Didysis Garuda

Didysis Garuda

Nuotraukoje Balietiška medinė Višnaus skrendančio ant Garudos statula, Purna Bhakti Pertiwi Muziejuje, Džakartoje.

            Garuda yra didelis mitinis paukštis arba panašus į paukštį gyvis, kuris pasirodo ir Induistų, ir Budistų mitologijoje. Iš indiško požiūrio taško, Garuda yra Induistinis Akuilo ir Brahmini aitvaro konsteliacijos, kuris laikomas dabartiniu Garudos  vaizdavimu, pavadinimas. Kitos tautos priima daugiau stilistinį Garudos vaizdavimą, kur jis vaizduojamas kaip erelis (esantis daug didesnis nei aitvaras).

            Induizme Garuda yra žemesnė dievybė, dažniausiai minimas kaip Višnu judėjimo priemonė (vahanam). Garuda vaizduojamas baltu veidu, turintis auksinį stipraus vyro kūną, raudonus sparnus, erelio snapą ir su karūna ant galvos. Tai senovinė dievybė, kuri, sakoma, pakankamai didelė, kad užstoti saulę.

                Jo reikšmingumas Induizmo religijoje gali būti matuojamas tuo, kad nepriklausoma Upanišad, Garudopanišad, Purana, Garuda Purana yra atsidavusios jam. Garudai priskiriama daug vardų- Čirada, Gaganešvara, Kamajuša, Kšjapi, Khagešvara, Nagantaka, Sitanana, Sudhahara, Suparna, Tarkšja, Vaineteja, Višnuratka ir kt. Vedos pateikia seniausią Garudos paminėjimą, nors ir Šjeno vardu, kaip didelio paukščio, kuris, sakoma, atnešė iš dangaus į žemę nektarą. Puranos, kurios atsirado daug vėliau, taip pat pasakoja apie Garudą, darantį tą patį, kas reiškia, kad Šjena (sansk. Erelis) ir Garuda yra tas pats asmuo. Vienas iš Šri Pančamukha Hanuman veidų yra Mahavira Garuda. Jo veidas pasisukęs į vakarus. Garudos garbinimas, sakoma, padeda pašalinti iš žmogaus kūno nuodus ir jų poveikį. Tamil Vaišnavizme Garuda ir Hanumanas yra garbingai žinomi kaip „Perija Thiruvadi“ ir „Sirija Thiruvadi“.

            Bhagavat- Gitoje (10 skyrius, 30 eilutė), Kurukšetros mūšio viduryje Krišna, pasakojantis apie savo būvimą visur, sako- „Kaip Vinatos sūnus, Aš esu Garudos formoje, paukščių visuomenės karalius Garuda“-  pabrėždamas Garudos svarbą.

            Garuda vaidina svarbų vaidmenį Krišnos Avatare, kada Krišna ir Satjabhama skrenda ant Garudos užmušti Narakasurą.  Kitu atveju, Dievas Hari skrenda ant Garudos išgelbėti atsidavusįjį Dramblį Gadžendra. Taip pat yra sakokma, kad Garudos sparnai, kai jis skrenda, gieda Vedas.

Paukštis ir jo darbai

Garudos gimimo ir darbų istorija pirmiausia papasakota pirmojoje didžiojo epo Mahabharatos knygoje. Pagal šį epą, kada Garuda išsirito iš kiaušinio, jis pasirodė kaip įniršusi pragariška liepsna lygi kosminiam gaisrui, kuris sunaikina pasaulį kiekvieno amžiaus pabaigoje. Išsigandę dievai meldė jo pasigailėjimo. Garuda, išgirdęs jų maldavimus, sumažino save ir savo energiją.

Garudos tėvas buvo kūrėjas-riši Kasjapa. Jo motina Vinata, kurios sesuo buvo Kadru, gyvačių motina.  Vieną dieną Vinata sudarė ir pralošė kvailas lažybas, ko pasekmėje tapo sesers verge. Spręsdamas susidariusią situaciją, tam, kad išlaisvinti motiną iš vergijos, Garuda prisiartino prie gyvačių ir paklausė, ką reikia padaryti, kad būtų galima išpirkti jos laisvę. Jie atsakė, kad Garuda turėtų atnešti nemirtingumo eleksyro, vadinamo amrita. Tai buvo didelis prašymas. Amrita tuo metu buvo pačių dievų nuosavybė ir jie ją pavydžiai saugojo, nes tai buvo jų nemirtingumo šaltinis. Jie apjuosė eleksyrą didžiuliu ugnies ratu, kuris net dengė dangų. Jie užblokavo kelią prie eleksyro nuožmiu mechaniniu prietaisu su besisukančiom geležtėm. Galiausiai, prie eleksyro jie pastatė dvi didžiules nuodingas gyvates kaip mirtinus sargus.

Be abejonės Garuda nuskubėjo į dievų buveinę su intencija pagrobti jų brangenybę. Žinodami jo sudėtį, dievai sutiko jį su pilna mūšio ekipuote. Tačiau Garuda nugalėjo visą armiją ir išmėtė ją visomis kryptimis. Prisėmęs į burną daugybės upių vandens jis užgesino apjuostą apsauginę dievų ugnį. Sumažinęs savo dydį jis prasmuko tarp besisukančių mirties mašinos geležčių. Ir, galiausiai, jis sukapojo gigantiškas gyvates, kurias dievai pastatė kaip sargus. Pasiėmęs į burną eleksyro ir jo neprarydamas, jis pakilo į orą ir pasuko link nekantriai laukiančių gyvačių. Kelyje jis susidūrė su Višnu. Vietoj kovos, jie abu vienas kito atsiprašė. Višnu pažadėjo Garudai nemirtingumo dovaną net neišgėrus eleksyro, o Garuda pažadėjo tapti jo judėjimo priemone. Skrendant toliau jis susitiko su Indra, dangaus dievu. Įvyko dar vienas apsikeitimas pažadais. Garuda pažadėjo, kad kai tik pristatys eleksyrą, taip išpildydamas gyvačių reikalavimą, jis padės Indrai atgauti eleksyro nuosavybę ir grąžins jį dievams atgal. Indra pažadėjo Garudai gyvates kaip maistą.

Po ilgo laukimo, Garuda nusileido prieš gyvates. Padėjęs eleksyrą ant žolės ir taip išlaisvinęs savo motiną Vinatą iš vergovės, jis paskatino gyvates atlikti religinę abliuciją prieš išgėrimą. Kai tik gyvatės nuskubėjo tai padaryti, Indra nėrė žemyn ir pakilo su eleksyru. Nuo tos dienos, Garuda tapo dievų sąjungininku ir patikimiausiu Višnu vežėju, o taip pat nepakeičiamu gyvačių, kurias jis medžioja tik pasitaikius progai, priešu.

Šeima

Pagal Mahabharatą, Garuda turėjo šešis sūnus, iš kurių kilo paukščių rasė. Šios rasės nariai buvo didelės jėgos ir be užuojautos besimaitinantys savo giminėmis gyvatėmis. Višnu buvo jų gynėjas.

Kaip simbolis

            Visoje Mahabharatoje, Garuda invokuojamas kaip audringos smurtinės jėgos, greičio ir karinio meistriškumo simbolis. Galingi kariai, greitai tobulėjantys ant pasmerktų priešininkų, yra lyginami supuolančiu ant gyvačių Garuda. Feldmaršalas Drona naudoja militaristinę formuotę pavadintą Garuda.  Krišna naudoja Garudos vaizdą ant savo plakato.

Kaip nacionalinis Indonezijos simbolis, jis kažkuo susijęs su fenikso koncepcija.

Nuspalvintas arba paauksuotas auksu Garuda Pancasila simbolizuoja tautos didingumą ir yra Jawa erelio arba Javan sakalinio erelio Nisaetus bartelsi simbolis. Juoda spalva simbolizuoja gamtą. Ant kiekvieno sparno yra 17 plunksnų, ant uodegos 8 ir  ant kaklo 45 plunksnos, kas simbolizuoja Indonezijos nepriklausomybės paskelbimo dieną (1945 08 17). Šios Indonezijos Panca Sila heraldikos prasmė simbolizuoja savisaugą ir apsaugą sunkumo metais.

Vertė Laura Čelo