad, elgdamasis taip ir taip, pasieksiu gerų rezultatų, rezultatų ir sėkmę. Sėkmė yra tai, kas žinoma, aš žinau, ką reiškia pasiekti sėkmę. Būtent to aš ir noriu. Taigi mes keliaujame nuo žinoma prie žinoma, o čia reikalingi autoritetai – autoritetas, skiriantis sankcijas, autoritetas lyderis, guru, reikalinga hierarchija, tas, kuris žino, ir tie, kurie nežino, o tas, kuris žino, privalo garantuoti man sėkmę, mano pastangų sėkmę, permainos sėkmę, kad būčiau laimingas, kad turėčiau, ko noriu. Argi ne šie motyvai daugelį mūsų skatina keistis? Malonėkite pasekti savo pačių galvojimą ir pamatysite, kaip jūs gyvenate ir elgiatės… Na, kai jau matote – ar tai permaina? Permaina, revoliucija yra tai, kas vyksta nuo žinoma į nežinoma, kai nėra jokių autoritetų, kai galima absoliuti nesėkmė. Bet jei esate tikri, kad pasieksite, kad jums pasiseks, kad būsite laimingi, kad gyvensite amžinai, tada – jokių problemų. Tada jūs elgiatės pagal gerai žinomą schemą, kuri reiškia, kad jūs – visa ko centras.

Pasikeitimas be motyvacijos

Kaip aš keisiuosi? Suvokiu tiesą, kad permaina, pasikeitimas turi prasidėti tokiame lygmenyje, kurio mano protas – tiek sąmoningas, tiek nesąmoningas – negali pasiekti, nes mano sąmonė kaip visuma yra sąlygota. Tad ką daryti? Tikiuosi, kad aiškiai parodau problemą? Galiu ją suformuluoti kitaip: ar gali mano protas, tiek sąmoningas, tiek nesąmoningas, būti laisvas nuo visuomenės? Suprantant visuomenę kaip auklėjimą, kultūrą, normas, standartus. Nes jei jis nebus laisvas, tai kokių permainų jis besigriebtų, jam esant sąlygotam, jos bus ribotos, vadinasi, tai iš viso nebus permainos.

Tad: ar aš galiu žvelgti be jokio motyvo? Ar gali mano protas gyvuoti be jokios intencijos, be jokio motyvo keistis ar nesikeisti? Turint galvoje, kad kiekvienas motyvas yra konkrečios kultūros sąlygotos reakcijos rezultatas, turi konkrečias šaknis. Taigi: ar gali koks nors protas būti laisvas nuo kultūros, kuri jį išugdė? Tai iš tiesų gana svarbus klausimas. Kadangi jei protas neišsivaduos iš kultūros, kurioje jis buvo išugdytas, išpuoselėtas, aišku, kad individas niekados nepasieks ramybės, niekados neįgis laisvės. Jo dievai ir jo mitai, jo simboliai ir jo siekiai yra riboti, nes jie tebėra sąlygoto proto lauke. Kokias pastangas jis bedėtų tame apribotame lauke, jos yra bergždžios tikriausia šio žodžio prasme. Kalėjimas gali būti kiek prašmatnesnis: daugiau langų, daugiau šviesos, geresnis maistas; bet vis vien tai yra tam tikros kultūros kalėjimas.

Iš: J. Krishnamurti. The Book of Life: Daily Meditations with Krishnamurti. HarperOne, 1995

Vertė Alfonsas Andriuškevičius

Daugiau http://www.satenai.lt

Sielos draugai (Brian Weiss „Tik meilė yra tikra“)

Mes ne visuomet susituokiame su  artimiausiu sielos draugu. Jų gali būti ne vienas, nes sielos šeimos keliauja kartu. Mes galime pasirinkti susituokti su siela, su kuria sieja ne toks glaudus ryšys. Su tuo, kuris mus gali kažko išmokyti, ar kažko išmokti iš mūsų.  Gyvenime savo sielos draugą galime atpažinti vėliau, po to, kai abu būsite įsipareigoję šio gyvenimo šeimoms. Stipriausias sielų draugystės ryšys gali būti ir su savo tėvu, motina, vaiku ar broliu/seserimi. Stipriausias sielų draugystės ryšys gali būti ir su siela, kuri šiame mūsų gyvenime dar nesiinkarnavo, ir kuri, būdama anapus, saugo mus kaip angelas sargas.

Kartais mūsų sielos draugas nori būti kartu ir yra laisvas. Ji(s) gali jausti aistrą ir chemiją tarp mūsų, intymius ir subtilius ryšius, kurie susidarė per daugybę gyvenimų. Tačiau gali būti nuodingu mums...

TAI SIELOS VYSTYMOSI KLAUSIMAS.....

Jei siela yra mažiau išsivysčiusi ir mažiau suprantanti nei kita, santykiuose gali atsirasti smurto, godumo,  pavydo, neapykantos ir baimės jausmai. Šios tendencijos yra nuodingos labiau išsivysčiusiai sielai, net jei tai sielos draugas.

„Dažnai kyla pabėgimo fantazijos su mintimis „Aš galiu jį pakeisti“, „Aš galiu jam padėti augti“.  Jei ji(s) neleis sau padėti , jei ji(s) laisva valia renkasi ne augti, ne mokytis, santykiai yra pasmerkti.  Galbūt dar bus šansas kitame gyvenime, nebent ji(s) spės prabusti šiame. Pasitaiko ir vėluojančių prabudimų...

Kartais sielos draugai pasirenka inkarnavęsi nesituokti. Jie susitaria susitikti, likti iki bus atlikta kažkokia užduotis, o tada keliauti toliau. Jų tikslai, pamokų planas šios inkarnacijos metu yra skirtingi, ir jie nenori, arba jiems nereikia visą šį gyvenimą būti kartu. Tai ne tragedija, o tiesiog mokymosi būdas. Mes turime amžiną gyvenimą gyventi kartu, tačiau kartais reikia pabūti skirtingose klasėse.

Sielos draugas, kuris yra laisvas, tačiau dar nepabudęs yra tragiškas veikėjas ir gali suteikti daug kančios.  Nepabudęs- reiškia, nežinantis apie sielą. Tai labai dažnas nūdienos protas, kuris priešinasi prabudimui.

MES GIRDIME PROTO PASITEISINIMUS KIEKVIENĄ DIENĄ: „AŠ PER JAUNAS“, „MAN REIKIA DAUGIAU PATIRTIES“, „AŠ DAR NE PASIRUOŠĘS NUSIRAMINTI“, „MES ESAME SKIRTINGŲ RELIGIJŲ (AR RASIŲ, REGIONŲ, SOCIALINIO STATUSO, INTELEKTUALINIO LYGMENS, KULTŪRINIO PAGRINDO IR T.T.)“. VISA TAI YRA TIK PASITEISINIMAI, NES SIELA NETURI VISŲ ŠIŲ ATRIBUTŲ. ASMUO GALI JAUSTI TARPUSAVIO CHEMIJĄ. TRAUKA TIKRAI YRA, TAČIAU CHEMIJOS ŠALTINIS DAR NESUPRASTAS.

Klaidinga yra manyti, kad ši aistra, sielos atpažinimas ir trauka bus lengvai vėl rasta su kitu žmogumi. Mes nesusitinkame su sielos draugais kiekvieną dieną, galbūt vienu ar dviem per visą gyvenimą. Dieviškoji malonė apdovanoja gerą širdį, mylinčią sielą.

Niekada nesijaudinkite dėl sielos draugo sutikimo. Tokie susitikimai yra nulemti likimo. Jie įvyks. Susitikus abiejų sielų laisva valia išlieka. Sprendimai ką daryti ar nedaryti yra laisvos valios, pasirinkimo dalykas. Mažiau pabudusi siela sprendimus darys proto ir jo baimių bei prietarų pagrindu. Deja, tai dažnai sąlygoja širdgėlą. Kuo labiau pažengusi pora, tuo didesnė tikimybė, kad sprendimai bus daromi meilės pagrindu. Kada poroje prabudę yra abu, ekstazė yra jų delnuose......

Vertė Laura Čelo

Kahlih Gibran "Pranašo sodas" Bjaurumas

          Ir Sarkis, kuris dažnai abejojo, pasakė: "O bjaurumas, Mokytojau? Tu niekad apie jį nekalbi".

         Ir Almustafa atsakė jam, ir jo žodžiai češkėjo lyg botago kirčiai: "Bičiuli, koks žmogus pavadins tave nesvetingu, jei pats praeis pro tavo namus nepasibeldęs į duris?

        Ir kas laikys kurčiu ir neatidžiu, jei pats kalbins tave svetima kalba, kurios tu nesupranti nė žodžio?

Ką tu vadinsi bjaurumu? Ar tai, ko tu niekad nesistengei pasiekti, tai, ko iš esmės tu niekada nebandei suprasti?

         Jei išvis esama bjaurumo, tai bjaurumas, tiesą pasakius, tėra mūsų akių valkčiai ir mūsų ausis užlipinęs vaškas.

         Bičiuli, nieko nevadink bjauriu, išskyrus atsiminimų sukeltą sielos baimę."

Kahlih Gibran "Pranašo sodas" Nakties ieškojimai

           Tada jis nuėjo su moterimi, jis ir devynetas vyrų, net iki turgaus aikštės ir kalbėjo žmonėms, savo draugams ir kaimynams, ir jų širdys bei akys džiaugėsi.

           Ir jis sakė: "Jūs augate miegodami ir gyvenate vertingesnį gyvenimą sapnuodami. Nes visos jūsų dienos praeina dėkojant už tai, ką gavote nakties tykumoje.

           Dažnai jūs pamanote ir pasakote ką nors apie naktį kaip apie poilsio metą, o iš tikrųjų naktis yra metas ieškoti ir rasti.

          Diena teikia jums žinojimo galią ri moko jus, kad pirštai būtų imlūs imti; bet į Gyvenimo lobyną jus veda naktis.

          Saulė išmoko visus, kas auga, stiebtis į šviesą. Bet iki žvaigždžių visus iškelia naktis.

          Iš tiesų juk nakties ramybė audžia vestuvių vualį virš miško medžių ir gėlių sode, o paskui pateikia gausias vaišes ir paruošia jaunavedžių kambarį; ir toje šventoje tyloje pradedamas Liko įsčiose rytojus.

          Taip esti jums, ir taip iškodami jūs randate valgio ir išsipildymą. Ir nors aštant pabudimas ištrina atmintį, sapnų stalas visados padengtas ir visados laukia jaunavedžių kambarys".

          Ir Almustada nutilo, o jie irgi tylėjo, laukdami jo žodžio. Paskui jis vėl prabilo: "Jūs esate dvasios, nors turite kūnus;  ir kaip alyva, deganti tamsoje, jūs esate ugnis, nors laikoma žibinte.

          Jei jūs būtumėte vien tik kūnai, tada aš tuščiai stovėčiau prieš jus ir šnekėčiau tarsi mirusysis mirusiems. Tačiau taip nėra. Nemirtingoje jūsų esybė dieną naktį yra laisva ir negali būti nei uždaryta, nei surakinta, nes tokia Aukščiausiojo valia. Jūs esate Jo kvėpavimas kaip ir vėjas, kurio nepagausi ir neuždarysi narve. Aš irgi esu Jo kvėpavimo dvelksmas."

Kahlih Gibran "Pranašo sodas" Apgailėkite tautą

            Almustafa parėjo į savo motinos ir savo tėvo Sodą, įžengė į jį ir uždarė vartus, kad nė vienas žmogus negalėtų įeiti.

             Ir keturiasdešimt dienų bei keturiasdešimt naktų jis gyveno vienas tuose namuose ir tame Sode, ir niekas neatėjo, net iki vartų, nes jie buvo uždaryti, ir visi žinojo, jos jis nori pabūti vienas.

            O po keturiasdešimties dienų bei naktų Almustafa atvėrė vartus, kad pas jį galėtų įeiti, kas nori.

            Atėjo devyni žmonės pabūti su juo Sode; trys jūreiviai iš jo laivo, trys Šventyklos patarnautojai; ir trys jo vaikystės žaidimų draugai. Ir visi jie buvo jo mokiniai.

            Tą rytą jo mokiniai sėdėjo aplink jį, o jo akyse buvo toliai bei prisiminimai. Ir mokinys, vardu Hafizas, paprašė: "Mokytojau, papasakok mums apie Orfaleso miestą ir apie tą kraštą, kur išbuvai tuos dvylika metų".

            O Almustafa tylėjo ir žvelgė tolyn į kalnus ir horizontą, ir jo tyla reiškė kovą.

            Ir jis pasakė: "Mano draugai ir mano bendrakeleiviai, apgailėkite tautą, kur pilna tikėjimų, bet nėra religijos.

            Apgailėkite tautą, nešiojančią drabužius, kurių pati neaudžia, valgančią duoną, kurios pati neaugina, ir geriančią vyną, kuris teka ne iš jos vynaspaudės.

            Apgailėkite tautą, kuri nutrūktgalvį paskelbia didvyriu, o išsipusčiusį užkariautoją laiko geradariu.

            Apgailėkite tautą, kurios žmonės paniekina aistrą savame sapne, tačiau pasiduoda jai pabudę.

             Užjauskite tautą, kuri pakelia balsą tik tada, kai ištinka paskutinioji, neturi kuo didžiuotis, vien griuvėsiais, ir niekad nesukils, nebent kai jos galva atsidurs tarp budelio kirvio ir trinkos.

            Užjauskite tautą, kurios politinis veikėjas yra lapė, filosofas- žonglierius, o menas- skylių lopymas ir beždžioniavimas.

           Užjauskite tautą, kuri  nauj savo valdovą sveikina trimitais, o atsisveikina patyčiomis, kad vėl kitą sveikintų trimitais.

           Apgailėkite tautą, kurios išminčiai yra nukvaišę nuo senumo, o stipruoliai dar tik lopšyje.

           Apgailėkite tautą, susiskaldžiusią į dalis, kai kiekviena dalis save laiko tauta."

Kahlih Gibran "Pranašo sodas" jūra

         Jūra ne kartą grąžina mus šiems krantams. Mes- tik dar viena jos banga. Ji mus pastūmėja tolyn, kad skelbtume jos žinią, bet kaip mes tai padarysime, jei į uolą ir smėlį nesudaužysime savo širdies simetrijos?

         Nes toks yra jūrininkų ir jūros dėsnis: jei nori būti laisvas, privalai virsti migla. Bepavidalybė amžinai geidžia pavidalo, lygiai kaip ir nesuskaičiuojami ūkai norėtų virsti saulėmis ir mėnuliais; ir mes, daug ieškoję ir nūnai grįžtantys į šią salą, mes, kurie esame šiurkščios sandaros, turime dar sykį tapti migla ir mokytis nuo pradžių. Nes kas gi gyvens ir pakils į aukštumas, jei ne nuo aistros ir laisvės lūžtantys.

        Mes amžinai ieškosime krantų, kad galėtume dainuoti ir būti išgirsti. O kas būna bangai, kuri dūžta ten, kur jos niekas negirdi? Juk neišgirstieji dalykai žadina mūsų gilųjį liūdesį.  Taip pat jie išrėžia ir mūsų sielos pavidalą bei taiso mūsų likimą.

Kahlih Gibran "Pranašas"

Ir taip tikėdamas ir žinodamas sakau:
Jūs nesat uždaryti savo kūnuose nei prirakinti prie namų ar laukų.
Tai, kas esate jūs, gyvena virš kalnų ir klajoja su vėju.
Tai ne tokia būtybė, kuri iššliaužia į saulę pasišildyti ar kasa landas tamsoje norėdama apsisaugoti,
Bet laisva būtybė, dvasia, apglėbianti žemę.

Jei jums migloti šie žodžiai , nesistenkit jų išsiaiškinti.
Neiaiški ir miglota visų daiktų pradžia, bet ne pabaiga,
Ir norėčiau, kad prisimintumėt mane kaip pradžią.
Gyvenimas- ir visa, kas gyva- pradėtas migloje, o ne kristale.
Ir kas žino, gal kristalas tėra nykstanti migla?

Norėčiau, kad prisimindami mane, atmintumėt:
Tai, kas jumyse atrodo itin menka ir supainiota, yra iš tiesų stipriausia ir atkakliausia.
Argi ne jūsų kvėpavimass iškėlė ir sustiprino jūsų kaulų sandarą?
Ir argi ne sapnas, kurio niekas iš jūsų nebepamena, pastatė jūsų miestą ir suteikė pavidalą visiems jame esantiems daiktams?
Jei matytumėt to kvėpavimo potvynius, jūs liautumėtės regėję visa kita,
Ir jei girdėtumėt to sapno šnabždesį, jūs neišgirstumėt kitų garsų.

Bet jūs nematote, ir jūs negirdite, ir gerai.
Jūsų akis dengiantį šydą pakels rankos, kurios jį nuaudė,
Ir molį, kuriuo užkimštos jūsų ausys, iškrapštys jį minkę pirštai.
Ir jūs matysite,
Ir jūs girdėsite.
Tačiau jūs nedejuosit, jog pažinot aklumą, ir nesigailėsit, kad buvote kurti.
Nes tą dieną jūs sužinosite slaptus visų daiktų tikslus,
Ir laiminsite tamsą, kaip laiminote šviesą.