Ir keturiasdešimt dienų bei keturiasdešimt naktų jis gyveno vienas tuose namuose ir tame Sode, ir niekas neatėjo, net iki vartų, nes jie buvo uždaryti, ir visi žinojo, jos jis nori pabūti vienas.
O po keturiasdešimties dienų bei naktų Almustafa atvėrė vartus, kad pas jį galėtų įeiti, kas nori.
Atėjo devyni žmonės pabūti su juo Sode; trys jūreiviai iš jo laivo, trys Šventyklos patarnautojai; ir trys jo vaikystės žaidimų draugai. Ir visi jie buvo jo mokiniai.
Tą rytą jo mokiniai sėdėjo aplink jį, o jo akyse buvo toliai bei prisiminimai. Ir mokinys, vardu Hafizas, paprašė: "Mokytojau, papasakok mums apie Orfaleso miestą ir apie tą kraštą, kur išbuvai tuos dvylika metų".
O Almustafa tylėjo ir žvelgė tolyn į kalnus ir horizontą, ir jo tyla reiškė kovą.
Ir jis pasakė: "Mano draugai ir mano bendrakeleiviai, apgailėkite tautą, kur pilna tikėjimų, bet nėra religijos.
Apgailėkite tautą, nešiojančią drabužius, kurių pati neaudžia, valgančią duoną, kurios pati neaugina, ir geriančią vyną, kuris teka ne iš jos vynaspaudės.
Apgailėkite tautą, kuri nutrūktgalvį paskelbia didvyriu, o išsipusčiusį užkariautoją laiko geradariu.
Apgailėkite tautą, kurios žmonės paniekina aistrą savame sapne, tačiau pasiduoda jai pabudę.
Užjauskite tautą, kuri pakelia balsą tik tada, kai ištinka paskutinioji, neturi kuo didžiuotis, vien griuvėsiais, ir niekad nesukils, nebent kai jos galva atsidurs tarp budelio kirvio ir trinkos.
Užjauskite tautą, kurios politinis veikėjas yra lapė, filosofas- žonglierius, o menas- skylių lopymas ir beždžioniavimas.
Užjauskite tautą, kuri nauj savo valdovą sveikina trimitais, o atsisveikina patyčiomis, kad vėl kitą sveikintų trimitais.
Apgailėkite tautą, kurios išminčiai yra nukvaišę nuo senumo, o stipruoliai dar tik lopšyje.
Apgailėkite tautą, susiskaldžiusią į dalis, kai kiekviena dalis save laiko tauta."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą