2011 m. vasario 25 d., penktadienis

Paslaptingasis Hanumanas

Hanumano Paslaptis- Įkvepiančios
 Istorijos iš Meno ir Mitologijos
     
        Kartą Šiva ir Parvati, visuomet nusiteikę nuotykiams meilužiai, nusprendė pasiversti beždžionėmis ir tankiuose Himalajų miškuose pasinerti į meilės žaidimus. Kulminaciniu metu Šivos sėkla rado savo žymę ir susigėrė į Parvati. Kadangi jie buvo beždžionės formoje, natūralu, kad jų atžala tokioje sąjungoje taip pat būtų beždžionė.  Nenorėdamas eiti prieš gamtą, Šiva liepė vėjo dievui Vaju (Vayu) nunešti jo sėklą iš Parvati gimdos ir patalpinti ją į Andžaną (Anjana)- beždžionės patelę, kuri tuo metu meldė sūnaus.
        Kita, šiek tiek skirtinga šios istorijos versija, Šiva Puranoje pasakoja, kad kuomet Višnu apsimetė dangiško grožio moterimi Mohini, jos kerai Šivai padarė tokį įspūdį, kad jis negalėjo sulaikyti savo sėklos. Vaju tuomet šią sėklą nunešė ir patalpino į Andžanos  gimdą. Nėra abejonių, kad tokia Šivos potencijos iškrova sąlygojo atžalos, kuri turėtų būti mažiausiai neįprasta, atsiradimą, ir vaikas užmegztas tokiomis išskirtinėmis aplinkybėmis buvo priverstas būti ypatingu, koks jis ir buvo. Pasekmėje, džiaugsmo ryšulėlis buvo ne kas kitas, o Hanumanas, vienas iš labiausiai švenčiamų ir garbinamų Indijos mintyje asmenybių. Dvi išskirtinės savybės pažymėjo jo gimtį. Pirma- tai, kad jis gimė ne kaip įprastas vaikas. Hanumanas gimė dėvėdamas strėnų juostą. Tai buvo ankstyvas ženklas jo visą gyvenimą siektam celibatui ir beveik asketiškam gyvenimo būdui. Kitas jo reikšmingo atsiradimo ženklas buvo prašmatnūs auskarai puošiantys jo ausis. Pastarieji užima gana svarbią vietą legendoje aiškinant:
Hanumano gimimo metu, neužginčijamas beždžionių pasaulio lyderis buvo Vali- stipri ir galinga beždžionė. Kai Vali sužinojo, kad Andžana laukiasi kūdikio, kuriam lemta tapti galingu varžovu, jis nusprendė užbaigti visus reikalus pačioje Andžanos gimdoje. Jis sukūrė ginklą iš penkių metalų: aukso, sidabro, vario, geležies ir alavo. Kai nieko neįtardama motina miegojo, jis nukreipė šį ginklą į jos gimdą. Normalus vaikas būtų neatsilaikęs prieš tokią niekšišką ataką, tačiau ne tas, kuris gimė iš stebuklingos Šivos sėklos. Ginklas ištirpo vos tik palietė Hanumano kūną ir pavirto į porą auskarų. Taigi, dėvėdamas pirmojo mūšio dar būnant gimdoje trofėjų Hanumanas šlovingai įžengė į šį pasaulį.
Iš tiesų, turėdamas tokius garsius tėvus kaip Šiva ir Vaju, jis buvo nepaprastas vaikas. Hanumanas buvo nenuilstantis, dvasingas, energingas ir smalsus. Jis buvo apdovanotas tikrai stulbinančia jėga ir gausiais raštais apie garsius jo žygdarbius. Kartą, pavyzdžiui, jis apsiriko manydamas, kad saulė tai prinokęs vaisius (beždžiones natūraliai vilioja prinokę vaisiai). Ir nuskubėjo į dangų bandydamas ją sugriebti.
Tačiau pakeliui jį pamatė Rahu, drakonas, kuris keliavo praryti saulę ir taip iššaukti užtemimą. Pagalvojęs, kad tai kirminas, nenuilstantis Hanumanas puolė prie Rahu bandydamas jį pagriebti. Skubėdamas gelbėti savo gyvybę, Rahu rado apsaugą Indros, dangaus Dievo, prieglobstyje.  Indra pakėlė savo mirtiną griaustinį, užlipo ant savo baltojo dramblio vardu Airavata ir išvyko ieškoti Hanumano, siekdamas apriboti jo akivaizdų akiplėšiškumą. Dangų aptraukė debesys ir žaibas griaudėjo per visą platų dangų išreikšdamas Indros rūstybę. Tačiau nei šis baisus vaizdas, nei galingai apsiginklavęs Indra savo aukštybėse, Hanumano širdyje nesukėlė net pėdsako baimės. Priešingai, spektaklis pasitarnavo kaip kuras jo susijaudinimui ir pagalvojimui, kad Airava yra žaislas. Jis griebė už storos odos, sugriebė straublį ir užšoko ant jo nugaros. Nustėręs dėl kūdikio pakylėto ir žaismingo nepaklusnumo, Indra stuktelėjo Hanumaną su griaustiniu, ir taip sužeistas jis ėmė greitai kristi į žemę. Jo tėvas Vaju tuoj pat pašoko jį gelbėti ir pagavo jį oro viduryje.
Mylimo sūnaus bejėgiško kritimo į jo rankas vaizdas įsiutino vėjo dievą. Jis galingai įkvėpė ir ištraukė iš kosmoso visą orą. „Tegul vis tie, kurie sužeidė Andžanos sūnų uždūsta“- pagalvojo jis garsiai. Kaip ir tikėtasi, kosmose kilo panika. Dievai, supratę savo neteisumą, nuėjo visi pas Vajų ir paprašė atleidimo. Kad padėtis pasitaisytų, jie apipylė beždžionės vaiką palaiminimais ir galiomis:
a)   Brahma: „Gyvenk tiek, kiek gyvena pats Brahma“
b)   Višnu: „Gyvenk visą savo gyvenimą kaip didžiausias Dievo garbintojas“
c)   Indra: „Nė vienas bet kokio tipo ginklas nesužeis ir nesmogs tavo kūnui“
d)   Agni: „Tavęs niekada neveiks ugnis“
e)   Kala: „Tegul tavęs niekada neateina mirtis“
f)    Visos Devos ir Dievai: „Niekas nebus tau lygus stiprume ir greityje“
Brahma užbaigė palaiminimų liejimo Hanumanui sesiją laimindamas jį didesne nei Vaju ar Garudos galia ir padovanojo jam greitesnį nei galingiausio vėjo greitį. Taip nuramintas Vaju atstatė orą kosmose ir Hanumanas buvo grąžintas jo tėvams.
Tačiau tame buvo viena gudrybė. Buvo nutarta, kad Hanumanas bus palaimingoje nežinioje apie savo šaunumą, išskyrus kai savo pagiriamojo darbo metu jo atmintis primintų jam apie antžmogišką sugebėjimą. Vėliau pamatysime, kaip ši atrodo nereikšminga detalė apnuogina simbolinę Hanumano reikšmę.
Hanumano išsilavinimas
          Kai paaugo, Hanumanas siekė save išlavinti, o šiam tikslui jis pasirinko Suriją, saulės dievą, kaip guru, sakydamas: „Tu matai viską, ką galima pamatyti visatoje ir žinai viską, ką galima žinoti. Prašau, priimk mane kaip savo mokinį.“ Surija dvejojo. „Aš neturiu laiko“- jis pasakė. „Dienos metu aš važiuoju per dangų, o naktį aš per daug pavargęs kažką daryti“.
        „Tuomet, mokyk mane dieną važiuodamas dangumi. Aš skrisiu tavo vežimo priekyje, būdamas prieš tave nuo aušros iki saulėlydžio.“ Sužavėtas Hanumano užsidegimu ir ryžtu, Surija priėmė jį į mokinius. Taip Hanumanas, atsilaikydamas prieš  nuostabų akinantį spindėjimą, skrido prieš saulės dievo vežimą iki kol tapo gerai išmanantis keturias žinių knygas (Vedas), šešias filosofines sistemas (daršanas), šešiasdešimt keturis menus, arba kalas, ir tūkstantį aštuonias okultines Tantros paslaptis.
        Kai jau tapo visko, ką buvo sau numatęs išmokti, meistru, Hanumanui atėjo metas sumokėti už išsimokslinimą (Guru- dakšina). Surija pareiškė, kad stebėti atsidavusio mokinio studijavimą yra pakankamas mokestis jam, bet kai Hanumanas primygtinai norėjo kažką duoti tam, kad išreikšti savo dėkingumą, saulės dievas paprašė jo prižiūrėti jo sūnaus Sugrivos, kuris buvo beždžionių pasaulio karaliaus Vali pusiau brolis, gerbūvį.
        Prieš Vali tampant beždžionių karaliumi,  jiems vadovavo beždžionė vardu Rikša. Kartą taip atsitiko, kad Rikša įkrito į stebuklingą baseiną ir pavirto moterimi. Dangaus dievas Indra ir saulės dievas Surija abu įsimylėjo į ją ir ji pagimdė kiekvienam jų po sūnų. Indros sūnus buvo pirmagimis Vali, o Sugriva buvo jos antroji atžala nuo Surijos. Po sūnų išnešiojimo Rikša vėl atvirto vyru.
        Kada Rikša numirė, pagal džiunglių įstatymą, beždžionės tarpusavy susikovė tam, kad nustatyti lyderystę. Vali sėkmingai nužudė arba sužalojo visus kitus varžovus į sostą ir tapo neginčijamu beždžionių pasaulio valdovu. Kaip tas, kuris sėkmingai užsidirbo savo dominuojančią vietą tarp beždžionių, Vali nebuvo įpareigotas dalintis savo jėgos postu su niekuo, tačiau, būdamas kilniaširdės prigimties, jis viskuo dalijosi su savo jaunesniuoju broliu Sugriva. Štai tokiomis aplinkybėmis Hanumanas tapo Sugrivos, kuris vėliau tapo beždžionių karaliumi, draugu. Tai Sugriva ir jo masinės beždžionių armijos padėjo Dievui Ramai išlaisvinti savo žmoną, kai ją pagrobė demonas Ravana.


Pasiaukojantis Hanumanas
        Meilės paukštelių pora, atskleisdami savo natūralią laisvę, skraidė beribiame danguje. Tačiau lemtis užrašė žiaurią jų poravimosi baigtį. Medžiotojo strėlė rado savo žymę ir atsidavusi patelė prarado savo patinėlį. Tačiau ji nepabėgo nuo situacijos, o delsdama vis suko ratus apie savo patinėlio bedvasę formą. Šio gailaus vaizdo stebėjimas įkvėpė užbaigtą išminčių Valmiki poezijai, o tai, kas atėjo iš jo širdies, buvo Ramajana, vienas didingiausių epų, kurį sėkmingai paveldėjo žemė. Iš tiesų, Valmiki poema tapo žinoma trijuose pasauliuose, nes palietė kiekvieno ją išgirdusio širdies stygą.
        Vieną diena Valmiki sužinojo, kad didysis Hanumanas taip pat užrašė Ramos nuotykius, išgraviruodamas pasakojimą ant akmens savo nagais. Smalsusis Valmiki nukeliavo į Himalajus, kur Hanumanas apsistojo papasakoti šią versiją. Kada Hanumanas skaitė savo kūrinį, Valmiki buvo priblokštas grynos jo jėgos ir poetinio kalibro. Tai buvo tikrai įkvepiantis kūrinys. Valmiki jautė ir džiaugsmą ir skausmą. Džiaugsmą, nes jis turėjo galimybę išgirsti ypatingai gražią poemą, o skausmą, nes ji tikrai užgožė jo veikalą.
        Kai Hanumanas pamatė liūdesį, kurį Valmiki sukėlė jo kūrinys, jis sudaužė išgraviruotus akmenis, taip sunaikindamas savo kūrinį amžiams. Toks buvo Hanumano pasiaukojimas. Nes jam Ramos nuotykių pasakojimas buvo būdas dar kartą išgyventi Ramą, ne bilietas į garbės salę.
        Hanumano vardas taip pat parodo jo neryškumo charakterį, nes sudarytas ir „hanan“ (anihiliacija) ir „man“ (protas), taip išreiškiant tą, kuris nugalėjo savo ego.
Hanumanas ir Joga
        Jei joga yra sugebėjimas kontroliuoti savo protą, tuomet Hanumanas yra kvintesencinis jogas, tobulai mokantis valdyti savo jusles, to pasiekęs per gyvenimo discipliną, užgrūdintą dviem- celibato ir nesavanaudiško atsidavimo (bhakti)- srovėm. Iš tiesų, Hanumanas yra idealus Brahmačari (tas, kuris seka Brahmos keliu), jei kada iki jo toks buvo.
Jis taip pat yra tobulas karma jogas, kadangi savo veiksmus jis atlieka be prisirišimo, veikdamas kaip likimo instrumentas, o ne paveiktas savanaudiškų motyvų.
Hanumanas- Pirmasis Mokinantis Pranajamos ir Surja Namaskar Išradėjas
        Pranajama yra galimybė kontroliuoti kvėpavimą taip, kad oro įkvėpimas ir iškvėpimas taptų ritmišku. Vaju, oro ir vėjo dievas, pirma išmokė pranajamos savo sūnų Hanumaną, kuris po to mokė žmones.
        Surja Namaskar (saulės pasveikinimas) buvo sugalvotas taip pat Hanumano, kaip jo mokytojo Surjos pasveikinimas.
Hanumanas ir Burtai

        Ramajanos epo niekšas buvo demonas Ravana. Kada jis nusinešė Sitą, jos pasipiktinęs vyras, lydimas Hanumano ir didžiulės beždžionių armijos, apgulė Lanką, Ravanos imperijos sostinę. Mūšio eigoje demonas prarado savo brolius ir sūnus, ir tapo aišku, kad jis ėjo link pralaimėjimo. Pagaliau jis pasiuntė vienintelio išgyvenusio sūnaus Mahiravano, galingo burtininko, kuris valdė požeminį pasaulį (patala loka). Mahiravana buvo didžiausias deivės Kali garbintojas, iš kurios jis įgijo gyvybinių okultinių paslapčių. Iš pradžių Mahiravana nenorėjo prisijungti prie kovos prieš Ramą, kadangi jautė, jog pastarojo veiksmai yra teisingi. Tačiau suprasdamas jo silpnybę ritualinei magijai, Ravana kreipėsi į jį: „Pagalvok apie galias, kurias tau duos deivė Kali, jei tu jai paaukosi dviejų gražių ir aktyvių jaunuolių, kaip Rama ir Lakšmana, galvas“. Nereikia nė sakyti- Mahiravana sutiko.
        Didysis burtininkas Mahiravana sugebėjo pagrobti ir Ramą, ir jo brolį Lakšmaną, kol jie miegojo. Už savęs, ten kur buvo jų lovos, jis paliko tamsų pėdsaką, nusitęsiantį į žemės gelmes. Hanumanas tuoj pat nėrė į šį tunelį ir nusigavo iki patalos, į požeminę Mahiravanos karalystę. Ten jis rado pririštus prie stulpo du brolius. Jų kūnai buvo įtrinti garstyčių aliejumi ir papuošti medetkų žiedais, paruošti aukojimui. Mahiravana šalia jų aštrino aukojimo geležtę ir giedojo himnus, iškviečiančius deivę.
        Hanumanas pasivertęs į bitę sušnabždėjo į Ramos ausį: „Kai Mahiravana paprašys jūsų padėti galvas ant aukojimo kaladės, informuok jį, kad būdami iš karališkosios linijos, jūs niekada nesimokinote nulenkti galvos. Paprašyk, kad jis parodytų kaip.“ Mahiravana pakliuvo į spąstus. Kai tik jis nulenkė ritualų nustatyta forma galvą, Hanumanas atgavo savo formą, pagriebė geležtę ir sukapojo burtininką. Taip Hanumanas atsimokėjo tuo pačiu ir paaukojo Motinai Deivei Kali patį demoną. Sužavėta deivė padarė Hanumaną savo durų sergėtoju, ir iš tiesų, daugelis deivės šventyklų turi saugančias duris beždžiones. Iki šių dienų Hanumanas kviečiamas kovai prieš burtus, o amuletai ir talismanai su jo atvaizdais yra labai populiarūs tarp garbintojų.
Hanumanas ir Astrologija
          Mahiravanos mirtis pripildė Ravanos širdį baime. Jis pasitarė su pagrindiniais astrologais, kurie tyrė jo horoskopą ir nusprendė, kad dangiškųjų kūnų išsidėstymas yra ne jo naudai. Indijos astrologija yra valdoma devynių planetų, žinomų kaip navagrahos. Ravana galvojo, kad pakeisdamas šių dangiškų kūnų išsidėstymą jis pakeis savo likimą. Įlipęs į savo skrendantį vežimą jis pakilo į dangų, pagavo devynias planetas ir nugynė jas surakintas grandinėmis į savo sostinę. Jis pradėjo eilę ritualų, kurie, jei būtų sėkmingi, priverstų planetas išsidėstyti iš naujo jo naudai. Kada Hanumanas sužinojo apie šį ritualą, jis surinko ir nuvedė būrį bebaimių beždžionių į Ravanos aukojimo salę su intencija nutraukti vyksmą. Piktadarį Jie rado sėdintį užmerktomis akimis šalia ugnies altoriaus gilioje meditacijoje ir kalbantį mantras. Beždžionių grupė surėkė garsų karo šūksnį ir nuskubėjo į salę. Jie užpūtė šventąją ugnį, išspardė ceremonijai skirtus rakandus ir nušlavė ant grindų nupieštas okultines diagramas (vantras). Deja, niekas iš to nepažadino Ravanos iš gilaus transo ir jis tęsė šventų formulių giedojimą. Tuomet Hanumanas suprato, kad Ravana turi būti sustabdytas bet kokia kaina, kitaip piktadarys sėkmingai pakeis likimo kryptį.
            Artėjant tokiai pabaigai jis sugalvojo išdykėlišką planą ir įsakė savo leitenantams įeiti į moterų rūmus ir išgąsdinti daugybę Ravanos žmonų. Beždžionės padarė kaip lieptos ir atakavo Ravanos karalienes ir jaunesniąsias žmonas raudamos joms plaukus, draskydamos jų veidus ir plėšdamos nuo jų drabužius. Tačiau visa tai buvo nenaudinga; nepajudinamas Ravana net nesukrutėjo.
        Pagaliau beždžionės stojo akistaton su Mandodari, vyriausiąja Ravanos žmona. Jos šiepė dantis, mušėsi sau į krūtines ir pradėjo grėsmingai niurnėti. Įbauginta Mandodari išlemeno „Vargas man! Mano vyras medituoja kol beždžionės kėsinasi į mano tyrumą“. Jos žodžiai sugėdino Ravaną. Jis atmerkė akis ir nuskubėjo ją apginti. Taip sėkmingai išblaškęs Ravaną, Hanumanas nubėgo atgal į aukojimo salę ir išlaisvino tenai laikytas nelaisvėje devynias planetas. Už tai, kad sėkmingai nutraukė Ravanos daromus bandymus pakeisti likimkimą, Hanumanas laimėjo amžiną grahų dėkingumą ir todėl tikima, kad turėjo didelę galią joms. Atitinkamai, jis yra garbintojų garbinamas kada tik jie supranta, kad jų bėdos yra nepalankių dangaus kūnų išsidėstymo pasekmė. Iš tiesų Hanumanas dažnai rodomas užlipęs ant moters kuri, kaip sakoma, simbolizuoja Panvati, pražūtingų astrologinių įtakų personifikacijos.
        Kita įdomi legenda susiduria su būtent Saturno (Šani) planeta. Suvokiamas kaip esantis nepalankios įtakos, tikima, Saturnas aplanko kiekvieną individą bent kartą jo/s gyvenime septyniems su puse metų periodui. Kaip likimas nulėmė, Saturnas nužengė Hanumanui kai jis buvo užsiėmęs tilto per vandenyną, tam, kad padėti Ramai ir jo armijai persikelti į Lanką, statymu. Hanumanas paprašė planetą atidėti savo vizitą iki sėkmingai Ramai padės atgauti Sitą. Tačiau Saturnas buvo tvirtas ir Hanumanas turėjo nusilenkti gamtos valiai. Jis pasiūlė Saturnui sėdėti ant jo (Hanumano) galvos kol jo rankos bus įsitraukusios tarnavimui Ramai, o jo kojos buvo per kuklios Saturnui.
        Saturnas laimingai įsikūrė ant Hanumano galvos ir galinga beždžionė tęsė savo darbą kraudamas sunkius riedulius ir akmenis ant savo galvos akivaizdžiai paprastu būdu ir nešdamas juos į statybų aikštelę. Po kurio laiko Saturnas suprato, kad neįmanoma ilgiau pakelti krūvos prikrautų riedulių ir panoro nulipti žemyn. Hanumanas reikalavo, kad jis užbaigtų savo privalomą septynių su puse metų buvimo laiką, bet Saturnas maldavo jį paleisti sakydamas, kad septynios su puse minutės, kurias jis praleido ant Hanumano galvos, praėjo kaip septyni su puse metų. Taip kalbėdamas Saturnas paliko Hanumaną ir nuo tada šios dievo- beždžionės garbintojai yra ramūs, kad neišvengiamos blogos Saturno sade- sati (septyni su puse pasilikimo metų) įtakos gali būti sutrumpintos tikruoju atsidavimu Hanumanui.
Hanumanas ir Motina Deivė
Kaip aukščiau matėme, Hanumanas tarnauja kaip Motinos Deivės favoritas. Tačiau Hanumano bruožas, kuris labiausiai sužavėjo deivę yra brahmačarja. Iš tiesų Hanumanas niekada negrasino pasauliui savo vyriška energija, ne taip, kaip Šiva, kurio vyrišką energiją dažnai turi slopinti deivė Kali. Atitinkamai, Hanumanas įgijo jos neprilygstamą įvertinimą.
Hanumanas ir Tantra
Tantra simbolizuoja okultinę Induistų pusę. Su giesmių (mantrų) ir diagramų (vantrų) pagalba Tantristai (Tantros praktikuotojai) nukreipia kosmoso galias žmonijos labui.
Tantristai tiki, kad Hanumanas yra labiausiai išbaigtas iš jų būrio, nes įgijo  labiausiai siekiamas aštuonias okultines galias:
1.   Anima- savybė sumažinti savo dydį.
2.   Mahima- savybė padidinti savo dydį.
3.   Laghima- savybė tapti besvoriu.
4.   Garima- savybė padidinti svorį.
5.   Prapti- savybė keliauti bet kur ir surasti bet ką.
6.   Prakajama- nenugalima valios jėga.
7.   Vastiva- vadovavimas visiems gyviams.
8.   Istiva- sugebėjimas tapti tokiu, kaip dievas, su jėga kurti ir naikinti.
Ramajana apipinta pasakojimais, iliustruojančiais Hanumano meistriškumą kiekvienoje šių siddhų (okultinių galių). Nestebina tai, kad jis pagarbiai sudievinamas kaip Mahasiddha (Maha- didysis).
Hanumanas ir Motinos Pieno Potencija
Po Ravanos sunaikinimo, Rama paklausė Hanumano, kokio jis norėtų atsidėkojimo už jo pasitarnavimą. Jis atsakė, „Mano viešpatie, leisk man praleisti savo likusias dienas tarnaujant tau“. Rama džiaugsmingai priėmė jo pageidavimą. Taigi, Hanumanas taip pat įlipo į vežimą, kuris turėjo nuvežti Ramą ir jo palydą atgal į gimtąją Ajodją (Ayodhya).
Tačiau pakeliui Hanumanas sugalvojo aplankyti savo motiną Andžaną, kuri gyveno netoliese esančiame kalne. Rama ir kiti svitos nariai taip pat norėjo susitikti su Hanumano motina, todėl visas vežimas pasuko link jos gyvenamosios vietos.
Pasiekęs šią vietą, Hanumanas priėjo prie motinos, kurios laimė buvo be ribų. Ji apkabino savo džiaugsmų maišelį. Visi kiti ten buvę taip pat nusilenkė Hanumano motinai. Garbingasis sūnus papasakojo visą įvykių seką baigdamas Ravanos mirtimi mūšio lauke. Nelauktai, jo žodžiai ne pamalonino jo motiną, vietoj to ji ėmė graužtis ir kreipėsi į Hanumaną taip: „Tuščiai aš tave pagimdžiau ir nenaudingas buvo tavęs maitinimas savo pienu.“ Išgirdę šiuos žodžius visi supanikavo ir neištarė nė žodžio. Hanumanas taip pat spoksojo į ją nebyliame nesupratime.
Po nedidelės pauzės ji tęsė savo tiradą: „Gėda tavo stiprybei ir veliūrui. Argi tu neturėjai pakankamai jėgos išrauti su šaknimis Ravanos miestą, Lankos sostinę, pats? Argi tu negalėjai sunaikinti dešimtgalvį monstrą ir jo armiją pats? Jei tu nebuvai pakankamai stiprus tai padaryti, būtų buvę geriau, jei būtum žuvęs kovodamas su juo. Aš gailiuosi to fakto, kad nors tu buvai gyvas, Dievas Rama turėjo pastatyti pavojingą tiltą iš akmenų per šėlstantį vandenyną, kad pasiekti Lanką, ir turėjo kovoti su gausiomis demonų armijomis ir taip turėjo iškentėti didelius išbandymus tam, kad atgauti numylėtąją Sitą. Iš tiesų, maitinimas, kurį tau davė mano krūtys, pasirodė bevaisis. Eik ir daugiau niekada nerodyk man savo veido!“ Ji žinoma turėjo omeny pavyzdį, kai Hanumanas buvo išsiųstas ieškoti Sitos Lankos mieste. Tik tada, kai jis patvirtino Sitos įkalinimą pas Ravaną, buvo galima pradėti formalią kovą jai išlaisvinti. Hanumanas ne tik atnešė žinias apie jos apgailėtiną padėtį nelaisvėje, bet taip pat savo trumpo vizito metu sugebėjo sudeginti visą miestą ir taip davė Ravanai užuominą apie ateinantį metą. Andžanos susierzinimas kilo dėl fakto, kad nors Hanumanas šio vizito buvo visiškai sugebantis grąžinti Sitą pats, jis to nepadarė ir šiai misijai įvykdyti vėliau reikėjo įdėti daug daugiau pastangų.
Taigi, ji drebėjo iš pykčio. Sunertom rankom jis kreipėsi į ją: „O Didžioji Motina, aš jokiu būdu nesukompromitavau šventos tavo pieno vertės. Aš tik paprastas tarnas. Man buvo duotos instrukcijos šio vizito metu tik surasti Sitą, o ne nužudyti Ravaną. Jei tai būčiau padaręs savo nutarimu, tai būtų užtrukę ilgiau nei turėjau užtrukti. Todėl aš veikiau skrupulingai ir laikiausi savo žodžio.“ Iš tiesų, Hanumanas paklausė Sitos, kai sutiko ją Ravanos nelaisvėje, ar ji norėtų būti jo išgelbėta tuo metu. Ji davė neigiamą atsakymą pabrėždama, kad tai jos vyro pareiga išlaisvinti ją iš Ravanos nelaisvės ir Rama turėtų ateiti jos pasiimti pats.
Visas susirinkimas patvirtino Hanumano versiją ir labai suminkštino jo sielvartaujančią motiną. Ji švelniai prakalbo: „Brangus sūnau, aš niekada viso to nežinojau, bet dabar, kai žinau, man suteikia begalinį džiaugsmą tai, kad mano pienas iš tiesų išaugino gausų vaisių.“
Nuolatinis Andžanos savo pieno garbinimas nelabai džiugino Lakšmaną, kuris manė, jog tai perdėjimas. Tai pajutusi ji kreipėsi į jį: „Lakšmanai, tu stebiesi, kodėl akivaizdžiai silpna moteris-beždžionė įkyriai kartoja apie savo pieno veiksmingumą ir potenciją? Mano pienas iš tiesų nėra paprastas.“ Taip pasakiusi ji suspaudė savo krūtį ir srūvantis pieno dušas šovė į šalia esantį kalną, kuris griausmingai suskilo per pusę. Kreipdamasi į Lakšmaną vėl ji detalizavo: „Hanumanas užaugo maitinamas šiuo pienu, kaip tai kada nors gali tapti švaistymu?“ (Ši istorija buvo papasakota kasmetiniame dvasinio žurnalo „Kalvan“ leidime Gita Press Gorakhpure (1975 m., 327psl.))
Kodėl Hanumano Stabai yra Raudonos Spalvos
          Sėkmingai pasiekęs Ajodją, Rama tuoj pat apsistojo laimingam karaliavimo gyvenimui ir santuokai. Hanumanas ir toliau buvo nuolatinis atsidavęs draugas su neribojamu priėjimu prie Ramos.
        Gyvenimas toliau tęsėsi. Kaip didžiausias bhakta, Hanumanas sukūrė daug žavingų epizodų ir paskleidė daug šviesos ant savo unikalios asmenybės.
        Kiekvieną rytą Hanumanas stebėjo kaip Sita užsideda raudoną žymę sau ant kaktos ir barstė sklastymą su cinoberio milteliais, vykdydama ritualą, kuris yra išskirtinė ištekėjusių Indijos moterų prerogatyva. Būdamas natūraliai smalsaus proto, jis paklausė šio kasdieninio ritualo priežasties. „Mano vyro gerovei“- atsakė ji. Hanumanas, visuomet pasirinktam valdovui kuklus gero linkėtojas nusistebėjo: „Jei tokia dvasinga moteris, kaip Sita, turi naudoti cinoberį tokiu būdu Viešpaties Ramos gerbūviui, Aš, paprasta beždžionė turiu padaryti daugiau.“ Taip galvodamas jis pasiėmė dubenėlį šių miltelių ir apibarstė jais visą savo kūną. Nereikia nė sakyti, kad ir Rama, ir Sita buvo sujaudinti Hanumano širdies tyrumo. Nuo tada Hanumano stabai yra nuspalvinti gausia cinoberio raudonio spalva.
Kodėl Hanumans Rodomas Plėšiantis Savo Krūtinę
Kartą Sita davė Hanumanui perlų vėrinį. Po kurio laiko, miesto gyventojai stebėjo jį laužant vėrinį ir įdėmiai stebint kiekvieną perlą. Suintriguoti jie paklausė to priežasties. „Aš ieškau Ramos ir Sitos“- atsakė jis. Juokdamiesi iš jo akivaizdaus naivumo žiūrovai parodė jam, kad karališkoji pora šiuo momentu sėdi imperatoriškame soste. „Tačiau Rama ir Sita yra visur, įskaitant ir mano širdį“- garsiai nusistebėjo tikrasis bhakta. Nesuprasdami tikrojo jo atsidavimo gilumo, jie toliau jį erzino: „Taigi, Rama ir Sita gyvena tavo širdyje, ar gali mums juos parodyti?“ Nelaukdamas Hanumanas atsistojo ir su savo aštriais nagais atvėrė savo širdį. Abstulbinta auditorija buvo priblokšta radusi ten, jo plakančioje širdyje, relikvijuotą Ramos ir Sitos paveikslą. Daugiau nė vienas niekada nesijuokė iš Hanumano atsidavimo.
Penkiagalvis (Panchamukhi) Hanumanas- Intriguojantis paveikslas
Vaišnavai tiki, kad vėjo dievas Vaju gyveno tris inkarnacijas tam, kad padėti Dievui Višnu. Kaip Hanumanas jis padėjo Ramai; kaip Bhima jis padėjo Krišnai; kaip Madhavačarja (1197-76), jis įkūrė Vaišnavų sektą.
        Labai įdomu pažymėti, kad jaunystėje Madhavačarja pasižymėjo fiziniuose pratimuose ir lauko žaidimuose, ir, sakoma, turėjo nuostabų kūno sudėjimą. Tikrai, fizinis meistriškumas yra neatsiejamas Hanumano kulto aspektas, ir jis yra globojanti imtininkus ir kultūristus dievybė. Dažniausiai į jį kreipiamasi kaip į ‚Vadžra- anga- Bali‘ (Vajra-anga-Bali), kas reiškia Galingasis (bali) kūnu (anga) kietu kaip griaustinio diržas (vajra).
Vaišnavai išplėtojo sinkretinę Hanumano formą su penkiomis galvomis ir dešimčia rankų, sujungdami į kompozicinį paveikslą penkias svarbias Vaišnavams dievybes:
Centre beždžionės veidas (Hanumanas).
Liūto veidas, simbolizuojančioa Narasimha, žiūrintis į pietus.
Erelio galva, simbolizuojanti Garudą, žiūrintį į vakarus.

Šerno Varahos galva (šiaurė).
Arklio veidas Hajagrivai (žiūrintis į dangų).
Kiekviena galva žymi tam tikrą bruožą. Hanumanas- drąsą ir stiprybę, Narasimha- bebaimystę, Garuda- magiškus įgūdžius ir sugebėjimą išgydyti gyvatės įkandimus, Varaha- sveikatą ir egzorcizmą, Hajagriva- pergalę prieš priešus.
Dvasinė Hanumano Svarba
Visų mistinių siekių tikslas yra individualios dvasios susijungimas su visatos dvasia. Adjatma (‚dvasinė‘) Ramajanoje, Sanskritiniame tekste datuojamame nuo keturiolikto ar penkiolikto amžiaus, Sita simbolizuoja individualumą (dživa-atma), kuris atskirtas nuo visatos (param-atma), kurią simbolizuoja Rama. Gražioje interpretacijoje, Hanumanas čia, sakoma, įkūnija bhakti, kuri anihiliuoja ‚ahankara‘ arba ego (Ravana), ir iš naujo sujungia porą.
Aktualus Hanumano Svarbumas
Induistų simbolizme, beždžionė žymi žmogaus protą, kuris yra visuomet nenuilstantis ir neramus. Šis beždžionės protas, taip jau atsitiko, yra vienintelis dalykas, kurį žmogus gali absoliučiai kontroliuoti. Mes negalime kontroliuoti pasaulio aplink mus, bet mes galime kontroliuoti ir  sutramdyti savo protą aistringa disciplina. Mes negalime pasirinkti savo gyvenimo, tačiau galime pasirinkti, kaip į jį reaguoti. Hanumanas, kada buvo vaikas, susiviliojo saule ir nuskubėjo link jos galvodamas, kad tai prinokęs vaisius. Tačiau jo kelyje jį išblaškė planeta Rahu ir pakeitė jo kelią. Taigi, Hanumanas yra temperamentingas žmogaus intelektas, kuris yra netylus ir jaudrus. Tik nukreipus jį į tyrosios bhakti (atsidavimo) kelią, jis gali sužinoti apie savo gilią ir tylią esmę.

Pagal Induistų požiūrį, objektyvaus pasaulio „ten“ nėra. Visas manifestuotas pasaulis yra mūsų sukurtas subjektyvus fenomenas. Mes-  kaip žmonės- turime unikalų sugebėjimą sąlygoti savo protus. Kitais žodžiais tariant, mes turime galią pakeisti požiūrį į savo gyvenimą. Ir keisdami savo požiūrį į gyvenimą, mes turime galią keisti pasaulį. Kada Hanumanas įeina į Ramos gyvenimą, jis pakeičia Ramos pasaulį. Jis transformuoja krizę (Sitos praradimą) į galimybę (išlaisvinti pasaulį nuo Ravanos). Jis transformuojasi iš aukos į herojų.
    Taigi, Hanumanas nėra paprasta beždžionė. Pradėjus ieškoti Sitos, beždžionės susidūrė su plačiu vandenynu esančiu tarp jų ir Lankos. Jos galvojo, kaip persikelti per šią galingą kliūtį. Kažkas pasiūlė Hanumanui peršokti per jūrą. Bet Hanumanas suabejojo. „Aš negaliu to padaryti“- pasakė jis. Tuo momentu vienas iš jo draugų priminė Hanumanui apie nuostabią galią glūdinčią jame. Hanumanas tuoj pat atgavo atmintį apie savo dievišką jėgą ir laimingai peršoko per vandenyną. Taigi, mūsų protui taip pat reikia priminti ji dievišką potencialą ir faktą, kad jis gali pasiekti fenomenalių jam duotų aukštumų, jei jis patikės savo sugebėjimu įveikti abejonių keliančią užduotį. Hanumanas tikrai yra tobulo proto simbolis ir įkūnija aukščiausią potencialą, kokį tik galima pasiekti.


Vertė Laura Čelo

2011 m. vasario 15 d., antradienis

Lakšmi, Turto Deivė

Lakšmi, Turto Deivė

Pagal Stephen Knapp


            Deivė Lakšmi yra Dievo Višnaus žmona ir šakti. Lakšmi, arba Šri, ypač kada ji žinoma kaip grožio deivė (nors kartais laikoma skirtingomis esybėmis), yra sėkmės, turto, jėgos ir meilumo Deivė. Turto ne tik pinigine prasme, bet taip pat ir aukštesnėmis vertybėmis ir gyvenimo savybėmis. Proto galia ir intelektas taip pat reikalingi, jei asmuo nori būti tikrai turtingas, kas įtraukia ir dvasinius turtus. Tai yra prielaidos dvasinių žinių siekimui. Todėl Lakšmi yra garbinama antroje trijų dienų Navaratri šventės dalyje prieš pagerbiant Sarasvati, ką paaiškinsime vėliau.

            Kaip Dievo Višnaus žmona, ji atsiranda kada ir Jis visuose jo pasirodymuose, tokiuose kaip Vamana, Parašurama, Rama ar Krišna. Kiekviename jų ji atatinkamai pasirodė kaip Padma arba Kamala, Dharani, Sita ir Rukmini. Jie yra neišskiriami.

            Lakšmi matoma, kaip išskirtinio grožio, stovinti ant lotoso, keturiomis rankomis, dvejose iš kurių ji laiko lotoso žiedus, o žemesne dešiniąja laimina sėkme ir žemesne kairiąja laiko statmeną mudrą, arba palaiminimo pozą. Lotosai, kuriuos ji laiko savo rankose simbolizuoja, kad Savęs suvokimas yra aukščiausias gyvenimo tikslas. Taip pat jie rodo įvairius pasaulius ir gyvąsias būtybes skirtingose vystymosi arba evoliucijos stadijose. Kartais vienoje rankoje ji gali laikyti pasodintą kokosą, kuris yra kita Lakšmi apraiška. Vis dėlto, kada ji yra Dievo Višnaus kompanijoje, ji gali būti matoma dvejomis arba keturiomis rankomis. Jos keturios rankos simbolizuoja keturis pagrindinius žmogiškosios egzistencijos palaiminimus, o tai būtų dharma (teisingumo ir pareigos poelgiai), artha (turtas), kama (jausminiai malonumai) ir mokša (galutinis išsilaisvinimas). Ji visuomet nešioja lotosų girliandą ir dažnai matoma su drambliais šalia jos, siūlančiais tokius daiktus kaip girliandas arba pilančius ant jos vandenį, kurie savo laiku gali būti parodyti, kaip dangiškosios mergelės. Jos kompleksija dažnai yra tamsi, balta, rožinė arba auksinė geltona. Kada jos kompleksija yra tamsi, ji rodo savo ryšį su Dievu Višnu. Kada ji matoma kaip auksinė geltona, ji save rodo kaip visos sėkmės ir turto šaltinis. Kada ji balta, ji matoma aukščiausiame gamtos režime, iš kurio ištryško visata. Kada matoma rožinė, ji rodo savo gailestingumo ir užuojautos visiems padarams nuotaiką, nes ji taip pat visų būtybių motina.

            Kartais galite ją matyti savo pačios šventykloje, ne Višnaus kompanijoje. Tokiu atveju ji sėdi ant lotoso sosto keturiomis rankomis laikanti padmą (lotosą), šankhą (kriauklės lukštą), amritakalašą (nektaro puodynę) i bilvos vaisių. Nektaro puodynė rodo nemirtingumo palaimą. Vaisius, kurį ji laiko, simbolizuoja mūsų darbų ir veiksmų vaisius, kurie ateina po jos palaiminimo. Kai šis vaisius yra kokosas, tai rodo, kad ji yra trijų kūrybos lygių šaltinis- brutto, subtilaus ir nepastebimo. Jei tai granatas, tai reiškia, kad visas pasaulis yra jos įtakoje, nors ji anapus jo. Jei tai bilvos vaisius, kuris sveikas, bet ne visiškai apetitiškas, tai reiškia mokša palaiminimą, išsilaisvinimą.

            Kada ji vaizduojama aštuoniomis rankomis, ji taip pat laiko lanką, strėlę, macą (vėzdą) ir diską. Tačiau, tai iš tiesų yra Durgos kaip Mahalakšmi aspektas.

      Nėra labai daug šventyklų, kurios išskirtinai skirtos Deivei Lakšmi. Jai dažniausiai vieta skiriama šalia Dievo Višnaus, arba maža šventyklėlė vienoje iš šventyklų. Tačiau, keliose retose šventyklose, dedikuotose tiktai Lakšmi, galite ją pamatyti centriniame soste ir jos aštuonių rankų, po keturias kiekvienoje pusėje, aspektą arba ekspansiją. Šie aspektai turi skirtingas rankų laikymo kombinacijas, laikančias įvairius daiktus, simbolizuojančius skirtingas galias. Populiariausias iš jų yra Gadžalakšmi (GajaLaksmi), vaizduojama keturiomis rankomis ant aštuonlapio lotoso. Šis jos aspektas yra dažniausiai matomas ir virš namų bei šventyklų durų. Kada ji matoma su dviem rankomis, ji žinomas kaip Samanjalakšmi (SamanyaLaksmi) ir Indralakšmi (IndraLaksmi).

Kiti Lakšmi vardai apima Hira (brangakmenis), Indira (galingoji), Džaladhi-dža (Jaladhi-ja) )(gimusi vandenyne) ir Lokamata (pasaulio motina). Tačiau, ji taip pat vadinama Čančala (Chanchala), kas reiškia nepastovi ir neužsibūnanti vienoje vietoje per ilgai. Tai rodo, kad sėkmė ir turtas dažnai nebūna su kažkuo labai ilgai. Tik rodant didžiausią pagarbą Lakšmei, ji pasilieka asmens namuose. Tai apima ne tik jos garbinimą, bet taip pat rūpinimąsi tuo, kad ji lengvai neišeitų leidžiant pinigus nereikalingiems daiktams ar objektams.

Kai kuriose jos aprašymuose, ji vaizduojama jojanti ant pelėdos, kas Sanskrite yra uluka, kitas Indros, dangaus karaliaus, vardas. Taip ji joja ant dievų karaliaus, materialaus turto savininko ir galios, kurios šiame pasaulyje norėtų kiekvienas gyvasis,  kas vis dar nėra dvasinis pasaulis, savininko.

Pirmoje savo inkarnacijoje Lakšmi buvo išminčiaus Bhrigu ir jo žmonos Khjati (Khyati) dukra. Ji vėliau gimė iš pieno vandenyno, kai jis buvo plakamas bendromis Devų (pusdievių) ir Asurų (demonų) pastangomis. Tai galima perskaityti Bhagavata Purana aštuntame posme, Šeštame, Septintame ir Aštuntame skyriuje. Sutrumpinant, demonai ir pusdieviai tarpusavy kovojo. Dėl to, kad pusdieviai įžeidė ir buvo išminčiaus Durvasa Muni  prakeikti, jie pralaimėjo demonams ir prarado savo dangiškąją karalystę. Taigi, pusdieviai kreipėsi į Dievą Brahmą, kad paaiškinti situaciją. Jie visi pasisuko ir nuėjo melstis Dievui Višnu, kuris jų pamalonintas, patarė jiems, ką turėtų padaryti. Laikydamiesi šių instrukcijų, pusdieviai su demonais sudarė taikos sutartį, kad galėtų dirbti drauge ir suplakti pieno vandenyną, iš kurio susidarytų nemirtingumo nektaras, kurio jie visi, žinoma, norėjo. Daug kitų dalykų atsirado iš šio plakimo, įskaitant ir galingus nuodus, kurios prarijo Dievas Šiva. Tarp visų šių dalykų buvo ir Lakšmi, sėkmės deivė. Ji buvo pagarbinta didžiųjų išminčių ir pusdievių, tačiau nerado nė vieno, kas galėtų būti jos vyru, taigi, ji išsirinko Dievą Višnų, kuris jai davė nuolatinę buvimo vietą.

ĮVAIRIŲ DEIVĖS LAKŠMI FORMŲ GARBINIMO NAUDA

Šiame pasaulyje, svarbiausias ir reikalingiausias vyrui, moteriai ar vaikui palaiminimas yra Maha Lakšmi katakšam, arba Šri Maha Lakšmi, mūsų numylėtosios Dieviškosios Motinos, labiausiai mylinti malonė. Šri Vara Lakšmi garbinimas Vara Lakšmi Vratam dieną (Liepos 31)  dovanoja gerą sveikatą, žinias, gerą atsirinkimą, šeimos gerovę, garbingas pozicijas, šlovę, prestižą ir turtą. Vara Lakšmi Vratam papildymui, nuo Rugpjūčio šeštos dienos keturi antradieniai yra žinomi kaip Šravana Manglavaras ir yra labai galingos dienos Gauri Devi, Dieviškosios Motinos ir Dievo Šivos žmonos, garbinimui. Šioje Šravana Masa, keturi Penktadieniai yra svarbiausi Šri Maha Lakšmi garbinimui. Deivė Šri Maha Lakšmi yra Aišvarja Pradajaini (Aishwarya Pradayini), visokio tikrojo turto, finansinio, dvasinio ar emocinio, dovanotoja.

Tie, kurie siekia gausaus žemės ūkio augalų derliaus, turėtų garbinti Šri Dhanja Lakšmi (Sri Dhanya Lakshmi). Tuo pačiu būdu, asmuo turėtų garbinti Šri Dhairja Lakšmi (Sri Dhairya Lakshmi) tam, kad įgyti drąsos ir meistriškos iškalbos; Šri Gadža Lakšmi (Sri Gaja Lakshmi) tam, kad įgyti buvimo mėgstamu visų žmonių, gerbiamo visuomenės ir šlovės savybes; Šri Santana Lakšmi (Sri Santana Lakshmi) tam, kad užtikrinti vaikų pozityvų augimą ir gerovę; Šri Vidžaja Lakšmi (Sri Vijaya Lakshmi) tam, kad įgyti pergalę visose užmačiose; Šri Vidja Lakšmi (Sri Vidya Lakshmi) tam, kad įgyti sėkmę studijuojant ar mokantis ir Šri Maha Lakšmi tam, kad įgyti visų tipų turtą, gerą sveikatą, švytėjimą ir visų aštuonių Lakšmių malonę.

  Šri Lalitambika Šakti Pitham (Sri Lalitambika Pitham) yra galingiausias ir palankiausias Deivės Šri Lalitambikos dvaras. Šis Pitham yra unikaliai galinga šventykla, kuri buvo pastatyta Penusila Kšetroje. Šri Lalitambika yra trijų pagrindinių Dieviškosios Motinos, energijų, žinomų kaip Šri Maha Lakšmi, Šri Maha Sarasvati ir Šri Maha Šakti, įkūnijimas. Švenčiausio Šravanos mėnesio metu Trišakti Pithame bus atliekama daugybė galingų garbinimo ceremonijų. Šios unikalios ceremonijos pritrauks Motinos Lakšmi galingą dievišką švytėjimą, atnešantį į Motiną Žemę jos gausius palaiminimus visų būtybių naudai. Kiekviena iš aštuonių Lakšmi formų bus garbinama su išmylėtom detalėm, kad jos palaiminimai piltųsi kaip skubanti tyros, nektariškos upės tėkmė.

            Yra daug žodžio „Šri“ reikšmių, tarp kurių vienas yra tiesiog „Lakšmi“. Tam, kad pamaloninti Motiną Lakšmi ir gauti iš jos palaiminimus, šie keturi Penktadieniai Šravanos metu yra patys palankiausi. Tie, kurie su didžiausiu atsidavimu ir pasišventimu garbina Šri Maha Lakšmi šių keturių dienų metu, tikrai gaus jos pačią gailestingiausią malonę. Nors mes paprastai kreipiamės į „Ašta Lakšmes“, arba jos aštuonių rankų pagrindines formas, iš tiesų savo vaikus palaiminti Motina Lakšmi ateina daugybe formų. Vienos svarbiausių iš jų yra:

Šri Maha Lakšmi Devi:

            Tie, kurie gyvena gyvenimą neteisingu būdu ir neseka deramų taisyklių ir potvarkių, gali atgauti savo didybę ir spindesį garbindami Šri Lakšmi Devi per Šravana Masą.

Šri Gadža Lakšmi Devi:

Šri Gadža Lakšmi sėdi ant karališko, didingo balto dramblio. Kai ją garbiname, ji apdovanoja mus neįtikėtina dramblio jėga, kuri simbolizuoja teisingą stiprybę ir galią. Jūs taip pat būsite pamaloninti Lakšmi kala, nuostabiu Lakšmi spinduliavimu.

Šri Mokša Lakšmi Devi:

            Mokša Lakšmi garbinimas panaikina visus prisirišimus ir garbintojui padovanoja mokšą, arba išsilaisvinimą. Išminčiai, tokie kaip Suka ir kiti, taip pat garbino Šri Mokša Lakšmi Devi.

Šri Džaja Lakšmi Devi:

Sėkmė atneša proto ramybę. Šri Džaja Lakšmi Devi savo garbintojams duoda sėkmę visose užmačiose ir malonę su karja sidhi (karya siddhi), bet kokios užduoties sėkmingą baigimą.

Šri Radžja Lakšmi Devi:

Nuostabiausias Šri Radžja Lakšmi palaiminimas, kurį ji dovanoja savo garbintojams,  yra adhikaram, teisės valdyti galią. Šri Radžja Devi garbinimas suteikia vietą, galią, pasididžiavimą ir aukštą bei kilmingą visuomenės gyvenimą. Šis garbinimas taip pat apdovanoja sėkme visoms užmačioms.

Šri Gruha Lakšmi Devi:

            Kai asmuo apsiveda pagal dharmą ir liudijant Dievui, tuomet Šri Gruha Lakšmi Devi įsitaiso jo žmonoje. Taip palaiminta žmona pripildo savo namus meile, geru elgesiu, laiminga energija, kas amžiams palaimina jos šeimą. Tačiau namuose, kuriuose Gruha Lakšmi negyvena, asmuo ras rūpesčius, vienatvę, silpnumą, smurtą, pyktį, nerimą ir turto praradimą. Kai šis asmuo garbina aštuonių rankų Šri Maha Lakšmi Devi formą Šravana Masa metu, tuomet Šri Gruha Lakšmi Devi pripildo jo namus dievišku savo meilės spinduliavimu ir garantuoja asmeniui ramybę ir laimę.

Šri Vira Lakšmi Devi:

            Jei kokie nors priešai jums teikia nepakeliamą agoniją, Šri Vira Lakšmi Devi garbinimas juos susilpnins ir pavers nesėkmingais. Šri Vira Lakšmi Devi yra ne kas kita, o Vaišno Devi, vadovaujanti dievybė Vaišno Devi Šventykloje Džamu (Jammu), nuostabiame šiauriausiame Indijos mieste. Šios Motinos Lakšmi formos garbinimas garantuos staigią fizinę stiprybę ir protinę drąsą.

Šri Lakšmi Devi:

            Kai Šri Adi Šankaračarja garbino Šri Lakšmi Devi su Kanaka Dhara Stotram, lietaus malonės himną, Šri Lakšmi Devi palaimino jį aukso lietumi. Taigi, Šri Lakšmi Devi garbinimas palaimins jus norų išsipildymo lietumi.

Šri Santana Lakšmi Devi:

            Kai jūs garbinate Šri Santana Lakšmi Devi, ji apsaugo jūsų vaikų gerovę. Ji švelniai rūpinsis jūsų vaikais ir palaimins juos augimu ir sėkme.

Šri Dhanja Lakšmi Devi:

Šri Dhanja Lakšmi Devi gyvena savo malone grūduose, vaisiuose ir visose daržovėse. Kada garbinate šią Motinos formą tam, kad panaikintų alkį ir palaimintų maisto gausa jūsų namuose, Deivė palaimins jus savo gausia malone.

Šri Saundarja Lakšmi Devi:

            Šri Saundarja Lakšmi Devi gyvena visuose dekoratyviuose jūsų namų ornamentuose ir palaimina fizinį kūną grožiu, švytėjimu ir dievišku spinduliavimu. Kada garbinate šią Deivę, ji panaikins visas nepalankias jėgas, kurios jus iššaukia ir padarys jūsų veidą švytintį Lakšmi kala, laimingumo švytėjimu.

Šri Bhagja Lakšmi Devi:

            Šešias dienas po kūdikio gimimo Šri Bhagja Lakšmi Devi paima kūdikį ant savo kelių ir ant jo švelnios kaktos užrašo bhagja rekha, arba „geros sėkmės liniją“. Šri Bhagja Lakšmi Devi gali visiškai pakeisti kūdikio likimą nei nulėmė Vidhi, Kūrėjas, perrašydama ją savo bhagja rekha. Deivės garbinimas užtikrins, kad adrištam, nematoma sėkmės energija, jį visuomet sektų.

Šri Suddha Lakšmi Devi:

Šri Suddha Lakšmi Devi  panaikina visas kliūtis tam, kad pasiekti turtą, kuris teisėtai priklauso jums. Ji apipila visokia gausa ir malonė ir palaimina tyrumu. Jūs galite garbinti Deivę ir gauti jos gausią malonę.

Šri Adi Lakšmi Devi:

            Šri Adi Lakšmi Devi yra amžina visos visatos palaikytoja, pati Adi Para Šakti. Ši Para Devata, aukščiausioji Deivė, yra amžinai esanti ir yra virš kūrimo ir išformavimo. Kada jūs turite šios Deivės malonę, jūs esate palaiminti patirti laimingus įvykius, o vargas prie jūsų niekada neprisiartins. Jei šios Šri Lakšmi Devi negarbinsite palankiais Šravana penktadieniais, tuomet prarasite didelę galimybę gauti Šri Lakšmi Devi malonę.

Šri Šanti Lakšmi Devi:

            Žmonės eina dviem kojom- šanti, ramybės, ir ašanti, neramybės. Tie, kurie garbina Šri Lakšmi Devi Šravanos metu, iš Šri Šanti Lakšmi Devi gaus visišką ramybę. Ji panaikina bet kokį pažeidžiamumą arba silpnybę, prastą sveikatą, vidinę sumaištį, ir tuoj pat apipila savo garbintoją savo krupa, savo dievišku gailestingumu.

Šri Vara Lakšmi Devi:

            Varam, arba palaiminimas, yra dieviškoji dovana, kuri įgyjama nesuvokiamu ir visiškai stebinančiu būdu tuo metu, kai jūs galvojate, kad jis niekada nebus įgytas. Šri Vara Lakšmi Devi yra Deivė, kuri suteikia jums tokį palaiminimą, apie kurį niekada nepagalvojote arba neįsivaizdavote. Kada garbinate Šri Vara Lakšmi Devi keturis Šravanos mėnesio penktadienius, tuomet ji palaimins jus visais jūsų trokštamais palaiminimais. Šri Vara Lakšmi Devi garbinimas įgalins jus pasiekti sašvata vidja, amžinas žinias. Su šios Deivės malone net visiškas beraštis gali būti transformuotas į pandit, išmintingą amžinų žinių asmenį.



Vertė Laura Čelo

Dievas Višnu

Dievas Višnu
Pagal Stephen Knapp

            Dievas Višnu yra visa persmelkiantis Dievas, kuris išsiplečia į viską. Jis yra visatos ir išbaigtos kūrinijos palaikytojas. Jis vadinamas Višnu nes jis nugali viską. Jis simbolizuoja satva-guną (sattva- guna), arba viską palaikančio gėrio režimą. Taip pat jis vadinamas Narajana (Narayana), kas reiškia užuovėją, gyvųjų esybių galutinio tikslo poilsio vietą. Tai taip pat reiškia tas, kurio buveinė yra kauzaliniai vandenys (Karana Vandenynas), ir tas, kuris gyvena visų gyvųjų širdyse. Tai satva prigimtis, kuri duoda gyvosioms būtybėms tendenciją augti link aukštesnės tiesos, šviesos, darnesnės ir intensyvesnės tikrovės. Šiuo požiūriu Dievas Višnu taip pat vadinamas Hari, arba tas, kuris panaikina iliuzijos tamsą. Ši iliuzija galutinai reiškia idėją, kad gyvosios būtybės atskirtos nuo, arba nesujungtos su Dievu.
            Kreipiniai šlovinant Dievą Višnu randami tokiose ankstyvose knygose kaip Rig-veda. Daugelis jų siejami su Jo Vamanadevos forma, nykštuko inkarnacija, kuris iš Bali Maharadžos maldavo tik trijų žingsnių žemės ir tie trys žingsniai padengė visą visatą. Keletas eilučių yra tokių:
            „Dievai, būkite maloningi mums net iš vietos, kur žingsniavo Višnu, per septynis žemės regionus. Per visa tai žingsniavo Višnu, triskart Jo pėda nusileido, ir visa buvo surinkta Jo pėdsako dulkėse. Višnu, Sergėtojas, Jis, kurio niekas nesuvedžiojo, padarė tris žingsnius; nuo to laiko nustatydamas savo potvarkius. Pažvelkite į Višnaus darbus, kuriais artimiausias Indros draugas ir sąjungininkas, suteikė mums galimybę pamatyti Jo šventus kelius. Princai amžinai regės šią labiausiai pakylėtą vietą, kur yra Višnu, gulintis lyg dangaus akis. Ši Višnaus vieta yra didingiausia, dainuotojai amžinai budrūs, o šventos dainos mylėtojai užsidegę.“ (Rig-veda, 1.22.16-21)
            Panašūs Dievo Višnaus buveinės aprašymai ir jo Vamanadevos laikai yra randami Rig-vedoje (1.154.1-5). Keletas eilučių yra tokios: „Jis, kurio trys vietos yra pripildytos saldumu, neišnykstančiu džiaugsmu, lyg galėtume jį girdėti, Kuris vienintelis palaiko trigubumą, žemę, dangų ir gyvąsias būtybes.  Ar aš galėčiau pasiekti Jo numylėtus rūmus, kur atsidavę Dievams žmonės yra laimingi? Nes ten šaltiniai, artimai panašūs į Plačius-Žingsnius, su gerovės karalyste Višnaus aukščiausiame pėdsake.“
            Kita citata, rodanti Dievo Višnaus pranašumą prieš kitus pusdievius, skaitoma taip: „Toli šviečiantis, plačiai žinomas, einantis ten, kur Patsai nori, maitinamas sviestu, padėki mums, panašusis į Mitrą. Taigi, Višnu, net išmintingieji privalo tvinti giesmėmis Tavo šlovei, o tas, kuris nori Tau aukoti, turi suruošti iškilmingas apeigas. Tas, kuris Tau neša dovanas, Seniausias ir Paskutini, kuris įšventinęs save Višnui ir Jo žmonai [Lašmi], kuris pasakoja apie Jo, Didingojo, didingą gimimą, būtinai pranoks šlovėje net savo draugus. Sovran Varuna ir abu Asvinsai laukia Jo, kuris veda Marutos kariauną, valios. Višnu turi aukščiausią galią ir jėgą, kuri randa dieną...“ 2
            Dievas Višnu dažnai piešiamas besiilsintis ant didžiulės gyvatės Seša. Mes matome, kad tūkstantis Sešos galvų yra pasuktos į vidų, simbolizuodamos ramų protą, ir žiūrinčios į Absoliučią Dievo Višnaus Tiesą. Dievas Višnu taip pat matomas joginiame miege, vadinamame joga-nidra. Joga- nidra (joga, arba šaknis judž (yuj), reiškia prijungta arba sujungta) yra kosminis miegas, kuriame Dievas fokusuojasi į Savo paties Identiteto Begalinę Realybę.
            Dievas Višnu taip pat matomas su keturiomis rankomis, kurios simbolizuoja keturias puses ir Jo absoliučią jėgą visuose keturiuose visatos kampuose, stovintis lotoso žiedų sūkury. Kiekviena ranka laiko po daiktą, tokį kaip diskas, lotosas, kriauklė ir vėzdas. Iš visų keturių daiktų kriauklė simbolizuoja penkis visatos elementus. Kada kriauklė pučiama, liepiama pagaminti garsą, susijusį su originalia visatos kūrimo vibracija. Dievas taip pat pučia Savo kriauklę kviesdamas visus atsisukti į aukštesnę realybę, o ne pasilikti materialios egzistencijos tamsoje. Šis kvietimas yra vidinis balsas, kuris stumteli visas sąmoningas būtybes ieškoti Absoliučios Tiesos. Jei žmogui nereikia kvietimo, tuomet Dievas taip pat gali panaudoti Savo kriauklę sukapoti į gabalus ego ir materialius prisirišimus tų, kurie nenori atsisukti į dvasinį kelią.
            Diskas arba čakra rodo visatos protą arba sąmoningumą.3 Jis atsikrato visos tamsos, kur tik ji beatsirastų, ir taip mums rodo kelią į aukštesnį suvokimą. Diskas vadinamas Sudaršan (Sudarshan), yra beribė galia ir šviesa, kuri sunaikina visas neišmanymo formas. Taip jam Dievas Višnu leidžia nukirsti pavydiems demonams galvas. Jis turi šešis stipinus ir rodo besisukančią aplink visatos (majos) prigimtį ir nejudantį bei nesikeičiantį centrą. Sudaršan Čakra, kada rodoma viena, dažnai matoma kaip asmuo su keturiomis, aštuoniomis arba šešiolika rankų, laikančių tokius daiktus, kaip lanką, strėlę, trišakį, kilpą ir žarsteklį. Tai, sakoma, simbolizuoja Dievo valios galią ne tik kurti, bet ir sunaikinti visatą.
            Vėzdas simbolizuoja kosminį intelektą ir žinias. Jis vadinamas Kaumodaki, kas reiškia tai, kas patraukia protą. Tai taip pat asocijuojama su laiku, kuris sunaikina viską, o todėl siejamas su Kali, laiko galia.4 Kada piešiamas kaip dievybė, matomas kaip moteris dviem rankomis, sudėtomis pagarbai. Besisukantis Jo rankose lotosas rodo besisukančią ir besikeičiančią visatos natūrą.5 Tai taip pat rodo tikrąją žmogaus egzistencijos prasmę, kuria Dievas kviečia sekti.
            Vaidžajanti (Vaijayanti) girlianda (pergalės girlianda) su penkiomis eilėmis gėlių, kurią dėvi Dievas, rodo penkis jausmus ir Dievo iliuzinę galią, kuri paveikia šiuos jausmus.6 Jos kvapas simbolizuoja subtilius elementus, randamus materialioje manifestacijoje. Visa tai atspindi Dievo viešpatavimą visoje visatoje, kuri sukurta maišant ir sukant penkis elementus bei visatos sąmonę ir intelektą. Šrivatsa, arba plaukų kuokštas ant Dievo krūtinės, kuris rodo Sėkmės Deivę, simbolizuoja materialios kūrinijos produktus, arba malonumų objektus, kurių siekia visi gyvieji.7 O brangakmenis, vadinamas Kaustubha (Vandenyno lobis), simbolizuoja tą, kuris mėgaujasi šiais produktais.  Taigi, šis besimėgaujančio ir mėgavimosi pasaulis tėra dalis Dievo puošmenos, Jo energijos kibirkštis.
            Dievas Višnu taip pat kartais matomas su papildomais daiktais, tokiais kaip lankas, vadinamas Šarnga (Sharnga). Jis simbolizuoja netikro ego tamsesnę pusę, kuri verčia asmenį manyti, kad jis tėra materialus kūnas, nesusijęs su Dievu. Strėlės yra intelekto veiklos, kurios gali nukirsti netikrąjį ego, jei deramai naudojamos. Jo žuvies formos auskarai simbolizuoja du žinojimo procesus, per tokius kaip sankhja (sankhya) (intelekto) ar jogos (intuityvųjį) metodus. Jo apyrankės simbolizuoja tris pasaulinio gyvenimo tikslus, o būtent dharma (teisingumas), artha (ekonominė sėkmė) ir kama (malonumai). Dievo Višnaus karūna simbolizuoja aukščiausią  ir nesuvokiamą realybę. Geltoni drabužiai, kuriuos Jis dėvi (Pitambara), sakoma, rodo Vedas. Per Vedinius himnus apreiškiama dieviškoji realybė, taip, kaip Dievo tamsi spalva matoma per Jo dėvimus drabužius. Jo šventa virvė, supinta iš trijų siūlų, sakoma, rodo trijų raidžių šventą žodį AUM.
            Įvairios Dievo Višnaus formos yra sukurtos iš skirtingų keturių Jo keturiose rankose laikomų simbolių. Pavyzdžiui, vienoje formoje žemesnėje kairėje rankoje Jis laiko kriauklę, aukštesnėje dešinėje- diską, aukštesnėje kairėje rankoje- vėzdą ir žemesnėje kairėje- lotosą. Šioje formoje Jo vardas yra Kešava (Keshava), pagal Padma Puraną (Ketvirtoji Knyga, Skyrius 79) reiškiantis- Dievas ilgais plaukais. Kitose formose, kuriose Jis laiko daiktus kita tvarka, Jo vardai yra Narajana (visatos prieglobstis), Govinda (Žemės gelbėtojas ir karvių gynėjas), Madhava (žinojimo Dievas), Madhusudana (Demono Madhu sunaikintojas), Trivikrama (tas, kuris nugalėjo tris planetines sistemas), Vamana (nykštuko inkarnacija), Šridhara (Shridhara) (sėkmės savininkas), Hrišikeša (Hrishikesha) (jausmų Dievas), Padmanabha (kurio bamba padarė visatos lotosą), Damodara (kuris santūrus), Sankaršana (kuris reabsorbuoja), Vasudeva (tas, kuris gyvena viduje), Pradjumna (Pradyumna) (kuris turtingiausias), Aniruddha (kuriam, niekas negali pasipriešinti), Purušotama (Purushottama) (geriausias iš žmonių), Adhoksadža (Adhoksaja) (visatos plėtra), Nrisimha (pusiau žmogaus, pusiau liūto forma), Ačjuta (Achyuta) (nesuvokiamas), Krišna (tamsus ir visus traukiantis), Hari (Jis, kuris naikina kliūtis arba širdgėlą), Džanardana (Janardana) (Jis, kuris apdovanoja) ir Upendra (Indros brolis). Daug daugiau Višnaus vardų randama Višnu-sakasranam (Vishnu-sahasranam), Tūkstantis Višnaus vardų, patalpintų Mahabharatos, Anušasan Parvoje (Anushasan Parva) (149.14-120).
            Dievas Višnu taip pat vadinamas Nilamehašjama (Nilameghashyama), nes turi tamsią kompleksiją. Tai simbolizuoja daug dalykų, įskaitant tyrą sąmonę, begalybę ir visa persmelkiančią galią.
             Kitu metu Dievas Višnu matomas besiilsintis ant gyvatės Šešos, taip pat vadinamos Ananta, ritės. Šešanaga yra Dievo Balaramos, Dievo Krišnos brolio, ekspansija, ir tokiu būdu tarnauja Dievui, kaip Dievo parama ir įrankis. Šeša turi tūkstantį galvų linguojančių pirmyn ir atgal virš Dievo Višnaus galvos, sukurdamos užuovėją ir kanapą. Ananta reiškia nesibaigiantis, ir Ananta nesibaigiančiai dainuoja Dievo garbinimą ir šlovinimą iš Savo tūkstančio gobtuvų, niekada to nebaigdamas. Jo gobtuvai taip pat kosminiame pasaulyje remia tūkstančius planetinių sistemų, kurios orbituoja per visą visatą virš jo galvos. Ananta taip pat reiškia nesibaigiantį nesibaigiančio kosminio laiko prasme. Tai taip pat simbolizuoja Jo tūkstantis gobtuvų, kaip laiko padalijimų. Materialūs pasauliai yra sukurti laiko elemente ir todėl yra laiko palaikomi. Visatos naikinimo proceso metu laikas baigia savo egzistavimą, kurio metu materialios planetos taip pat priverstos būti sunaikintomis.
              Dievas Šeša dažnai matomas plūduriuojantis ant kauzalinių Garbhodakos Vandenyno vandenų, kurie randasi visatos dugne. Dievas Višnu taip ilsisi ant Šešanagos, kai Jie plūduriuoja vandenyne. Dar Jie matomi plūduriuojantys ant Kširamudros, arba balto pieno vandenyno. Tai simbolizuoja Prakriti, arba nemanifestuotos materialios natūros ingredientus tyriausia jų forma.
            Kartais Dievas Višnu matomas ant Savo nešančio paukščio Garudos. Tai paukštis pusiau žmogus, pusiau erelis, kurio vardas reiškia „Kalbos Sparnai“. Kaip yra rašoma, jis yra milžiniškas ir nuožmios išvaizdos. Jo spalva yra lydyto aukso. Jis turi erelio galvą su raudonu snapu, plunksnuotus sparnus ir dvi žmogaus rankas.8  Skirtingos Vedų dalys yra Garudos kūno dalys. Jo sparnų garsas atspindi Vedinių himnų, kurie šviesos ir žaibo greičiu neša asmenį į kitą pasaulį, iškalbą. Taigi, Dievą Višnų taip pat neša Vedų garsas, ir taip pat jis neša Jį į žmonių ir protus.
            Pagal Puranas, Garuda yra Kašjapos (Kashyapa) ir Vinatos, kuri buvo Dakšos dukra, sūnus.9 Jis taip pat yra Arunos jaunesnysis brolis. Garuda žinomas gyvačių, kurias jis suvalgo, nemėgimu. Viena iš to priežasčių aiškinama Mahabharatoje (1.20-35). Kartą Vinata susiginčijo su ko-žmona Kadru, kuri buvo nagų rūšies gyvačių motina. Tai iš jos jis paveldėjo priešiškumą gyvatėms. Tuomet Garuda, su savo žmona Unati, susilaukė šešių sūnų, iš kurių kilo visi gyvates ėdantys paukščiai.
DIEVAS VIŠNU YRA DIEVO KRIŠNOS EKSPANSIJA
            Daug žmonių galvoja, kad Dievas Višnu yra visų Dievo inkarnacijų šaltinis. Tai tiesa, tačiau ne Dievo Krišnos atveju. Dievas Krišna yra tikrasis Dievo Višnu šaltinis. Kada Dievas Krišna nusileido į šį pasaulį, Jis pasirodė ne kaip Dievo Višnaus ekspansija. Įrodymui leiskite pristatyti keletą detalių.
            Yra aiškinama, kad visatos palaikymui Dievas Krišna nusileidžia Dievo Višnaus forma, kuris yra Jo plenarinė ekspansija ir gėrio režimo valdytojas. Taip Dievas Višnu yra virš materialios energijos įtakos. Vis dėlto, būnant svamša (svamsha) (kita Dievo forma su beribe potencija) kategorijoje, Višnaus gausa yra beveik lygi Dievo Krišnos gausai.  Tačiau Krišna yra priminis asmuo, o Višnu yra Jo asmeninė ekspansija. Tai galima palyginti su vienos žvakės uždegimu nuo kitos. Antroji dega atskiroje vietoje, tačiau jos skleidžiama šviesa yra lygi pirminės žvakės šviesai. Tokiu pačiu būdu Dievas Krišna išplečia Save į skirtingas Višnu formas, kurios yra vienodai šviesios ir galingos.10
            Dar daugiau, yra aprašoma, kad už beribio dvasinio pasaulio Vaikunthos planetų ribų yra transedentinis dangus, žinomas kaip Brahmano spinduliavimas. Už jo yra Karana, arba Kauzaliniai vandenys, kurie taip pat yra dvasiniai.11 Tai supa nesuskaičiuojamas materialias visatas.  Dievas Višnu savo Karanadakšaji (Karanadakshayi) Višnu, arba Maha-Višnu, formoje guli ant Kauzalinio Vandenyno ir kuria visatas tik žvilgtelėjęs į materialią esmę. Taip Dievas Krišna asmeniškai neturi jokios veiklos su materialia kūrinija ir su ja net nesąveikauja. Jis lieka įsitraukęs ir nepaveiktas Goloka Vrindavanoje, aukščiausioje dvasinio dangaus planetoje. Materiali energija niekada nekontaktuoja nei su dvasiniu pasauliu, nei su Kauzaliniu vandenynu, kaip tai aiškinama Šrimad-Bhagavatam (11.22.17):
            „Kūrybos pradžioje gėrio, aistros ir neišmanymo režimais esmė suvokia  savo formą, kaip visų subtilių priežasčių ir didelių manifestacijų visatoje įsikūnijimą. Aukščiausioji Dieviškoji Asmenybė nesąveikauja su materialia manifestacija, tik žvilgteli į esmę. Kai mahat- tatvos (mahat- tattva) vadovaujami materialūs elementai transformuojami, iš Aukščiausiojo Dievo žvilgsnio jie įgauna savo specifines potencijas ir, sujungti su esmės galia, jie sukuria visatos kiaušinį“.
            Prieš mahat- tatvą yra pradhana, kuri yra visos materialios energijos, savo subtiliame ir neišskirstytame etape, suma. Materiali esmė, kaip Dievo energija, yra visada egzistuojanti savo subtilioje formoje. Kartais, pagal Aukščiausiojo nurodymus, ji manifestuoja savo laikiną egzistenciją materialaus kosmoso forma.
            Nepaisant fakto, kad viskas išplaukia iš Aukščiausios Būtybės, Ji vis tik yra nuo viso to atitolusi. Ji neatitraukia Savęs nuo Savo amžinų malonių žaidimų su savo garbintojais dvasinėje karalystėje. Taigi, materialių pasaulių kūrimo procese, Aukščiausias išplečia save į įvairias formas, kurios yra jo plenarinės dalys. Krišna yra pirmapradis Dievas, pirminė Dieviškoji Asmenybė, taigi Jis gali save išplėsti į beribes formas su visomis potencijomis. Jie nėra skirtingi nuo Jo, tačiau yra skirtingos savo formomis.
Yra aiškinama, kad Dievas Krišna pirmiausia save išplečia į Baladevą, arba Balaramą, kuris laikomas antruoju Krišnos kūnu ir broliu. Balarama padeda Dievui Krišnai nesuskaičiuojamuose dvasiniuose žaidimuose ir dvasinėje, ir materialioje karalystėje.
            Dievas Balarama taip pat yra Dievas Šankaršana, kūrybinės energijos valdantysis. Jis kuria ir yra materialaus ir dvasinio pasaulio prieglobstis. Krišnos valia ir dvasinės energijos galia Dievas Balarama kuria dvasinį pasaulį, kuris susideda iš Golokos Vrindavanos ir Vaikunthos planetų.12 Dievas Balarama labiausiai Dievui Krišnai padeda materialaus pasaulio kūrime.  Po to, kai Balarama išplečia Save i Dievą Maha-Šankaršaną, Jis išplečia save į kitas formas, tokias kaip 1) Karanadakašaji Višnu [Maha-Višnu], 2) Garbhodakašaji Višnu [kiekvienos visatos ekpansija], 3) Kširodakašaji Višnu [Super siela esanti kiekviename individe] ir 4) Šeša, taip pat vadinamą Šešanaga. Tai keturios pirmosios plenarinės dalys padedančios materialioje kosminėje manifestacijoje. Šeša yra Balaramos forma, kuri Dievui padeda asmenine tarnyste. Jis taip pat vadinamas Ananta (reiškia beribis), nes Jis padeda Dievui Jo beribėje veiklos įvairovėje.13
Visos Dievo ekspansijos prasideda nuo Šri Krišnos. Savo žaidimams viename iš dvasinės karalystės aukščiausių lygių, vadinamoje Dvaraka, Šri Krišna Save išplečia į Balaramą,  kuris po to save išplečia į Pradjumną ir Anirudhą. Šie keturi (Šri Krišna, Balarama, Pradjumna ir Anirudha) išplečia save į antrą ketvertą, kuris yra beribėse dvasinio dangaus Vaikunthos planetose. Antrasis ketvertas susideda iš Vasudevos, Sankaršanos, Pradjumnos ir Anirudhos. Šiame antrajame ketverte Vasudeva yra Krišnos ekspansija, o Sankaršana yra Balaramos atstovas.
Vaikunthoje  dangus yra tyra, dvasinė kūrybinė energija, vadinama Šudha- satva (Shuddha- sattva), kuri palaiko visas dvasines planetas žinių, turto, galios, grožio ir kt. gausoje, kuri persmelkia visą dvasinę karalystę ir ja mėgaujasi visi ten esantys gyventojai. Ši energija yra Balaramos, Maha- Sankaršanos, kūrybinės potencijos pasireiškimas. Tai tas pats Sankaršana, kuris yra pirminė Kauzalinio Vandenyno, kuriame iškvėpdamas į nesuskaičiuojamas planetas sėklas miega Karanodakšaji Višnu (Maha-Višnu), priežastis. Kada kosminė kūrinija yra sunaikinta, visos materialiai sąlygotos, nors ir nesunaikinamos, gyvosios esybės sugeriamos atgal į Maha- Višnaus kūną, kur ilsisi iki kitos kūrybos laiko. Taigi, Balarama kaip Sankaršana yra Maha-Višnu kilmė, iš kurio kyla visos materialios manifestacijos potencijos.14
Taigi, apibendrinant, Savo dvasiniams žaidimams Vaikunthos karalystėje Dievas Krišna turi keturias pirmines ekspansijas- Vasudeva, Sankaršaną, Pradjumną ir Anirudhą. Maha- Višnu yra Sankaršanos ekspansija; Garbhodakšaji Višnu yra Pradjumnos ekspansija; o Kširodakašaji Višnu yra Aniruhos ekspansija. 15

DIEVO VIŠNU FUNKCIJOS

Pradedant aiškinti šių Višnu ekspansijų tikslą ir funkciją, Šrimad- Bhagavatam (2.6.42) rašo, kad „Maha- Višnu (Karanadakašaji Višnu) yra pirmoji Aukščiausiojo Dievo inkarnacija materialių pasaulių kūrimo procese. Jis yra amžino laiko, erdvės, priežasties ir atoveiksmio, proto, elementų, materialaus ego, prigimties režimų, jausmų valdovas, Dievo universali (Garbhodakašaji Višnu) forma ir galutinė visų gyvųjų esybių, judančių ir nejudančių, suma.“
Toliau yra aiškinama, kad Maha-Višnu, kuris pasirodo Karana Vandenyne ir yra Dievo Sankaršanos inkarnacija, tampa dživa- šakti (jiva- shakti) poilsio vieta. Tai yra individualių sielų, dživatmos, kolektyvinė energija. „Yra viena kraštutinė potencija, žinoma kaip dživa. Maha- Sankaršana yra dživų prieglobstis.“17 Tai Sankaršana yra pirminis visų gyvųjų esybių šaltinis, nes jos yra Jo kraštutinės potencijos ekspansijos. Kai kurios jų tampa sąlygojamos materialios energijos, o kitos yra dvasinės prigimties globoje.18
Dievas Maha-Višnu Savo tūkstančių tūkstančiais subjektyvių dalių yra tūkstančių avatarų šaltinis. Jis yra nesuskaičiuojamų individualių sielų kūrėjas. Jis taip pat žinomas Narajanos vardu, reiškiančiu visų individualių dživa sielų prieglobstis. Iš Jo trykšta srovės į didelį kaip vandens išsiplėtimą, žinomą kaip dvasinis Kauzalinis Vandenynas, kuriame vyksta visa kūryba. Po to Maha- Višnu atsilošia Kauzaliniuose Vandenyno vandenyse dieviškojo miego būsenoje, vadinamoje joga- nidroje. Taigi, sakoma, kad visatos kūryba yra niekas kitas kaip Maha-Višnu sapnas.19
            Tuomet Maha-Višnu atsigula į Kauzalinį Vandenyną, taip pat vadinamą Viradža Upe, kuris yra riba tarp materialaus ir dvasinio pasaulio.20
            Kadangi Kauzalinio Vandenyno vandenys, žinomi kaip Karana Vandenynas, kyla iš Maha- Višnaus kūno, yra visiškai dvasiški. Šventoji Ganga (Gangos Upė) yra tik lašas iš šio okeano, kuris įėjo į šią visatą ir gali išgryninti puolusias sielas.21
Tai Dievas Balarama išsiplečia į didžiąją gyvatę žinomą kaip Ananta, arba Šešanaga. Jis guli ant Kauzalinio Vandenyno ir tarnauja kaip guolis, kuriame guli Dievas Maha-Višnu.22 Šis Ananta- Šeša yra atsidavusi Dievo inkarnacija, kuri nežino nieko, išskyrus tarnystę Dievui Krišnai. Savo tūkstančiu burnų Jis visuomet dainuoja Dievui Krišnai nesibaigiantį šlovinimą. Jis taip pat Save išplečia į tarnaujančius Dievui Krišnai reikmenis, t.y. skėtį, šlepetes, patalus, pagalvę, drabužius, poilsio kėdę, rezidenciją, šventą gajatri (gayatri) siūlą ir jo sostą Dievo Krišnos žaidimuose. Taigi, Jis pasiekė ir parodė aukščiausią galutinį tarnystės Dievui Krišnai tikslą.23
Kūrimo metu, po to, kai Aukščiausias šiek tiek pamiegojo, pirmosios emanacijos iš Dievo Maha-Višnu kvėpavimo yra suasmenintos Vedos, kurios tarnauja jam kaip žadintojos iš Jo mistinio miego. Jos pradeda entuziastingai dainuoti apie jo šlovę, žaidimus ir liaupsinti, taip kaip Karalių ryte žadina poetai, kurie deklamuoja jo herojiškus darbus.24 Tai rodo amžiną Vedinės literatūros prigimtį. Jos nėra paprastas žmonių kūrinys. Jos yra dvasinės vibracijos, kurios egzistuoja prieš ir po materialios kūrybos ir emanuoja iš Aukščiausiojo Dievo.
Šrimad- Bhagavatam (10.87.50) rašoma, kad kada įasmenintos Vedos meldžiasi Dievui Narajanai [Maha- Višnu], jos kreipiasi į Jo visagalę poziciją. „Jis yra Dievas, kuris amžinai prižiūri visatą, kuris egzistuoja prieš, per ir po jos manifestacijos. Jis yra ir nemanifestuotos materijos energijos, ir dvasingos sielos valdovas. Po kūrinijos išsiuntimo, Jis įžengia į ją palydėdamas kiekvieną dvasinę esybę. Ten jis sukuria materialius kūnus ir pasilieka kaip jų reguliuotojas. Pasiduodamas Jam asmuo gali pabėgti nuo iliuzijos glėbio, taip kaip sapnuojantis žmogus pamiršta savo kūną. Tas, kuris nori išsilaisvinti nuo baimės, turėtų nuolat medituoti į Jį, Dievą Hari, kuris yra visuomet ant tobulumo platformos ir taip niekada nėra gimties subjektas.“
Kada Dievas pabunda, Jis meta žvilesnį į materialią majos energiją. Šis žvilgsnis yra Aukščiausiojo būdas impregnuoti materialią esmę savo pirminėmis gyvųjų esybių sėklomis. Taip Dievas asmeniškai nesiliečia prie materialios energijos, tačiau su Savo funkcionalia ekspansija savo žvilgsniu Jis patalpina gyvąsias esybes į materialią esmę. Tuomet maja, materialioji esmė, tampa susijaudinusi. 25 Ši funkcionali Dievo ekspansija priima Šivos formą, žinomą šioje veikloje kaip Šambhu. Tai Šambhu Dievo žvilgsnyje neša gyvąsias esybes į materialią energiją.
Taigi Aukščiausioji Būtybė, Savo bruože kaip Maha-Višnu, impregnuoja materialią esmę Savo žvilgsniu. Dėl šio žvilgsnio, kuris yra sąmonės impregnacija, kartu su laiko elemento įtaka, atsiranda daugybė gyvųjų esybių.26 Aukščiausioji Būtybė tuomet, iš Savo Pačio kūno, pasėja visatos manifestacijos sėklas į mahat- tatvą. 27 Tokiu būdu Dievas, kuris yra visų energijų kontroliuotojas, savo Paties potencija sukuria amžiną laiką, visų gyvųjų būtybių likimą ir jų konkrečią prigimtį. Kosminės kūrybos pabaigoje Jis grįžta pats į Save. 28
Šrimad- Bhagavatam (11.9.16-18)  pasakoja, kad visatos Dievas Narajana, Maha- Višnu, yra visų būtybių garbinamas Dievas. Be jokios kitos pagalbos Dievas kuria visatą su Savo paties potencija, o anihiliacijos metu Jis griauna visatą su Savo laiko ekspansija. Jis įtraukia visą visatą ir materialiai sąlygotas gyvąsias būtybes į Save. Tokiu būdu Jo beribis Aš yra visų potencijų prieglobstis ir rezervuaras. Po anihiliacijos jis lieka vienintelis. Jis yra visų būtybių, tokių kaip išsilaisvinusios sielos, pusdieviai ir eilinės sąlygotos sielos, aukščiausiai garbinamas objektas. Jis amžinai laisvas nuo materialios energijos ir visumą sudaro iš dvasinio spinduliavimo, kurį asmuo gali patirti kai mato Dievo dvasinę formą. Taip Dievas parodo pilną išsilaisvinimo prasmę.
Nesuskaičiuojamos sielos, kurios pasirodo materialioje energijoje įvairiose gyvūnų atmainose yra visiškai dvasinės prigimties, visos yra dvasinės būtybės. Tačiau jos gali būti materialios energijos klaidinamos. Kai jos taip suklaidintos, jos geidžia materialios veiklos ir atrakcijų. Tam, kad tai pritaikyti, Aukščiausias suteikia materialų pasaulį, kaip žaidimų aikštelę, kurioje jos gali išdirbti savo materialius troškimus. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo gyvybės rūšies, ar tai Dievas Brahma, ar žmogus, ar gyvūnas, ar paukštis, ar mažiausias vabzdys, materialioji esmė yra jo motina, o Aukščiausias Dievas yra sėklą duodantis visatos Tėvas.
Po materialios esmės sujaudinimo į tris kokybes, kurios yra aistros, gėrio ir neišmanymo prigimties režimų formos, jos tampa aktyvios ir materiali esmė pradeda gimdyti materialią energiją, žinomą kaip hiranja-mahat-tatva (hiranya-mahat-tattva). Tai visos kosminės inteligencijos suma. Tokiu būdu materiali esmė tampa susijaudinta sąlygotų sielų paskirties, nustatomos pagal trijų prigimties režimų įtaką.29 Paprasčiausiu pažvelgimu Maha- Višnu sukuria sąmoningumą, kuris žinomas kaip mahat- tatva. Mahat- tatvos valdananti Dievybė yra Dievas Vasudeva, kita Dievo Krišnos ekspansija. Tai paaiškina, kaip materiali energija yra kaip gyvųjų būtybių motina, o Dievas yra Aukščiausias visų tėvas. Taip kaip moteris negali pagimdyti be kontakto su vyru, arba bent jau jo sėklos, taip materiali esmė negali kurti be kontakto su Aukščiausiąją būtybe.
Taigi, pirmiausia visa materiali energija yra manifestas, o iš jo išplaukia trys egotizmo tipai, kurie yra pirminiai visų pusdievių [smulkesnės valdančios dievybės], jausmų ir materialių elementų šaltiniai. Derindamas skirtingus elementus Aukščiausias Dievas kuria visas beribes visatas. Kai tik materialūs elementai manifestuojami, o visas visatų kūrimo potencialas nustatytas, iš Maha- Višnaus kūno porų ir iš Jo iškvėpimo emanuoja nesuskaičiuojama daugybė visatų. Jos pasirodo kaip atominės dalelės sklandančios saulės šviesoje ir praeinančios pro uždangą. Kada Maha- Višnu visatos anihiliacijos metu įkvepia, jos sugrįžta į jo kūną. Tokiu būdu Maha- Višnu yra visų visatų Supersiela.30
Brahma, pusdievis ir bet kuri visata išlieka gyva vieno iš Jo iškvėpimo metu.31 Tačiau Maha-Višnaus iškvėpimų skaičiui ribų nėra.32
Garbhodakašaji- Višnu, kuris žinomas Hiranjagarbha ir Antarjami visatose, yra šlovinamas Vedinių himnų. Jis yra visų visatų valdovas ir išorinės arba materialios energijos prieglobstis. Tačiau būdamas transedentiniu, Jis yra visiškai virš sąlyčio su išorine energija.
Kita, trečioji, Višnu ekspansija, vadinama Kširodakašaji Višnu, kuris yra gėrio savybės inkarnacija. Jis yra Dievo universali forma ir išplečia Save kiekvienoje gyvojoje esybėje kaip Supersielą. Jis yra žinomas kaip Kširodakašaji Višnu, nes guli ant pieno (kšira) vandenyno Svetadvipos saloje. Tai yra trys Dievo Višnu ekspansijos, kurios prižiūri ir padaro materialių pasaulių kūrimą įmanomu.33
Prieš kūrybą visatoje ir po to kai Dievas įžengia į visatą, yra neveikimo periodas, kuris tęsiasi tūkstantį dangiškų metų. Visos gyvosios esybės, kurios suleistos į mahat- tatvą, yra padalintos tarp visatų su kiekviena Garbhodakašaji Višnu inkarnacija, ir visos jos apsnūdusios iki Dievo Brahmos gimimo. Iš Brahmos gimsta visi kiti pusdieviai ir gyvosios būtybės.34
Kai jau sukuriamos visos visatos, kurios yra beribės, Maha- Višnu išplečia save į beribes formas ir įžengia į kiekvieną visatą kaip Garbhodakašaji Višnu. Kai Jis yra kiekvienoje visatoje, Jis mato, kad ten nėra vietos gyventi. Tuomet, po šiek tiek apsvarstymų, Jis pusę visatos užpildo vandeniu iš savo prakaito. 35
Ant šio vandens Jis sukuria savo gyvenamąją vietą, kaip Vaikunthos ekspansiją, ir ilsisi tuose vandenyse ant lovos iš gyvatės, Dievo Anantos, Šešanago.36 Nors gali pasirodyti, kad, mėgaudamasis transedentiniu spinduliavimu savo vidinėje potencijoje, Jis snaudžia, tačiau Jo akys yra šiek tiek atmerktos. Kai jis pasiruošęs kūrybos aktui, ant jo bambos pražysta auksinis lotosas, iš kurio gimsta Dievas Brahma. Ant šio lotoso stiebo yra keturiolika planetinių sistemų.37 Tuomet, kaip parašyta dalyje prieš šią, yra manifestuojamas Dievas Brahma.
Nuolat tęsiasi ne tik kosmoso kūrimas ir anihiliacija, tačiau visatos palaikymas taip pat nuolat reikalauja priežiūros. Yra paaiškinta, kad kol Aukščiausioji Būtybė kaip Maha- Višnu  žvelgs į esmę, tol egzistuos materialus pasaulis.  Taip margas visatos kūrybos srautas nuolat manifestuojamas per dauginimąsi.38 Taigi, mes galime matyti, kad laikas ir esmė neturi galios veikti nepriklausomai, tačiau yra nuolat prižiūrimi Aukščiausiojo.
Vis dėlto, taip pat aprašoma,  kad ne tik materiali esmė yra palaikoma. Kiekvienam esančiam joje taip pat duota sugebėjimas veikti ir funkcionuoti per Aukščiausiąjo galią Jo Supersielos formoje. Jis sukuria visą margą visatą ir tuomet įžengia į ją kaip Supersiela. Tokiu būdu kiekvienam Jis suteikia gyvybės jėgą ir sąmonę ir taip palaiko kūriniją. Kaip Šri Krišna  aiškina: „Kaip galingasis vėjas, pučiantis visur, visuomet ilsisi eterinėje erdvėje, žinok, kad tokiu pat būdu visi ilsisi Manyje.“39 Kaip Supersiela, Jis taip pat įžengia į kiekvieną planetą, ir Jo energijos pagalba jos išlaiko savo orbitas.40 Taip Dievo energija įžengia į kiekvieną planetą, kiekvieną gyvąją būtybę, net į kiekvieną atomą, kurio pagalba viskas tinkamai manifestuojama ir palaikoma. Be šito viskas pasisuktų atgal į chaosą ir gedimą.
Kitas būdas, kuriuo Dievas palaiko visatas, yra asmeninis jo pasirodymas jose, arba plenarinės Savo dalies manifestavimas. Raštai skelbia, kad Dievas Krišna nužengė nuimti nuo žemės naštą. Vis dėlto, tai Dievas Višnu, kaip Krišnos ekspansija, pirmiausia įsitraukė į šio pasaulio palaikymą. Tai Dievas Višnu, kuris daro koregavimus ir tinkamą kosminės kūrybos administravimą. Kada Dievas Krišna pasirodo asmeniškai, Jo pirminė misija yra paprasčiausiai parodyti  Savo transedentinius žaidimus ir patraukti sąlygotas sielas grįžti atgal į Dvasinę buveinę.  Vis dėlto, kadangi Dievas Krišna yra visų Aukščiausiojo inkarnacijų šaltinis, visos kitos inkarnacijos ir ekspansijos, kai Jis nužengia, susijungia  su Juo.  Tokiu būdu visos kitos lila, arba žaidimų, inkarnacijos, juga- avatarai, manvantara inkarnacijos, ir visos kitos inkarnacijos, kiek tik jų yra, net Dievas Višnu- visi nužengia į Šri Krišnos kūną, kai Jis pasirodo. Taip Jis yra išbaigta Aukščiausioji Asmenybė ir gali daryti viską, ką jis nori tam, kad parodytų Savo galią ir palaikytų visatą kada nužengia. 41
Aukščiausioji Būtybė taip pat pristato visatos pusdievius tęsti visatos palaikymo priežiūrą. Pavyzdžiui, yra aiškinama, kad Indra, po Aukščiausiojo Dievo palaiminimo gavimo, palaiko gyvuosius liedamas ant planetų pakankamus lietus. Dar daugiau, kiekvienoje jugoje Aukščiausias priima Sidhų formas, tokių kaip Sanaka- kumara, tam, kad pamokslauti transedentines žinias. Jis priima didžių šventųjų, tokių kaip Jadžnavalkja (Yajnavalkya), formas, kad mokinti karmos kelio. Jis priima didžiųjų sielų, tokių kaip Pradžapati Mariči (Prajapati Marici), formas, kad mokinti mistinės jogos sistemos. Pradžapati Mariči formoje Aukščiausias sukuria palikuonį; tapęs karaliumi, Jis nužudo sukčius ir vagis; o laiko formoje Jis viską anihiliuoja. Visos skirtingos materialios egzistencijos savybės yra Aukščiausios Absoliučios Tiesos aspektai ir energijos parodymas. 42
Taigi, Aukščiausiojo duotų pusdieviams palaiminimų ir galios dėka, jie gali suteikti gyvosioms būtybėms visas reikmes. Vis dėlto, Dievas Krišna Bhagavat- gitoje (3.14-15) aiškina, kad visos gyvosios  esybės prasimaitina maistiniais grūdais, kurie gaminami iš lietaus, kuris yra manifestuojamas per dvasinės veiklos, užrašytos dvasiniuose Vediniuose raštuose bei Dievo ir išminčių mokymuose, atlikimą. Vadinasi, visa- persmelkianti Transedencija yra amžinai esanti aukojimo veiksmuose.
Visa tai yra proceso, kaip dievas ir Jo Višnu ekspansija palaiko pasaulį, dalis. Kai žmonija įsitraukia į aukojimo arba dvasingumo, kas paprasčiausiai reiškia garbinti Aukščiausiąjį, veiklą, Dievas ir pusdieviai automatiškai yra patenkinti aprūpindami kiekvieną visomis gyvenimo reikmėmis. Tokiu būdu gali būti tinkama bendradarbystė tarp žmogaus, gamtos ir Dievo, kad visi galėtų būti ramūs ir patenkinti gyvenimo šiame pasaulyje lengvumu.
SKYRIŲ NUORODOS
1. Mahabharata, 5.70.13
2. Rig-veda 1.156.1,2-4
3. Višnu Purana 1.22.68
4. Krišna Upanišad 23
5. Gopala-uttaratapini Upanišad 55-57
6. Višnu Purana 1.22.72
7. Ten pat, 1.22.69
8. Paramešvara Samhita 6.269. 276-77
9. Mahabharata 1.32
10. Caitanya-caritamrita, Madhya-lila, 20.314-15 & Brahma-samhita 5.46
11. Caitanya-caritamrita, Adi-lila, 5.51
12. Ten pat, Madhya-lila, 20.255-6
13. Ten pat, Adi-lila, 5.4-6, 8-11
14. Ten pat, Adi-lila, 5.41 & pur.
15. Ten pat, Adi-lila, 2.56, pur.
16. Jaiva Dharma, 15 skyrius, 74 puslapis
17. Caitanya-caritamrita, Adi-lila, 5.45
18. Ten pat, Adi-lila, 2.36, pur.
19. Brahma-samhita 5.11-12
20. Caitanya-caritamrita, Madhya-lila, 20.268-271
21. Ten pat, Adi-lila, 5.54
22. Brahma-samhita 5.47
23. Caitanya-caritamrita, Madhya-lila, 5.120-124
24. Srimad-Bhagavatam 10.87.12-13
25. Caitanya-caritamrita, Madhya-lila, 20.272
26. Srimad-Bhagavatam 3.5.26
27. Ten pat, 3.5.27
28. Ten pat, 2.5.21
29. Ten pat, 3.26.19
30. Caitanya-caritamrita, Madhya-lila, 20.275-282
31. Brahma-samhita 5.48
32. Caitanya-caritamrita, Madhya-lila, 20.324
33. Ten pat, Madhya-lila, 20.292, 294-5
34. Srimad-Bhagavatam, 3.6.6, pur.
35. Caitanya-caritamrita, Madhya-lila, 20.284-6
36. Ten pat, Adi-lila, 5.95-101
37. Ten pat, Adi-lila, 5.102-3
38. Šrimad-Bhagavatam 11.24.20
39. Bhagavad-gita 9.6
40. Ten pat, 15.13
41. Caitanya-caritamrita, Adi-lila, 4.8-11, 13
42. Šrimad-Bhagavatam 8.14.7-9

Vertė Laura Čelo