Teosofija: Šviesa kelyje

Tai nepaprasta knyga. Pasaulis apie ją plačiai sužinojo tada, kai ją užrašė ir paskelbė J.P.Blavatskaja – viena iš Teosofijos draugijos įkūrėjų XIX a. pabaigoje bei M.Kolinz.

Tai dvasinis traktatas, skirtas žmonėms, iš tikro ieškantiems dvasinio kelio. Ne visai tiems, kurie žaidžia dvasinius ieškojimus ir leidžia laiką pokalbiuose apie dvasingumą prie arbatos puodelio. Tiems, kurie dirba su savimi, tiems, kurių širdies ugnis įsidega vis ryškiau. Ir jie žengia į šią išgryninančią ugnį visa savo esybe. Tokie šiame tekste atras gaires, paramą ir paskatinimą.

Kiekvienas pasiims tiek, kiek tuo metu leidžia jo jėgos, jo suvokimas. Kiekvienas ieškotojas čia ras savo dvasios perlą, kuris jam galės pasitarnauti kaip pagalba Kelyje.

***

Taisyklės šios įrėžtos visiems mokiniams – priimk jas.

 Prieš tai, kai akys pamatys, jos turi tapti nepasiekiamos ašaroms. Prieš tai, kai ausys išgirs, jos turi prarasti savo jautrumą. Prieš tai, kai balsas galės kalbėti Mokytojams esant, jis turės netekti gebėjimo skaudinti. Prieš tai, kai siela galės stoti prieš Mokytoją, jos pėdos turės būti apiplautos širdies krauju.

 1. Išrauk iš savęs puikybę.

2. Išrauk norą gyventi.

3. Išrauk norą linksmintis.

4. Ir darbuokis, kaip dirba ambicingieji.

 Garbink Gyvenimą, kaip jį garbina tie, kurie trokšta gyventi. Būk laimingas, kaip laimingi tie, kurie gyvena laimei. Ieškok savyje blogio šaknies ir ją išrauk. Ji gyva ir rezga vaisius ištikimo mokinio širdyje lygiai taip pat, kaip ir širdyje, norų pripildytoje.

 Tik stiprus gali ją išravėti. Silpnas turi sulaukti, kol ji prinoks, duos vaisių ir pati numirs. Šis ūglys gyvuoja ir skleidžiasi per daugelį amžių. Jis pražįsta, kai žmogus praeina per savo nesuskaičiuojamus gyvenimus. Tas, kuris nori žengti galios keliu, turi išrauti tą dalyką iš savos širdies. Ir tada širdis ima plūsti krauju, ir visas gyvenimas pasirodo, lyg sugriautas. Šį išbandymą būtina išlaikyti: jis gali ateiti pirmame sunkumų kupinų laiptų, vedančių į (dvasinį) gyvenimą, laiptelyje, ir jis gali ateiti tik pabaigoje.

 Tačiau prisimink, mokiny, kad jis turi būti ištvertas ir surink tam visas savo sielos jėgas. Gyvenk ne dabartyje ir ne ateityje, gyvenk tik Amžinybėje. Ten – šis gausiai besiskleidžiantis ūglys pražįsti negali: jis žūva amžinojo suvokimo aplinkoje.

 5. Išrauk iš savęs atskirumo jausmą.

6. Išrauk norą jausti.

7. Išrauk troškimą augti (tobulėti).

8. Ir pasilik vienišu, nes niekas, kas įkūnyta, niekas, kas suvokia save atskiru; niekas, išskyrus Amžinąjį negali tau padėti.

 Stebėk savo pojūčius ir mokykis iš jų, nes taip prasideda savęs pažinimas; ir stok tvirtai ant pirmojo (suvokimo) kopėčių laiptelio.

 Išauk, kaip auga gėlelė, nesąmoningai, tačiau su karštu troškimu atverti savo sielą dangui. Tad reikia veržtis pirmyn, kad atvertum savo sielą Amžinybei. Amžinybė turi išskleisti tavo galias ir grožį, o ne norą išaugti. Pirmu atveju, tu vystysiesi švaros perpildytas; antru – jėgos tavo bus sukaustytos galingos aistros asmeniniam augimui.

 9. Siek tik to, kas tavo viduje.

10. Siek tik to, kas nepasiekiama.

 11. Nes tavo viduje yra pasaulio šviesa, vienatos šviesa, kuri turi šviesti kelyje. Jei tu negali pamatyti jos savo viduje – beprasmiška ieškoti jos kitoje vietoje. Ji – ne tavyje, nes pasiekęs ją, tu prarasi save. Ji nepasiekiama, nes amžinai juda atsitraukdama. Tu įeisi į šviesą, tačiau niekada nepaliesi Liepsnos.

 12. Siek galios karštai.

13. Siek pasaulio aistringai.

14. Siek valdyti viską.

 15. Tačiau valdymas šis turi priklausyti tik tyrai sielai, iš to seka, visoms tyroms sieloms lygia dalimi, būvojant vienatos dalimi, kuomet ji žengs į vienovę. Troškimas šiam turėjimui, kuris gali tarpti tyroje sieloje, kad galėtų ji surinkti brangenybes tai gyvenimo dvasiai, kuri įžengė į vienovę, kuri ir yra tavo tikrasis Aš. Pasaulis, kurio tu turi siekti, yra tas niekuo nesutrikdomas, šventasis pasaulis, kuriame siela auga, kaip šventoji gėlelė ramiuose įlankos vandenyse. Ir ta galia, kurios mokinys turi siekti, suteikia jam menkystės pavidalą minios akyse.

 16. Ieškok kelio.

17. Ieškok kelio, atsitraukdamas vis giliau į save.

18. Ieškok kelio, žengdamas drąsiai išorėn.

 19. Neieškok jo viename aiškiame kelyje. Kiekvienam žmogui yra savas kelias, kuris rodos labiausiai trokštamu. Tačiau pasiekti „kelią“ negalima vien tik teisuolio gyvenimu, arba vien dvasine kontempliacija, arba karštu veržimuisi pirmyn, atsidavusiu darbu arba stropia gyvenimo stebėsena. Visa tai atskirai paėmus pastūmės mokinį tik per vieną laiptelį.

 Visi laipteliai turi būti praeiti iki pat kopėčių viršaus. Žmonių ydos: viena po kitos, jas įveikiant, tampa nueitais laipteliais. Žmonių dorybės – tai pat žingsniai pirmyn, be kurių negalima apsieiti. Tačiau jei pastarieji sukuria švarią aplinką ir laimingą ateitį, jie yra bergždi paėmus atskirai: visa žmogaus prigimtis turi praeiti per darbo (su savimi) žaizdrą, jei yra pasiryžimas žengti į Kelią.

 Kiekvienas žmogus iš tiesų yra pats sau kelias. Tačiau tik tuomet, kai jis tvirtai įvaldo savo asmenybę bei savo pabudintos dvasinės valios jėgą, kai pripažįsta, jog asmenybė tai ne jis pats, o tas įrankis, kurį jis pats – milžiniško darbo – pagalba sukūrė savam naudojimui ir kurio pagalba, palaipsniui vystydamas savo sąmonę, jis pasieks gyvenimą virš asmeniškumo. Kuomet jis sužinos, kad tik tam būtavoja (egzistuoja) jo keistas ir sudėtingas, atskiras gyvenimas, tik tuomet jis Kelyje.

 Ieškok kelio, panirdamas į paslaptingas ir šviesą nešančias savo paties šventosios esmės gilumas. Ieškok jo, praeidamas įvairius išbandymus, panaudok tam reikalui visus savo pojūčius, kad suvoktum asmenybės augimą ir jį pažintum, kad suprastum savo artimo – tokios pat Dieviškosios dalelės, kaip ir tu, praeinančios savus išbandymus šalia tavęs – tamsumas ir grožį.

 Ieškok kelio, tirdamas būties dėsningumus, gamtos dėsnius ir amžinojo gyvenimo už mirties riboženklių, įstatymus: ir ieškok jo giliai, nulenkdamas sielą savo prieš spindinčią žvaigždę, kuri dega jo gilumose.

 Tuomet, kai tu sąmonėsi ir nusilenksi, žvaigždės šviesa įsidegs vis skaisčiau. Tuomet tu patirsi, kad kelio pradžia yra atrasta. O kuomet tu pasieksi jo pabaigą, ta šviesa netikėtai pavirs beribiu švytėjimu.

 20. Siek, kad gėlelė pražystų tyloje, kuri seka po griaustinio: ne anksčiau.

 Ji augs, kils, leis ūglius, lapus ir pumpurus, – kol griaudi griaustinis, kol tęsiasi kova. Tačiau ne anksčiau, nei visas žmogaus individualumas ištirps ir išgaruos, ne anksčiau, nei jį sugers tas dieviškumas, kuris sukūrė jį kaip paprastą įrankį ypač svarbiems išbandymams, ne anksčiau, nei visa žmogaus prigimtis paklus savo Aukščiausiajam Aš, – ne anksčiau nei tada – gali išsiskleisti gėlelė.

 Tuomet stos tyla, panaši į tą, kuri tropikų šalyse seka paskui praskriejusią liūtį, kai gamta pradeda veikti tokiu greičiu, jog galima pamatyti tą jos kūrybą. Tokia tyla stos ir iškamuotai sielai. Ir gilioje tyloje įvyks tas paslaptingas „kažkas“, ir tai aiškiai parodys, jog kelias surastas.

 Vadink jį kokiais tik nori vardais, tai – balsas, kalbantis ten, kur nėra kam kalbėti, tai pasiuntinys be skvarmos (formos) ir turinio, tai – išsiskleidusi tavosios sielos gėlelė. To negalima išreikšti jokiais palyginimais. Tačiau galima jausti, trokšti, siekti to – gal būt net audrai siaučiant. Ši tyla gali trukti tik akimirką, o gali išsitęsti šimtmečius. Tačiau ir jai ateis pabaiga. Ir vis tik jos jėgą tu nusineši su savimi. Vėl ir vėl kova turi būti atlaikyta ir laimėta. Gamta gali nurimti tik laikinai.

 Visa, kas pasakyta – pirmosios iš taisyklių, įbrėžtų ant Pažinimo Šventyklos sienų.

Prašantys – gaus.

Siekiantys perskaityti – perskaitys.

Trokštantys žinoti – sužinos.

TEBŪNIE JUMS RAMYBĖ

 J.P.Blavatskaja „Auksinių taisyklių knyga“.

Paimta iš čia: http://www.yogi.lt/knygos/sviesa-kelyje/

Džidu Krišnamurtis: esminis apsisprendimas

Dvasinis Mokytojas Džidu Krišnamurtis būdamas dar mažu berniuku, buvo pastebėtas vieno iš Teosofijos draugijos vadovų Čarlzo Ledbiterio. Pamatęs berniuko aurą, teosofas teigė, kad ji nuostabiai švari ir tobula. Vėliau D.Krišnamurtis teosofų atpažintas būsimojo Pasaulio Mokytojo, Maitrėjos nusileidimo į žemę tarpininku. Teosofijos draugija, vadovaujama Ani Bezant, specialiai jam įkūrė „Ry
tų žvaigždės Ordiną“. Ši dvasinė organizacija tapo gausi ir turtinga bei plačiai žinoma.

Tačiau vėliau D.Krišnamurtis nusprendė paleisti organizaciją, įkurtą specialiai jam. Jis šitaip kreipėsi į savo sekėjus:

„Šįryt mes aptarsime Ordino paleidimą. Daugelis džiaugsis, kiti nuliūs. Tačiau tai ne džiaugsmo ar liūdesio klausimas, tai neišvengiama, ir aš paaiškinsiu kodėl.

Jūs, galimai prisimenate pasakojimą apie tai, kaip nelabasis ir jo draugas, vaikštinėdami priekyje pamatė žmogų, kuris pasilenkė, kažką pakėlė nuo žemės, įdėmiai perskaitė ir pasidėjo į kišenę.

„Ką jis čia rado?“ – paklausė draugas. „Jis surado Tiesą“ – atsakė velnias. „Tavęs ateityje laukia dideli nemalonumai“ – susikrimto jo draugas. „Viskas bus gerai“ – šyptelėjo velnias. – „Aš jam suteiksiu galimybę šios Tiesos pagrindu sukurti organizaciją`“.

Tiesa – tai neišvaikščiota žemė, ir jūs negalėsite priartėti prie jos, sekdami vieną ar kitą religiją arba sektą. Tiesa, būdama beribė ir be priežasties, nepasiekiama kažkokio kelio pagalba ir negali būti organizuota. Iš to seka, kad jokia organizacija neturi teisės būti kuriama tam, kad vesti žmones į Tiesą arba versti juos eiti…

Tikėjimas yra ypač asmeniškas klausimas ir jūs negalite ir neturite jo organizuoti. Jeigu jūs visgi imtumėtės tai daryti, tikėjimas taptų mirusiu, sausu, jis pavirstų į credo, į sektą, religiją, kuri būtų įperšama kitiems. Tai taptų tuo, kuo ir bandoma dabar užsiimti visame pasaulyje. Tiesa tampa vis banalesnė ir nuleidžiama iki pasilinksminimo, iki lygmens tų, kurie yra silpni ir tik kartais pajaučia dvasingumo ilgesį. Tiesos negalima nuleisti žemyn. Atvirkščiai, asmuo turi atlikti pastangas, kad užaugti iki jos. Jūs negalite nuleisti aukštikalnių viršūnę į slėnius. Kad įkoptum į viršūnę, jūs turite palikti slėnį, ropoti uolomis, nebojant pavojingų užtvarų.

Reikia eiti į Tiesą, ji negali būti „kiek nuleista“ jums arba organizuota. Pagrindinis organizacijų darbas – tai palaikyti susidomėjimą idėjomis. Tačiau organizacijos gali pagimdyti tik susidomėjimą be priežasties. Susidomėjimas, kuris nėra gimęs iš meilės Tiesai ir negyvuoja vardan Tiesos, tačiau gimęs organizacijos įtakoje, neturi jokios vertės. Organizacija tampa struktūra, prie kurios jos nariai visada gali prisitaikyti. Jie jau nesiveržia į Tiesą, nekyla į viršūnes, tačiau organizuoja sau patogią nišą, į kurią save patalpina arba leidžia tai padaryti organizacijai, tikėdamiesi, kad ji per tai atves juos į Tiesą.

Aš turiu tik vieną tikslą: išlaisvinti žmogų, pašaukti jį savo laisvei, padėti jam išsiveržti iš visų apribojimų, nes tik tai suteiks jam amžiną laimę ir neapribotą savęs paties pažinimą. Kadangi aš pats esu laisvas, neapribotas ir esantis vienovėje…, aš trokštu tų, kurie siekia mane suprasti, kad taptų laisvais, o ne sektų manimi ir nekurtų iš manęs eilinio narvo, tapsiančio religija arba sekta.

Šie žmonės turėtų būti laisvi nuo visų baimių: nuo religijos baimės, nuo paskutinio Teismo dienos baimės, nuo baimės mylėti, nuo mirties baimės, nuo baimės prieš patį gyvenimą, Aš darau tai dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių dailininkas tapo paveikslą: dailė – tai jo džiaugsmas, jo saviraiška, jo meilė ir jo laimė. Todėl jis ir piešia, o ne todėl, jog nori kažką iš kažko…

Aš nenoriu, kad jūs sutiktumėte su manimi, aš nenoriu, kad jūs sektumėte paskui mane, aš noriu, kad jūs suvoktumėte tai, apie ką kalbu…

Jūs norite turėti savo pačių Dievus – naujus Dievus vietoje senųjų, naujas religijas senųjų vietoje, naujas formas vietoje senųjų. Tačiau jos visos vienodai bevertės, visos jos yra kliūtimis, apribojimais, ramentais. Vietoje senųjų dvasinių hierarchijų jūs įvedėte naujas, senųjų ceremonijų vietoje – naujas. Jūs visi savo dvasingume priklausote nuo kažko išorėje, savo laimėje nuo kažko, savo nušvitime – nuo dar kažko…

Jūs turite visa tai atmesti ir ieškoti nušvitimo, džiaugsmo, švaros ir nepažeidžiamybės savo viduje. Tačiau tam ryšis nedaugelis.

Mano tikslas – padaryti žmogų laisvu, nes aš pareiškiu, jog tik dvasingumas yra ta mūsų nepažeidžiamybė, kuri yra amžina, kuri yra pusiausvyra tarp suvokimo ir meilės. Tai absoliuti Tiesa, kuri yra pati Gyvata. Todėl aš siekiu padaryti žmogų laisvu, džiaugsmingu, kaip paukštį atvirame danguje, neapsunkintą, nepriklausomą, kupiną ekstazės šioje laisvėje.

Ir aš, kuriam jūs buvot ruošiami aštuoniolika metų, dabar sakau, kad jūs turite būti laisvi nuo visų narvų, laisvi nuo jūsų sunkumų, jūsų išsisukinėjimų. Šiam išsilaisvinimui jums neprireiks organizacijos, įsteigtos remiantis dvasiniu tikėjimu. Silpniesiems ieškant Tiesos nepadės jokia organizacija, nes Tiesa glūdi kiekviename iš mūsų, ji ne ten kažkur toli arba arti: ji čia visada. Organizacijos yra neįgalios kažkam suteikti laisvę… Niekas išorėje nepadarys jūsų laisvais. Yra tokia idėja, jog tam tikras žmonių ratas valdo raktą nuo Laimės Karalijos. Tokių žmonių nėra. Niekas neturi valdžios laikyti šį raktą. Šis raktas – jūsų pačių esmė, kurios atgajoje, apsivalyme ir nepažeidžiamybėje ir yra Amžinybės Karalystė. Visa tai galima rasti tik savo paties viduje…

Mano vienintelis rūpestis – absoliutus ir besąlyginis žmogaus išsilaisvinimas.“

Džidu Krišnamurtis, 1929 metų rugpjūčio 2 diena.

Toks buvo D.Krišnamurčio apsisprendimas, kurio jis laikėsi iki savo dienų šioje žemėje pabaigos. Jis šitaip kalbėjo:

„Bet kokios rūšies autoritetas, ypač mąstymo ir suvokimo srityje – savo esme yra ypatingai griaunantis, ydingas dalykas. Lyderiai naikina savo sekėjus, o sekėjai – lyderius. Jūs turite būti savo paties mokytojais ir savo paties mokiniais. Jūs turite abejoti viskuo, ką žmonės laiko vertingu ir būtinu. (…) Suvokę, jog negalime pasikliauti jokiu išoriniu autoritetu … tuomet atsiranda dar didesnis sunkumas – atsisakyti savo paties vidinio autoriteto, mūsų pačių specifinių patirčių ir sukauptų nuomonių, žinių, idėjų ir idealų autoriteto“.

Tai, apie ką kalbėjo D.Krišnamurtis, dera suvokti plačiu ir laisvu vidiniu žvilgsniu. Jis nekvietė nei kurti organizacijų, nei jų griauti. Jis kvietė suprasti, kad Suvokimas gimsta žmoguje, kaip asmeninė patirtis, gimstanti tyloje ir iš tylos. Tam nebūtinos išorinės hierarchijos, autoritetai, tik švari širdis ir pasiryžimas kopti į viršūnę.

Šiais laikais ši žinia yra ne mažiau aktuali, nei praėjusiame šimtmetyje: viskas dabar vyksta ypatingai greitai. Jei dvasinė organizacija buvo įkurta, kaip sakė D.Krišnamurtis ne „iš meilės Tiesai“ – ji greit tampa negyvu kūnu, prikaišiotų dogmų, taisyklių ir pasididžiavimo savo išskirtinumu.

Jau pats toks užgimimas yra pabaigos pradžia… Kaip taisyklė, šių laikų sparčiai besimainančiame pasaulyje organizacijos be pamatų išnyksta taip, kaip ir buvo sukurtos.

Naujosios epochos organizacijos neturės išorinių hierarchijų ir struktūrų. Remdamosi vidiniu-dvasiniu narių (be narystės) suvokimu, jos padės žmogui ieškoti ir atrasti Tiesą bendraminčių būryje. Kam iš viso reikalinga ši kaimynystė? Tam, kad žmogus gimsta ir gyvena ne vienas, jis – sociali būtybė. Ir asmuo gali jautis geriau, būdamas panašių į save aplinkoje. Čia jis gali augti, vystytis ir laisvėti. Tokia organizacija – tai daugiau dvasinė bendrystė, nei konkreti vieta ar skvarma (forma).

Tik laisvai tekantis vanduo išlieka švarus ir tyras. O Suvokimas kyla aukštyn.

R.G.Narajanas

paimta iš čia: http://www.yogi.lt/straipsniai/dzidu-krisnamurtis-esminis-apsisprendimas/