John Welwood: „Jūsų santykiai gali tapti keliu į nušvitimą“

Ar jūsų šeima įtakojo tai, kad jūs tapote psichoterapeutu?

O taip! Aš išaugau Bostone, šeimoje, kurioje žmonės labai mažai vienas su kitu bendravo. Tuo metu įprastose amerikiečių šeimose- mano šeima ne išimtis- supratimas apie žmogiškąją psichologiją buvo skurdus, o apie dvasinius mūsų psichikos matmenis- dar skurdesnis. Tai buvo 1950-ieji metai- labai materialistiški metai.

Aš augau su savo beprasmiškumo jausmu- man atrodė, kad manęs nemato, negirdi, kad aplinkinis pasaulis kažkoks lėkštas. Ir todėl paauglystėje aš susidomėjau filosofija. Aš norėjau išsiaiškinti kur slypi gyvenimo prasmė (šypsosi). Aš skaičiau egzistencialistus. Jie kaip tik daug rašė apie gyvenimo beprasmiškumą ir apie tai, kaip su tuo susidoroti. Tačiau kažkuria prasme egzistencialistai buvo per daug niūrūs, per daug įsišakniję dualistiniame pasaulio suvokime. Todėl, kai aš atradau Alan Watss knygą „Psichoterapija: Rytai ir Vakarai“, aš supratau- štai kas! Štai ko aš ieškojau. Problema ne manyje, ne gyvenime, ne sociume, o Ego. Tame, kad mūsų “Aš” jaučiasi atsikiras ir atskirtas.

Ir, kadangi Alan Watss iškėlė hipotezę, kad psichoterapija gali tapti vakarietišku keliu į išsilaisvinimą (kuo ji iš tiesų nėra), aš pasirinkau universitete studijuoti psicholigiją. Aš išvažiavau į Čikagą, pradėjau skaityti daug tuo metu išleistų budistiškų knygų, ypatingai apie Dzen budizmą. Mano psichologijos dėstytoju tapo Eugene Gendlin. Jis kalbėjo apie jausmus ir kūno pojūčius.  Apie savo jausmų suvokimą: ką jūs jaučiate, kaip jūs jaučiate, kodėl jūs tai jaučiate, kaip padėti tam vystytis. Ir tai baisiai jaudino.

Tuo pačiu metu man vis vien išliko klausimas, į kurį aš atsakinėju visą savo gyvenimą, kas kart šiek tiek naujai, dar iki šiol: koks santykis tarp psichologijos ir dvasingumo, dvasinių tradicijų? Tai mano aistra, mano pagrindinis susidomėjimas.

Tačiau sprendžiant iš jūsų knygų, ypač pirmųjų, viena kurių yra „Širdies kelionė“, kurią greitu metu turėtų išleisti rusų kalba, jūsų pagrindinis susidomėjimas yra taip pat meilės, intymių santykių, kaip dvasinio kelio, tema. Paprastai ši tema labiau jaudina moteris, nei vyrus...

Priežastis ta pati- mano šeima. Aš išaugau šeimoje, kurioje santykių praktiškai nebuvo. Ir todėl, kai aš būdamas 27 metų pirmą kartą susituokiau, o po to, praėjus tik trims metams, išsiskyriau, aš supratau, kad nežinau ir nesuprantu apie santykius praktiškai nieko!

Ir aš supratau, kad tai vyksta su dauguma žmonių aplink mane- mes tiesiog tuokiamės, tampame tėvais tikėdamiesi, kad tai veiks savaime. Bet tai neveikia! Ir dar aš supratau, kad šiuolaikiniame pasaulyje santuokai, kad ji išgyventų, reikalingas kažkoks gilus, jei norite-dvasinis, tikslas. Santuoka daugiau nebesilaiko tik malonumų, saugumo paieškų ar finansinių interesų dėka. Žmonėms reikia dar kažko.

Ar jums neatrodo, kad dauguma žmonių paprasčiausiai nori būti laimingais, sveikais ir gyventi meilėje? Jiems visai nekyla dvasinių siekių santuokoje klausimas.

Na, tai liečia ne tik santuoką, tai- gyvenimas. Visi nori būti sveikais ir laimingais. Tačiau reikalas tame, kad tik nedidelis žmonių procentas išauga šeimose, kurių santykių modelis yra lengvumas, meilė, atvirumas. Daugumai tai svajonė, prie kurios nori, bet nesupranta kaip priartėti. Ir tuomet jie turi mokytis santykių. To, kaip jie suvokia savo jausmus, to, kaip juos išreiškia, to, ko jie laukia iš savo partnerio ir kodėl, ir to, ką jie nori duoti ir kodėl.

Savo knygose jūs rašote apie tai, kad pagrindinė mūsų nesėkmių meilės santykiuose priežastis, tai „nemeilės žaizda“, kurią turi kiekvienas. Ką jūs turite omeny?

Pradinė žmoogaus prigimtis yra atvirumas. Atvirumas pasauliui, atvirumas kitiems. Tai ne pasirinkimo klausimas. Taip mes sukurti. Vaikai gimsta atviri. Ir po to, atsidūrę vienokiose ar kitokiose sąlygose šeimos viduje, jie užsiveria. Taip įvyksta todėl, kad tėvai, kaip taisyklė, tiesiog nesugeba pamatyti ir palaikyti juose to atvirumo. Taip, kaip kažkada jų tėvai. Augimo metu tam, kad išsaugoti savo atvirumą pasauliui, pasitikėjimą pasauliu, vaikui reikia modelių kaip jis tai gali įgyvendinti praktikoje. Kaip jis gali būti mylintis, atviras, geras, ir tuo pačiu išlikti savimi ir išsaugoti savas ribas. Jam reikia santykių modelių, kad jį išmokinti atpažinti savo jausmus, jų nebijoti, juos išreikšti. O tam iš suaugusiųjų reikia daug supratimo, palaikymo ir rūpesčio.

Suprantama, kad tėvai, kurių to neišmokino jų šeimose, tiesiog to nesugeba duoti savo vaikams. Ir tuomet, negavęs palaikymo ir savo bazinės meilės ir atvirumo priėmimo, vaikas pradeda užsidaryti. Jis jaučia, kad negali paprasčiausiai būti savimi, tokiu, koks jis yra. Tai yra nepriimtina. Ir tam, kad taptume pilnateisiu šeimos nariu, mes pradedame tolti ir atsiskirti nuo pačių savęs. Mes priimame žaidimo taisykles. Atsiskyrimas nuo savo prigimties ir yra „nemeilės žaizdos“ esmė. Tai jos dvasinis aspektas. O jos psichologinis aspektas tame, kad mes netikime, kad nusipelnome meilės tiesiog būdami savimi.  Būdami tokie, kokie mes esame. Prisitaikydami šeimoje ir visuomenėje mes prarandame save ir konstruojame netikrąjį „Aš“.

O po to du tokie „Aš“ susitinka ir stengiasi vienas kitą pamilti...

Absoliučiai! Ir tuomet išeina, kad dauguma žmonių iš tiesų nežino, kas tai yra meilė. Jie jos ieško- priėmimo, palaikymo, rūpesčio. Tačiau jei jūsų gyenime niekas ir niekada taip nemylėjo, kaip jūs galite išmokti mylėti? Taip formuojasi priklausoma asmenybė. Jei apsidairysite aplink, pamatysite, kad su retomis išimtimis mus supa žmonės, kurie įsitikinę, kad jiems visą laiką trūksta šilumos ir meilės.

Žinoma, egzistuoja ir kompensuojantys mechanizmai, ir tuomet atsiranda jaunystės, grožio, turto, nepriklausomybės ir sėkmės kultai. Tačiau giliai viduje jūs rasite tą pačią „nemeilės žaizdą“.

Ar mes galime išgydyti šias žaizdas?

Taip, žinoma. Ir, mano nuomone, tam būtina integruoti psichoterapiją ir dvasines praktikas. Problema tame, kad rasti gerą terapeutą yra sunku net čia, JAV. Kaip ir gerą dvasinį mokytoją.

O galima kažką daryti pačiam? Be psichologo ir dvasinio mokytojo pagalbos?

Aš sakyčiau, kad trumpalaikė psichoterapeuto pagalba būtina. Juk jūs mašiną vairuoti mokotės su instruktoriumi. Tačiau jei principingai pagalbos atsisakyti, tai pirmiausia turite paprasčiausiai suprasti, kad jūs turite tokią žaizdą. Be vertinimo, be savęs ar tėvų smerkimo. Paprasčiausiai pripažinti, kad ji yra. Priimti šį atsiskyrimą nuo savo prigimties, pripažinti tą besąlyginės meilės poreikį.

Po to jums reikia susidraugauti su žaizda. Ne kovoti, ne teisti- paprasčiausiai stebėti. Leisti pasireikšti tiems jausmas, kurie su ja susiję- liūdesiui, skausmui, pykčiui, kaltei. Būtent dėl to dažniausiai reikia terapeuto pagalbos, nes mes bijome išreikšti šiuos jausmus, bijome su jais nesusitvarkyti.

Aš savo klientams duodu pratimą. Aš jiems pasiūlau atsigulti ant lovos ir pajausti, kur ši žaizda, kurioje kūno vietoje šie jausmai pasireiškia. Ir įsivaizduoti, kad jie su gerumu, šiluma ir meile žiūri į šią žaizdą, priima ją, sutinka su ja. Aš jiems siūlau su ja sukurti tikros meilės santykį, užjausti ją. Sutikti kažkurį laiką gyventi su ja. Ir tuomet ji pradeda gyti.

Jūs taip pat tai galite aptarti su savo partneriu. Jei jūs abu suprantate to, kas su jumis vyksta, mechanizmą, gijimas vyksta daug greičiau. Ir tuomet jūs galite vienas kitam pagelbėti.

O kaip suprasti- aš dabar savo partneryje matau šią „nemeilės žaizdą“, priimu ją, padedu jam ją pamatyti ir suprasti, ar tai tiesiog projekcija-jis projektuoja manyje to iš tėvų, kurio vaikystėje nebuvo, atvaizdą, kuris supras, priimts ir pamils jį tokį, koks jis yra?

Antrasis variantas nesuveiks. Realiai jūs negalite pasirūpinti savo partnerio žaizda. Jūs galite jį mylėti, tačiau negalite palengvinti jo skausmo. Nors, man dar atrodo, tai labai rusiškas klausimas. Amerikietė moteris jo neužduotų, nes greičiausiai ji pirmiausia pasirūpintų savo žaizdos gijimu, ir tik po to galvotų apie savo partnerio žaizdas.

Iš tiesų ką mes dažniausiai darome yra tai, kad savo žaizdas projektuojame į savo partnerį, ir tuomet besirūpindami juo mes pasąmoningai badome gydyti save. Tačiau vos tik suvokiame savo asmeninę žaizdą, vos tik su ja sukuriame intymius, mylinčius santykius, mes iš karto nebenorime to daryti savo partneriui. Nes tampa akivaizdu, kad tai jo pačio darbas. Tam, kad santykiai būtų įmanomi, reikia dviejų. Jei jūs persipinate, susiliejate vienas su kitu, santykiai nesiklostys.

Iš tiesų žmogaus gebėjimas kurti gerus, ilgalaikius santykius rodo jo brandos lygmenį.Tai gana tikslus testas. Suaugęs, brandus žmogus gali būti atviras, gali prisiderinti prie artimų žmonių, leisti jiems būti savimi gerbiant jų kitoniškumą. Jo santykiuose bus daug žaismingumo, pasitikėjimo, meilės, praregėjimų ir džiaugsmo. Ir tai yra žmogaus kelio esmė- išmokti gyventi tokiuose santykiuose.

Kada mums dėl kažkokių priežasčių tokių santykių sukurti neišeina, mes kartais pradedame šio džiaugsmo, srovės, žaismingumo, meilės ir praregėjimo ieškoti dvasinėse praktikose. 1960 metais jūs į amerikiečių psichoterapeutų kasdienybę įvedėte terminą „dvasinis vengimas“. Ką tai reiškia?

„Dvasinis vengimas“- tai kompensacijos forma. Daugumoje tradicijų dvasinis kelias numato, kad jūs vienu ar kitu būdų nugalėsite Ego ir jo prisirišimus. Suprasite, kad jūs ne mirtingasis kūnas. Žmogiškasis kelias numato, kad jūs tapsite sveika asmenybe, gebančia su kitais žmonėmis kurti sveikus, sąmoningus, pilnus meilės santykius. Dvasinis kelias numato, kad jūs atsiduosite Vieniui, Dievui ir pilnai atsisakysite savo nepriklausomo egzistavimo ir santykių. Tačiau dėl to, kad kaip taisyklė žmonės išgyvena ir dvasinę, ir psichologinė kančią, o vieno nuo kito atskirti nesugeba, dažnai bando psichologinės kančios problemą išspręsti dvasinėmis praktikomis.

Ši priešlaikinė transedencija- bandymas išvengti sunkumų, susijusių su neišspręstomis emocinėmis problemomis, vietoj to, kad jas priimti su jomis susitaikyti. Žmonės jaučiasi nemylimi ir nelaimingi, todėl ieško paguodos dvasinėse praktikose. Dvasinis vengimas, tai bandymas dvasinės praktikos pagalba išgydyti psichologinį skausmą. Ir, deja, tai neįmanoma.

Tai gali nutikti su bet kuo, nepriklausomai nuo dvasinės tradicijos?

Pirmą kartą aš šią tendenciją pastebėjau amerikiečių budistiniuose sambūriuose. Tie žmonės, kurie jautėsi santykiuose pažeidžiami ir buvo nepasiruošę pažvelgti į savo vidinius konfliktus, pradėdavo medituoti į tuštumą ir tvirtinti, kad Ego yra iliuzija ir jiems nereikia santykių, nes jie nenori prisirišimų. Jiems meditacija tapdavo dvasinio vengimo forma. Tai buvo būdas nebejausti.Vienas indų dvasinis mokytojas pasake, kad „idealizmas- tai prievartos atmaina“. Tai gilus pastebėjimas.

Rusija- krikščioniška šalis, o krikščionys labai akcentuoja santykius ir meilę. Tačiau, jei jūs pastebite, kad einate į cerkvę dėl to, kad ten šventikas, kuris jūsų klauso ir supranta, o namie problemos, su kuriomis jųs nesusitvarkote, tai taip pat gali būti dvasinio vengimo atmaina. Nors mums reikėtų būti atsargiais apibūdinimais.

Bet koks jausmas- tai atvirumas realybei. Mano požiūriu tam, kad toks atvirumas būtų įmanomas, būtini trys komponentai- dvasinė praktika, psichoterapija ir darbas su kūnu. Ir tada žmogus tampa pilnai įsikūnijusia, pilnai savame kūne esančia dvasine būtybe. Ir tam, mano nuomone, skirta dvasinių praktikų ateitis- išmokinti žmones būti čia ir dabar jų kasdienybėje, jų šeimose, jų santykiuose.

Knygoje „Širdies kelionė“ jūs rašote apie tai, kad meilės santykiai gali tapti šiuolaikinių žmonių dvasio kelio atmaina...

Pradine bet kokio kelio paieška tampa suvokimas, kad jums kažko trūksta. Jūs norite rasti, gauti tai, ko jumyse nėra. Jei jūsų santykiai jus pilnai tenkina, tuomet jums vargu ar tai pasirodys įdomu. Tačiau jei jūs jaučiate kažkokį trūkumą, jūs galite savo santykius paversti pabudimo keliu. Tai santykiams suteiks naujos prasmės. Jei anksčiau socialinės, religinės ar politinės institucijos aktyviai palaikė šeimos instituciją, tai šiandien išlaikyti santykius labai sunku.

Kodėl sunku? Kas pasikeitė?

Tradicinė santuoka buvo grindžiama tuo, kad ji vykdė tam tikras socialines funkcijas. O šiandien dauguma žmonių santuoką grindžia jausmais. Tais pačiais jausmais, kurių jie beveik nežino ir dažnai bijo sutikti. Be to, bet kokie jausmai yra kintantys, tai jausmų prigimtis.

Yra labai gražus graikų mitas apie Erosą ir Psichę. Erosas tampa Psichės meilužiu ir ateina pas ją naktimis su iškelta sąlygą, kad ji nesistengs pamatyti jo veido dienos šviesoje. Ir kažkurį laiką viskas sekasi gerai. Tačiau vėliau Psichei ima kilti smalsumas, ir vieną kartą, kad pamatytų Erosą,  ji staiga uždega šviesą. Jis nuskrenda ir jai reikia praeiti daug išbandymų, kad vėl jį rasti ir susijungti su juo dienos šviesoje. Šis mitas nurodo i vakarų civilizacijos pagrindinę įtampą tarp sąmonės (Psichės) ir romantinės meilės (Eroso). Tradicinė vakarų santuoka amžiais gyveno tamsoje. Tačiau 20 amžiuje sąmonės augimas tapo ta šviesa, kuri buvo staiga įžiebta. Dabar visiems reikia praeiti daug išbandymų iki mes išmoksime mylėti vienas kitą sąmoningai dienos šviesoje. Todėl šiandien, jei jūs norite išlaikyti gyvus, augančius santykius, jums reikia rasti naują prasmę. Pavyzdžiui, paversti juos dvasiniu keliu. Tiesa, jūs turite būti tam pasiruošę, nes, kaip ir dvasinis kelias, tai kelias ilgas kaip gyvenimas.

Kaip tai padaryti?

Pirmiausia, jums reikia panorėti susitikti su savo partneriu kuriame nors gilesniame lygyje. Pora turi būti pasiruošusi sau atsakyti: kodėl ir kam mes esame kartu? Ar mes norime gauti tik malonumą, ar augti? Jei mes norime augti, ar mes pasiruoše savo santykius paversti alcheminiu indu, kuriame viskas, kas nėra sąmoninga, tvirtai mumyse užmūryta, gali pasireikšti ir transformuotis? Ir ar mes pasiruošę kurstyti po šiuo indu ugnį? Nes tiktai mūsų santykių karštis gali iš tiesų aktyvuoti šį transformacijos procesą. Pyktis, skausmas, pavydas, neapykanta- visos šios emocijos turi būti patalpintos į indą, priimtos ir pripažintos. Tai gali būti skausminga, neįprasta, skatinti konfliktus, ir tam mes turime buti pasiruošę. Tai tinka ne visom porom. Tai didžiulis, neįtikėtinas žingsnis. Tačiau tik taip šiandien galima išsaugoti gyvus santykius. Ir vieną dieną jūs suprasite, kad jei jūs galite pilnai atsiverti savo partneriui, jūs galite atsiverti Visatai. Ir tada bet kokie jūsų meilės santykiai jums taps jūsų ne tik augimo keliu, bet ir prabudimo keliu. O juk būtent tai yra mūsų kaip žmonių misija šioje planetoje- tapti tobulais indais sielai, ir veikti su juo išvien ir šeimoje, ir darbe, visur.

Paimta iš čia: 

https://vnimatelnost.com/2013/06/20/%D0%B4%D0%B6%D0%BE%D0%BD-%D1%83%D1%8D%D0%BB%D0%B2%D1%83%D0%B4-%D0%B2%D0%B0%D1%88%D0%B8-%D0%BE%D1%82%D0%BD%D0%BE%D1%88%D0%B5%D0%BD%D0%B8%D1%8F-%D0%BC%D0%BE%D0%B3%D1%83%D1%82-%D1%81%D1%82%D0%B0%D1%82/

Vertė Laura Celo

Teosofija: Šviesa kelyje

Tai nepaprasta knyga. Pasaulis apie ją plačiai sužinojo tada, kai ją užrašė ir paskelbė J.P.Blavatskaja – viena iš Teosofijos draugijos įkūrėjų XIX a. pabaigoje bei M.Kolinz.

Tai dvasinis traktatas, skirtas žmonėms, iš tikro ieškantiems dvasinio kelio. Ne visai tiems, kurie žaidžia dvasinius ieškojimus ir leidžia laiką pokalbiuose apie dvasingumą prie arbatos puodelio. Tiems, kurie dirba su savimi, tiems, kurių širdies ugnis įsidega vis ryškiau. Ir jie žengia į šią išgryninančią ugnį visa savo esybe. Tokie šiame tekste atras gaires, paramą ir paskatinimą.

Kiekvienas pasiims tiek, kiek tuo metu leidžia jo jėgos, jo suvokimas. Kiekvienas ieškotojas čia ras savo dvasios perlą, kuris jam galės pasitarnauti kaip pagalba Kelyje.

***

Taisyklės šios įrėžtos visiems mokiniams – priimk jas.

 Prieš tai, kai akys pamatys, jos turi tapti nepasiekiamos ašaroms. Prieš tai, kai ausys išgirs, jos turi prarasti savo jautrumą. Prieš tai, kai balsas galės kalbėti Mokytojams esant, jis turės netekti gebėjimo skaudinti. Prieš tai, kai siela galės stoti prieš Mokytoją, jos pėdos turės būti apiplautos širdies krauju.

 1. Išrauk iš savęs puikybę.

2. Išrauk norą gyventi.

3. Išrauk norą linksmintis.

4. Ir darbuokis, kaip dirba ambicingieji.

 Garbink Gyvenimą, kaip jį garbina tie, kurie trokšta gyventi. Būk laimingas, kaip laimingi tie, kurie gyvena laimei. Ieškok savyje blogio šaknies ir ją išrauk. Ji gyva ir rezga vaisius ištikimo mokinio širdyje lygiai taip pat, kaip ir širdyje, norų pripildytoje.

 Tik stiprus gali ją išravėti. Silpnas turi sulaukti, kol ji prinoks, duos vaisių ir pati numirs. Šis ūglys gyvuoja ir skleidžiasi per daugelį amžių. Jis pražįsta, kai žmogus praeina per savo nesuskaičiuojamus gyvenimus. Tas, kuris nori žengti galios keliu, turi išrauti tą dalyką iš savos širdies. Ir tada širdis ima plūsti krauju, ir visas gyvenimas pasirodo, lyg sugriautas. Šį išbandymą būtina išlaikyti: jis gali ateiti pirmame sunkumų kupinų laiptų, vedančių į (dvasinį) gyvenimą, laiptelyje, ir jis gali ateiti tik pabaigoje.

 Tačiau prisimink, mokiny, kad jis turi būti ištvertas ir surink tam visas savo sielos jėgas. Gyvenk ne dabartyje ir ne ateityje, gyvenk tik Amžinybėje. Ten – šis gausiai besiskleidžiantis ūglys pražįsti negali: jis žūva amžinojo suvokimo aplinkoje.

 5. Išrauk iš savęs atskirumo jausmą.

6. Išrauk norą jausti.

7. Išrauk troškimą augti (tobulėti).

8. Ir pasilik vienišu, nes niekas, kas įkūnyta, niekas, kas suvokia save atskiru; niekas, išskyrus Amžinąjį negali tau padėti.

 Stebėk savo pojūčius ir mokykis iš jų, nes taip prasideda savęs pažinimas; ir stok tvirtai ant pirmojo (suvokimo) kopėčių laiptelio.

 Išauk, kaip auga gėlelė, nesąmoningai, tačiau su karštu troškimu atverti savo sielą dangui. Tad reikia veržtis pirmyn, kad atvertum savo sielą Amžinybei. Amžinybė turi išskleisti tavo galias ir grožį, o ne norą išaugti. Pirmu atveju, tu vystysiesi švaros perpildytas; antru – jėgos tavo bus sukaustytos galingos aistros asmeniniam augimui.

 9. Siek tik to, kas tavo viduje.

10. Siek tik to, kas nepasiekiama.

 11. Nes tavo viduje yra pasaulio šviesa, vienatos šviesa, kuri turi šviesti kelyje. Jei tu negali pamatyti jos savo viduje – beprasmiška ieškoti jos kitoje vietoje. Ji – ne tavyje, nes pasiekęs ją, tu prarasi save. Ji nepasiekiama, nes amžinai juda atsitraukdama. Tu įeisi į šviesą, tačiau niekada nepaliesi Liepsnos.

 12. Siek galios karštai.

13. Siek pasaulio aistringai.

14. Siek valdyti viską.

 15. Tačiau valdymas šis turi priklausyti tik tyrai sielai, iš to seka, visoms tyroms sieloms lygia dalimi, būvojant vienatos dalimi, kuomet ji žengs į vienovę. Troškimas šiam turėjimui, kuris gali tarpti tyroje sieloje, kad galėtų ji surinkti brangenybes tai gyvenimo dvasiai, kuri įžengė į vienovę, kuri ir yra tavo tikrasis Aš. Pasaulis, kurio tu turi siekti, yra tas niekuo nesutrikdomas, šventasis pasaulis, kuriame siela auga, kaip šventoji gėlelė ramiuose įlankos vandenyse. Ir ta galia, kurios mokinys turi siekti, suteikia jam menkystės pavidalą minios akyse.

 16. Ieškok kelio.

17. Ieškok kelio, atsitraukdamas vis giliau į save.

18. Ieškok kelio, žengdamas drąsiai išorėn.

 19. Neieškok jo viename aiškiame kelyje. Kiekvienam žmogui yra savas kelias, kuris rodos labiausiai trokštamu. Tačiau pasiekti „kelią“ negalima vien tik teisuolio gyvenimu, arba vien dvasine kontempliacija, arba karštu veržimuisi pirmyn, atsidavusiu darbu arba stropia gyvenimo stebėsena. Visa tai atskirai paėmus pastūmės mokinį tik per vieną laiptelį.

 Visi laipteliai turi būti praeiti iki pat kopėčių viršaus. Žmonių ydos: viena po kitos, jas įveikiant, tampa nueitais laipteliais. Žmonių dorybės – tai pat žingsniai pirmyn, be kurių negalima apsieiti. Tačiau jei pastarieji sukuria švarią aplinką ir laimingą ateitį, jie yra bergždi paėmus atskirai: visa žmogaus prigimtis turi praeiti per darbo (su savimi) žaizdrą, jei yra pasiryžimas žengti į Kelią.

 Kiekvienas žmogus iš tiesų yra pats sau kelias. Tačiau tik tuomet, kai jis tvirtai įvaldo savo asmenybę bei savo pabudintos dvasinės valios jėgą, kai pripažįsta, jog asmenybė tai ne jis pats, o tas įrankis, kurį jis pats – milžiniško darbo – pagalba sukūrė savam naudojimui ir kurio pagalba, palaipsniui vystydamas savo sąmonę, jis pasieks gyvenimą virš asmeniškumo. Kuomet jis sužinos, kad tik tam būtavoja (egzistuoja) jo keistas ir sudėtingas, atskiras gyvenimas, tik tuomet jis Kelyje.

 Ieškok kelio, panirdamas į paslaptingas ir šviesą nešančias savo paties šventosios esmės gilumas. Ieškok jo, praeidamas įvairius išbandymus, panaudok tam reikalui visus savo pojūčius, kad suvoktum asmenybės augimą ir jį pažintum, kad suprastum savo artimo – tokios pat Dieviškosios dalelės, kaip ir tu, praeinančios savus išbandymus šalia tavęs – tamsumas ir grožį.

 Ieškok kelio, tirdamas būties dėsningumus, gamtos dėsnius ir amžinojo gyvenimo už mirties riboženklių, įstatymus: ir ieškok jo giliai, nulenkdamas sielą savo prieš spindinčią žvaigždę, kuri dega jo gilumose.

 Tuomet, kai tu sąmonėsi ir nusilenksi, žvaigždės šviesa įsidegs vis skaisčiau. Tuomet tu patirsi, kad kelio pradžia yra atrasta. O kuomet tu pasieksi jo pabaigą, ta šviesa netikėtai pavirs beribiu švytėjimu.

 20. Siek, kad gėlelė pražystų tyloje, kuri seka po griaustinio: ne anksčiau.

 Ji augs, kils, leis ūglius, lapus ir pumpurus, – kol griaudi griaustinis, kol tęsiasi kova. Tačiau ne anksčiau, nei visas žmogaus individualumas ištirps ir išgaruos, ne anksčiau, nei jį sugers tas dieviškumas, kuris sukūrė jį kaip paprastą įrankį ypač svarbiems išbandymams, ne anksčiau, nei visa žmogaus prigimtis paklus savo Aukščiausiajam Aš, – ne anksčiau nei tada – gali išsiskleisti gėlelė.

 Tuomet stos tyla, panaši į tą, kuri tropikų šalyse seka paskui praskriejusią liūtį, kai gamta pradeda veikti tokiu greičiu, jog galima pamatyti tą jos kūrybą. Tokia tyla stos ir iškamuotai sielai. Ir gilioje tyloje įvyks tas paslaptingas „kažkas“, ir tai aiškiai parodys, jog kelias surastas.

 Vadink jį kokiais tik nori vardais, tai – balsas, kalbantis ten, kur nėra kam kalbėti, tai pasiuntinys be skvarmos (formos) ir turinio, tai – išsiskleidusi tavosios sielos gėlelė. To negalima išreikšti jokiais palyginimais. Tačiau galima jausti, trokšti, siekti to – gal būt net audrai siaučiant. Ši tyla gali trukti tik akimirką, o gali išsitęsti šimtmečius. Tačiau ir jai ateis pabaiga. Ir vis tik jos jėgą tu nusineši su savimi. Vėl ir vėl kova turi būti atlaikyta ir laimėta. Gamta gali nurimti tik laikinai.

 Visa, kas pasakyta – pirmosios iš taisyklių, įbrėžtų ant Pažinimo Šventyklos sienų.

Prašantys – gaus.

Siekiantys perskaityti – perskaitys.

Trokštantys žinoti – sužinos.

TEBŪNIE JUMS RAMYBĖ

 J.P.Blavatskaja „Auksinių taisyklių knyga“.

Paimta iš čia: http://www.yogi.lt/knygos/sviesa-kelyje/

Džidu Krišnamurtis: esminis apsisprendimas

Dvasinis Mokytojas Džidu Krišnamurtis būdamas dar mažu berniuku, buvo pastebėtas vieno iš Teosofijos draugijos vadovų Čarlzo Ledbiterio. Pamatęs berniuko aurą, teosofas teigė, kad ji nuostabiai švari ir tobula. Vėliau D.Krišnamurtis teosofų atpažintas būsimojo Pasaulio Mokytojo, Maitrėjos nusileidimo į žemę tarpininku. Teosofijos draugija, vadovaujama Ani Bezant, specialiai jam įkūrė „Ry
tų žvaigždės Ordiną“. Ši dvasinė organizacija tapo gausi ir turtinga bei plačiai žinoma.

Tačiau vėliau D.Krišnamurtis nusprendė paleisti organizaciją, įkurtą specialiai jam. Jis šitaip kreipėsi į savo sekėjus:

„Šįryt mes aptarsime Ordino paleidimą. Daugelis džiaugsis, kiti nuliūs. Tačiau tai ne džiaugsmo ar liūdesio klausimas, tai neišvengiama, ir aš paaiškinsiu kodėl.

Jūs, galimai prisimenate pasakojimą apie tai, kaip nelabasis ir jo draugas, vaikštinėdami priekyje pamatė žmogų, kuris pasilenkė, kažką pakėlė nuo žemės, įdėmiai perskaitė ir pasidėjo į kišenę.

„Ką jis čia rado?“ – paklausė draugas. „Jis surado Tiesą“ – atsakė velnias. „Tavęs ateityje laukia dideli nemalonumai“ – susikrimto jo draugas. „Viskas bus gerai“ – šyptelėjo velnias. – „Aš jam suteiksiu galimybę šios Tiesos pagrindu sukurti organizaciją`“.

Tiesa – tai neišvaikščiota žemė, ir jūs negalėsite priartėti prie jos, sekdami vieną ar kitą religiją arba sektą. Tiesa, būdama beribė ir be priežasties, nepasiekiama kažkokio kelio pagalba ir negali būti organizuota. Iš to seka, kad jokia organizacija neturi teisės būti kuriama tam, kad vesti žmones į Tiesą arba versti juos eiti…

Tikėjimas yra ypač asmeniškas klausimas ir jūs negalite ir neturite jo organizuoti. Jeigu jūs visgi imtumėtės tai daryti, tikėjimas taptų mirusiu, sausu, jis pavirstų į credo, į sektą, religiją, kuri būtų įperšama kitiems. Tai taptų tuo, kuo ir bandoma dabar užsiimti visame pasaulyje. Tiesa tampa vis banalesnė ir nuleidžiama iki pasilinksminimo, iki lygmens tų, kurie yra silpni ir tik kartais pajaučia dvasingumo ilgesį. Tiesos negalima nuleisti žemyn. Atvirkščiai, asmuo turi atlikti pastangas, kad užaugti iki jos. Jūs negalite nuleisti aukštikalnių viršūnę į slėnius. Kad įkoptum į viršūnę, jūs turite palikti slėnį, ropoti uolomis, nebojant pavojingų užtvarų.

Reikia eiti į Tiesą, ji negali būti „kiek nuleista“ jums arba organizuota. Pagrindinis organizacijų darbas – tai palaikyti susidomėjimą idėjomis. Tačiau organizacijos gali pagimdyti tik susidomėjimą be priežasties. Susidomėjimas, kuris nėra gimęs iš meilės Tiesai ir negyvuoja vardan Tiesos, tačiau gimęs organizacijos įtakoje, neturi jokios vertės. Organizacija tampa struktūra, prie kurios jos nariai visada gali prisitaikyti. Jie jau nesiveržia į Tiesą, nekyla į viršūnes, tačiau organizuoja sau patogią nišą, į kurią save patalpina arba leidžia tai padaryti organizacijai, tikėdamiesi, kad ji per tai atves juos į Tiesą.

Aš turiu tik vieną tikslą: išlaisvinti žmogų, pašaukti jį savo laisvei, padėti jam išsiveržti iš visų apribojimų, nes tik tai suteiks jam amžiną laimę ir neapribotą savęs paties pažinimą. Kadangi aš pats esu laisvas, neapribotas ir esantis vienovėje…, aš trokštu tų, kurie siekia mane suprasti, kad taptų laisvais, o ne sektų manimi ir nekurtų iš manęs eilinio narvo, tapsiančio religija arba sekta.

Šie žmonės turėtų būti laisvi nuo visų baimių: nuo religijos baimės, nuo paskutinio Teismo dienos baimės, nuo baimės mylėti, nuo mirties baimės, nuo baimės prieš patį gyvenimą, Aš darau tai dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių dailininkas tapo paveikslą: dailė – tai jo džiaugsmas, jo saviraiška, jo meilė ir jo laimė. Todėl jis ir piešia, o ne todėl, jog nori kažką iš kažko…

Aš nenoriu, kad jūs sutiktumėte su manimi, aš nenoriu, kad jūs sektumėte paskui mane, aš noriu, kad jūs suvoktumėte tai, apie ką kalbu…

Jūs norite turėti savo pačių Dievus – naujus Dievus vietoje senųjų, naujas religijas senųjų vietoje, naujas formas vietoje senųjų. Tačiau jos visos vienodai bevertės, visos jos yra kliūtimis, apribojimais, ramentais. Vietoje senųjų dvasinių hierarchijų jūs įvedėte naujas, senųjų ceremonijų vietoje – naujas. Jūs visi savo dvasingume priklausote nuo kažko išorėje, savo laimėje nuo kažko, savo nušvitime – nuo dar kažko…

Jūs turite visa tai atmesti ir ieškoti nušvitimo, džiaugsmo, švaros ir nepažeidžiamybės savo viduje. Tačiau tam ryšis nedaugelis.

Mano tikslas – padaryti žmogų laisvu, nes aš pareiškiu, jog tik dvasingumas yra ta mūsų nepažeidžiamybė, kuri yra amžina, kuri yra pusiausvyra tarp suvokimo ir meilės. Tai absoliuti Tiesa, kuri yra pati Gyvata. Todėl aš siekiu padaryti žmogų laisvu, džiaugsmingu, kaip paukštį atvirame danguje, neapsunkintą, nepriklausomą, kupiną ekstazės šioje laisvėje.

Ir aš, kuriam jūs buvot ruošiami aštuoniolika metų, dabar sakau, kad jūs turite būti laisvi nuo visų narvų, laisvi nuo jūsų sunkumų, jūsų išsisukinėjimų. Šiam išsilaisvinimui jums neprireiks organizacijos, įsteigtos remiantis dvasiniu tikėjimu. Silpniesiems ieškant Tiesos nepadės jokia organizacija, nes Tiesa glūdi kiekviename iš mūsų, ji ne ten kažkur toli arba arti: ji čia visada. Organizacijos yra neįgalios kažkam suteikti laisvę… Niekas išorėje nepadarys jūsų laisvais. Yra tokia idėja, jog tam tikras žmonių ratas valdo raktą nuo Laimės Karalijos. Tokių žmonių nėra. Niekas neturi valdžios laikyti šį raktą. Šis raktas – jūsų pačių esmė, kurios atgajoje, apsivalyme ir nepažeidžiamybėje ir yra Amžinybės Karalystė. Visa tai galima rasti tik savo paties viduje…

Mano vienintelis rūpestis – absoliutus ir besąlyginis žmogaus išsilaisvinimas.“

Džidu Krišnamurtis, 1929 metų rugpjūčio 2 diena.

Toks buvo D.Krišnamurčio apsisprendimas, kurio jis laikėsi iki savo dienų šioje žemėje pabaigos. Jis šitaip kalbėjo:

„Bet kokios rūšies autoritetas, ypač mąstymo ir suvokimo srityje – savo esme yra ypatingai griaunantis, ydingas dalykas. Lyderiai naikina savo sekėjus, o sekėjai – lyderius. Jūs turite būti savo paties mokytojais ir savo paties mokiniais. Jūs turite abejoti viskuo, ką žmonės laiko vertingu ir būtinu. (…) Suvokę, jog negalime pasikliauti jokiu išoriniu autoritetu … tuomet atsiranda dar didesnis sunkumas – atsisakyti savo paties vidinio autoriteto, mūsų pačių specifinių patirčių ir sukauptų nuomonių, žinių, idėjų ir idealų autoriteto“.

Tai, apie ką kalbėjo D.Krišnamurtis, dera suvokti plačiu ir laisvu vidiniu žvilgsniu. Jis nekvietė nei kurti organizacijų, nei jų griauti. Jis kvietė suprasti, kad Suvokimas gimsta žmoguje, kaip asmeninė patirtis, gimstanti tyloje ir iš tylos. Tam nebūtinos išorinės hierarchijos, autoritetai, tik švari širdis ir pasiryžimas kopti į viršūnę.

Šiais laikais ši žinia yra ne mažiau aktuali, nei praėjusiame šimtmetyje: viskas dabar vyksta ypatingai greitai. Jei dvasinė organizacija buvo įkurta, kaip sakė D.Krišnamurtis ne „iš meilės Tiesai“ – ji greit tampa negyvu kūnu, prikaišiotų dogmų, taisyklių ir pasididžiavimo savo išskirtinumu.

Jau pats toks užgimimas yra pabaigos pradžia… Kaip taisyklė, šių laikų sparčiai besimainančiame pasaulyje organizacijos be pamatų išnyksta taip, kaip ir buvo sukurtos.

Naujosios epochos organizacijos neturės išorinių hierarchijų ir struktūrų. Remdamosi vidiniu-dvasiniu narių (be narystės) suvokimu, jos padės žmogui ieškoti ir atrasti Tiesą bendraminčių būryje. Kam iš viso reikalinga ši kaimynystė? Tam, kad žmogus gimsta ir gyvena ne vienas, jis – sociali būtybė. Ir asmuo gali jautis geriau, būdamas panašių į save aplinkoje. Čia jis gali augti, vystytis ir laisvėti. Tokia organizacija – tai daugiau dvasinė bendrystė, nei konkreti vieta ar skvarma (forma).

Tik laisvai tekantis vanduo išlieka švarus ir tyras. O Suvokimas kyla aukštyn.

R.G.Narajanas

paimta iš čia: http://www.yogi.lt/straipsniai/dzidu-krisnamurtis-esminis-apsisprendimas/

Apie dvasinę imitaciją ir jaukias stoteles

Kai aš bendrauju su žmonėmis, kurie save laiko einančiais dvasiniu keliu, beveik kiekvieną kartą matau vienas ir tas pačias numylėtas stoteles, kuriose jie sėdėdami įsivaizduoja savo kelią. Sustoti lengva. Tiek lengva, kad dauguma dvasinių iškotojų jaukiai įsikūrę stotelėje pavadinimu „Šiuolaikinis dvasingumas“ net nepradėjo savo kelio. O jau šioje stotelėje yra visko ko tik širdis geidžia.

Štai ilga eilė nušvitusių Mokytojų ir Guru su dar ilgesnėmis eilėmis savo pasekėjų. Štai šventraščių ir geriausių apsišvietusių žmonijos atstovų tekstų biblioteka. Štai susuktose pozose jogų grupė, ir štai laisvas kilimėlis, kuris laukia tavęs už vidutinę kainą. Šalia palaimingais veidais ekstazėje gieda mantras ir sukasi ekstatinime šokyje žmonės. O štai čia, paragavę kažkokio egzotinio gėrimo, arba pakramtę stebuklingo grybo, galima patirti aukščiausių mistinių išgyvenimų. O ten, netoliese, išsirikiavo visa eilė ašramų, nuo kurių dvelkia tyla ir ramybė. Ir dar iš visų pusių tave kviečia, siūlo arbatų ceremonijas, meditacijų ir kvėpavimo technikas, kovinių menų paslaptis, energetinius kompleksus, magiškus metodus, šamaniškus ritualus, senovinius artefaktus ir dvasinę atributiką kiekvieno skoniui... uch... visko ir neišvardinsi.

Nuodėmė čia nepasilikti- štai koks gausus pasirinkimas. O ir paklausą žinoma turi. O jei paklausa didelė ir žmonės iš ten išeina degančiomis akimis, reiškia reikalas geras ir reikia pabandyti, taip juk? Teisinga logika?

Štai todėl žmonės ir užstringa šioje stotelėje. Jie vadovaujasi vartotojiškos epochos logika, kurioje ant prekystalio išstatytas net dvasingumas. Iš štai vartotojai vaikšto iš skyriaus į skyrių rinkdamiesi sau įvairius dvasiškai pažengusiųjų ieškotojų apdarus. O po to rodo vienas kitam, kaip trofėjus, tai, ką įsigijo dvasiniame prekybos centre.

Manote aš esu prieš tai, ką išvardinau? Ne. Ne prieš. Reikalas yra visai ne tame, ką aš išvardinau. Viskas duryse. Kaip aš galiu būti prieš duris? Jei tu žinai link ko eini, tuomet tai yra tai, pro kur tu kai kada praeini eidamas link savo tikslo, o jei nežinai, tuomet tai tik vaikščiojimas pro skirtingas žymias gerai prasukto dvasinio turistinio maršruto vietas su joms skirtais dvasiniais komentarais. O dvasinis turizmas šiais laikais labai populiarus.

Dvasinis turizmas

Kai kurios dvasinės tradicijos pirmąjį dvasinio kelio etapą lygina su bitės gyvenimu.Iš esmės tai dar nėra pats kelias, tik preliudija. Bitė skraido nuo gėlės prie gėlės ir skanauja jų žiedadulkes. Taip ir dvasinis ieškotojas susipažysta su skirtingais požiūriais, religinėmis kryptimis, filosofinėmis įžvalgomis, praktikomis, konkrečiais žinių nešėjais ir būsenomis. Laukiama, kad dvasinis ieškotojas kažkuriame etape bent jau teoriškai išsiaiškins pagrindinius klausimus, supras dvasinio kelio tikslą, kokie jo asmeniniai polinkiai ir kokia iš išbandytų atšakų jam artimiausia. Šis etapas gali tęstis kelerius metus, ir jiems baigusis dvasinis ieškotojas kaip bitė grįžta į avilį tam, kad išvirškinti suvalgytas žiedadulkes ir pradėti duoti medų. Grįžimas į avilį- tai išorinių paieškų sustabdymas, aktyvaus informacijos ir patirties kaupimo baigimas, ir pradėjimas virškinti visko, kas sukaupta praeityje. Tai- kelio pradžia.

Tačiau ką aš matau? Aš matau, kad nepasotinamos bitutės visą gyvenimą nepaliaujamai skraido taip ir negrįždamos į avilį, taip ir nepradėdamos virškinimo proceso ir taip ir nepradėdamos išskirti medų. Štai kas yra dvasinis turizmas.

Tikslas

Labai retai galima sutikti žmogų, kuris pasistengė sąžiningai sau atsakyti į klausimus apie viso to, ką jis veikia gyvenimo, kurį laiko dvasiniu, sferoje, tikslą. Kam visa tai? Koks galutinis tikslas? Kas turi būti viską susumavus?

99% atvejų po šiuo klausimu dažniausiai slepiasi vienas ir tas pats atsakymas. Jis maskuojamas dvasiniais terminais ir pakylėtomis formuluotėmis, tačiau sąžiningai peržiūrėjus ten vienas ir tas pats. Dažnai žmonės kalba apie dvasinį pabudimą ir išsilaisvinimą, o galvoje turi laimę, palaimą, harmoniją, ekstazę, galią, ramybę, pripažinimą, nušvitusio mokytojo rolę ir panašiai. Jei pažiūrėti sąžiningai, tai visa tai užslėptas malonumo įsivaizdavimas. Malonumas suvyniotas į dvasingumo popierėlį.

Aplamai visi malonumo supratimai glūdi mūsų praeities patirtyje, taigi, jei tikslas- malonumas, tuomet tu visada turėsi reikalą tik su savo praeities fragmentais įvairiose jos kombinacijose. Kartais keistose ir mistinėse kombinacijose, tačiau ....

Žinok, kad šis pasaulis patenkina visus poreikius be išimčių. Taip jis surėdytas. Ir jei pasaulyje yra tokia padėtis, kad dvasinių ieškotojų milijonai, o pabudusių būtybių vienetai, tai išvada paprasta: jie nenori prabusti, jie nori kažko kito. Ir tas kita maskuojasi po dvasingumu.

Mokytojai ir Guru

Šiuolaikiniam dvasiniam ieškotojui geriausias Mokytojas- tai miręs Mokytojas. Aš nejuokauju. Tai faktas, jei žiūrėti į visus dalykus tiesiai. Gyvas Mokytojas- tai grėsmė visiems tavo supratimams, visai netvirtai tavo ego konstrukcijai- koncepcijoms, teorijoms, mąstymui ir tavo įsivaizduojamai asmenybei. Žodžiu, visam tam melui, kuriuo tu užsidengi nuo gyvenimo.

Todėl šiuolaikiniams ieškotojams patinka praeities Mokytojai, arba tie Mokytojai, kurie yra pakankamai toli nuo jų. Jie negresia jų saugumui ir pilnai atitinka jų isivaizdavimus ir fantazijas apie dvasinį kelią. Tokius Mokytojus galima už akių mylėti, jais galima žavėtis ir periodiškai cituoti jų žodžius. Jie neišeis iš nirvanos tam, kad tiesos kumščiu užvažiuoti į tavo įsivazduojamos asmenybės žandikaulį. O juk panašiai tuo ir užsiima tikrasis Mokytojas. Gyvas Mokytojas. Tas, kuriam tu gali užduoti savo svarbų klausimą, ir prie kurio tu gali prieiti pakankamai arti, kad vieną kartą išnykti.

Dauguma tų, kurie ateina pas Mokytoją užduoti savo klausimą (pvz., satsange) galvoja, kad jie atėjo atsakymo, įvardintos problemos sprendimo būdo. Tačiau Mokytojo užduotis kita- atimti iš tavęs tavo klausimus, palikti tave su niekuo- neapsaugotą, atvirą ir pažeidžiamą: be klausimų ir atsakymų, be daugialypių sluoksnių iš idėjų ir koncepcijų. Ir jei tu tai supratai, tuomet, nežiūrint į neišvengiamą diskomfortą, tu prieisi prie jo vis arčiau ir arčiau, kol vieną kartą suprasi, kad Mokytojas ir tu- esate neatskiriami.

Tačiau šiuolaikinis ieškotojas ateina pas Mokytoją tam, kad patvirtinti savo nuomonę ir įsišaknyti joje. O jei taip neįvyksta- jis eina pas kitą. Juk pasirinkimas šiuo metu didelis. Būtinai atsiras tas, kuris švelniai glostys jo pakylėtą supratimą apie patį save, o tuo pačiu didins savo sekėjų gretas.

Vaikščioti į satsangus ir kaip spalvotas sultis gerti per šiaudelį Mokytojus, po to aptariant patiko jis ar ne- tai velniškai keista. Ir taip pat keista vaikščioti nuo vieno Mokytojo prie kito, maišant gėrimus kaip kokteilį.

Galbūt tau kyla klausimas: ar būtinas Mokytojas pabudimo kelyje? Į šį klausimą mano atsakymas aiškus: taip, Mokytojas reikalingas. Bet iš pradžių suprask tai: tikrasis mokytojas- tai pats gyvenimas. Jis pirmasis ir paskutinis mokytojas.

Mistiniai išgyvenimai

Dažnai mistinės patirtys žmonėmis suprantamos kaip neatsiejama dvasinio kelio dalis, todėl dažnai tampa savitiksliu. Tai iš tiesų yra pakaitalas ir kliūtis pabudimo kelyje. Dvasinis pabudimas- tai ne mistinis išgyvenimas, tai aplamai jokia nauja patirtis ir ne sąmonės būsenos pasikeitimas. Pabudimas niekada nesutampa su jo vaizdavimu. Jis panašus į savęs prisiminimą kaip tokio, kuris mato šį sapną, o ne to, kuris sapne kažką veikia. Kaip tokio, kuris egzistavo ir visada egzistuos. Tarp visų apraiškų ir už jų ribų.

Visi išgyvenimai, visos patirtys, visa mistika visose jos apraiškose- tai dalis sapno. Galbūt subtilesniuose sluoksniuose, tačiau vis vien- tai dalis sapno.

Sapnas rutuliojasi tartum kažkokios dramos teatro scenoje pavidalu. Scena- tai įprasto žmogiško supratimo teritorija. Metafizika ir mistika- tai vidinių procesų užkulisai matomi, jei pakeisti įprastą supratimą. O pabudęs egzistavimas- tai neįsitraukęs stebėjimas tiek iš už scenos, tiek ir už užkulisų ribų. Ir žvalgytis į užkulisus dažniausiai būtinybės nėra.

Aš periodiškai girdžiu apie tai, kaip kas nors iš mano sutiktų žmonių pakylėtai pasakoja apie mistinius išgyvenimus, kaip apie kažką reikšmingo. Ir kada jie klausia manęs ką aš apie tai manau, mano akyse nemato jokio susidomėjimo. Aš apie tai kalbu kaip apie kažką įprasto ir nelabai reikšmingo. Ir tai, žinoma, jiems nepatinka.

Tiesiog man jau sunku suprasti kuo viena būsena iš principo geresnė nei kita. Ir man tokiems žmonėms apliejant šaltais žodžiais norisi pasakyti: nusipirk kokių nors psichotropinių medžiagų ir tu lengvai gausi visą puokštę mistinių išgyvenimų. Jei tokie išgyvenimai yra tavo tikslas, tai narkotkai pats greičiausias būdas to pasiekti. Ir dauguma žmonių šiuolaikinio dvasingumo „tūsovkėse“ prisdengdami aukštais žodžiais taip ir daro.

Tačiau, jei būti sąžiningu su savimi, tai matysi, kad po tokių išgyvenimų tavo buvusios reakcijos lieka savo vietose. O būtent tavo reakcijos įprastame gyvenime ir yra tavo pasistūmėjimo rodiklis. Vienintelė nauda, kurią aš galiu pripažinti psichotropinėse patirtyse- tai šiek tiek platesnis supratimas apie save ir pasaulį. Ir tai visa nauda. Jos gali gauti ir gerokai saugesniais būdais. Nors ne, ne visa. Tai taip pat galimybė pamatyti kaip tu prisiriši prie dvasiškai patobulėjusio žmogaus paveikslo. Ir žinok, kad psichotropinių priemonių vartojimas- tai visada šiokia tokia patirtis apmokama kreditu.

Jei tavo tikslas pabudimas, tuomet tau mistiniai potyriai, natūraliai išgyvenami pereinant kažkuriuos etapus- tai tiesiog kelio ženklai. Jie kaip gairės keliuose, pagal kuriuos tu gali suprasti kur esi ir ką daryti toliau. Jei esi vairuotojas, tu juk niekada nedarai kelio ženklų savo važiavimo tikslu, nesustoji prie jų, nevaikštai aplink laikydamas juos kažkuo ypatingu. Tu paprasčiausiai važiuoji toliau ženklo pagalba sužinojęs, kad čia tavęs laukia posūkis, o ten kalnas arba pėsčiųjų perėja.

Dvasinės praktikos

Och... su jomis bėda. Reikia pripažinti, kad su informacijos prieinamumu pas mus atėjo ir paviršutiniškas jos suvokimas.

Visos praktikos ir metodai- tai instrumentai, kaip kastuvas. Jis reikalingas kasti tol, kol neprisikasi iki vandens. Ir kai iškasi šulinį su vandeniu reikia numesti kastuva ir, neatsitraukiant nuo šulinio, gerti iki pilno troškulio numalšinimo. Vietoj to dvasiniai ieškotojai ima tai vieną kastuvą, tai kitą. Ir kasa tai vienoje vietoje, tai kitoje. Kartais aš kai kurių klausiu- kam jie keičia kastuvus arba vietas? Ir kai kurie atsako, kad jam šis kastuvas netinka, arba ten, kur jis kasė, nėra vandens. O aš žiūriu į vietovę, kurioje jis dirbo, ir matau daug negilių duobučių. Ir aš žinau: jei jis savo jėgas skirtų vienai vietai, šulinys jau būtų iškastas. Tuo labiau, kad nėra svarbu kur pradėti kasti- vanduo yra visur, tiesiog kask kol tuo įsitikinsi.

Dvasinė literatūra ir žinios

Gera knyga- tai rodyklė, panašiai kaip nuoroda Internete. Nuorodos užduotis- parodyti ir nukreipti vartotoją į pilną puslapį. Dvasinės literatūros užduotis- nurodyti į skaitytojo žvilgsnio šaltinį ir į galimus dėmesio atitraukimo faktorius.

Ir man dažnai norisi paklausti: kam tu vėl ir vėl skaitai nuorodų tekstus? Kam jas cituoji? Kam tau nuorodų kolekcija? Kam tu skaitai komentarus apie jas?

Klik- tai viskas ko reikia. Eiti ten, kur jos nurodo.

Priešingai visuotinai paplitusiam supratimui aš pasakysiu, kad didžioji žinių dalis nereikalinga. Kartais užtenka vieno nuoširdaus pokalbio ir nedidelio teksto paragrafo kad suformuluoti pačią esmę to, ką tau reikia daryti ir būtent kaip. O toliau- imi kastuvą ir kasi.

Ašramai

Aš pabuvojau daugybėje ašramų, bendravau su daug žmonių, kurie juose reguliariai lankosi. Ir daug kartų aš girėjau tą pačią istoriją. Ji skamba maždaug taip: „Čia, ašrame, gera, ramu, pakylėta, o ten kur aš gyvenu viskas ne taip- triukšminga, žemos energijos ir žmonės aplink ne tie“. Todėl kai kurie iš tokių žmonių vieną kartą viską meta ir apsigyvena šalia ašramo, arba tiesiog jame pačiame.

Ir žinai, ką aš manau? Aš manau, kad tuo dažniausiai žmogaus kelias ir pasibaigia. Grečiausiai dar net ir neprasidėjęs.

Didžioji dauguma mūsų mazgų sumegzti sąlygomis tokio sociumo, kuriame mes praleidome didžiąją gyvenimo dalį. Ir geriausias būdas juos pamatyti ir atrišti- tai pažvelgti į juos tiesiai, neslepiant akių. Jei tie žmonės manęs nuoširdžiai paklaustų kokį aš matau jų sekantį žingsnį, aš atsakyčiau: grįžk namo; susitvarkyk gyvenimą; pasiek to, ko kažkada norėjai, bet vėliau, užslėpęs savo norus kuo giliau, pasidavei; pagerink santykius su tėvais, giminėmis, žmona ar vyru, draugais ir bendradarbiais; apsupk save garbingais žmonėmis. Nebūtinai visi santykiai turi būti artimi, užtenka, kad jie nebūtų destruktyvūs ir į tavo gyvenimo kontekstą tilptų harmonija. Ir štai tuomet, kai tai įvyks, ir vis vien liks kažkokia trauka link kažko, kas yra net už tos pačios harmonijos rėmų ribų- atvažiuok į ašramą. Tuomet tu nebėgsi nuo realybės ir nebejausi tokio kontrasto tarp gyvenimo namie ir gyvenimo ašrame. Ašramas taps tiesiog patogus sprendimas praktinei užduočiai- pavyzdžiui, praeiti intensyvų seminarą (retritą), arba praėjusio etarpo nutraukimui.

Apie mūsų laiką

Aš manau, kad mūsų laikas- tiesiog dovana tam, kas iš tiesų suinteresuotas pabudimui, nes šiuolaikinis sociumas yra toks, kad užtenka gyventi paprastą gyvenimą tankioje visuomenėje tam, kad destruktyvios proto tendencijos nuolat lystų į paviršių. Šiuolaikinė socialinė sistema tam padeda. Ir tai, žinoma, sunku, tačiau labai efektyvu. Taip gyvenimas parodo, kas tave apsunkina, tuo pačiu padėdamas nuo to išsilaisvinti.

Glaudūs santykiai, informacijos prieinamumas, gyvenimo intensyvumas ir net šiuolaikinės visuomenės materialusis vektorius- visa tai puikios greitos brendos sąlygos.

Dar keletas žodžių

Visa aukščiau išdėstyta jokiu būdu nėra kritika. Iš tiesų viskas visada yra savo vietose. Ir šio teksto autorius užlipo ant daug grėblių. Tiesiog kartais toks tekstas gali tapti viso savo judėjimo kurso peržiūros priežastimi.

Tokiu atveju tu tiesiog skaitai ir sąžiningai klausi savęs- ar taip yra mano gyvenime, ar ne? Ir jei tu sąžiningai sau atsakysi į šiuos klausimus, tuomet rastų kvailsyčių kartojimas bus sudėtingas, arba visai neįmanomas. Iš esmės viskas buvo apie tai, kaip nustoti imituoti dvasingumą papuolant į labai gerai užmaskuotus spąstus.

Ir jei tame save pagavai, tuomet paliksi stotelę, kurioje sėdi, pakoreguosi savo tolimesnį judėjimo kursą ir eisi savo keliu.

Versta iš http://www.aum.news/novosti/548-pro-dukhovnuyu-imitatsiyu-i-uyutnye-ostanovki

Vertė Laura Čelo