SUTRUMPINTA RAMAJANA
Surpanakha, Ravanos sesuo, gyveno Pančavati. Ravana buvo galingiausias Asuros karalius, kuris gyveno Lankoje (šiandien Ceilonas). Vieną dieną Surpanakha pamatė Ramą ir tuoj pat į jį įsimylėjo. Ji pareikalavo Ramos sau į vyrus.
Rama buvo apstulbęs ir šypsodamasis tarė: „Kaip tu matai, aš jau esu vedęs. Gali pareikalauti Lakšmano. Jis jaunas, dailus ir be žmonos.“
Surpanakha priėmė Ramos žodžius rimtai ir prisiartino prie Lakšmano. Lakšmana pasakė: „Aš esu Ramos tarnas. Tu turėtum tekėti už valdovo, ne tarno.“
Surpanakha įširdo dėl atstūmimo ir užpuolė Sitą, norėdama ją sudraskyti. Lakšmana greitai įsikišo ir savo durklu nupjovė jos nosį. Surpanakha pabėgo su kraujuojančia nosimi, verkdama iš skausmo, siekdama Asuros brolių Kharos ir Dušanos pagalbos. Abu broliai paraudo iš pykčio ir nužygiavo su savo armija į Pančavati. Rama ir Lakšmana stojo prieš Rakšasas ir galiausiai jie visi buvo nužudyti.
Surpanakha buvo apimta siaubo. Ji tuoj pat nuskrido į Lanką siekdama savo brolio Ravanos apsaugos. Ravana buvo šokiruotas matydamas suluošintą seserį. Surpanakha papasakojo, kaip viskas nutiko. Ravana susidomėjęs, kai išgirdo, kad Sita yra gražiausia moteris pasaulyje, nusprendė pagrobti Sitą. Rama labai mylėjo Sitą ir negalėjo be jos gyventi.
Ravana sukūrė planą ir nuėjo susitikti su Mariča. Mariča turėjo galią pakeisti save į bet kokią norimą formą su tinkamu balso imitavimu. Tačiau Mariča bijojo Ramos. Jis iki šiol negalėjo atsigauti po patyrimo, kada Rama iššovęs strėlę jį nusviedė toli į jūrą. Tai atsitiko Vašišthos nuošalioje buveinėje. Mariča bandė įtikinti Ravaną nelįsti prie Ramos, bet Ravana buvo pasirįžęs.
„Mariča!“- sušuko Ravana. „Tu turi du pasirinkimus. Padėti man įgyvendinti mano planą arba mirti.“ Mariča labiau linko numirti nuo Ramos rankos, nei būti nužudytam Ravanos. Taigi, jis sutiko padėti Ravanai pagrobti Sitą.
Mariča pasivertė į gražaus auksinio elnio formą ir pradėjo artintis prie Ramos namelio Pančavatyje. Sita susidomėjo auksiniu elniu ir paprašė Ramos pagauti šį elnią jai. Lakšmana įspėjo, kad auksinis elnias gali būti apsimetęs demonas. Tuo metu Rama pradėjo persekioti elnią. Jis greitai liepė Lakšmanai prižiūrėti Sitą ir nubėgo paskui elnią. Greitai Rama suprato, kad elnias iš tiesų ne tikras. Jis iššovė strėlę ir pataikęs į elnią pamatė atsivertusį Maričą.
Prieš mirtį Mariča, imituodamas Ramos balsą, sušuko: „O Lakšmana! O Sita! Padėkit! Padėkit!“
Sita išgirdo balsą ir paprašė Lakšmano nubėgti ir išgelbėti Ramą. Lakšmana dvejojo. Jis buvo tikras, kad Rama yra nesužeidžiamas ir balsas buvo netikras. Jis bandė įtikinti Sitą, tačiau ji laikėsi savo. Galiausiai Lakšmana sutiko. Prieš išvykstant, savo strėlės smaigaliu jis nubrėžė aplink namelį stebuklingą ratą ir paprašė neperžengti linijos.
„Kol tu būsi šiame rate, būsi saugi Dievo malonėje“- pasakė Lakšmana ir nuskubėjo ieškoti Ramos.
Ravana iš savo slėptuvės stebėjo viską, kas vyko. Jis buvo patenkintas, kad apgavystė pavyko. Kai tik Sita liko viena, jis apsimetė atsiskyrėliu ir priėjo prie Sitos namelio. Jis stovėjo už Lakšmano apsaugos linijos ir prašė išmaldos (Bhikša). Sita išėjo pasiūlyti šventam žmogui pilno dubenėlio ryžių, tačiau liko už apsauginės Lakšmano linijos. Atsiskyrėlis paprašė prieiti arčiau. Sita nenorėjo peržengti linijos, o Ravana tuomet apsimetė, kad tuoj išeis. Kadangi Sita nenorėjo įžeisti išminčiaus, jis peržengė liniją siūlydama išmaldą.
Ravana neprarado galimybės. Jis greitai pribėgo prie Sitos, sugavo jos rankas pareikšdamas: „Aš esu Ravana, Lankos karalius. Eikš su manimi ir būk mano karaliene.“ Greitai atsirado Ravanos vežimas ir pakilo virš žemės ir nuskrido link Lankos.
Rama pamatęs Lakšmaną sunerimo. „Kodėl palikai Sitą vieną? Auksinis elnias buvo apsimetęs Mariča.“
Lakšmana bandė paaiškinti situaciją, kai abu broliai įtarė apgavystę ir nubėgo atgal į trobelę. Trobelė buvo tuščia, kaip jie ir bijojo. Jie ieškojo, šaukė ją vardu, bet viskas per niek. Galiausiai jie išseko. Lakšmana bandė paguosti Ramą taip kaip tik galėjo. Staiga jie išgirdo riksmą. Jie nubėgo prie riksmo šaltinio ir rado tenai ant grindų sužeistą erelį. Tai buvo Džataju, Dašarathos draugas ir erelių valdovas.
Džataju su dideliu skausmu pasakojo: „Aš mačiau, kaip Ravana pagrobė Sitą. Aš jį puoliau, tačiau Ravana nupjovė mano sparną ir paliko bejėgį. Tuomet nuskrido į pietus.“ Papasakojęs, kas nutiko, Džataju ant Ramos kelių mirė. Rama ir Lakšmana palaidojo Džataju ir nukeliavo į pietus.
Pakeliui jie sutiko nuožmų demoną Kabadhą. Kabadha puolė Ramą ir Lakšmaną. Kai jis beveik juos prarijo, Rama kliudė jį mirtina strėle. Prieš mirtį Kabandha atskleidė savo identitetą. Jis turėjo gražią formą, kuri buvo prakeiksmu pakeista į monstro formą.
Kabandha paprašė Ramos ir Lakšmano sudeginti jį, nes tai jam grąžins jo buvusią formą. Jis taip pat patarė Ramai eiti pas beždžionių karalių Sugrivą, kuris gyveno Rišjamukha kalne, paprašyti pagalbos susigrąžinant Sitą.
Pakeliui pas Sugrivą, Rama aplankė vienos senos šventos moters, Šabari, nuošalią lūšnelę. Ji laukė Ramos jau seniai, ir dėl to nepaliko savo kūno.
Kai Rama ir Lakšmana pasirodė, Šabari svajonė išsipildė. Ji nuplovė jiems kojas, pasiūlė geriausių riešutų ir vaisių, kuriuos rinko metų metus. Tuomet priėmė Ramos palaiminimus ir iškeliavo į dangu.
Po ilgo kelio, Rama ir Lakšmana pasiekė Rišjamukhos kalną ir sutiko Sugrivą. Sugriva turėjo brolį Vali, Kiškindhos karalių. Kažkada jie buvo gerais draugais. Tai pasikeitė po jų kovos su milžinu. Milžinas nubėgo į savo olą, o Vali nusekė jį, prašydams Sugrivos pabūti lauke. Sugriva ilgai laukė ir grįžo į rūmus dideliame sielvarte, manydamas, kad Vali žuvo. Ministrams reikalaujant jis tapo karaliumi. Po kurio laiko staiga grįžo Vali. Jis labai pyko ant Sugrivos ir apkaltino jį apgavyste. Vali buvo stiprus. Jis ištempė Sugrivą iš savo karalystės ir pasiėmė jo žmoną. Nuo tada Sugriva gyveno Rišjamukhos kalne, kuris, dėl Riši prakeikimo, buvo nuošalėje nuo Vali.
Iš tolo matydamas Ramą ir Lakšmaną, ir nežinodamas jų apsilankymo priežasties, Sugriva nusiuntė savo artimą draugą Hanumaną sužinoti, kas jie yra. Hanumanas, apsimetęs asketu, prisiartino prie Ramos ir Lakšmano. Broliai pasakė Hanumanui apie jų intenciją susitikti su Sugriva, nes norėjo jo pagalbos susigrąžinant Sitą. Hanumanas buvo nustebęs dėl jų mandagaus elgesio ir nusitraukė drabužius. Tuomet ant savo pečių jis nunešė princus pas Sugrivą. Ten Hanumanas pristatė princus ir papasakojo jų istoriją. Po to papasakojo Sugrivai jų atėjimo intenciją.
Atsakydamas Sugriva papasakojo savo istoriją ir paprašė pagalbos nužudant Vali, nes kitaip jis nebūtų galėjęs padėti, kad ir kaip to norėtų. Rama sutiko. Hanumanas uždegė ugnį, kaip sudaryto alianso liudininkę.
Įvykiams einant savo kryptimi Vali buvo nužudytas ir Sugriva tapo Kiškindhos karaliumi. Sugriva perėmė Vali karalystę ir liepė armijai surasti Sitą.
Rama specialiai pasikvietė Hanumaną ir davė jam savo žiedą sakydamas: „Jei kas ir ras Sitą, tai tu Hanumanai. Paimk šį žiedą kaip įrodymą, kad esi mano pasiuntinys. Atiduok jį Sitai, kai ją sutiksi.“ Hanumanas pagarbiai pasikabino žiedą ant savo liemens ir prisijungė prie paieškos grupės.
Kai Sita skrido, ant žemės mėtė savo papuošalus. Tai buvo pėdsakai, pagal kuriuos beždžionių armija nusprendė, jog Sita buvo nunešta į pietus. Kada beždžionių (Vanara) armija pasiekė Mahendros Kalną, kuris yra pietiniame Indijos krante, jie sutiko Sampati, Džajatu brolį. Sampati patvirtino, kad Ravana nusinešė Sitą į Lanką. Beždžionės, nežinodamos, kaip persikelti per prieš juos išsidriekusią jūrą, suglumo.
Angada, Sugrivos sūnus, paklausė: „Kas gali persikelti per vandenyną?“. Visi tylėjo iki Hanumanas išreiškė norą tai pabandyti.
Hanumanas buvo Pavanos, vėjo dievo, sūnus. Jis turėjo slaptą dovaną nuo tėvo. Jis galėjo skristi. Hanumanas išdidino save iki didžiulio dydžio ir šoko per vandenyną. Įveikęs daug kliūčių, Hanumanas pagaliau pasiekė Lanką. Jis tuoj pat sumažino savo kūną į mažą nepastebimą gyvį. Greitai ir nepastebimai praskridęs per miestą jis tyliai įžengė į rūmus. Jis peržiūrėjo visus kambarius, bet Sitos niekur nerado.
Galiausiai Hanumanas rado Sitą viename iš Ravanos sodų, pavadintame Ašoka giraite. Ji buvo apsupta Rakšasų, kurie ją saugojo. Hanumanas pasislėpė už medžio ir stebėjo Sitą per atstumą. Ji buvo giliame sielvarte, verkė ir maldavo Dievo palengvinti kančią. Hanumano širdis lydėsi nuo užuojautos. Jis priėmė Sitą kaip savo motiną.
Tuo metu į sodą įžengė Ravana ir prisiartino prie Sitos: „Aš laukiau pakankamai. Būk protinga ir tapk mano karaliene. Rama negali persikelti per vandenyną ir ateiti per šį nepraeinamą miestą. Pamiršk jį.“
Sita rūsčiai atsakė: „Aš tau pakartotinai sakau atiduoti mane Ramai iki kol neužsitraukei jo rūstybės.“
Ravana įtūžo: „Tu peržengei visas mano kantrybės ribas. Tu neduodi man kito pasirinkimo nei tave nužudyti, jei nepakeisi savo nuomonės. Aš ateisiu po kelių dienų.“
Kai tik tik Ravana išėjo, kitos Rakšasos, kurios lankė Sitą, grįžo ir įkalbinėjo Sitą tekėti už Ravanos ir džiaugtis pavydėtinais Lankos turtais. Sita tylėjo.
Po truputį Rakšasos išsiskirstė, Hanumanas išlindo iš savo slėptuvės ir davė Sitai Ramos žiedą. Sita susijaudino. Ji norėjo išgirsti apie Ramą ir Lakšmaną. Kurį laiką pasikalbėjus, Hanumanas paprašė Sitos sėstis ant nugaros ir grįžti su juo pas Ramą. Sita nesutiko.
„Aš nenoriu grįžti namo paslapčia“- pasakė Sita. „Aš noriu, kad Rama nugalėtų Ravaną ir pasiimtų mane garbingai.“
Hanumanas sutiko. Tuomet Sita, kaip jų susitikimo įrodymą, davė Hanumanui savo vėrinį.
Prieš išvykstant iš Ašokos giraitės (Vana), Hanumanas norėjo pamokyti Ravaną už netinkamą elgesį. Jis pradėjo griauti Ašokos giraitę išraudamas medžius. Tuoj pat pribėgo Rakšasų kariai ir ėmė bėgioti bandydami sugauti beždžionę, tačiau buvo prilupti. Žinia pasiekė Ravaną. Jis labai supyko. Jis paprašė Indradžito, savo šaunaus sūnaus, pagauti Hanumaną. Įvyko nuožmi kova ir Hanumanas buvo Indradžito pagautas, po to, kai Indžadžitas panaudojo galingiausią ginklą, Brahmastra sviedinį. Hanumanas buvo nuvestas į Ravanos salę ir surištas stovėjo prieš karalių.
Hanumanas prisistatė kaip Ramos pasiuntinys. „Tu pagrobei mano galingojo valdovo Ramos žmoną. Jei nori taikos, grąžink ją valdovui su pagarba, arba tavo karalystė bus sunaikinta.“
Ravana siuto iš įtūžio. Jis įsakė tuoj pat nužudyti Hanumaną, kai staiga jauniausias brolis Vibhišana paprieštaravo. „Tu negali nužudyti karaliaus palydos“- tarė jis. Tuomet Ravana įsakė padegti Hanumano uodegą.
Rakšasų armija išvedė Hanumaną iš salės, o tuo metu Hanumanas padidino savo dydį ir uodegos ilgį. Ji buvo susukta į skudurus ir draiskalus išmirkytus aliejuje. Po to jis buvo palydėtas per visas Lankos gatves, o didžiulė minia juos sekė pasilinksmindami. Uodega buvo padegta, tačiau dėl jo dieviškojo palaiminimo, jis visai nejautė karščio. Jis tuoj pat sumažino savo dydį, nusikratė skudurus, kurie jį saistė, ir pabėgo. Tuomet su savo degančios uodegos deglu jis šokinėjo nuo stogo ant stogo taip padegdamas visą Lankos miestą. Žmonės pradėjo lakstyti sukurdami chaosą ir baisiai rėkė. Galiausiai Hanumanas nubėgo prie jūros kranto ir padegęs visą jūros vandenį nuskrido atgal.
Kai Hanumanas prisijungė prie beždžionių armijos ir papasakojo savo nuotykius, visi juokėsi. Taigi, armija grįžo į Kiškindhą.
Po to Hanumanas greitai nuėjo pas Ramą duoti ataskaitą apie išvyką. Jis išėmė Sitos duotus brangakmenius ir įdėjo Ramai į ranką. Pamatęs brangenybes Rama apsipylė ašaromis.
Jis kreipėsi į Hanumaną: „Hanumanai! Tu pasiekei tai, ko niekas nebūtų pasikęs. Ką aš dėl tavęs galėčiau padaryti?“. Hanumanas parpuolė prieš Ramą ant kelių ir maldavo jo palaiminimo.
Po to Sugriva aptarė su Rama visas sekančių veiksmų detales. Palankią valandą beždžionių armija patraukė iš Kiškindhos link Mahendros Kalvos, kuri buvo kitoje Lankos pusėje. Pasiekęs Mahendros Kalvą Rama susidūrė su ta pačia problema, kaip perkelti armiją per vandenyną. Jis sukvietė susirinkimą su visais beždžionių vadais ir maldavo jų siūlymų, kaip išspręsti šią situaciją.
Kai Ravana iš savo pasiuntinių sužinojo, kad Rama jau atvyko į Mahendros Kalvą ir ruošėsi persikelti per vandenyną į Lanką, jis sukvietė savo ministrus, kad gauti jų patarimą. Visi vienbalsiai nusprendė kovoti su Rama iki mirties. Jiems Ravana buvo nesunaikinamas ir jie nenugalimi. Tik Vibhišana, jauniausiai Ravanos brolis, buvo atsargus ir tam nepritarė.
Vibhišana tarė: „Broli Ravana, tu turi grąžinti skaisčiąją moterį Sitą jos vyrui Ramai, siek jo atleidimo ir atstatyk taiką.“
Rama buvo Vibhišanos nuliūdintas ir liepė broliui nešdintis iš Lankos karalystės.
Vibhišana magiškomis jėgomis pasiekė Mahendros Kalvą ir maldavo leidimo susitikti su Rama. Beždžionės į tai žiūrėjo įtariai, tačiau jį nuvedė pas Ramą kaip belaisvį. Vibhišana paaiškino Ramai kas nutiko Ravanos salėje ir maldavo jo prieglobsčio. Rama jam davė prieglobstį ir Vibhišana tapo Ramos artimiausiu patarėju kovoje prieš Ravaną.
Tam, kad pasiekti Lanką, Rama nusprendė kartu su beždžionių architektu Nala pastatyti tiltą. Jis taip pat prašė Varuną, Vandenyno Dievą, padėti jam būnant ramiu, kol tiltas bus statomas. Kai visos medžiagos buvo surinktos, Nala, didysis architektas, pradėjo tilto statybą. Tai buvo stebuklingas sumanymas. Visa beždžionių armija sunkiai dirbo ir užbaigė tiltą per penkias dienas. Beždžionių armija persikėlė per Lanką.
Po to, kaip persikėlė per vandenyną, Rama nusiuntė Angadą, Sugrivos sūnų, pas Ravaną kaip pasiuntinį. Angada nuvyko į Ravanos salę ir perdavė Ramos žinią: „Atiduok garbingai Sitą arba būsi sunaikintas.“ Ravana įsiuto ir tuoj pat jį išvijo.
Angada grįžo su Ravanos atsakymu ir prasidėjo pasiruošimas karui. Kitą rytą Rama įsakė beždžionių armijai pulti. Beždžionės staigiu veržimusi puolė į priekį ir nusviedė didžiulius miesto sienos akmenis. Prasidėjo ilga kova. Kiekviena pusė prarado tūkstančius karių, o žemė pramirko krauju.
Kai Ravanos armija pralaiminėjo, Indradžit, Ravanos sūnus, perėmė vadovavimą. Jis turėjo sugebėjimą kovos metu likti nematomu. Jo strėlės gyvatėmis surišo Ramą ir Lakšmaną. Beždžionės, puolus vedliams, pradėjo bėgti. Staiga Garuda, paukščių karalius ir prisiekęs gyvačių priešas, atskrido juos išlaisvinti. Visos gyvatės nušliaužė palikdamos du drąsius brolius, Ramą ir Lakšmaną, išsilaisvinusius.
Tai išgirdęs, Ravana pats išėjo į priekį. Jis paleido į Lakšmaną galingą sviedinį, Šakti. Jis nužengė kaip nuožmus griaustinis ir smarkiai sudavė Lakšmanui į krūtinę. Lakšmana parkrito be sąmonės.
Rama negaišo laiko ir išėjęs į priekį pats iškvietė Ravaną. Nuožmios kovos metu Ravanos vežimas buvo sutraiškytas, o Ravana sunkiai sužeistas. Ravana stovėjo prieš Ramą bejėgis, dėl ko Rama jo pasigailėjo ir pasakė: „Eik ir pailsėk. Grįžk rytoj ir mes pratęsime kovą.“ O tuo metu atsigavo Lakšmana.
Ravana buvo sugėdintas ir pakvietė savo brolį Kumbhakarną jam padėti. Kumbhakarna turėjo įprotį miegoti iš karto šešis mėnesius. Ravana įsakė jį pažadinti. Kumhakarna giliai miegojo ir reikėjo mušti būgnus, daužyti skambius instrumentus ir vedžioti ant jo dramblius tam, kad jį pažadinti. Jis buvo informuotas apie Ramos invaziją ir Ravanos įsakymą. Po to, kai suvalgė kalną maisto, Kumhakarna pasirodė mūšio lauke. Jis buvo didžiulis ir stiprus. Kai jis, kaip didžiulis bokštas, prisiartino prie beždžionių armijos, beždžionės labai išsigando. Hanumanas jiems liepė atsitraukti, o pats iššaukė Kumbhakarną kovai. Įvyko didelė kova, kurios metu Hanumanas buvo sužeistas. Kumbhakarna patraukė link Ramos ignoruodamas Lakšmano ir kitų puolimą. Net Rama suprato, kad Kumbhakarną bus sunku nužudyti. Galiausiai Rama sukūrė galingą ginklą, kurį gavo iš vėjo Dievo Pavanos. Kumbhakarna krito negyvas.
Sužinojęs naujienas apie brolio mirtį Ravana buvo priblokštas. Po to, kai atsigavo, jis ilgą laiką dejavo ir pakvietė Indradžitą. Indradžita jį guodė ir prižadėjo, kad greitai nugalės priešą.
Indradžita pradėjo kovą saugiai pasislėpęs už debesų ir Ramos nematomas. Ramai ir Lakšmanui atrodė neįmanoma jį nužudyti, nes nebuvo įmanoma suprasti, kur jis yra. Strėlės lėkė iš visų pusių ir galiausiai viena galinga strėlė kliudė Lakšmaną. Visi galvojo, kad Lakšmana mirė ir buvo pakviestas Sušena, Vanaros armijos daktaras. Sušena pareiškė, kad Lakšmana tėra gilioje komoje ir liepė Hanumanui tuoj pat išvykti į Gandhamadhana Kalvą, esančią netoli Himalajų. Gandhamadhana Kalvoje augo ypatinga žolelė Sandžibani, kuri buvo reikalinga atgaivinti Lakšmanui. Hanumanas pakilo į orą ir nukeliavo visą kelią nuo Lankos į Himalajus, kol pasiekė Gandhamadhana Kalvą. Kadangi jis negalėjo rasti žolelės, jis pakėlė visą kalną ir nunešė jį į Lanką. Sušena tuoj pat panaudojo žolelę ir Lakšmana atgavo sąmonę. Ramai palengvėjo ir kova tęsėsi toliau.
Dabar Indradžita iškrėtė Ramos armijai išdaigą. Jis išsiveržė pirmyn prieš savo vežimą ir magijos pagalba sukūrė Sitos atvaizdą. Pagavęs Sitos atvaizdą už plaukų Indradžita prieš visą Vanarų armiją nukirto Sitai galvą. Rama nualpo. Vibhišana atėjo jo išgelbėti. Kada Rama atsigavo Vibhišana paaiškino, kad tai tik Indradžitos iškrėsta išdaiga ir kad Ravana niekada neleistų Sitai būti nužudytai.
Toliau Vibhišana paaiškino Ramai, kad Indradžita suvokia savo ribas nužudant Ramą. Todėl jis greitu metu turėtų atlikti ypatingą aukojimo ceremoniją norėdamas gauti šią jėgą. Jei jis tame bus sėkmingas, jis taps nepažeidžiamu. Vibhišana patarė Lakšmanui tuoj pat vykti nutraukti ceremoniją ir užmušti Indradžit iki jis taps nepažeidžiamas.
Rama išsiundė Lakšmaną kartu su Vibhišana ir Hanumanu. Greitai jie pasiekė tą vietą, kurioje Indradžita ruošėsi aukojimo ceremonijai. Tačiau Lakšmana užpuolė Rakšasų princą dar jos nebaigus. Kova buvo nuožmi ir galiausiai Lakšmana nurėžė Indradžitai galvą. Indradžita nukrito negyvas .
Po Indradžita žūties Ravanos siela buvo neviltyje. Jis gailiai aimanavo, tačiau širdgėla užleido vietą pykčiui. Jis tūžmingai nuskubėjo į kovos lauką užbaigti pradėtą su Rama ir jo armija kovą. Skverbdamasis į priekį pro Lakšmaną Ravana pagaliau susidūrė akis į akį su Rama. Vyko intensyvi kova. Galiausiai Rama pasinaudojo savo Brahmastra, kartojo mantras, kurių išmokė Vašištha, ir iš visų jėgų sviedė jį į Ravaną. Brahmastra nuzvimbė oru skleisdama kaitrias liepsnas ir galiausiai persmeigė Ravanos širdį. Ravana iš savo vežimonukrito negyvas. Rakšasos stovėjo be amo. Jie negalėjo patikėti savo akimis. Galas buvo staigus ir galutinis.
Po Ravanos mirties Vibhišana buvo deramai karūnuotas Lankos karaliumi. Sitai buvo pasiųsta žinia apie Ramos pergalę. Ji laiminga išsimaudė ir atvyko pas Ramą palankine. Hanumanas ir kitos beždžionės atėjo išreikšti jai savo pagarbos. Susitikdama su Rama Sita tryško džiaugsmingomis emocijomis. Tačiau Rama atrodė mintimis kažkur toli.
Po kiek laiko Rama tarė: „Aš esu laimingas išgelbėjęs tave iš Ravanos rankų, tačiau tu metus gyvenai priešo buveinėje. Yra netinkama dabar tave pasiimti atgal.“
Sita negalėjo patikėti tuo, ką Rama sako. Apsipylusi ašaromis Sita paklausė: „Ar tai buvo mano kaltė? Monstras mane pasiėmė prieš mano norą. Būdama jo rezidencijoje savo protu ir širdimi visuomet buvau tik su tavimi mano Viešpatie, Rama, tik su tavimi.“
Sita giliai sielvartavo ir nusprendė užbaigti savo gyvenimą ugnyje.
Ji atsisuko į Lakšmaną ir pilnomis ašarų akimis ji meldė jo paruošti ugnį. Lakšmana pažvelgė į savo vyresnįjį brolį, tikėdamasis bet kokio nuosprendžio atidėjimo, tačiau Ramos veide nebuvo jokios emocijos ir žodžiai neišsprūdo iš jo lūpų. Kaip lieptas, Lakšmana užkūrė didelę ugnį. Sita pagarbiai apėjo apie savo vyrą ir prisiartino prie liepsnojančios ugnies. Sudėjusi delnus pasveikinimui, ji kreipėsi į Agni, Ugnies Dievą: „Jei aš tyra, O ugnie, apgink mane.“ Su šiais žodžiais visų stebėtojų siaubui ji įžengė į ugnį.
Tada Agni, kurį kvietė Sita, pakilo iš savo liepsnų ir švelniai pakėlė nesužeistą Sitą ir įteikė ją Sitai.
„Rama!“- kreipėsi Agni. „Sita yra nesutepta ir tyros širdies. Veskis ją į Ajodją. Žmonės tavęs laukia.“ Rama džiaugsmingai ją priėmė. „Ar aš nežinau, kad ji yra tyra? Aš turėjau ją išbandyti dėl viso pasaulio, kad visi žinotų tiesą.“
Rama ir Sita vėl susijungė. Jie su Lakšmana sėdo į vežimą (Pušpaka Viman) ir grįžo į Ajodją. Hanumanas nuėjo priekyje įspėti Bharatą apie jų atvykimą.
Kai kompanija pasiekė Ajodją, visas miestas laukė juos priimti. Rama buvo karūnuotas ir ėmėsi savo pavaldinių džiaugsmui jiems vadovauti.
Paimta iš http://www.stephen-knapp.com/
Vertė Laura Čelo
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą