Ir Sarkis, kuris dažnai abejojo, pasakė: "O bjaurumas, Mokytojau? Tu niekad apie jį nekalbi".
Ir Almustafa atsakė jam, ir jo žodžiai češkėjo lyg botago kirčiai: "Bičiuli, koks žmogus pavadins tave nesvetingu, jei pats praeis pro tavo namus nepasibeldęs į duris?
Ir kas laikys kurčiu ir neatidžiu, jei pats kalbins tave svetima kalba, kurios tu nesupranti nė žodžio?
Ką tu vadinsi bjaurumu? Ar tai, ko tu niekad nesistengei pasiekti, tai, ko iš esmės tu niekada nebandei suprasti?
Jei išvis esama bjaurumo, tai bjaurumas, tiesą pasakius, tėra mūsų akių valkčiai ir mūsų ausis užlipinęs vaškas.
Bičiuli, nieko nevadink bjauriu, išskyrus atsiminimų sukeltą sielos baimę."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą