Mylėk mane toks, koks esi!

Mylėk mane toks, koks esi!

Aš žinau tavo vargą, kovas ir sielos kančią, silpnumą ir kūno negales; pažįstu tavo bailumą, nuodėmes, nuopuolius ir vis dėlto tau sakau: „Duok Man savąją širdį, mylėk Mane, koks esi“.
Jei lauki, kolei būsi šventas, kad atsiduotum meilei, tu Manęs niekada nepamilsi. Net jei dažnai atkrenti į paklydimus, kurių nė pažinti nebūtum norėjęs, net jei esi aplaidus, praktikuodamas dorybes, Aš tau neleidžiu Manęs nemylėti.

 Mylėk Mane, koks esi. Kiekvieną akimirką ir kokioje būklėje beatsidurtum - apimtas įkarščio ar sausros, būdamas ištikimas ar neištikimas.

 Mylėk Mane toks, koks esi. Aš noriu skurdžios tavo širdies meilės. Jei tam, kad Mane mylėtum, tu lauki kol tapsi tobulas, niekados Manęs nepamilsi. Argi Aš negalėčiau, kad ir iš smėlio grūdelio, sukurti serafino, spindėte spindinčio tyrumu, prakilnumu bei meile? Ar vien tik panorėjęs neiškelčiau iš nebūties tūkstančių šventųjų, tūkstančius kartų tobulesnių ir labiau mylinčių už tuos, kuriuos esu sukūręs? Ar AŠ ne VISAGALIS? Tačiau Man patiko visiems laikams palikti nebūtyje tas nuostabias būtybes ir verčiau rinktis vargingą tavo meilę.

 Mano vaike, leiskis mylimas, trokštu tavo širdies. Aš ketinu tave ugdyti, tačiau tokį dabar myliu, koks esi. Ir norėčiau, jog elgtumeisi taip pat; trokštu regėti iš tavo vargo gilumų iškylant meilę. Myliu tave su visais tavo silpnumais. Aš myliu vargšų meilę, Aš trokštu, kad iš skurdo nuolat veržtųsi šauksmas: „Viešpatie, aš Tave myliu!“

 Tas šauksmas yra tavo širdies giesmė, kuri Man rūpi. Nejau Man reikia tavo mokslo ar gabumų? Ne šių dorybių Aš prašau, ir net jei jas tau duočiau, - esi toks silpnas, kad bematant įsipainiotų savimeilė... Šitais dalykais nesirūpink.

 Būčiau galėjęs tave skirti dideliems darbams, o būsi nenaudingas tarnas; Aš pasiimsiu net tai, ką tu turi, nes Aš tave sukūriau meilei. Mylėk! Tau meilė padės atlikti visa kita nė nesusimąstant, vien stenkis kiekvieną dabarties akimirką pripildyti savo meilės.

 Šiandien Aš - VIEŠPAČIŲ VIEŠPATS - stoviu tarsi elgeta prie tavo širdies durų. Aš beldžiuosi ir laukiu - skubėk atidaryti, nesiteisink savuoju vargingumu. Jei iš tiesų pažintum visą savo skurdą - iš sielvarto numirtum. Vienintelis dalykas, kuris Man užduotų širdį, tai matyti, jog abejoji ir stokoji pasitikėjimo.

 Aš noriu, kad dieną naktį apie Mane mąstytum, kad net menkiausio tavo veiksmo priežastis būtų ne kas kita, o tik meilė.

 Kai teks kentėti, Aš tau suteiksiu jėgų. Tu Man atidavei savąją meilę, Aš tau suteiksiu galią mylėti taip stipriai, kaip nė svajoti nesvajojai. Tačiau atmink: „Mylėk Mane toks, koks esi“.
Nelauk, kol būsi šventas, kad atsiduotum Meilei, antraip tu Manęs niekad nepamilsi.


Šv. Augustinas