John Welwood: „Jūsų santykiai gali tapti keliu į nušvitimą“

Ar jūsų šeima įtakojo tai, kad jūs tapote psichoterapeutu?

O taip! Aš išaugau Bostone, šeimoje, kurioje žmonės labai mažai vienas su kitu bendravo. Tuo metu įprastose amerikiečių šeimose- mano šeima ne išimtis- supratimas apie žmogiškąją psichologiją buvo skurdus, o apie dvasinius mūsų psichikos matmenis- dar skurdesnis. Tai buvo 1950-ieji metai- labai materialistiški metai.

Aš augau su savo beprasmiškumo jausmu- man atrodė, kad manęs nemato, negirdi, kad aplinkinis pasaulis kažkoks lėkštas. Ir todėl paauglystėje aš susidomėjau filosofija. Aš norėjau išsiaiškinti kur slypi gyvenimo prasmė (šypsosi). Aš skaičiau egzistencialistus. Jie kaip tik daug rašė apie gyvenimo beprasmiškumą ir apie tai, kaip su tuo susidoroti. Tačiau kažkuria prasme egzistencialistai buvo per daug niūrūs, per daug įsišakniję dualistiniame pasaulio suvokime. Todėl, kai aš atradau Alan Watss knygą „Psichoterapija: Rytai ir Vakarai“, aš supratau- štai kas! Štai ko aš ieškojau. Problema ne manyje, ne gyvenime, ne sociume, o Ego. Tame, kad mūsų “Aš” jaučiasi atsikiras ir atskirtas.

Ir, kadangi Alan Watss iškėlė hipotezę, kad psichoterapija gali tapti vakarietišku keliu į išsilaisvinimą (kuo ji iš tiesų nėra), aš pasirinkau universitete studijuoti psicholigiją. Aš išvažiavau į Čikagą, pradėjau skaityti daug tuo metu išleistų budistiškų knygų, ypatingai apie Dzen budizmą. Mano psichologijos dėstytoju tapo Eugene Gendlin. Jis kalbėjo apie jausmus ir kūno pojūčius.  Apie savo jausmų suvokimą: ką jūs jaučiate, kaip jūs jaučiate, kodėl jūs tai jaučiate, kaip padėti tam vystytis. Ir tai baisiai jaudino.

Tuo pačiu metu man vis vien išliko klausimas, į kurį aš atsakinėju visą savo gyvenimą, kas kart šiek tiek naujai, dar iki šiol: koks santykis tarp psichologijos ir dvasingumo, dvasinių tradicijų? Tai mano aistra, mano pagrindinis susidomėjimas.

Tačiau sprendžiant iš jūsų knygų, ypač pirmųjų, viena kurių yra „Širdies kelionė“, kurią greitu metu turėtų išleisti rusų kalba, jūsų pagrindinis susidomėjimas yra taip pat meilės, intymių santykių, kaip dvasinio kelio, tema. Paprastai ši tema labiau jaudina moteris, nei vyrus...

Priežastis ta pati- mano šeima. Aš išaugau šeimoje, kurioje santykių praktiškai nebuvo. Ir todėl, kai aš būdamas 27 metų pirmą kartą susituokiau, o po to, praėjus tik trims metams, išsiskyriau, aš supratau, kad nežinau ir nesuprantu apie santykius praktiškai nieko!

Ir aš supratau, kad tai vyksta su dauguma žmonių aplink mane- mes tiesiog tuokiamės, tampame tėvais tikėdamiesi, kad tai veiks savaime. Bet tai neveikia! Ir dar aš supratau, kad šiuolaikiniame pasaulyje santuokai, kad ji išgyventų, reikalingas kažkoks gilus, jei norite-dvasinis, tikslas. Santuoka daugiau nebesilaiko tik malonumų, saugumo paieškų ar finansinių interesų dėka. Žmonėms reikia dar kažko.

Ar jums neatrodo, kad dauguma žmonių paprasčiausiai nori būti laimingais, sveikais ir gyventi meilėje? Jiems visai nekyla dvasinių siekių santuokoje klausimas.

Na, tai liečia ne tik santuoką, tai- gyvenimas. Visi nori būti sveikais ir laimingais. Tačiau reikalas tame, kad tik nedidelis žmonių procentas išauga šeimose, kurių santykių modelis yra lengvumas, meilė, atvirumas. Daugumai tai svajonė, prie kurios nori, bet nesupranta kaip priartėti. Ir tuomet jie turi mokytis santykių. To, kaip jie suvokia savo jausmus, to, kaip juos išreiškia, to, ko jie laukia iš savo partnerio ir kodėl, ir to, ką jie nori duoti ir kodėl.

Savo knygose jūs rašote apie tai, kad pagrindinė mūsų nesėkmių meilės santykiuose priežastis, tai „nemeilės žaizda“, kurią turi kiekvienas. Ką jūs turite omeny?

Pradinė žmoogaus prigimtis yra atvirumas. Atvirumas pasauliui, atvirumas kitiems. Tai ne pasirinkimo klausimas. Taip mes sukurti. Vaikai gimsta atviri. Ir po to, atsidūrę vienokiose ar kitokiose sąlygose šeimos viduje, jie užsiveria. Taip įvyksta todėl, kad tėvai, kaip taisyklė, tiesiog nesugeba pamatyti ir palaikyti juose to atvirumo. Taip, kaip kažkada jų tėvai. Augimo metu tam, kad išsaugoti savo atvirumą pasauliui, pasitikėjimą pasauliu, vaikui reikia modelių kaip jis tai gali įgyvendinti praktikoje. Kaip jis gali būti mylintis, atviras, geras, ir tuo pačiu išlikti savimi ir išsaugoti savas ribas. Jam reikia santykių modelių, kad jį išmokinti atpažinti savo jausmus, jų nebijoti, juos išreikšti. O tam iš suaugusiųjų reikia daug supratimo, palaikymo ir rūpesčio.

Suprantama, kad tėvai, kurių to neišmokino jų šeimose, tiesiog to nesugeba duoti savo vaikams. Ir tuomet, negavęs palaikymo ir savo bazinės meilės ir atvirumo priėmimo, vaikas pradeda užsidaryti. Jis jaučia, kad negali paprasčiausiai būti savimi, tokiu, koks jis yra. Tai yra nepriimtina. Ir tam, kad taptume pilnateisiu šeimos nariu, mes pradedame tolti ir atsiskirti nuo pačių savęs. Mes priimame žaidimo taisykles. Atsiskyrimas nuo savo prigimties ir yra „nemeilės žaizdos“ esmė. Tai jos dvasinis aspektas. O jos psichologinis aspektas tame, kad mes netikime, kad nusipelnome meilės tiesiog būdami savimi.  Būdami tokie, kokie mes esame. Prisitaikydami šeimoje ir visuomenėje mes prarandame save ir konstruojame netikrąjį „Aš“.

O po to du tokie „Aš“ susitinka ir stengiasi vienas kitą pamilti...

Absoliučiai! Ir tuomet išeina, kad dauguma žmonių iš tiesų nežino, kas tai yra meilė. Jie jos ieško- priėmimo, palaikymo, rūpesčio. Tačiau jei jūsų gyenime niekas ir niekada taip nemylėjo, kaip jūs galite išmokti mylėti? Taip formuojasi priklausoma asmenybė. Jei apsidairysite aplink, pamatysite, kad su retomis išimtimis mus supa žmonės, kurie įsitikinę, kad jiems visą laiką trūksta šilumos ir meilės.

Žinoma, egzistuoja ir kompensuojantys mechanizmai, ir tuomet atsiranda jaunystės, grožio, turto, nepriklausomybės ir sėkmės kultai. Tačiau giliai viduje jūs rasite tą pačią „nemeilės žaizdą“.

Ar mes galime išgydyti šias žaizdas?

Taip, žinoma. Ir, mano nuomone, tam būtina integruoti psichoterapiją ir dvasines praktikas. Problema tame, kad rasti gerą terapeutą yra sunku net čia, JAV. Kaip ir gerą dvasinį mokytoją.

O galima kažką daryti pačiam? Be psichologo ir dvasinio mokytojo pagalbos?

Aš sakyčiau, kad trumpalaikė psichoterapeuto pagalba būtina. Juk jūs mašiną vairuoti mokotės su instruktoriumi. Tačiau jei principingai pagalbos atsisakyti, tai pirmiausia turite paprasčiausiai suprasti, kad jūs turite tokią žaizdą. Be vertinimo, be savęs ar tėvų smerkimo. Paprasčiausiai pripažinti, kad ji yra. Priimti šį atsiskyrimą nuo savo prigimties, pripažinti tą besąlyginės meilės poreikį.

Po to jums reikia susidraugauti su žaizda. Ne kovoti, ne teisti- paprasčiausiai stebėti. Leisti pasireikšti tiems jausmas, kurie su ja susiję- liūdesiui, skausmui, pykčiui, kaltei. Būtent dėl to dažniausiai reikia terapeuto pagalbos, nes mes bijome išreikšti šiuos jausmus, bijome su jais nesusitvarkyti.

Aš savo klientams duodu pratimą. Aš jiems pasiūlau atsigulti ant lovos ir pajausti, kur ši žaizda, kurioje kūno vietoje šie jausmai pasireiškia. Ir įsivaizduoti, kad jie su gerumu, šiluma ir meile žiūri į šią žaizdą, priima ją, sutinka su ja. Aš jiems siūlau su ja sukurti tikros meilės santykį, užjausti ją. Sutikti kažkurį laiką gyventi su ja. Ir tuomet ji pradeda gyti.

Jūs taip pat tai galite aptarti su savo partneriu. Jei jūs abu suprantate to, kas su jumis vyksta, mechanizmą, gijimas vyksta daug greičiau. Ir tuomet jūs galite vienas kitam pagelbėti.

O kaip suprasti- aš dabar savo partneryje matau šią „nemeilės žaizdą“, priimu ją, padedu jam ją pamatyti ir suprasti, ar tai tiesiog projekcija-jis projektuoja manyje to iš tėvų, kurio vaikystėje nebuvo, atvaizdą, kuris supras, priimts ir pamils jį tokį, koks jis yra?

Antrasis variantas nesuveiks. Realiai jūs negalite pasirūpinti savo partnerio žaizda. Jūs galite jį mylėti, tačiau negalite palengvinti jo skausmo. Nors, man dar atrodo, tai labai rusiškas klausimas. Amerikietė moteris jo neužduotų, nes greičiausiai ji pirmiausia pasirūpintų savo žaizdos gijimu, ir tik po to galvotų apie savo partnerio žaizdas.

Iš tiesų ką mes dažniausiai darome yra tai, kad savo žaizdas projektuojame į savo partnerį, ir tuomet besirūpindami juo mes pasąmoningai badome gydyti save. Tačiau vos tik suvokiame savo asmeninę žaizdą, vos tik su ja sukuriame intymius, mylinčius santykius, mes iš karto nebenorime to daryti savo partneriui. Nes tampa akivaizdu, kad tai jo pačio darbas. Tam, kad santykiai būtų įmanomi, reikia dviejų. Jei jūs persipinate, susiliejate vienas su kitu, santykiai nesiklostys.

Iš tiesų žmogaus gebėjimas kurti gerus, ilgalaikius santykius rodo jo brandos lygmenį.Tai gana tikslus testas. Suaugęs, brandus žmogus gali būti atviras, gali prisiderinti prie artimų žmonių, leisti jiems būti savimi gerbiant jų kitoniškumą. Jo santykiuose bus daug žaismingumo, pasitikėjimo, meilės, praregėjimų ir džiaugsmo. Ir tai yra žmogaus kelio esmė- išmokti gyventi tokiuose santykiuose.

Kada mums dėl kažkokių priežasčių tokių santykių sukurti neišeina, mes kartais pradedame šio džiaugsmo, srovės, žaismingumo, meilės ir praregėjimo ieškoti dvasinėse praktikose. 1960 metais jūs į amerikiečių psichoterapeutų kasdienybę įvedėte terminą „dvasinis vengimas“. Ką tai reiškia?

„Dvasinis vengimas“- tai kompensacijos forma. Daugumoje tradicijų dvasinis kelias numato, kad jūs vienu ar kitu būdų nugalėsite Ego ir jo prisirišimus. Suprasite, kad jūs ne mirtingasis kūnas. Žmogiškasis kelias numato, kad jūs tapsite sveika asmenybe, gebančia su kitais žmonėmis kurti sveikus, sąmoningus, pilnus meilės santykius. Dvasinis kelias numato, kad jūs atsiduosite Vieniui, Dievui ir pilnai atsisakysite savo nepriklausomo egzistavimo ir santykių. Tačiau dėl to, kad kaip taisyklė žmonės išgyvena ir dvasinę, ir psichologinė kančią, o vieno nuo kito atskirti nesugeba, dažnai bando psichologinės kančios problemą išspręsti dvasinėmis praktikomis.

Ši priešlaikinė transedencija- bandymas išvengti sunkumų, susijusių su neišspręstomis emocinėmis problemomis, vietoj to, kad jas priimti su jomis susitaikyti. Žmonės jaučiasi nemylimi ir nelaimingi, todėl ieško paguodos dvasinėse praktikose. Dvasinis vengimas, tai bandymas dvasinės praktikos pagalba išgydyti psichologinį skausmą. Ir, deja, tai neįmanoma.

Tai gali nutikti su bet kuo, nepriklausomai nuo dvasinės tradicijos?

Pirmą kartą aš šią tendenciją pastebėjau amerikiečių budistiniuose sambūriuose. Tie žmonės, kurie jautėsi santykiuose pažeidžiami ir buvo nepasiruošę pažvelgti į savo vidinius konfliktus, pradėdavo medituoti į tuštumą ir tvirtinti, kad Ego yra iliuzija ir jiems nereikia santykių, nes jie nenori prisirišimų. Jiems meditacija tapdavo dvasinio vengimo forma. Tai buvo būdas nebejausti.Vienas indų dvasinis mokytojas pasake, kad „idealizmas- tai prievartos atmaina“. Tai gilus pastebėjimas.

Rusija- krikščioniška šalis, o krikščionys labai akcentuoja santykius ir meilę. Tačiau, jei jūs pastebite, kad einate į cerkvę dėl to, kad ten šventikas, kuris jūsų klauso ir supranta, o namie problemos, su kuriomis jųs nesusitvarkote, tai taip pat gali būti dvasinio vengimo atmaina. Nors mums reikėtų būti atsargiais apibūdinimais.

Bet koks jausmas- tai atvirumas realybei. Mano požiūriu tam, kad toks atvirumas būtų įmanomas, būtini trys komponentai- dvasinė praktika, psichoterapija ir darbas su kūnu. Ir tada žmogus tampa pilnai įsikūnijusia, pilnai savame kūne esančia dvasine būtybe. Ir tam, mano nuomone, skirta dvasinių praktikų ateitis- išmokinti žmones būti čia ir dabar jų kasdienybėje, jų šeimose, jų santykiuose.

Knygoje „Širdies kelionė“ jūs rašote apie tai, kad meilės santykiai gali tapti šiuolaikinių žmonių dvasio kelio atmaina...

Pradine bet kokio kelio paieška tampa suvokimas, kad jums kažko trūksta. Jūs norite rasti, gauti tai, ko jumyse nėra. Jei jūsų santykiai jus pilnai tenkina, tuomet jums vargu ar tai pasirodys įdomu. Tačiau jei jūs jaučiate kažkokį trūkumą, jūs galite savo santykius paversti pabudimo keliu. Tai santykiams suteiks naujos prasmės. Jei anksčiau socialinės, religinės ar politinės institucijos aktyviai palaikė šeimos instituciją, tai šiandien išlaikyti santykius labai sunku.

Kodėl sunku? Kas pasikeitė?

Tradicinė santuoka buvo grindžiama tuo, kad ji vykdė tam tikras socialines funkcijas. O šiandien dauguma žmonių santuoką grindžia jausmais. Tais pačiais jausmais, kurių jie beveik nežino ir dažnai bijo sutikti. Be to, bet kokie jausmai yra kintantys, tai jausmų prigimtis.

Yra labai gražus graikų mitas apie Erosą ir Psichę. Erosas tampa Psichės meilužiu ir ateina pas ją naktimis su iškelta sąlygą, kad ji nesistengs pamatyti jo veido dienos šviesoje. Ir kažkurį laiką viskas sekasi gerai. Tačiau vėliau Psichei ima kilti smalsumas, ir vieną kartą, kad pamatytų Erosą,  ji staiga uždega šviesą. Jis nuskrenda ir jai reikia praeiti daug išbandymų, kad vėl jį rasti ir susijungti su juo dienos šviesoje. Šis mitas nurodo i vakarų civilizacijos pagrindinę įtampą tarp sąmonės (Psichės) ir romantinės meilės (Eroso). Tradicinė vakarų santuoka amžiais gyveno tamsoje. Tačiau 20 amžiuje sąmonės augimas tapo ta šviesa, kuri buvo staiga įžiebta. Dabar visiems reikia praeiti daug išbandymų iki mes išmoksime mylėti vienas kitą sąmoningai dienos šviesoje. Todėl šiandien, jei jūs norite išlaikyti gyvus, augančius santykius, jums reikia rasti naują prasmę. Pavyzdžiui, paversti juos dvasiniu keliu. Tiesa, jūs turite būti tam pasiruošę, nes, kaip ir dvasinis kelias, tai kelias ilgas kaip gyvenimas.

Kaip tai padaryti?

Pirmiausia, jums reikia panorėti susitikti su savo partneriu kuriame nors gilesniame lygyje. Pora turi būti pasiruošusi sau atsakyti: kodėl ir kam mes esame kartu? Ar mes norime gauti tik malonumą, ar augti? Jei mes norime augti, ar mes pasiruoše savo santykius paversti alcheminiu indu, kuriame viskas, kas nėra sąmoninga, tvirtai mumyse užmūryta, gali pasireikšti ir transformuotis? Ir ar mes pasiruošę kurstyti po šiuo indu ugnį? Nes tiktai mūsų santykių karštis gali iš tiesų aktyvuoti šį transformacijos procesą. Pyktis, skausmas, pavydas, neapykanta- visos šios emocijos turi būti patalpintos į indą, priimtos ir pripažintos. Tai gali būti skausminga, neįprasta, skatinti konfliktus, ir tam mes turime buti pasiruošę. Tai tinka ne visom porom. Tai didžiulis, neįtikėtinas žingsnis. Tačiau tik taip šiandien galima išsaugoti gyvus santykius. Ir vieną dieną jūs suprasite, kad jei jūs galite pilnai atsiverti savo partneriui, jūs galite atsiverti Visatai. Ir tada bet kokie jūsų meilės santykiai jums taps jūsų ne tik augimo keliu, bet ir prabudimo keliu. O juk būtent tai yra mūsų kaip žmonių misija šioje planetoje- tapti tobulais indais sielai, ir veikti su juo išvien ir šeimoje, ir darbe, visur.

Paimta iš čia: 

https://vnimatelnost.com/2013/06/20/%D0%B4%D0%B6%D0%BE%D0%BD-%D1%83%D1%8D%D0%BB%D0%B2%D1%83%D0%B4-%D0%B2%D0%B0%D1%88%D0%B8-%D0%BE%D1%82%D0%BD%D0%BE%D1%88%D0%B5%D0%BD%D0%B8%D1%8F-%D0%BC%D0%BE%D0%B3%D1%83%D1%82-%D1%81%D1%82%D0%B0%D1%82/

Vertė Laura Celo