Tulasi Devi: Šventasis Medelis I dalis

Tulasi Devi: Šventasis Medelis

Pagal Stephen Knapp

            Tulasi medelis yra svarbiausias ir labai dažnai matomas daugelyje pašvęstų Višnui ar Krišnai Induistų šventyklų augalas. Jų gali būti pora ir daugiau,  dažniausiai šventyklų kieme, kur piligrimai apie juos vaikšto, laisto ir net jiems meldžiasi. Kai kurios šventyklos turi net Tulasi sodus, kuriuose galima matyti labai daug Tulasi augalėlių. Kai kurios turi specialius šiltnamius, kuriuose tik rūpinasi Tulasi augalėliais. Tokiose šventyklose gali pagaminti plačias Tulasi lapelių girliandas ir mandžares (šakelių galiukus) dievybei Krišnai nešioti. Sakoma, kad Tulasi gerai neaugs ten, kur nėra atsidavimo Viešpačiui. Iš tiesų, tai, kaip gerai auga Tulasi medelis, sakoma, yra kaip barometras, kuris rodo, kiek aukštas yra šios pasišventusių bendruomenės atsidavimo pasaulėjautos  lygis.

            Vaišnavų atsidavusieji taip pat naudoja medieną gaminant karoliukus ir nešioja du arba tris jų vėrinius, kaip jų atsidavimo Viešpačiui ženklą. Taip pat iš Tulasi medelio medienos jie gamina savo džapa malą. Tulasi laikoma tyra atsidavusiąją Viešpačiui, kuri priėmė medžio formą. Dėl to jai atiduodama didžiausia pagarba. Tai taip pat yra daugelio atsidavusiųjų Induistų Tulasi auginimo savo namuose priežastis. Tokiu būdu Tulasi medelis vaidina svarbią rolę daugelio atsidavusiųjų dvasiniame gyvenime. Taigi, kokia yra šio medelio reikšmė, istorija ir legendos apie jį?

            Pradedant, bazilikas (Ocimum sanctum) yra paprastai vadinamas Tulasi medeliu (tariamas tulsi). Puranos Vandenyno Plakimo (samudramathana) istorijos nuomone, Tulasi yra įtrauktas į iš jo kilusių dalykų sąrašą ir yra šventas Krišnai (pagal Wilson’o Vishnu Purana 67 psl., nr.8). Jis taip pat šventas jo Dievo Višnaus žmonai Lakšmi, o todėl pats yra garbinimo objektas.

            Tulasi augalas turi gydomųjų savybių ir, sakoma, yra priešnuodis gyvačių nuodams. Jis naikina uodis ir kitus vabzdžius, o taip pat grynina orą. Taip pat yra sakoma, kad jis yra apsauga nuo Jamos, mirusiųjų valdovo, pasiuntinių, kurie neįeis į namus, kuriuose yra Tulasi atžala. Tai yra taip pat priežastis, kodėl daugelis atsidavusiųjų nešioja Tulasi karolius. Kai pasirodo mirtis, laidotuvių laužą reikėtų ruošti iš Tulasi, palaša arba sandalmedžio.

            Yra dar tolesnis Tulasi kildinimas Puranose, įgyjantis dvasinę reikšmę. Iš tiesų, tai Mahalakšmi, Višnu žmona, kuri priėmė Tulasi formą. Joje yra pasakojimas apie Devi Bhagavata. Puranų Enciklopedija pateikia sutrumpintas šių pasakojimų versijas:

1)          Sarasvati prakeikimas. Sarasvati, Ganga ir Lakšmi pradžioje buvo visos MahaVišnu žmonos. Viešpats jas visas mylėjo vienodai. Vieną dieną, kai visi keturi sėdėjo kartu, Ganga siuntė Višnui geidulingus žvilgsnius, ką tuoj pat pastebėjo Sarasvati ir Lakšmi. Sarasvati supyko, pakilusi griebė Gangos plaukus ir sviedė ją į žemę. Tuomet Lakšmi sugriebė Sarasvati, kad nutraukti tolesnį puolimą, bet Sarasvati, negalėdama ištrūkti, išleido visą savo pyktį ant Lakšmi prakeikdama gimti žemėje augalu. Tuo pačiu prakeikė Gangą gimti žemėje upe. Kai visas triukšmas baigėsi, Višnu pakvietė Lakšmi šalia ir pasakė: „O Devi, nesikrimsk. Viskas įvyko taip, kaip nulemta. Eik ir gimk kaip Dharma-dhvadža duktė ir auk tenai. Iš ten dieviškosios malonės valia tu transformuosiesi į pakankamai šventą augalą, tyrinantį visus tris pasaulius. Šis augalas vadinsis Tulasi. Kada gyvensi kaip Tulasi, gims demonas vardu Sankhačuda su daline mano vyriška stiprybe ir tave ves. Tuomet tu grįši pas mane. Šventoji upė Padmavati taip pat bus kita tavo dvasios forma.“

2)          Dharmadhavadža istorija. Kas buvo tas Dharma-dhavadža, kuriam Mahalakšmi gimė kaip duktė? Senais laikas buvo Manu vardu Dakšasavarni, kuris buvo ypatingai dvasingas ir Višnu dalis. Nusileidę iš Dakšasavarni buvo Brahmasavarni-Dharmasavarni-Rudrasavarni-Devasavarni-Indrasavarni Vrsadhvadža. Paskutinysis buvo didysis Šivos garbintojas, ir, dėl didelio šiam atsidavusiajam švelnumo, Šiva gyveno visu devajugos periodu Vrsadhavadžos ašrame. Karalius Vrsadhavadža išleido įsakymą draudžiantį savo šalyje bet kokios kitos dievybės nei Šiva garbinimą. Net Vedų nustatytas Mahalakšmi garbinimas Bhadros mėnesį (Rugsėjį) išnyko. Visos Jagjos ir Višnu garbinimas išnyko. Surja (Dievas Saulė) supyko dėl šio kitų dievų išskyrus Šivą sumenkinimo ir prakeikė Karalių Vrsadhavadžą tapti nebe klestinčiu. Šivai tai nepatiko ir jis, pasiėmęs trišakį, nuėjo nubausti Surją. Surja išsigando ir nuėjo pas savo tėvą Kasjapą. Kasjapa ir Surja nuėjo pas Brahmą ir supažindino jį su detalėmis. Brahma taip pat buvo bejėgis šioje situacijoje, taigi visi trys nuėjo pas MahaVišnu. Jie parklupo prieš Višnu ir viską papasakojo. Tuo metu atėjo ir Šiva. Kreipdamasis į juos visus Višnu tarė: „O Devos, per šį pusvalandį žemėje praėjo dvidešimt viena juga. Tas, apie kurį atėjote kalbėti, seniai miręs. Net jo sūnus Rathadhavadža mirė. Paskutinis turėjo du sūnus vardu Dharmadhavadža ir Kusadhavadža. Jie yra nykūs ir nespindulingi dėl Surjos prakeikimo, ir dabar garbina Lakšmi.“ Taip pasakęs Višnu išnyko.

3)          Tulasi gimimas. Dharmadhvadža ir Kusadhvadža atgailavo, kad suminkštinti Mahalakšmi širdį. Kusadhavadža turėjo žmoną vardu Malavati. Ji pagimdė dukterį vardu Vedavati. Sita, Šri Ramos žmona, buvo Vedavati atgimimas.

Karalius Dharmadhvadža turėjo žmoną vardu Madhavi. Mahalakšmi įžengė į jos įsčias kaip embrionas, ir po šimto metų Madhavi pagimdė dukterį. Net gimdymo metu vaikelis atrodė kaip subrendusi mergaitė ir buvo ypatingai graži. Todėl ji buvo pavadinta Tulasi, reiškiant neprilygstamąją (Tula= prilygti).

4)          Tulasi vedybos. Ši Tulasi paliko visus pasaulinius malonumus, išėjo į Badarikašramą ir pradėjo atgailas melsdamasi, kad MahaVišnu taptų jos vyru. Ji atgailavo dvidešimt keturis tūkstančius metų sėdėdama ugnies apsuptyje karštuoju sezono metu ir sėdėdama vandenyje šaltuoju sezono metu, valgydama tik vaisius ir gerdama vandenį. Šioje stadijoje apsireiškė Brahma ir paklausė, kas jos atgailos objektas. Ji atsakė, kad nori MahaVišnaus į savo vyrus. Išgirdęs tai Brahma pasakė: „Devi, tu žinai, kad piemenukas Sudama gimė iš Šri Krišnos dalies. Šis nuostabus piemenukas dabar gimė žemėje, dėl Radhos prakeiksmo, demonu vardu Šankhačuda. Jis yra neprilygstamai garsus ir kartą pamatęs tave Golokoje pamilo. Tu tapsi jo žmona ir vėliau tapsi Narajanos žmona. Tuo metu dalis tavo dieviško kūno pasiliks žemėje kaip augalas pavadinimu Tulasi. Tulasi taps brangiu Višnui, švenčiausiu iš visų augalų augalu, o visi garbinimai be Tulasi lapų bus neefektyvūs.

5)          Tulasi santuoka. Dėl Radhos prakeikimo, piemenukas Sudama žemėje gimė kaip demonas vardu Šankhačuda. Jis atgailavo sėdėdamas Badarikšrame ir įgijo Višnukavačą. Kitas jo objektas buvo vesti Tulasi. Jis gavo iš Brahmos palaiminimą, kad jo mirtis ateis tik tada, kai Višnu Kavača bus pašalintas iš jo kūno ir jo žmonos tyrumas bus prarastas. Tuo metu Šankhačuda ir Tulasi susitiko miške ir susisuokė. Šankhačuda, nuostabus ir didingas, užsiiminėjo su Tulasi meilės žaidimais keldamas pavydą net devoms. Jo arogancija sukėlė nesuskaičiuojamas problemas devoms ir jie, su Brahma ir Šiva, nuėjo pas MahaVišnu, kad jis pataisytų situaciją. Višnu nusiuntė Šivą su savo smaigu nužudyti Šankhačudą, o pats pradėjo kėsintis į jo žmonos Tulasi tyrumą. Šankhačuda paliko Tulasi ir išėjo kautis su Šiva. Kai Tulasi liko viena, MahaVišnu prisiartino prie jos Šankhačudos formoje ir po parengiamųjų pokalbių pradėjo lytinį aktą. Tulasi pastebėjo jai įprastuose užsiėmimuose skirtumą ir įtardama apgavystę pašoko prakeikti apsimetėlį. MahaVišnu tuoj pat pasirodė savo tikrąja forma ir pasakė: „Tu ilgą laiką atlikinėjai atgailas, kad gautum mane į vyrus. Tavo vyras Šankhačuda buvo mano Parsadų vadovas Sudama. Laikas jam grįžti atgal į [dvasinę buveinę] Goloką ir išsilaisvinti iš prakeiksmo. Šiuo momentu jis jau turbūt buvo Šivos užmuštas ir grįžo į Goloką kaip Sudama. Dabar tu gali palikti savo kūną ir grįžti į Vaikunthą kaip mano žmona.

Tavo kūnas suirs ir taps šventąja upe Gandaki; tavo plaukai taps Tulasi augalu, kurio lapai bus laikomi šventais trijuose pasauliuose.“

Tulasi tuomet pasikeitė į Lakšmi formą ir nuvyko su MahaVišnu į Vaikunthą. (Devi Bhagavata , 9 Skandha)

6)          Tulasi didingumas. Viskas iš Tulasi medelio- lapai, gėlės, vaisiai, šaknys, pumpurai, šakos, žievė ir net aplink esanti žemė- laikomi šventais. Mirusio siela, kurio miręs kūnas kremuotas malkomis iš Tulasi šakų, pasieks amžiną vietą Višnulokoje [dvasinė buveinė]. Net didžiausiam nuodėmingajam bus atleista už jo nuodėmes, jei jo miręs kūnas bus kremuotas su Tulasi šakomis [arba jei ant jo kūno bus uždėti Tulasi karoliai]. Jei mirties metu asmuo galvoja apie Dievą ir murma Jo vardą, o jo miręs kūnas vėliau yra kremuojamas su Tulasi šakomis, jis daugiau neatgims. Net tas, kuris padarė dešimt milijonų nuodėmių, pasieks mokšą [išsilaisvinimą], jei jo mirusio kūno kremacijos metu Tulasi šakelė bus padėta ant jo laidojimo laužo dugno. Taip, kaip visi vandenys tampa tyrais susijungus su Gangos vandenimis, visos malkos, iš kurių padarytas laužas, tampa tyromis prie jų pridėjus mažą Tulasi šakelę. Jei kūnas yra kremuojamas tik su Tulasi šakomis, to asmens nuodėmės bus nuplautos dešimčiai milijonų Kalpos metų [ 1 Kalpa yra 4 800 000 metų]. Jamadutos [Dievo Jamos, mirusiųjų dievo, kariai] bus neprileidžiami prie to, kurio kūnas kremuojamas su Tulasi šakomis, o Višnu tarnai ateina arčiau. Jei Višnui deginama šviesa su Tulasi pagaliu, ji laikoma lygi keliems lakhams šviesos Višnui. Jei asmuo pagamina iš Tulasi lapų miltelius ir jais apsibarsto prieš garbinant Višnų vieną dieną, tas asmuo gauna naudą kaip už šimtą paprastų garbinimų, o taip pat ir šimto godanų (karvių dovanų) atlikimo naudą. (Padma Purana, 24 Skyrius)

Taip pat laikoma, kad jei asmuo palieka savo kūną nešiodamas Tulasi karolius arba ant kaklo, arba kur nors kitur, tai sukuria tokį pat efektą kaip aukščiau aprašytas kremavimo naudojant Tulasi šakas būdas.

           

Žemiau yra Vrinda Devi Dievybė, Tulasi personifikacija.

Ši Dievybė yra Vrinda Kundoje prie Nandaramo už Mathuros Vradžamandaloje.

Tulasi Vedybos

 Ir Šalagrama-šilas (Shalagrama- shilas) Reikšmingumas Kaip Detalizuojama Brahma- Vaivarta Puranoje, Prakriti- Khanda, 21 ir 22 Skyriuose

            Tai paaiškina Dievo Višnu ir Tulasi vedybas, kaip Tulasi tapo ir Gandaki Upe ir šventu Tulasi medžiu, ir kaip Dievas Višnu priėmė šventų akmenų, randamų prie Gandaki upės žinomų ir kaip šalagram-šilas, formą.

            21 SKYRIUS

            Narada tarė: „O Dieve, prašau, papasakok kaip Tu (Dieve Narajana) impregnavai Tulasi.“

            Narajana atsakė: „Hari, tam, kad įgyvendinti dievų sukurtą planą, priėmė Šankhačukados formą ir sugulė su Tulasi. Jis paėmė demono amuletą ir prisiartino prie Tulasi namo. Ant slenksčio jis mušė į būgną ir, nusiuntęs šnipą perduoti žodžius ‚Te laimėjimas karūnuoja Karalių‘, įtikino Tulasi savo vyro sėkme. Tulasi pro langą su malonumu žiūrėjo į karališkąjį kelią. Ji apdovanojo Brahmanus, bardus ir elgetas ir sąlygojo daug palankių dalykų atlikimą. Po to Dievas Hari nusileido iš savo vežimo ir įžengė į mielus Tulasi namus, pastatytus su neįkainojamais brangakmeniais. Kai Tulasi pamatė savo ramų vyrą (kurio formą priėmė Hari), ji iš džiaugsmo verkė, nuplovė jo pėdas vandeniu ir žemai jam nusilenkė. Ji linksmino jį su kvėpintais kamparu betelio lapais ir laikė save tikrai palaiminta, kadangi ji matė valdovą šlovingai grįžtantį iš kovos mūšio. Pasileidusi Tulasi, pilna džiaugsmo mėtė jam vylingus žvilgsnius ir saldžiai ar švelniai jo klausė taip: ‚Mano maloningas karaliau, kaip tu nugalėjai Šivą, kuris naikina nesuskaičiuojamus pasaulius? Atskleisk man esmę.‘ Apsimetęs Hari nusišypsojo ir sugalvojo šį melą: ‚O mano moterie, O mano meile, ši kova vyko metus ir visi demonai buvo sunaikinti. Pats Brahma atvyko į kovos lauką ir mus sutaikė. Jo paliepimu aš grąžinau dievams jų jurisdikciją ir grįžau namo. Šiva taip pat grįžo į savo buveinę.‘ Tai sakydamas Dievas Hari miegojo. O Narada, Hari sugulė su Tulasi, bet jausdama ankstesnių seksualinės sueities metodų  nesutapimus ji tapo įtari ir tarė: ‚O veidmainių Valdove, kas tu? Tu išniekinai mano skaistybę. Dėl to aš privalau tave prakeikti, kas tu bebūtum.‘ Bijodamas prakeikimo, Hari priėmė labai malonią formą. Tulasi žiūrėjo į Amžinąjį Dievą, Dievų Dievą, tamsų kaip debesis. Jo akys buvo kaip rudeniniai lotusai. Jo veidas spinduliavo šypsenomis. Jis buvo dekoruotas brangakmeniais ir geltonais drabužiais. Jo grakštumas buvo kaip milijono Kupidonų.“

            „Moteris Jo akivaizdoje buvo perpildyta geismu ir nualpo. Tačiau tuoj pat atsigavusi pasakė Hari: „Dieve, to esi  man žiaurus ir turi akmeninę širdį. Tu apsimetėliškai išniekinai mane ir nužudei mano vyrą. Jei tu esi tvirtos kaip akmuo širdies, tu būsi pasaulyje garbinamas kaip akmuo (šila). Tie, kurie tave vadina maloningu yra apgauti. Pasakyk man, kodėl tu nužudei nekaltą Tavo garbintoją dėl kitų labo? Tu esi visų siela ir dėl to visažinis. Ar tu suvoki kitų skausmą? Todėl, kai Tu vėl sugalvosi tam tikrą inkarnaciją, Tu pamirši Save.‘ Tai pasakius, doroji Tulasi puolė po jo kojomis ir karčiai ir graudžiai raudojo. Gailestingasis Hari guodė ją, sakydamas kupinus paguodos žodžius: ‚O tyroji moterie, tu maldavai manęs Bharata-varšoje (Indijoje) ilgą laiką. Geidulingasis Šankhačuda meldė tavęs, o todėl gavo tave kaip savo žmoną, taip jis mėgavosi tavo draugija ilgą laiką. Dabar aš turėčiau duoti tavo atsidavimo vaisius.

            Dabar tu turėtum palikti savo kūną, priimti savo dangišką formą ir keliauti su manimi kaip Rama. Dabar tu būsi paversta šventąja Gandaki upe. Leisk savo plaukų sruogoms būti paverstomis į augalą vadinamą Tulasi arba šventuoju baziliku. Doroji, šio augalo žiedai ir lapai bus pašvęsti dievų garbinimui. Kas susiję su manęs garbinimu, Tulasi žiedai bus laikomi aukščiau nei kitų augalų visuose trijuose pasauliuose ir net Vaikunthoje. Šis pašventintas augalas augs Golokoje ant Viradža upės kranto, Rasos sferos apimtoje vietoje, Vrndavanoje, šventų figų miške, sandalmedžio giraitėje arba Čampakos gėlėje, arba jazminų sodelyje, pandanos medyje, arba lipančių augalų, vadinamų Mandhavi, sodelyje. Visos pasaulio šventyklos bus konverguotos ant Tulasi šaknų.

            Doroji, visi dievai tenai kontroliuos kritusių šventojo baziliko lapų apsaugą. Bet kuris, kuris bus įtrintas arba sudrėkintas šventojo baziliko vandeniu, susilauks apsiplovimo visose šventose upėse ir visų tipų jagnų bei aukojimų atlikimo naudos. Hari nebus taip patenkintas gavęs dovanų tūkstantį pilnų medaus puodynių, kaip gavęs vieną Tulasi lapelį. Vieno tokio lapelio aukojimas atneš naudą prilygstančią milijono karvių dovanojimui. Bet kuris mirštantis, kuris gaus Tulasi lapų vandens, bus išlaisvintas iš visų savo nuodėmių ir papuls į Vaikunthą. Bet kuris nuolat geriantis tokį vandenį bus šiame gyvenime išlaisvintas ir gaus pasinėrimo į Gangą vaisius. Bet kuris Mane kasdien garbinantis šiais lapeliais gaus šimto tūkstančių arklio aukojimo naudą. Bet kuris mirštantis su Tulasi lapeliu rankose [arba burnoje, kaip plačiai praktikuojama] bus išlaisvintas. Bet kuris užsidėjęs laukinės Tulasi vainiką, kiekviename žingsnyje gaus arklio aukojimo vaisius. Tačiau, tas, kuris su šventuoju baziliku rankoje sulaužys pažadą arba melagingai prisieks, eis į pragarą. Tačiau bet kuris, kuris mirties metu gaus lašelį švento baziliko vandens, eis į Vaikunthą. Hari nukirs galvą tam asmeniui, kuris tamsios nakties (Amavasja) arba pilnaties mėnulio dieną, arba dvyliktą arba paskutinę mėnulio mėnesio dieną, arba ištrintas aliejumi prieš prausimąsi, arba popietės metu, naktį, arba aušros arba saulėlydžio metu, arba netyrumo stadijoje, arba savo naktiniuose nulauš Tulasi lapelį.

            O, doroji, jei toks lapelis nuskintas prieš tris naktis, jis vis vien gali būti naudojamas laidojimo ceremonijos metu, priesaikos, dovanojimo susijusiuose įvykiuose, šventyklos šventinimui ar dievų garbinimui. Tulasi lapai atsidavę Višnui. Net jei jie nukrenta ant žemės ar vandens, jei tinkamai nuplauti, jie vis dar gali būti naudojami šventiems tikslams. Globojanti Tulasi dievybė visuomet žais Golokos nuošalėje su Krišna, kuris yra laisvas nuo ligų. Gandaki upės globojanti dievybė visuomet bus druskos vandenyno, gimusio iš mano piršto, žmona. Ir asmeniškai, O doroji deive, tu visuomet liksi šalia Manęs ir džiaugsiesi Mano draugija kaip Deivė Lakšmi. Aš taip pat, dėl tavo prakeikimo, pavirsiu akmeniu šalia Gandaki upės kranto. Toje vietoje kirminai, vadinamai Vdžra-kita, sukonstruos [išraižys] šiame akmenyje mano ratą. Šis akmuo, tamsus kaip debesis, kuris turi vienoje užtvaroje keturis ratus ir kuris yra dekoruotas laukinių gėlių vainikėliu, bus žinomas kaip Lakšmi- Narajana. Bet gamtinis akmuo, be vainikėlio, bus vadinamas Lakšmi- Džanardana. Akmuo be vainikėlio, bet su įspaustomis karvės kanopos žymėmis, bus vadinamas Raghunatha. Akmuo su dviem ratais, palankus namų šeimininkams, bus vadinamas Dudhi- bamana. Toks akmuo, jei puoštas girliandomis, bus vadinamas Šridhara ir duos malonę namų šeimininkams. Akmuo be vainikėlio, bet storas ir apvalus bei turintis du ratus, bus vadinamas Damodara. Beveik apvalus akmuo, pilnas strėlių ir turintis strėlinę ir du ratus, bus vadinamas Rana- rama. Vidutinio dydžio akmuo turintis septynis ratus kartu su strėline, bus vadinamas karalių karaliumi ir duos žmonėms karališką klestėjimą. Storas, tamsus kaip naujas debesis akmuo kartu su keturiolika ratų, bus vadinamas Ananta ir duos keturias atpirkimo rūšis.

            Akmuo, kuris atrodo kaip debesis ir turi du ratus, kuris yra sferiškas, grakštus ir kuklaus dydžio, bus vadinami Madhu- Sudana. Akmuo, kuris nešios Sudaršano ženklą ant vieno iš ratų, ir kurio kiti ratai liks užmaskuoti, bus vadinamas Gadadhara. Dviejų ratų akmuo su arklio žyme bus vadinamas Hajagriva. Dviejų ratų akmuo, kuris bus platus ir negražus, bus vadinamas Narasimha. Dviejų ratų akmuo platus dekoruotas vainikėliais ir bus kitiems žmonėms malonus, bus vadinamas Lakšmi- Narasimha. Akmuo, kurio vartai bus išsiskiriantys dviem grakščiais vienodo dydžio ratais, bus vadinamas Vasudeva, išpildantis visus troškimus. Akmuo, kuris turi nežymų ratą ir kraštuose turės daug skylių, tamsus kaip debesis, bus vadinamas Pradjumna, o šio akmens garbinimas atneš žmonėms laimę. Akmuo, kurio ratai bus sujungti ir kurio nugarinė dalis yra puiki, kuri neš namų šeimininkams džiaugsmą, bus vadinamas Šankaršana. Geltonas, gražus, apvalus akmuo, žavingas namų šeimininkams, bus stilizuojamas Anirudha pagal Savatsą. Doroji, vieta, kurioje šis akmuo bus rastas bus poilsio vieta Hari ir Lakšmi, kartu su ją lydinčiomis  šventyklomis ir šventomis vietomis. Ne, Brahmino žudikai ir kitos pasaulio nuodėmės bus atpirktos garbinant šį akmenį. Šis akmuo, jei jo forma kaip skėčio, suteikia karalystę; jei apvalus, duoda klestėjimą; jei kaip vežimas, sąlygos skausmą; jei priekis panašus į durklą, neš mirtį. Jei deformuotas, sąlygos skurdą; jei gelsvai rudo atspalvio, sugriaus laimę; jei jo ratai sujungti, sąlygos ligas; jei sudužęs arba skilęs į fragmentus, jis sąlygoja mirtį. Visi šventi veiksmai, šventyklų šventinimai, laidojimo ceremonijos atlikimas, dievų garbinimas ir kt. gali būti atlikti per šį Šventą akmenį. Labdaringumo veiksmai, vaikščiojimas aplink pasaulį, maudymasis šventojoje upėje, visa tai gali būti asmens pasiekta apsiplovus šio akmens vandenyse [išsimaudžius arba nusiprausus]. Tokio žmogaus prisilietimo trokš net upeliai. Jis bus pašventintas ir visam laikui išlaisvintas. Akmens garbinimas jam duos tokius pačius vaisius kaip Vedų studijavimas ar asketizmas.

            Bet kuris, kuris gers iš šio duodančio nemirtingumą akmens vandens, savo prisilietimu pašventins piligrimų poilsio vietas ir bus šiame gyvenime išlaisvintas. Jis bus Hari tarnas ir stebės nesuskaičiuojamų pasaulių išsklaidymą. Tokios sunkios nuodėmės, kaip Brahmano nužudymas, bėgs nuo jo žvilgsnio kaip gyvatės pasirodžius Garudai. Žemė bus pašventinta tokio žmogaus kojų dulkėmis. Savo gimimu jis išlaisvins milijonus savo protėvių. Bet kuris mirštantis, kuris gers šį vandenį bus emancipuotas ir eis į Vaikunthą. Jis bus laisvas nuo karmos įtakos ir, būdamas išlaisvintas, susilies su Višnu pėdomis. Bet kuris pridėjęs ant akmens ranką ir prisiekęs, o po to sulaužęs priesaiką, pasiliks pragare milijonui metų. Mano mylimoji, bet kuris atplėšęs šventojo baziliko lapą nuo šio akmens kentės išsiskyrimo su savo žmona skausmą nuo gimimo iki gimimo.  Bet kuris atskyręs nuo Tulasi kriaukles praras savo žmoną ir sveikatą septyniems gimimams. Išmintingas asmuo, kuris išlaikys Tulasi, kriaukles ir akmenį toje pačioje vietoje bus brangus Hari. Žmogui yra skaudu būti atskirtam nuo savo mylimųjų, kurių draugija jis kažkada mėgavosi. Tu buvai mėgstama Sankhačudos vieną Manvantrą. Todėl atsiskyrimas nuo jo buvo tavo bėdų šaltinis.‘“

            „Kai Hari švelniai tai pasakė, Tulasi paliko savo kūną ir išvyko į Vaikunthą savo dangiška forma. Tulasi dažnino Narajanos širdies plakimą kaip Kamala. O Narada, taip gavosi, kad Hari turi keturias žmonas: Lakšmi, Sarasvati, Gangą ir Tulasi. Kai Tulasi mirė, jos kūnas buvo tuoj pat paverstas į upę pavadinimu Gandaki; o ant šios upės kranto atsirado pašventintas kalnas iš Hari pirštų. Ant šios upės gyvenantys kirminai kuria visokių rūšių akmenis. Akmuo, kuris nukrenta nuo kalno į upę, laikomas debesies spalvos. Akmuo, kuris nukrenta nuo kalno ant sausos žemės, dėl saulės karščio tampa rudai gelsvo atspalvio. Štai, aš papasakojau viską. Prašau, sakyk ką dar norėtum išgirsti.“

            

22 SKYRIUS

            Narada tarė: “ Dieve, Aš suprantu, kaip Tulasi tapo Hari numylėtine, kaip ji tapo šventąja ir yra garbinama visame pasaulyje. Dabar aš noriu išgirsti pasakojimą susijusį su jos garbinimo forma ir jos himnais. Senais laikais, kas ją garbino ir dainavo jai odes? Kaip ji tapo garbinama pasaulyje? Maloniai papasakok šiuos dalykus man.

Suta tarė, Narajana nusišypsojo į šiuos žodžius ir pasakė: “Hari žaidė su Tulasi, kai tik parsivedė ją namo ir padarė tokia pat palaiminta ir šlovinga kaip Rama. Ganga ir Lakšmi kantriai kentė šią naujovę jų bendruomenėje. Bet tai buvo netoleruotina Sarasvati. Kartą kilnioji Sarasvati nepagarbiai susiginčijo su Tulasi Hari akivaizdoje ir įskaudino ją. Tulasi susigėdinusi ir užsitraukusi nemalonę pradingo. Tai padariusi išmintingoji ir alchemikė Tulasi iš pykčio tapo nematoma ir Hari. Hari tuo metu gavo Sarasvati leidimą ir nuėjo į Tulasi medžių mišką. Ten išsimaudė ir su šventojo baziliko lapais pagarbiai pagarbino Tulasi mistine dešimties raidžių formule, turinčia supumpuruotų Lakšmi, Majos, Kama ir Vani principų sėklų.

O Narada, ši Hari paruošta mantra baigiasi taip: ‚Swaha Vrindavani‘. Po šios mantros sukalbėjimo, kuri tokia efektyvi, kaip Kalpa medis, bet kuris, kuris garbina Tulasi su ghee lempa, smilkalais, sandalo žiedais ir aukojimo ritualu, pasieks visą tobulybę. Tulasi, patenkinta pagarbinimu, emanavo iš augalo ir rado prieglobstį prie Hari lotoso pėdų. Hari palaimino ją sakydamas: ‚Tu būsi garbinama visame pasaulyje‘, ir pasakė ‚Mylimoji, aš laikysiu tave ant savo galvos ir savo širdyje. Todėl visi dievai tave turės ant savo galvos.‘ Taip pasakęs Hari pasiėmė ją namo.“

„Narada tarė: „Dabar papasakok man apie Dhjaną, arba meditaciją, tinkamą Tulasi, jos odę, jos garbinimo planą“. Narajana atsakė: „Kai Tulais dingo, nuliūdintas Hari nuėjo į Tulasi- vaną (šventosios Tulasi mišką), pagarbino ją himnu: ‚Aš garbinu savo numylėtąją Vrindą, kuri vienoje vietoje auga augalo formoje. Aš garbinu palaimintąją nimfą, kuri pirmiausia ištryško Vrindavanos miške ir dėl to yra Vrinda- vani.

Aš garbinu šią deivę, dievinamą visoje visatoje, kuri yra taip vadinama, nes yra dievinama visame pasaulyje. Sužeistas Kupidono Aš garbinu visa-šventinančią deivę, taip vadinamą, nes jis visuomet dievinama trijuose pasauliuose. Aš noriu matyti Pušpa-sara deivę, gėlių esmę, be kurios dievai nėra patenkinti bet kuriuo siūlomu žiedų skaičiumi. Aš trokštu šios deivės, taip pat vadinamos Nandini, nes Tulasi pasiekimas atneša džiaugsmą ir tikėjimą, malonės. Aš siekiu deivės vardu Tulasi apsaugos, nes ji neprilygstama pasaulyje. Te ji išsaugo mano gyvenimą, deivė, kuri taip pat vadinama Krišnos gyvenimu.‘ Krišna taip ją pagarbinęs manifestavo save Tulasi, kuri kniūbsčia gulėjo prie Jo pėdų. Jis matė, kad kilnioji Tulasi raudojo dėl įžeidaus Sarasvati įskaudinimo, jis priglaudė ją prie krūtinės, nusivedė pas Sarasvati ir sutaikė jas. Jis palaimino ją sakydamas: „Tu būsi dievinama visame pasaulyje ir pritvirtinta (nešiojama) ant kiekvieno galvos. Aš taip pat tave garbinsiu ir dievinsiu.“

Kai Tulasi buvo nuraminta, Sarasvati ją apkabino ir pasodiną šalia savęs. Lakšmi ir Ganga taip pat ją apkabino ir nusivedė namo. Tas, kuris garbins Tulasi aštuoniais jos vardais, pripildytus reikšme, pvz. Vrinda [ta, kuris turi tūkstančius sakhių draugių], Vrinda- vani [ta, kuri niekada nepalieka Vrindavanos], Višva-Pavani [viso pasaulio šventintoja], Višva- Pudžita [ Visas pasalis ją garbina], Pušpa- sara [gėlių/ žiedų esmė], Nandini [visiems dalinanti laimę], Krišna- Dživani [Dievo Krišnos gyvenimas ir siela] ir Tulasi [ta, kurios forma neprilygstanti], gaus prisirpusius arklio aukojimo vaisius.

Geradarė Tulasi gimė Kartikos mėnesio pilnaties mėnulio dieną, todėl Hari ją priskyrė kaip garbinimo dieną. Bet kuris, kuris ją garbins šią dieną bus išlaisvintas nuo visų nuodėmių ir keliaus į Vaikunthą.  Bet kuris, kuris Kartikos mėnesį duos Tulasi lapelius nuplėštus pagerbti Višnui, gaus vaisius, lyg būtų padovanojęs milijoną karvių. Ne, jos himnų rekolekcijos duoda sūnų neturinčiai sūnų, žmoną, neturinčiam žmonos, sveikatą sergančiam, laisvę įkalintajam, pašventinimą nuodėmingajam, drąsą išgąsdintajam ir draugą tam, kuris jo neturi.

O Narada, Aš tau papasakojau apie jos himną, dabar klausyk dalykų, susijusių su jos meditacija ir garbinimo forma. Tu žinai meditacija (Dhjana), kurią minėjo Hanva- sakha (Kanwa- sakha). Be deivės kvietimo, pagarbiai medituok į ją ir garbink ją šešiolika ingredientų. Dabar klausyk jos Dhjanos, arba meditacijos, kuri naikina nuodėmes. ‚Doroji Tulasi, geriausi žiedai, dieviški ir mieli, naikina nuodėmės degalus kaip ugnies liepsna, O Muni, ji yra švenčiausia iš visų deivių. Būdama neprilygstama ji vadinasi Tulasi. Aš garbinu deivę, kurios visi prašo; kuri karūnuoja visų galvas; kuri žinoma, kaip pasaulio šventintoja; kuri duoda Hari emancipaciją ir prisirišimą; ir kuri buvo išlaisvinta jos pačios gyvenime‘. Išmintingi žmonės, po šios meditacijos ir garbinimo, turėtų skaityti jos panegiriką ir lenktis jai.“

Aštuoni Tulasi Vardai

Vrindavani: Ta, kuri pirmiausia buvo manifestuota Vrndavanoje.

Vrinda: Visų augalų ir medžių deivė.
Visvapudžita: Ta, kurią garbina visa visata.
Pušpasara: Geriausia iš visų gėlių, be kurios Krišna nemėgsta ir nežiūri į kitas gėles.
Nandini:  Kurios matymas garbintojams duoda neribotą palaimą.

Krishna-dživani: Šri Krišnos gyvenimas.
Višva-pavani: Kuri grynina tris pasaulius.
Tulasi: Neprilygstamoji.

Žemiau yra Tulasi lapeliai ant šakų kairėje ir žiedai, vadinamai Mandžari, dešinėje iš arčiau.

Paimta iš http://www.stephen-knapp.com/

Vertė Laura Čelo