Hanumano Paslaptis- Įkvepiančios
Istorijos iš Meno ir Mitologijos
Kartą Šiva ir Parvati, visuomet nusiteikę nuotykiams meilužiai, nusprendė pasiversti beždžionėmis ir tankiuose Himalajų miškuose pasinerti į meilės žaidimus. Kulminaciniu metu Šivos sėkla rado savo žymę ir susigėrė į Parvati. Kadangi jie buvo beždžionės formoje, natūralu, kad jų atžala tokioje sąjungoje taip pat būtų beždžionė. Nenorėdamas eiti prieš gamtą, Šiva liepė vėjo dievui Vaju (Vayu) nunešti jo sėklą iš Parvati gimdos ir patalpinti ją į Andžaną (Anjana)- beždžionės patelę, kuri tuo metu meldė sūnaus.
Hanumano gimimo metu, neužginčijamas beždžionių pasaulio lyderis buvo Vali- stipri ir galinga beždžionė. Kai Vali sužinojo, kad Andžana laukiasi kūdikio, kuriam lemta tapti galingu varžovu, jis nusprendė užbaigti visus reikalus pačioje Andžanos gimdoje. Jis sukūrė ginklą iš penkių metalų: aukso, sidabro, vario, geležies ir alavo. Kai nieko neįtardama motina miegojo, jis nukreipė šį ginklą į jos gimdą. Normalus vaikas būtų neatsilaikęs prieš tokią niekšišką ataką, tačiau ne tas, kuris gimė iš stebuklingos Šivos sėklos. Ginklas ištirpo vos tik palietė Hanumano kūną ir pavirto į porą auskarų. Taigi, dėvėdamas pirmojo mūšio dar būnant gimdoje trofėjų Hanumanas šlovingai įžengė į šį pasaulį.
Iš tiesų, turėdamas tokius garsius tėvus kaip Šiva ir Vaju, jis buvo nepaprastas vaikas. Hanumanas buvo nenuilstantis, dvasingas, energingas ir smalsus. Jis buvo apdovanotas tikrai stulbinančia jėga ir gausiais raštais apie garsius jo žygdarbius. Kartą, pavyzdžiui, jis apsiriko manydamas, kad saulė tai prinokęs vaisius (beždžiones natūraliai vilioja prinokę vaisiai). Ir nuskubėjo į dangų bandydamas ją sugriebti.
Tačiau pakeliui jį pamatė Rahu, drakonas, kuris keliavo praryti saulę ir taip iššaukti užtemimą. Pagalvojęs, kad tai kirminas, nenuilstantis Hanumanas puolė prie Rahu bandydamas jį pagriebti. Skubėdamas gelbėti savo gyvybę, Rahu rado apsaugą Indros, dangaus Dievo, prieglobstyje. Indra pakėlė savo mirtiną griaustinį, užlipo ant savo baltojo dramblio vardu Airavata ir išvyko ieškoti Hanumano, siekdamas apriboti jo akivaizdų akiplėšiškumą. Dangų aptraukė debesys ir žaibas griaudėjo per visą platų dangų išreikšdamas Indros rūstybę. Tačiau nei šis baisus vaizdas, nei galingai apsiginklavęs Indra savo aukštybėse, Hanumano širdyje nesukėlė net pėdsako baimės. Priešingai, spektaklis pasitarnavo kaip kuras jo susijaudinimui ir pagalvojimui, kad Airava yra žaislas. Jis griebė už storos odos, sugriebė straublį ir užšoko ant jo nugaros. Nustėręs dėl kūdikio pakylėto ir žaismingo nepaklusnumo, Indra stuktelėjo Hanumaną su griaustiniu, ir taip sužeistas jis ėmė greitai kristi į žemę. Jo tėvas Vaju tuoj pat pašoko jį gelbėti ir pagavo jį oro viduryje.
Mylimo sūnaus bejėgiško kritimo į jo rankas vaizdas įsiutino vėjo dievą. Jis galingai įkvėpė ir ištraukė iš kosmoso visą orą. „Tegul vis tie, kurie sužeidė Andžanos sūnų uždūsta“- pagalvojo jis garsiai. Kaip ir tikėtasi, kosmose kilo panika. Dievai, supratę savo neteisumą, nuėjo visi pas Vajų ir paprašė atleidimo. Kad padėtis pasitaisytų, jie apipylė beždžionės vaiką palaiminimais ir galiomis:
a) Brahma: „Gyvenk tiek, kiek gyvena pats Brahma“
b) Višnu: „Gyvenk visą savo gyvenimą kaip didžiausias Dievo garbintojas“
c) Indra: „Nė vienas bet kokio tipo ginklas nesužeis ir nesmogs tavo kūnui“
d) Agni: „Tavęs niekada neveiks ugnis“
e) Kala: „Tegul tavęs niekada neateina mirtis“
f) Visos Devos ir Dievai: „Niekas nebus tau lygus stiprume ir greityje“
Brahma užbaigė palaiminimų liejimo Hanumanui sesiją laimindamas jį didesne nei Vaju ar Garudos galia ir padovanojo jam greitesnį nei galingiausio vėjo greitį. Taip nuramintas Vaju atstatė orą kosmose ir Hanumanas buvo grąžintas jo tėvams.
Tačiau tame buvo viena gudrybė. Buvo nutarta, kad Hanumanas bus palaimingoje nežinioje apie savo šaunumą, išskyrus kai savo pagiriamojo darbo metu jo atmintis primintų jam apie antžmogišką sugebėjimą. Vėliau pamatysime, kaip ši atrodo nereikšminga detalė apnuogina simbolinę Hanumano reikšmę.
Hanumano išsilavinimas
Kai paaugo, Hanumanas siekė save išlavinti, o šiam tikslui jis pasirinko Suriją, saulės dievą, kaip guru, sakydamas: „Tu matai viską, ką galima pamatyti visatoje ir žinai viską, ką galima žinoti. Prašau, priimk mane kaip savo mokinį.“ Surija dvejojo. „Aš neturiu laiko“- jis pasakė. „Dienos metu aš važiuoju per dangų, o naktį aš per daug pavargęs kažką daryti“.
„Tuomet, mokyk mane dieną važiuodamas dangumi. Aš skrisiu tavo vežimo priekyje, būdamas prieš tave nuo aušros iki saulėlydžio.“ Sužavėtas Hanumano užsidegimu ir ryžtu, Surija priėmė jį į mokinius. Taip Hanumanas, atsilaikydamas prieš nuostabų akinantį spindėjimą, skrido prieš saulės dievo vežimą iki kol tapo gerai išmanantis keturias žinių knygas (Vedas), šešias filosofines sistemas (daršanas), šešiasdešimt keturis menus, arba kalas, ir tūkstantį aštuonias okultines Tantros paslaptis.
Kai jau tapo visko, ką buvo sau numatęs išmokti, meistru, Hanumanui atėjo metas sumokėti už išsimokslinimą (Guru- dakšina). Surija pareiškė, kad stebėti atsidavusio mokinio studijavimą yra pakankamas mokestis jam, bet kai Hanumanas primygtinai norėjo kažką duoti tam, kad išreikšti savo dėkingumą, saulės dievas paprašė jo prižiūrėti jo sūnaus Sugrivos, kuris buvo beždžionių pasaulio karaliaus Vali pusiau brolis, gerbūvį.
Prieš Vali tampant beždžionių karaliumi, jiems vadovavo beždžionė vardu Rikša. Kartą taip atsitiko, kad Rikša įkrito į stebuklingą baseiną ir pavirto moterimi. Dangaus dievas Indra ir saulės dievas Surija abu įsimylėjo į ją ir ji pagimdė kiekvienam jų po sūnų. Indros sūnus buvo pirmagimis Vali, o Sugriva buvo jos antroji atžala nuo Surijos. Po sūnų išnešiojimo Rikša vėl atvirto vyru.
Kada Rikša numirė, pagal džiunglių įstatymą, beždžionės tarpusavy susikovė tam, kad nustatyti lyderystę. Vali sėkmingai nužudė arba sužalojo visus kitus varžovus į sostą ir tapo neginčijamu beždžionių pasaulio valdovu. Kaip tas, kuris sėkmingai užsidirbo savo dominuojančią vietą tarp beždžionių, Vali nebuvo įpareigotas dalintis savo jėgos postu su niekuo, tačiau, būdamas kilniaširdės prigimties, jis viskuo dalijosi su savo jaunesniuoju broliu Sugriva. Štai tokiomis aplinkybėmis Hanumanas tapo Sugrivos, kuris vėliau tapo beždžionių karaliumi, draugu. Tai Sugriva ir jo masinės beždžionių armijos padėjo Dievui Ramai išlaisvinti savo žmoną, kai ją pagrobė demonas Ravana.
Meilės paukštelių pora, atskleisdami savo natūralią laisvę, skraidė beribiame danguje. Tačiau lemtis užrašė žiaurią jų poravimosi baigtį. Medžiotojo strėlė rado savo žymę ir atsidavusi patelė prarado savo patinėlį. Tačiau ji nepabėgo nuo situacijos, o delsdama vis suko ratus apie savo patinėlio bedvasę formą. Šio gailaus vaizdo stebėjimas įkvėpė užbaigtą išminčių Valmiki poezijai, o tai, kas atėjo iš jo širdies, buvo Ramajana, vienas didingiausių epų, kurį sėkmingai paveldėjo žemė. Iš tiesų, Valmiki poema tapo žinoma trijuose pasauliuose, nes palietė kiekvieno ją išgirdusio širdies stygą.
Vieną diena Valmiki sužinojo, kad didysis Hanumanas taip pat užrašė Ramos nuotykius, išgraviruodamas pasakojimą ant akmens savo nagais. Smalsusis Valmiki nukeliavo į Himalajus, kur Hanumanas apsistojo papasakoti šią versiją. Kada Hanumanas skaitė savo kūrinį, Valmiki buvo priblokštas grynos jo jėgos ir poetinio kalibro. Tai buvo tikrai įkvepiantis kūrinys. Valmiki jautė ir džiaugsmą ir skausmą. Džiaugsmą, nes jis turėjo galimybę išgirsti ypatingai gražią poemą, o skausmą, nes ji tikrai užgožė jo veikalą.
Kai Hanumanas pamatė liūdesį, kurį Valmiki sukėlė jo kūrinys, jis sudaužė išgraviruotus akmenis, taip sunaikindamas savo kūrinį amžiams. Toks buvo Hanumano pasiaukojimas. Nes jam Ramos nuotykių pasakojimas buvo būdas dar kartą išgyventi Ramą, ne bilietas į garbės salę.
Hanumano vardas taip pat parodo jo neryškumo charakterį, nes sudarytas ir „hanan“ (anihiliacija) ir „man“ (protas), taip išreiškiant tą, kuris nugalėjo savo ego.
Hanumanas ir Joga
Jei joga yra sugebėjimas kontroliuoti savo protą, tuomet Hanumanas yra kvintesencinis jogas, tobulai mokantis valdyti savo jusles, to pasiekęs per gyvenimo discipliną, užgrūdintą dviem- celibato ir nesavanaudiško atsidavimo (bhakti)- srovėm. Iš tiesų, Hanumanas yra idealus Brahmačari (tas, kuris seka Brahmos keliu), jei kada iki jo toks buvo.
Jis taip pat yra tobulas karma jogas, kadangi savo veiksmus jis atlieka be prisirišimo, veikdamas kaip likimo instrumentas, o ne paveiktas savanaudiškų motyvų.
Hanumanas- Pirmasis Mokinantis Pranajamos ir Surja Namaskar Išradėjas
Pranajama yra galimybė kontroliuoti kvėpavimą taip, kad oro įkvėpimas ir iškvėpimas taptų ritmišku. Vaju, oro ir vėjo dievas, pirma išmokė pranajamos savo sūnų Hanumaną, kuris po to mokė žmones.
Surja Namaskar (saulės pasveikinimas) buvo sugalvotas taip pat Hanumano, kaip jo mokytojo Surjos pasveikinimas.
Hanumanas ir Burtai
Ramajanos epo niekšas buvo demonas Ravana. Kada jis nusinešė Sitą, jos pasipiktinęs vyras, lydimas Hanumano ir didžiulės beždžionių armijos, apgulė Lanką, Ravanos imperijos sostinę. Mūšio eigoje demonas prarado savo brolius ir sūnus, ir tapo aišku, kad jis ėjo link pralaimėjimo. Pagaliau jis pasiuntė vienintelio išgyvenusio sūnaus Mahiravano, galingo burtininko, kuris valdė požeminį pasaulį (patala loka). Mahiravana buvo didžiausias deivės Kali garbintojas, iš kurios jis įgijo gyvybinių okultinių paslapčių. Iš pradžių Mahiravana nenorėjo prisijungti prie kovos prieš Ramą, kadangi jautė, jog pastarojo veiksmai yra teisingi. Tačiau suprasdamas jo silpnybę ritualinei magijai, Ravana kreipėsi į jį: „Pagalvok apie galias, kurias tau duos deivė Kali, jei tu jai paaukosi dviejų gražių ir aktyvių jaunuolių, kaip Rama ir Lakšmana, galvas“. Nereikia nė sakyti- Mahiravana sutiko.
Didysis burtininkas Mahiravana sugebėjo pagrobti ir Ramą, ir jo brolį Lakšmaną, kol jie miegojo. Už savęs, ten kur buvo jų lovos, jis paliko tamsų pėdsaką, nusitęsiantį į žemės gelmes. Hanumanas tuoj pat nėrė į šį tunelį ir nusigavo iki patalos, į požeminę Mahiravanos karalystę. Ten jis rado pririštus prie stulpo du brolius. Jų kūnai buvo įtrinti garstyčių aliejumi ir papuošti medetkų žiedais, paruošti aukojimui. Mahiravana šalia jų aštrino aukojimo geležtę ir giedojo himnus, iškviečiančius deivę.
Hanumanas pasivertęs į bitę sušnabždėjo į Ramos ausį: „Kai Mahiravana paprašys jūsų padėti galvas ant aukojimo kaladės, informuok jį, kad būdami iš karališkosios linijos, jūs niekada nesimokinote nulenkti galvos. Paprašyk, kad jis parodytų kaip.“ Mahiravana pakliuvo į spąstus. Kai tik jis nulenkė ritualų nustatyta forma galvą, Hanumanas atgavo savo formą, pagriebė geležtę ir sukapojo burtininką. Taip Hanumanas atsimokėjo tuo pačiu ir paaukojo Motinai Deivei Kali patį demoną. Sužavėta deivė padarė Hanumaną savo durų sergėtoju, ir iš tiesų, daugelis deivės šventyklų turi saugančias duris beždžiones. Iki šių dienų Hanumanas kviečiamas kovai prieš burtus, o amuletai ir talismanai su jo atvaizdais yra labai populiarūs tarp garbintojų.
Hanumanas ir Astrologija
Mahiravanos mirtis pripildė Ravanos širdį baime. Jis pasitarė su pagrindiniais astrologais, kurie tyrė jo horoskopą ir nusprendė, kad dangiškųjų kūnų išsidėstymas yra ne jo naudai. Indijos astrologija yra valdoma devynių planetų, žinomų kaip navagrahos. Ravana galvojo, kad pakeisdamas šių dangiškų kūnų išsidėstymą jis pakeis savo likimą. Įlipęs į savo skrendantį vežimą jis pakilo į dangų, pagavo devynias planetas ir nugynė jas surakintas grandinėmis į savo sostinę. Jis pradėjo eilę ritualų, kurie, jei būtų sėkmingi, priverstų planetas išsidėstyti iš naujo jo naudai. Kada Hanumanas sužinojo apie šį ritualą, jis surinko ir nuvedė būrį bebaimių beždžionių į Ravanos aukojimo salę su intencija nutraukti vyksmą. Piktadarį Jie rado sėdintį užmerktomis akimis šalia ugnies altoriaus gilioje meditacijoje ir kalbantį mantras. Beždžionių grupė surėkė garsų karo šūksnį ir nuskubėjo į salę. Jie užpūtė šventąją ugnį, išspardė ceremonijai skirtus rakandus ir nušlavė ant grindų nupieštas okultines diagramas (vantras). Deja, niekas iš to nepažadino Ravanos iš gilaus transo ir jis tęsė šventų formulių giedojimą. Tuomet Hanumanas suprato, kad Ravana turi būti sustabdytas bet kokia kaina, kitaip piktadarys sėkmingai pakeis likimo kryptį.
Artėjant tokiai pabaigai jis sugalvojo išdykėlišką planą ir įsakė savo leitenantams įeiti į moterų rūmus ir išgąsdinti daugybę Ravanos žmonų. Beždžionės padarė kaip lieptos ir atakavo Ravanos karalienes ir jaunesniąsias žmonas raudamos joms plaukus, draskydamos jų veidus ir plėšdamos nuo jų drabužius. Tačiau visa tai buvo nenaudinga; nepajudinamas Ravana net nesukrutėjo.
Pagaliau beždžionės stojo akistaton su Mandodari, vyriausiąja Ravanos žmona. Jos šiepė dantis, mušėsi sau į krūtines ir pradėjo grėsmingai niurnėti. Įbauginta Mandodari išlemeno „Vargas man! Mano vyras medituoja kol beždžionės kėsinasi į mano tyrumą“. Jos žodžiai sugėdino Ravaną. Jis atmerkė akis ir nuskubėjo ją apginti. Taip sėkmingai išblaškęs Ravaną, Hanumanas nubėgo atgal į aukojimo salę ir išlaisvino tenai laikytas nelaisvėje devynias planetas. Už tai, kad sėkmingai nutraukė Ravanos daromus bandymus pakeisti likimkimą, Hanumanas laimėjo amžiną grahų dėkingumą ir todėl tikima, kad turėjo didelę galią joms. Atitinkamai, jis yra garbintojų garbinamas kada tik jie supranta, kad jų bėdos yra nepalankių dangaus kūnų išsidėstymo pasekmė. Iš tiesų Hanumanas dažnai rodomas užlipęs ant moters kuri, kaip sakoma, simbolizuoja Panvati, pražūtingų astrologinių įtakų personifikacijos.
Kita įdomi legenda susiduria su būtent Saturno (Šani) planeta. Suvokiamas kaip esantis nepalankios įtakos, tikima, Saturnas aplanko kiekvieną individą bent kartą jo/s gyvenime septyniems su puse metų periodui. Kaip likimas nulėmė, Saturnas nužengė Hanumanui kai jis buvo užsiėmęs tilto per vandenyną, tam, kad padėti Ramai ir jo armijai persikelti į Lanką, statymu. Hanumanas paprašė planetą atidėti savo vizitą iki sėkmingai Ramai padės atgauti Sitą. Tačiau Saturnas buvo tvirtas ir Hanumanas turėjo nusilenkti gamtos valiai. Jis pasiūlė Saturnui sėdėti ant jo (Hanumano) galvos kol jo rankos bus įsitraukusios tarnavimui Ramai, o jo kojos buvo per kuklios Saturnui.
Saturnas laimingai įsikūrė ant Hanumano galvos ir galinga beždžionė tęsė savo darbą kraudamas sunkius riedulius ir akmenis ant savo galvos akivaizdžiai paprastu būdu ir nešdamas juos į statybų aikštelę. Po kurio laiko Saturnas suprato, kad neįmanoma ilgiau pakelti krūvos prikrautų riedulių ir panoro nulipti žemyn. Hanumanas reikalavo, kad jis užbaigtų savo privalomą septynių su puse metų buvimo laiką, bet Saturnas maldavo jį paleisti sakydamas, kad septynios su puse minutės, kurias jis praleido ant Hanumano galvos, praėjo kaip septyni su puse metų. Taip kalbėdamas Saturnas paliko Hanumaną ir nuo tada šios dievo- beždžionės garbintojai yra ramūs, kad neišvengiamos blogos Saturno sade- sati (septyni su puse pasilikimo metų) įtakos gali būti sutrumpintos tikruoju atsidavimu Hanumanui.
Hanumanas ir Motina Deivė
Kaip aukščiau matėme, Hanumanas tarnauja kaip Motinos Deivės favoritas. Tačiau Hanumano bruožas, kuris labiausiai sužavėjo deivę yra brahmačarja. Iš tiesų Hanumanas niekada negrasino pasauliui savo vyriška energija, ne taip, kaip Šiva, kurio vyrišką energiją dažnai turi slopinti deivė Kali. Atitinkamai, Hanumanas įgijo jos neprilygstamą įvertinimą.
Hanumanas ir Tantra
Tantra simbolizuoja okultinę Induistų pusę. Su giesmių (mantrų) ir diagramų (vantrų) pagalba Tantristai (Tantros praktikuotojai) nukreipia kosmoso galias žmonijos labui.
Tantristai tiki, kad Hanumanas yra labiausiai išbaigtas iš jų būrio, nes įgijo labiausiai siekiamas aštuonias okultines galias:
1. Anima- savybė sumažinti savo dydį.
2. Mahima- savybė padidinti savo dydį.
3. Laghima- savybė tapti besvoriu.
4. Garima- savybė padidinti svorį.
5. Prapti- savybė keliauti bet kur ir surasti bet ką.
6. Prakajama- nenugalima valios jėga.
7. Vastiva- vadovavimas visiems gyviams.
8. Istiva- sugebėjimas tapti tokiu, kaip dievas, su jėga kurti ir naikinti.
Ramajana apipinta pasakojimais, iliustruojančiais Hanumano meistriškumą kiekvienoje šių siddhų (okultinių galių). Nestebina tai, kad jis pagarbiai sudievinamas kaip Mahasiddha (Maha- didysis).
Hanumanas ir Motinos Pieno Potencija
Po Ravanos sunaikinimo, Rama paklausė Hanumano, kokio jis norėtų atsidėkojimo už jo pasitarnavimą. Jis atsakė, „Mano viešpatie, leisk man praleisti savo likusias dienas tarnaujant tau“. Rama džiaugsmingai priėmė jo pageidavimą. Taigi, Hanumanas taip pat įlipo į vežimą, kuris turėjo nuvežti Ramą ir jo palydą atgal į gimtąją Ajodją (Ayodhya).
Tačiau pakeliui Hanumanas sugalvojo aplankyti savo motiną Andžaną, kuri gyveno netoliese esančiame kalne. Rama ir kiti svitos nariai taip pat norėjo susitikti su Hanumano motina, todėl visas vežimas pasuko link jos gyvenamosios vietos.
Pasiekęs šią vietą, Hanumanas priėjo prie motinos, kurios laimė buvo be ribų. Ji apkabino savo džiaugsmų maišelį. Visi kiti ten buvę taip pat nusilenkė Hanumano motinai. Garbingasis sūnus papasakojo visą įvykių seką baigdamas Ravanos mirtimi mūšio lauke. Nelauktai, jo žodžiai ne pamalonino jo motiną, vietoj to ji ėmė graužtis ir kreipėsi į Hanumaną taip: „Tuščiai aš tave pagimdžiau ir nenaudingas buvo tavęs maitinimas savo pienu.“ Išgirdę šiuos žodžius visi supanikavo ir neištarė nė žodžio. Hanumanas taip pat spoksojo į ją nebyliame nesupratime.
Po nedidelės pauzės ji tęsė savo tiradą: „Gėda tavo stiprybei ir veliūrui. Argi tu neturėjai pakankamai jėgos išrauti su šaknimis Ravanos miestą, Lankos sostinę, pats? Argi tu negalėjai sunaikinti dešimtgalvį monstrą ir jo armiją pats? Jei tu nebuvai pakankamai stiprus tai padaryti, būtų buvę geriau, jei būtum žuvęs kovodamas su juo. Aš gailiuosi to fakto, kad nors tu buvai gyvas, Dievas Rama turėjo pastatyti pavojingą tiltą iš akmenų per šėlstantį vandenyną, kad pasiekti Lanką, ir turėjo kovoti su gausiomis demonų armijomis ir taip turėjo iškentėti didelius išbandymus tam, kad atgauti numylėtąją Sitą. Iš tiesų, maitinimas, kurį tau davė mano krūtys, pasirodė bevaisis. Eik ir daugiau niekada nerodyk man savo veido!“ Ji žinoma turėjo omeny pavyzdį, kai Hanumanas buvo išsiųstas ieškoti Sitos Lankos mieste. Tik tada, kai jis patvirtino Sitos įkalinimą pas Ravaną, buvo galima pradėti formalią kovą jai išlaisvinti. Hanumanas ne tik atnešė žinias apie jos apgailėtiną padėtį nelaisvėje, bet taip pat savo trumpo vizito metu sugebėjo sudeginti visą miestą ir taip davė Ravanai užuominą apie ateinantį metą. Andžanos susierzinimas kilo dėl fakto, kad nors Hanumanas šio vizito buvo visiškai sugebantis grąžinti Sitą pats, jis to nepadarė ir šiai misijai įvykdyti vėliau reikėjo įdėti daug daugiau pastangų.
Taigi, ji drebėjo iš pykčio. Sunertom rankom jis kreipėsi į ją: „O Didžioji Motina, aš jokiu būdu nesukompromitavau šventos tavo pieno vertės. Aš tik paprastas tarnas. Man buvo duotos instrukcijos šio vizito metu tik surasti Sitą, o ne nužudyti Ravaną. Jei tai būčiau padaręs savo nutarimu, tai būtų užtrukę ilgiau nei turėjau užtrukti. Todėl aš veikiau skrupulingai ir laikiausi savo žodžio.“ Iš tiesų, Hanumanas paklausė Sitos, kai sutiko ją Ravanos nelaisvėje, ar ji norėtų būti jo išgelbėta tuo metu. Ji davė neigiamą atsakymą pabrėždama, kad tai jos vyro pareiga išlaisvinti ją iš Ravanos nelaisvės ir Rama turėtų ateiti jos pasiimti pats.
Visas susirinkimas patvirtino Hanumano versiją ir labai suminkštino jo sielvartaujančią motiną. Ji švelniai prakalbo: „Brangus sūnau, aš niekada viso to nežinojau, bet dabar, kai žinau, man suteikia begalinį džiaugsmą tai, kad mano pienas iš tiesų išaugino gausų vaisių.“
Nuolatinis Andžanos savo pieno garbinimas nelabai džiugino Lakšmaną, kuris manė, jog tai perdėjimas. Tai pajutusi ji kreipėsi į jį: „Lakšmanai, tu stebiesi, kodėl akivaizdžiai silpna moteris-beždžionė įkyriai kartoja apie savo pieno veiksmingumą ir potenciją? Mano pienas iš tiesų nėra paprastas.“ Taip pasakiusi ji suspaudė savo krūtį ir srūvantis pieno dušas šovė į šalia esantį kalną, kuris griausmingai suskilo per pusę. Kreipdamasi į Lakšmaną vėl ji detalizavo: „Hanumanas užaugo maitinamas šiuo pienu, kaip tai kada nors gali tapti švaistymu?“ (Ši istorija buvo papasakota kasmetiniame dvasinio žurnalo „Kalvan“ leidime Gita Press Gorakhpure (1975 m., 327psl.))
Kodėl Hanumano Stabai yra Raudonos Spalvos
Gyvenimas toliau tęsėsi. Kaip didžiausias bhakta, Hanumanas sukūrė daug žavingų epizodų ir paskleidė daug šviesos ant savo unikalios asmenybės.
Kiekvieną rytą Hanumanas stebėjo kaip Sita užsideda raudoną žymę sau ant kaktos ir barstė sklastymą su cinoberio milteliais, vykdydama ritualą, kuris yra išskirtinė ištekėjusių Indijos moterų prerogatyva. Būdamas natūraliai smalsaus proto, jis paklausė šio kasdieninio ritualo priežasties. „Mano vyro gerovei“- atsakė ji. Hanumanas, visuomet pasirinktam valdovui kuklus gero linkėtojas nusistebėjo: „Jei tokia dvasinga moteris, kaip Sita, turi naudoti cinoberį tokiu būdu Viešpaties Ramos gerbūviui, Aš, paprasta beždžionė turiu padaryti daugiau.“ Taip galvodamas jis pasiėmė dubenėlį šių miltelių ir apibarstė jais visą savo kūną. Nereikia nė sakyti, kad ir Rama, ir Sita buvo sujaudinti Hanumano širdies tyrumo. Nuo tada Hanumano stabai yra nuspalvinti gausia cinoberio raudonio spalva.
Kartą Sita davė Hanumanui perlų vėrinį. Po kurio laiko, miesto gyventojai stebėjo jį laužant vėrinį ir įdėmiai stebint kiekvieną perlą. Suintriguoti jie paklausė to priežasties. „Aš ieškau Ramos ir Sitos“- atsakė jis. Juokdamiesi iš jo akivaizdaus naivumo žiūrovai parodė jam, kad karališkoji pora šiuo momentu sėdi imperatoriškame soste. „Tačiau Rama ir Sita yra visur, įskaitant ir mano širdį“- garsiai nusistebėjo tikrasis bhakta. Nesuprasdami tikrojo jo atsidavimo gilumo, jie toliau jį erzino: „Taigi, Rama ir Sita gyvena tavo širdyje, ar gali mums juos parodyti?“ Nelaukdamas Hanumanas atsistojo ir su savo aštriais nagais atvėrė savo širdį. Abstulbinta auditorija buvo priblokšta radusi ten, jo plakančioje širdyje, relikvijuotą Ramos ir Sitos paveikslą. Daugiau nė vienas niekada nesijuokė iš Hanumano atsidavimo.
Penkiagalvis (Panchamukhi) Hanumanas- Intriguojantis paveikslas
Labai įdomu pažymėti, kad jaunystėje Madhavačarja pasižymėjo fiziniuose pratimuose ir lauko žaidimuose, ir, sakoma, turėjo nuostabų kūno sudėjimą. Tikrai, fizinis meistriškumas yra neatsiejamas Hanumano kulto aspektas, ir jis yra globojanti imtininkus ir kultūristus dievybė. Dažniausiai į jį kreipiamasi kaip į ‚Vadžra- anga- Bali‘ (Vajra-anga-Bali), kas reiškia Galingasis (bali) kūnu (anga) kietu kaip griaustinio diržas (vajra).
Vaišnavai išplėtojo sinkretinę Hanumano formą su penkiomis galvomis ir dešimčia rankų, sujungdami į kompozicinį paveikslą penkias svarbias Vaišnavams dievybes:
Centre beždžionės veidas (Hanumanas).
Liūto veidas, simbolizuojančioa Narasimha, žiūrintis į pietus.
Erelio galva, simbolizuojanti Garudą, žiūrintį į vakarus.
Šerno Varahos galva (šiaurė).
Arklio veidas Hajagrivai (žiūrintis į dangų).
Kiekviena galva žymi tam tikrą bruožą. Hanumanas- drąsą ir stiprybę, Narasimha- bebaimystę, Garuda- magiškus įgūdžius ir sugebėjimą išgydyti gyvatės įkandimus, Varaha- sveikatą ir egzorcizmą, Hajagriva- pergalę prieš priešus.
Dvasinė Hanumano Svarba
Visų mistinių siekių tikslas yra individualios dvasios susijungimas su visatos dvasia. Adjatma (‚dvasinė‘) Ramajanoje, Sanskritiniame tekste datuojamame nuo keturiolikto ar penkiolikto amžiaus, Sita simbolizuoja individualumą (dživa-atma), kuris atskirtas nuo visatos (param-atma), kurią simbolizuoja Rama. Gražioje interpretacijoje, Hanumanas čia, sakoma, įkūnija bhakti, kuri anihiliuoja ‚ahankara‘ arba ego (Ravana), ir iš naujo sujungia porą.
Aktualus Hanumano Svarbumas
Induistų simbolizme, beždžionė žymi žmogaus protą, kuris yra visuomet nenuilstantis ir neramus. Šis beždžionės protas, taip jau atsitiko, yra vienintelis dalykas, kurį žmogus gali absoliučiai kontroliuoti. Mes negalime kontroliuoti pasaulio aplink mus, bet mes galime kontroliuoti ir sutramdyti savo protą aistringa disciplina. Mes negalime pasirinkti savo gyvenimo, tačiau galime pasirinkti, kaip į jį reaguoti. Hanumanas, kada buvo vaikas, susiviliojo saule ir nuskubėjo link jos galvodamas, kad tai prinokęs vaisius. Tačiau jo kelyje jį išblaškė planeta Rahu ir pakeitė jo kelią. Taigi, Hanumanas yra temperamentingas žmogaus intelektas, kuris yra netylus ir jaudrus. Tik nukreipus jį į tyrosios bhakti (atsidavimo) kelią, jis gali sužinoti apie savo gilią ir tylią esmę.
Taigi, Hanumanas nėra paprasta beždžionė. Pradėjus ieškoti Sitos, beždžionės susidūrė su plačiu vandenynu esančiu tarp jų ir Lankos. Jos galvojo, kaip persikelti per šią galingą kliūtį. Kažkas pasiūlė Hanumanui peršokti per jūrą. Bet Hanumanas suabejojo. „Aš negaliu to padaryti“- pasakė jis. Tuo momentu vienas iš jo draugų priminė Hanumanui apie nuostabią galią glūdinčią jame. Hanumanas tuoj pat atgavo atmintį apie savo dievišką jėgą ir laimingai peršoko per vandenyną. Taigi, mūsų protui taip pat reikia priminti ji dievišką potencialą ir faktą, kad jis gali pasiekti fenomenalių jam duotų aukštumų, jei jis patikės savo sugebėjimu įveikti abejonių keliančią užduotį. Hanumanas tikrai yra tobulo proto simbolis ir įkūnija aukščiausią potencialą, kokį tik galima pasiekti.
Vertė Laura Čelo
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą