Jūra ne kartą grąžina mus šiems krantams. Mes- tik dar viena jos banga. Ji mus pastūmėja tolyn, kad skelbtume jos žinią, bet kaip mes tai padarysime, jei į uolą ir smėlį nesudaužysime savo širdies simetrijos?
Nes toks yra jūrininkų ir jūros dėsnis: jei nori būti laisvas, privalai virsti migla. Bepavidalybė amžinai geidžia pavidalo, lygiai kaip ir nesuskaičiuojami ūkai norėtų virsti saulėmis ir mėnuliais; ir mes, daug ieškoję ir nūnai grįžtantys į šią salą, mes, kurie esame šiurkščios sandaros, turime dar sykį tapti migla ir mokytis nuo pradžių. Nes kas gi gyvens ir pakils į aukštumas, jei ne nuo aistros ir laisvės lūžtantys.
Mes amžinai ieškosime krantų, kad galėtume dainuoti ir būti išgirsti. O kas būna bangai, kuri dūžta ten, kur jos niekas negirdi? Juk neišgirstieji dalykai žadina mūsų gilųjį liūdesį. Taip pat jie išrėžia ir mūsų sielos pavidalą bei taiso mūsų likimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą