Puolę Angelai I dalis

           Pradžioje aš buvau labai skeptiška ties šia dalimi. Aš vis savęs klausiau, ar turėčiau įtraukti Puolusiųjų Angelų informaciją, ar ne. Po daug Taip ir Ne, nusprendžiau, kad ši informacija turi būti įtraukta kaip studijavimo dalis, nes daug žmonių yra labai susidomėję šiuo dalyku ir su juo susijusiais įvykiais. Dabar aš manau, kad Angelų studijavimas būtų neišbaigtas be puolusiųjų, o didžiausia priežastis juos įtraukti yra duoklės atidavimas toms didingoms šviesos būtybėms, kurios kovėsi Dangaus kare ir jį laimėjo. Tam, kad suprasti „baltą“, pirmiausia reikia sužinoti, kas yra „juoda“.

            Šv. Paulius rašė, kad mes neturėtume leisti Šėtonui pasinaudoti mumis leisdami sau nežinoti apie jo įrankius (II Kor. 2:11).

            Ištraukoje iš Biblijos, Isajaus 14 „Priežodžiai Babilono Karaliui“ sakoma: „...Koks tu puolęs iš dangaus, O Liuciferi, ryto sūnau! Koks tu iškritęs ant žemės, Tu, kuris susilpninai tautas! Nes tu ištarei savo širdyje: ‚Aš pakilsiu į aukščiausias debesų aukštumas, aš tapsiu tokiu, kaip Pats Aukščiausias.‘ Vis dėlto tu būsi nugabentas į Šeol. Į giliausias Duobės gelmes.“

Puolusioji armija

Tai angelai, kurie atpuolė nuo Dievo malonės. Nors bibliniuose raštuose ir retai minimos, šios būtybės tarnauja skaitytojui kaip įspėjimas apie tai, kokią Dievo rūstybę galima užsitraukti. Angelologai turi tam tikrą susidomėjimą šiais tvariniais, nes jie turi tam tikrą šešėlinę paslaptį, kuri juos supa.

Puolusius angelus galima padalinti į dvi pagrindines grupes, o tai būtų:  angelai, kurie Dangaus karo metu apsijungė ir stojo su Liuciferiu ir puolę Stebėtojai Grigori. Abiem šiais atvejais angelai nusisuko nuo Dievo, jų kūrėjo, neteisingai panaudodami laisvą valią, kuri buvo Dievo jiems duota.

Dangaus Karas

Aplamai tikima, kad kažkuriame laiko taške Liuciferis apjungė jėgas su trečiąja dieviškąja armija, kuri bandė įtvirtinti save kaip Dangaus Karalystės valdovus, nuversdami Dievą ir jam ištikimus angelus. Viena teorija, apie šį reikalą ir konfliktą, yra, kad kai Dievas sukūrė žmogų, jis pakvietė visas angelų pajėgas nusilenkti jo naujam kūriniui. Liuciferis, tuo metu būdamas vienas aukščiausių Archangelų, palaikė tai per dideliu pažeminimu ir, atsisakęs tokiu būdu save sumenkinti, deramai paklausė: „ugnies sūnus turėtų būti priverstas nusilenkti molio sūnui?“

Panaši teorija, ir labai panašiai, kaip pastaroji, teigia, kad Liuciferis turėjo nusilenkti prieš Jėzų, žmogaus sūnų. Kokios tai bebūtų priežastys, Liuciferis pasirodė peraugantis savo užimamą aukščiausią Serafimų ir Angelų Vadovo vietą.

Yra truputį neaišku, kiek iš tiesų angelų įsijungė į Dangaus karą ir koks tikslus armijų, atvirų daugelio konjunktūrai, skaičius.

Penkioliktame amžiuje, pagal Vyskupą Tuskulumą (1273 m.)  buvo apytiksliai paskaičiuota, kad per devynias dienas iš Dangaus puolė 133 306 668 angelų, ir tai buvo dar kartą patvirtinta Alfonso De Spinos (1460 m.).

Esu tikra, kad net labiausiai plačių pažiūrų žmones šis skaičius pribloškia. Aš pati šio skaičiaus nebuvau per daug nustebinta, nes tikėjausi, kad skaičius bus labai didelis dėl paprastos priežasties- sakoma, kad angelų skaičius yra labai didelis ir kad trečdalis jų puolė, taigi, šis trečdalis turi būti taip pat labai didelis. Tačiau buvau šiek tiek skeptiška dėl šio skaičiaus, kai pirmą kartą jį aptikau.

Taip pat kyla klausimas, kada vyko šis karas. Senajame testamente ir Hebrajų raštuose nėra minimas Pragaras arba puolę angelai. Tačiau, dėl Šėtono vaidinamos Biblijoje rolės, turbūt artimiausias laikas, kada vyko mūšis, turėjo būti tarp Senojo ir Naujojo Testamentų. Kaip bebūtų, Kristus tiksliai pasakė, kad Liuciferis/Šėtonas yra priešas.

Iš tiesų, Šėtonas aprašomas Apreiškimų knygoje kaip gyvis, kuris, kai kaunasi su Archangelo Michael vadovaujama Dievo armija, priima dešimties galvų slibino formą. Kiti tikėjimai teigia, kad mūšis su Šėtono armijos pagamintomis didelėmis karo mašinomis truko kelias dienas ir net įgavo trumpą pranašumą prieš dieviškąsias pajėgas. Vis dėlto, yra pasakojimas apie dviejų jėgų Galutinį Mūšį, kuriame Angelų armijos galiausiai sutriuškino puolusiuosius su visam.

Apreiškimas 12:7-10 (KJV):
Archangelas Michael Nugali Didįjį Slibiną.

Apreiškimas 12:7-10:
Antgamtinė kova įvyksta tarp Dievo Angelų ir Šėtono Puolusiųjų Angelų.

Dievo Angelai dominuoja:

7.    Ir buvo karas Danguje: Michael ir jo angelai kovojo prieš slibiną; ir slibinas kovojo ir jo angelai,

8.    Ir  niekas neėmė viršaus; nei buvo randama Danguje daugiau vietos.

9.    Ir Didysis Slibinas buvo išvytas, ši sena gyvatė, vadinama Nelabuoju, ir Šėtonas kuris apgavo visą pasaulį: jis buvo išvytas į Žemę, o jo angelai išvyti kartu su juo.

10. Ir aš girdėjau garsų balsą, kalbantį iš Dangaus- „Dabar ateina ir Išsigelbėjimas, ir Stiprybė, ir mūsų Dievo Karalystė ir jo Kristaus Jėga: nes Bretreno Kaltintojas išvytas, kuris kaltino juos prieš mūsų Dievą Dieną ir Naktį.“

Puolę Angelai

Liuciferis

            “Liuciferis” reiškia “Šviesos Davėjas” arba “Šviesos Nešėjas”. Šviesos davėjas siejant su ryto arba vakaro žvaigžde Venera. Iš tiesų vardas turėjo reikšti „Šviesiausia žvaigždė“. Vėliau tai buvo išversta į „Eosphorus“ (graikiškas žodis Ryto Žvaigždei) ir galiausiai į Liuciferį. Mitologijoje jis yra Auroros sūnus (Romėnų saulėlydžio personifikacija) ir tėvas Ceyx (Graikija). Priešingai populiariam tikėjimui, Šėtonas ir Liuciferis yra du skirtingi puolę angelai. Jo išvijimas buvo dėl visiško egotizmo ir gryno pykčio- jo nuodėmė- išdidumas. Tai rodo, kad Liuciferis, ne Šėtonas, buvo iš tiesų pirmasis padaręs nuodėmę angelas. Liuciferis prilygintas Šėtonui dėl neteisingo Isajaus 14:12 ištraukos perskaitymo:

...„ Koks tu puolęs iš dangaus, O Liuciferi, ryto sūnau! Koks tu iškritęs ant žemės, Tu, kuris susilpninai tautas!..“

Pirmasis šios ištraukos konceptas yra, kad ji skirta žmogui, karaliui, kuris tuo metu valdė Babilono miestą. Antrasis konceptas yra, kad tai taip pat sąsaja su Samaeliu, kosmine būtybe ir Tyrumo Serafimu, kuris nužengė iš Dangaus prižiūrėti Pragaro.

Isajaus ištraukoje, kas yra susiję su Liuciferiu (o šiuo atveju ji skirta Samaeliui), tai tiesiog rauda dėl to, kad „Saulėlydžio Sūnus“, ryškiausia Šviesa iš Dangaus, nužengia iš savo užimamos Tyrumo Serafimų vietos valdyti Požeminio Pasaulio (Šeol) ir Pragaro bei prižiūrėti  neteisingųjų bausmę. Iš tiesų Samaelis nužengė, **ne puolė**. Rauda yra apie tai, kad kai tokių aukštybių ir šviesos būtybė nužengė iš savo vietos Danguje dirbti Dievui Pragare, tai sukrėtė tautas! Samaelis taip pat yra Penktojo, Šeštojo ir Septintojo dangaus suverenas.

            Dabartinis vardas “Nelabasis” arba „Velnias“ Liuciferiui buvo suteiktas kai ankstyvieji teologai Isajaus ištraukoje identifikavo jį su krentančia žvaigžde, nuo to laiko Šėtonas ir Liuciferis tapo maišomi. Čia mes turime atkreipti dėmesį į tai, kad to meto rašytojai  nežinojo apie puolusius angelus, tačiau keletoje ištraukų, laikas nuo laiko, Senajame Testamente parodo mažiau „šventų“ angelų elgesį.

            Liuciferis buvo „didysis“ Archangelas, Princas, pateptasis Cherubinas (Septintos dimensijos Cherubinas). Nuo jo puolimo jis iki šiol išlaikė truputį savo galios ir senovinio titulo. Yra daug skirtingų istorijų ir legendų apie Liuciferį versijų.

Kas jis?

Ar Liuciferis Dievo priešingybė?

Liuciferis negali būti Dievo priešingybė, nes jis niekada nebuvo Dievo sukurtas.

Liuciferis yra Michael (Vyriausio Archangelo) Priešingybė.

Šėtonas (Satan)

            Šėtono vardas, tikima, kilo iš termino satan, kuris pažymi priešingybių ir priešybių idėją.

            Prieš savo puolimą, tikima, kad jis buvo vienas valdančiųjų Dangiškųjų Ordinų Princų (būtent Serafimų, Cherubinų, Jėgų ir Archangelų), Serafimų vadovas ir Vyriausias iš Dorybių Ordino.

            Šv. Tomas Akvinietis turi skirtingą svarbų požiūrį į šį reikalą. Jis tikėjo, kad Šėtonas labiausiai buvo Cherubinas...

            Vietoj to, kad būtų piešiamas šešių sparnų Serafimu, jis buvo rodomas turintis dvylika sparnų. Taip pat įvairūs teologai rašo, kad Šėtonas buvo sukurtas šeštąją Kūrybos dieną. Simbolizuodamas daugiau abstrakčią nei blogą esybę, Jis buvo įpareigotas tikrinti „žmonių integralumą“, nors Dievas turėjo galios nustatyti ribas ką Šėtonas galėjo daryti ir ko ne.

            Tradicinė teorija yra ta, kad Šėtonas buvo angelas, kuris išdavė ir vedė sukilimą prieš Dievą. Visa tai Šėtone nusėdo todėl, kad jis jautė didelį dėl pavydą Dievo meilės Adomui. Ar pasiversdamas gyvate, ar naudodamasis gyvate kaip įrankiu, Šėtonas gundė Ievą Žinojimo Medžio obuoliu. Trečiajame amžiuje, krikščionių filosofas Origenis visiškai nustatė asociaciją tarp gyvatės ir Šėtono. Sekančiais amžiais buvo tikima, kad gyvatė yra Šėtono inkarnacija. Dievas ištrėmė Šėtoną iš Dangaus...bet ar tikrai? Jis ištrėmė jį į žemę, bet taip pat, pagal teoriją, Pragaras iš tiesų yra dislokuotas Šiaurinėse Trečiojo Dangaus ribose. Antrajame Danguje yra įkalinti puolę angelai, visiškoje tamsoje laukiantys paskutinio teismo.

            Taigi, būtent čia, tarp Dangaus ir Žemės vaikšto Šėtonas. Dažniausiai būdamas Žemėje, siekiantis sudaužyti žmonių gyvenimus ir išlaikyti juos atskirtus nuo Dievo. Štai čia Šėtonas yra daugiau žinomas savo kitu, „Nelabojo“ arba „Velnio“, vardu.

Puolę Stebėtojai- Grigori

            Stebėtojų vardas, arba Grigori, reiškia „Tie, Kurie Stebi“, arba „Tie, Kurie Yra Budrūs“, arba „Tie, Kurie Niekada Nemiega“.

            Senasis Testamentas visai nemini jokių puolusių angelų, kokie jie bebūtų. Pirmoji tikra užuomina apie puolusį/ius angelą/us nepasirodo iki Naujojo Testamento, o būtent 12 Apreiškimo:

            „Ir jo uodega (slibino arba Šėtono) paviliojo tris Dangaus žvaigždžių dalis (angelus) ir numetė juos į žemę... ir Šėtonas, kuris apgavo visą pasaulį; jis buvo numestas į Žemę ir jo angelai buvo numesti taip pat.“

            Enocho 1 raštuose skaičiuojama apie 200 puolusiųjų (pasakyčiau labai nedidelis skaičius), įvardinti 19 (pastebėta rašymo variacijų) ir pateikiamas iškiliausių tarp jų sąrašas. Enocho knygoje yra minima, kad grupė angelų geidė mirtingųjų moterų. „Ne-Ne“ nuodėmės. Yra trumpa ištrauka apie šią grupę Būties knygoje:

            „Kad Dievo sūnūs matė žmogaus dukteris, kad jos buvo gražios; ir jie ėmė sau žmonas iš visų, kurias galėjo rinktis.“

            Grupė vadinama Stebėtojais arba Grigori. Tai ir yra grupė, apie kurią pasakoja ši dalis. Jie, pasakojama, atrodo kaip vyrai, tik aukštesni/platesni, jie niekada nepaslysta ir yra tylūs. Judaizmo legendoje/išmintyje pasakojama, kad buvo geri ir blogi stebėtojai. Geri gyveni Penktame Danguje, o blogieji Trečiame Danguje.

            Paslaptingasis aštuntasis angelų ordinas, švelnieji Grigori, Dievo buvo sukurti kaip pirmųjų žmonių ganytojai. Grigori buvo ir fiziniai, ir dvasiniai gigantai, bent jau pagal žmonių, kurie apie juos parašė vėliau, standartus. Jie tarnavo ankstyvajai žmonijai kaip platūs žinių apie subtilesnius civilizacijos dalykus rezervuarai, ir jų nesavanaudiškumas buvo su niekuo nepalyginamas.  Jie taip pat buvo vadinami Stebėtojais, nes jų darbas buvo stebėti žmoniją, esant reikalui ištiesiant pagalbos ranką, bet nesikišant į žmonių vystymosi eigą.

            Enocho Knygoje aprašoma, kad Dievas nusiuntė angelų legioną į žemę tam, kad juos prižiūrėti ir jiems padėti civilizacijos pradžioje. Šie angelai žmogų mokė tokių mokslų, kurie buvo Dievo uždrausti, kaip žolelių magija, žvaigždžių skaitymas, pranašavimas ir burtai.

            Enochas toliau pasakoja: „..Tačiau jie pasirinko žmonas ir vyrus tarp žmonių ir gyveno palaidą gyvenimą, neigdami savo dieviškąsias pareigas...“

            Tai supykdė Dievą ir jis išvijo „puolusius“.

            Deja, šie angelai nebuvo tinkami tokiam darbui ir vietoj to, kad vaidinti teigiamą rolę, jie pradėjo žmones mokyti mokslų, kuriuos Dievas sumanė kaip uždraustus. Šie mokslai įtraukė astrologiją, pranašystes, žolininkystę ir magiją. Viso to apjungimui, jie pradėjo geisti keleto moterų, kurioms buvo priskirti kaip vedliai. Tam, kad gyventi su šiomis moterimis jie net priėmė fizinę formą. Nors bažnyčia galėtų ginčytis, kad angelai neturi lyties ir todėl negali daugintis, sekanti Būties knygos ištrauka (6:4), nurodo, kad „Dievo sūnūs ėjo pas žmogaus dukteris ir su jomis sugyveno vaikų.“ Rezultate atsirado mišrūnai, vadinamai Nefilimais.

            Toks angelų elgesys negalėjo būti toleruojamas ir, kaip viso to išdava, Grigori buvo patraukti iš jų postų ir įkalinti dangaus sluoksnyje. Nors jie ir kreipėsi į Enochą pakalbėti nuo jų su Dievu, tačiau jie liko pririšti 70čiai kartų. Kas dėl Nefilimų, buvo nutarta, kad pagrindinė didžiojo tvano priežastis buvo ne tik nubausti žmogų, bet ir išvalyti žemę nuo mišrūnų, kurie atsirado kūno ir puolusios sielos sąjungoje.

            Tarp Strega Stebėtojai buvo vadinamai Grigori. Pirmiausia buvo keturios karališkosios žvaigždės arba Viešpačiai, ir jos buvo vadinamos Stebėtojais. Kiekviena jų valdė vieną iš keturių kardinalių taškų... Šiaurę, Pietus, Rytus, Vakarus.

            Šiaurė- Formalhaut- kuri žymėjo Žiemos Saulėgrįžą

            Pietūs- Regula- kuri žymėjo Vasaros Saulėgrįžą

            Rytai- Aldebaran- kuri žymėjo Pavasarinį Lygiadienį

            Vakarai-Antares- kuri žymėjo Rudens Lygiadienį

            Stregos Mituose, Stebėtojai buvo Dievai, kurie saugojo Dangus ir Žemes. Su laiku graikai padarė juos kaip keturių vėjų Dievus, o krikščionys padarė juos Oro būtybėmis.

            Gustavo Davidsono „Angelų Žodyne“ gerieji Stebėtojai yra piešiami kaip aukštojo ordino Angelai, Archangelai, taip pat žinomi kaip Grigori arba Irin.

Gerųjų Grigori Vadovai Yra Archangelai:

          Uriel, Rafael, Raguel, Michael, Zeračiel, Gabriel ir Remiel

Paimta iš http://www.steliart.com/angelology.html

Vertė Laura Čelo