Tada jis nuėjo su moterimi, jis ir devynetas vyrų, net iki turgaus aikštės ir kalbėjo žmonėms, savo draugams ir kaimynams, ir jų širdys bei akys džiaugėsi.
Ir jis sakė: "Jūs augate miegodami ir gyvenate vertingesnį gyvenimą sapnuodami. Nes visos jūsų dienos praeina dėkojant už tai, ką gavote nakties tykumoje.
Dažnai jūs pamanote ir pasakote ką nors apie naktį kaip apie poilsio metą, o iš tikrųjų naktis yra metas ieškoti ir rasti.
Diena teikia jums žinojimo galią ri moko jus, kad pirštai būtų imlūs imti; bet į Gyvenimo lobyną jus veda naktis.
Saulė išmoko visus, kas auga, stiebtis į šviesą. Bet iki žvaigždžių visus iškelia naktis.
Iš tiesų juk nakties ramybė audžia vestuvių vualį virš miško medžių ir gėlių sode, o paskui pateikia gausias vaišes ir paruošia jaunavedžių kambarį; ir toje šventoje tyloje pradedamas Liko įsčiose rytojus.
Taip esti jums, ir taip iškodami jūs randate valgio ir išsipildymą. Ir nors aštant pabudimas ištrina atmintį, sapnų stalas visados padengtas ir visados laukia jaunavedžių kambarys".
Ir Almustada nutilo, o jie irgi tylėjo, laukdami jo žodžio. Paskui jis vėl prabilo: "Jūs esate dvasios, nors turite kūnus; ir kaip alyva, deganti tamsoje, jūs esate ugnis, nors laikoma žibinte.
Jei jūs būtumėte vien tik kūnai, tada aš tuščiai stovėčiau prieš jus ir šnekėčiau tarsi mirusysis mirusiems. Tačiau taip nėra. Nemirtingoje jūsų esybė dieną naktį yra laisva ir negali būti nei uždaryta, nei surakinta, nes tokia Aukščiausiojo valia. Jūs esate Jo kvėpavimas kaip ir vėjas, kurio nepagausi ir neuždarysi narve. Aš irgi esu Jo kvėpavimo dvelksmas."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą