Apie dvasinę imitaciją ir jaukias stoteles

Kai aš bendrauju su žmonėmis, kurie save laiko einančiais dvasiniu keliu, beveik kiekvieną kartą matau vienas ir tas pačias numylėtas stoteles, kuriose jie sėdėdami įsivaizduoja savo kelią. Sustoti lengva. Tiek lengva, kad dauguma dvasinių iškotojų jaukiai įsikūrę stotelėje pavadinimu „Šiuolaikinis dvasingumas“ net nepradėjo savo kelio. O jau šioje stotelėje yra visko ko tik širdis geidžia.

Štai ilga eilė nušvitusių Mokytojų ir Guru su dar ilgesnėmis eilėmis savo pasekėjų. Štai šventraščių ir geriausių apsišvietusių žmonijos atstovų tekstų biblioteka. Štai susuktose pozose jogų grupė, ir štai laisvas kilimėlis, kuris laukia tavęs už vidutinę kainą. Šalia palaimingais veidais ekstazėje gieda mantras ir sukasi ekstatinime šokyje žmonės. O štai čia, paragavę kažkokio egzotinio gėrimo, arba pakramtę stebuklingo grybo, galima patirti aukščiausių mistinių išgyvenimų. O ten, netoliese, išsirikiavo visa eilė ašramų, nuo kurių dvelkia tyla ir ramybė. Ir dar iš visų pusių tave kviečia, siūlo arbatų ceremonijas, meditacijų ir kvėpavimo technikas, kovinių menų paslaptis, energetinius kompleksus, magiškus metodus, šamaniškus ritualus, senovinius artefaktus ir dvasinę atributiką kiekvieno skoniui... uch... visko ir neišvardinsi.

Nuodėmė čia nepasilikti- štai koks gausus pasirinkimas. O ir paklausą žinoma turi. O jei paklausa didelė ir žmonės iš ten išeina degančiomis akimis, reiškia reikalas geras ir reikia pabandyti, taip juk? Teisinga logika?

Štai todėl žmonės ir užstringa šioje stotelėje. Jie vadovaujasi vartotojiškos epochos logika, kurioje ant prekystalio išstatytas net dvasingumas. Iš štai vartotojai vaikšto iš skyriaus į skyrių rinkdamiesi sau įvairius dvasiškai pažengusiųjų ieškotojų apdarus. O po to rodo vienas kitam, kaip trofėjus, tai, ką įsigijo dvasiniame prekybos centre.

Manote aš esu prieš tai, ką išvardinau? Ne. Ne prieš. Reikalas yra visai ne tame, ką aš išvardinau. Viskas duryse. Kaip aš galiu būti prieš duris? Jei tu žinai link ko eini, tuomet tai yra tai, pro kur tu kai kada praeini eidamas link savo tikslo, o jei nežinai, tuomet tai tik vaikščiojimas pro skirtingas žymias gerai prasukto dvasinio turistinio maršruto vietas su joms skirtais dvasiniais komentarais. O dvasinis turizmas šiais laikais labai populiarus.

Dvasinis turizmas

Kai kurios dvasinės tradicijos pirmąjį dvasinio kelio etapą lygina su bitės gyvenimu.Iš esmės tai dar nėra pats kelias, tik preliudija. Bitė skraido nuo gėlės prie gėlės ir skanauja jų žiedadulkes. Taip ir dvasinis ieškotojas susipažysta su skirtingais požiūriais, religinėmis kryptimis, filosofinėmis įžvalgomis, praktikomis, konkrečiais žinių nešėjais ir būsenomis. Laukiama, kad dvasinis ieškotojas kažkuriame etape bent jau teoriškai išsiaiškins pagrindinius klausimus, supras dvasinio kelio tikslą, kokie jo asmeniniai polinkiai ir kokia iš išbandytų atšakų jam artimiausia. Šis etapas gali tęstis kelerius metus, ir jiems baigusis dvasinis ieškotojas kaip bitė grįžta į avilį tam, kad išvirškinti suvalgytas žiedadulkes ir pradėti duoti medų. Grįžimas į avilį- tai išorinių paieškų sustabdymas, aktyvaus informacijos ir patirties kaupimo baigimas, ir pradėjimas virškinti visko, kas sukaupta praeityje. Tai- kelio pradžia.

Tačiau ką aš matau? Aš matau, kad nepasotinamos bitutės visą gyvenimą nepaliaujamai skraido taip ir negrįždamos į avilį, taip ir nepradėdamos virškinimo proceso ir taip ir nepradėdamos išskirti medų. Štai kas yra dvasinis turizmas.

Tikslas

Labai retai galima sutikti žmogų, kuris pasistengė sąžiningai sau atsakyti į klausimus apie viso to, ką jis veikia gyvenimo, kurį laiko dvasiniu, sferoje, tikslą. Kam visa tai? Koks galutinis tikslas? Kas turi būti viską susumavus?

99% atvejų po šiuo klausimu dažniausiai slepiasi vienas ir tas pats atsakymas. Jis maskuojamas dvasiniais terminais ir pakylėtomis formuluotėmis, tačiau sąžiningai peržiūrėjus ten vienas ir tas pats. Dažnai žmonės kalba apie dvasinį pabudimą ir išsilaisvinimą, o galvoje turi laimę, palaimą, harmoniją, ekstazę, galią, ramybę, pripažinimą, nušvitusio mokytojo rolę ir panašiai. Jei pažiūrėti sąžiningai, tai visa tai užslėptas malonumo įsivaizdavimas. Malonumas suvyniotas į dvasingumo popierėlį.

Aplamai visi malonumo supratimai glūdi mūsų praeities patirtyje, taigi, jei tikslas- malonumas, tuomet tu visada turėsi reikalą tik su savo praeities fragmentais įvairiose jos kombinacijose. Kartais keistose ir mistinėse kombinacijose, tačiau ....

Žinok, kad šis pasaulis patenkina visus poreikius be išimčių. Taip jis surėdytas. Ir jei pasaulyje yra tokia padėtis, kad dvasinių ieškotojų milijonai, o pabudusių būtybių vienetai, tai išvada paprasta: jie nenori prabusti, jie nori kažko kito. Ir tas kita maskuojasi po dvasingumu.

Mokytojai ir Guru

Šiuolaikiniam dvasiniam ieškotojui geriausias Mokytojas- tai miręs Mokytojas. Aš nejuokauju. Tai faktas, jei žiūrėti į visus dalykus tiesiai. Gyvas Mokytojas- tai grėsmė visiems tavo supratimams, visai netvirtai tavo ego konstrukcijai- koncepcijoms, teorijoms, mąstymui ir tavo įsivaizduojamai asmenybei. Žodžiu, visam tam melui, kuriuo tu užsidengi nuo gyvenimo.

Todėl šiuolaikiniams ieškotojams patinka praeities Mokytojai, arba tie Mokytojai, kurie yra pakankamai toli nuo jų. Jie negresia jų saugumui ir pilnai atitinka jų isivaizdavimus ir fantazijas apie dvasinį kelią. Tokius Mokytojus galima už akių mylėti, jais galima žavėtis ir periodiškai cituoti jų žodžius. Jie neišeis iš nirvanos tam, kad tiesos kumščiu užvažiuoti į tavo įsivazduojamos asmenybės žandikaulį. O juk panašiai tuo ir užsiima tikrasis Mokytojas. Gyvas Mokytojas. Tas, kuriam tu gali užduoti savo svarbų klausimą, ir prie kurio tu gali prieiti pakankamai arti, kad vieną kartą išnykti.

Dauguma tų, kurie ateina pas Mokytoją užduoti savo klausimą (pvz., satsange) galvoja, kad jie atėjo atsakymo, įvardintos problemos sprendimo būdo. Tačiau Mokytojo užduotis kita- atimti iš tavęs tavo klausimus, palikti tave su niekuo- neapsaugotą, atvirą ir pažeidžiamą: be klausimų ir atsakymų, be daugialypių sluoksnių iš idėjų ir koncepcijų. Ir jei tu tai supratai, tuomet, nežiūrint į neišvengiamą diskomfortą, tu prieisi prie jo vis arčiau ir arčiau, kol vieną kartą suprasi, kad Mokytojas ir tu- esate neatskiriami.

Tačiau šiuolaikinis ieškotojas ateina pas Mokytoją tam, kad patvirtinti savo nuomonę ir įsišaknyti joje. O jei taip neįvyksta- jis eina pas kitą. Juk pasirinkimas šiuo metu didelis. Būtinai atsiras tas, kuris švelniai glostys jo pakylėtą supratimą apie patį save, o tuo pačiu didins savo sekėjų gretas.

Vaikščioti į satsangus ir kaip spalvotas sultis gerti per šiaudelį Mokytojus, po to aptariant patiko jis ar ne- tai velniškai keista. Ir taip pat keista vaikščioti nuo vieno Mokytojo prie kito, maišant gėrimus kaip kokteilį.

Galbūt tau kyla klausimas: ar būtinas Mokytojas pabudimo kelyje? Į šį klausimą mano atsakymas aiškus: taip, Mokytojas reikalingas. Bet iš pradžių suprask tai: tikrasis mokytojas- tai pats gyvenimas. Jis pirmasis ir paskutinis mokytojas.

Mistiniai išgyvenimai

Dažnai mistinės patirtys žmonėmis suprantamos kaip neatsiejama dvasinio kelio dalis, todėl dažnai tampa savitiksliu. Tai iš tiesų yra pakaitalas ir kliūtis pabudimo kelyje. Dvasinis pabudimas- tai ne mistinis išgyvenimas, tai aplamai jokia nauja patirtis ir ne sąmonės būsenos pasikeitimas. Pabudimas niekada nesutampa su jo vaizdavimu. Jis panašus į savęs prisiminimą kaip tokio, kuris mato šį sapną, o ne to, kuris sapne kažką veikia. Kaip tokio, kuris egzistavo ir visada egzistuos. Tarp visų apraiškų ir už jų ribų.

Visi išgyvenimai, visos patirtys, visa mistika visose jos apraiškose- tai dalis sapno. Galbūt subtilesniuose sluoksniuose, tačiau vis vien- tai dalis sapno.

Sapnas rutuliojasi tartum kažkokios dramos teatro scenoje pavidalu. Scena- tai įprasto žmogiško supratimo teritorija. Metafizika ir mistika- tai vidinių procesų užkulisai matomi, jei pakeisti įprastą supratimą. O pabudęs egzistavimas- tai neįsitraukęs stebėjimas tiek iš už scenos, tiek ir už užkulisų ribų. Ir žvalgytis į užkulisus dažniausiai būtinybės nėra.

Aš periodiškai girdžiu apie tai, kaip kas nors iš mano sutiktų žmonių pakylėtai pasakoja apie mistinius išgyvenimus, kaip apie kažką reikšmingo. Ir kada jie klausia manęs ką aš apie tai manau, mano akyse nemato jokio susidomėjimo. Aš apie tai kalbu kaip apie kažką įprasto ir nelabai reikšmingo. Ir tai, žinoma, jiems nepatinka.

Tiesiog man jau sunku suprasti kuo viena būsena iš principo geresnė nei kita. Ir man tokiems žmonėms apliejant šaltais žodžiais norisi pasakyti: nusipirk kokių nors psichotropinių medžiagų ir tu lengvai gausi visą puokštę mistinių išgyvenimų. Jei tokie išgyvenimai yra tavo tikslas, tai narkotkai pats greičiausias būdas to pasiekti. Ir dauguma žmonių šiuolaikinio dvasingumo „tūsovkėse“ prisdengdami aukštais žodžiais taip ir daro.

Tačiau, jei būti sąžiningu su savimi, tai matysi, kad po tokių išgyvenimų tavo buvusios reakcijos lieka savo vietose. O būtent tavo reakcijos įprastame gyvenime ir yra tavo pasistūmėjimo rodiklis. Vienintelė nauda, kurią aš galiu pripažinti psichotropinėse patirtyse- tai šiek tiek platesnis supratimas apie save ir pasaulį. Ir tai visa nauda. Jos gali gauti ir gerokai saugesniais būdais. Nors ne, ne visa. Tai taip pat galimybė pamatyti kaip tu prisiriši prie dvasiškai patobulėjusio žmogaus paveikslo. Ir žinok, kad psichotropinių priemonių vartojimas- tai visada šiokia tokia patirtis apmokama kreditu.

Jei tavo tikslas pabudimas, tuomet tau mistiniai potyriai, natūraliai išgyvenami pereinant kažkuriuos etapus- tai tiesiog kelio ženklai. Jie kaip gairės keliuose, pagal kuriuos tu gali suprasti kur esi ir ką daryti toliau. Jei esi vairuotojas, tu juk niekada nedarai kelio ženklų savo važiavimo tikslu, nesustoji prie jų, nevaikštai aplink laikydamas juos kažkuo ypatingu. Tu paprasčiausiai važiuoji toliau ženklo pagalba sužinojęs, kad čia tavęs laukia posūkis, o ten kalnas arba pėsčiųjų perėja.

Dvasinės praktikos

Och... su jomis bėda. Reikia pripažinti, kad su informacijos prieinamumu pas mus atėjo ir paviršutiniškas jos suvokimas.

Visos praktikos ir metodai- tai instrumentai, kaip kastuvas. Jis reikalingas kasti tol, kol neprisikasi iki vandens. Ir kai iškasi šulinį su vandeniu reikia numesti kastuva ir, neatsitraukiant nuo šulinio, gerti iki pilno troškulio numalšinimo. Vietoj to dvasiniai ieškotojai ima tai vieną kastuvą, tai kitą. Ir kasa tai vienoje vietoje, tai kitoje. Kartais aš kai kurių klausiu- kam jie keičia kastuvus arba vietas? Ir kai kurie atsako, kad jam šis kastuvas netinka, arba ten, kur jis kasė, nėra vandens. O aš žiūriu į vietovę, kurioje jis dirbo, ir matau daug negilių duobučių. Ir aš žinau: jei jis savo jėgas skirtų vienai vietai, šulinys jau būtų iškastas. Tuo labiau, kad nėra svarbu kur pradėti kasti- vanduo yra visur, tiesiog kask kol tuo įsitikinsi.

Dvasinė literatūra ir žinios

Gera knyga- tai rodyklė, panašiai kaip nuoroda Internete. Nuorodos užduotis- parodyti ir nukreipti vartotoją į pilną puslapį. Dvasinės literatūros užduotis- nurodyti į skaitytojo žvilgsnio šaltinį ir į galimus dėmesio atitraukimo faktorius.

Ir man dažnai norisi paklausti: kam tu vėl ir vėl skaitai nuorodų tekstus? Kam jas cituoji? Kam tau nuorodų kolekcija? Kam tu skaitai komentarus apie jas?

Klik- tai viskas ko reikia. Eiti ten, kur jos nurodo.

Priešingai visuotinai paplitusiam supratimui aš pasakysiu, kad didžioji žinių dalis nereikalinga. Kartais užtenka vieno nuoširdaus pokalbio ir nedidelio teksto paragrafo kad suformuluoti pačią esmę to, ką tau reikia daryti ir būtent kaip. O toliau- imi kastuvą ir kasi.

Ašramai

Aš pabuvojau daugybėje ašramų, bendravau su daug žmonių, kurie juose reguliariai lankosi. Ir daug kartų aš girėjau tą pačią istoriją. Ji skamba maždaug taip: „Čia, ašrame, gera, ramu, pakylėta, o ten kur aš gyvenu viskas ne taip- triukšminga, žemos energijos ir žmonės aplink ne tie“. Todėl kai kurie iš tokių žmonių vieną kartą viską meta ir apsigyvena šalia ašramo, arba tiesiog jame pačiame.

Ir žinai, ką aš manau? Aš manau, kad tuo dažniausiai žmogaus kelias ir pasibaigia. Grečiausiai dar net ir neprasidėjęs.

Didžioji dauguma mūsų mazgų sumegzti sąlygomis tokio sociumo, kuriame mes praleidome didžiąją gyvenimo dalį. Ir geriausias būdas juos pamatyti ir atrišti- tai pažvelgti į juos tiesiai, neslepiant akių. Jei tie žmonės manęs nuoširdžiai paklaustų kokį aš matau jų sekantį žingsnį, aš atsakyčiau: grįžk namo; susitvarkyk gyvenimą; pasiek to, ko kažkada norėjai, bet vėliau, užslėpęs savo norus kuo giliau, pasidavei; pagerink santykius su tėvais, giminėmis, žmona ar vyru, draugais ir bendradarbiais; apsupk save garbingais žmonėmis. Nebūtinai visi santykiai turi būti artimi, užtenka, kad jie nebūtų destruktyvūs ir į tavo gyvenimo kontekstą tilptų harmonija. Ir štai tuomet, kai tai įvyks, ir vis vien liks kažkokia trauka link kažko, kas yra net už tos pačios harmonijos rėmų ribų- atvažiuok į ašramą. Tuomet tu nebėgsi nuo realybės ir nebejausi tokio kontrasto tarp gyvenimo namie ir gyvenimo ašrame. Ašramas taps tiesiog patogus sprendimas praktinei užduočiai- pavyzdžiui, praeiti intensyvų seminarą (retritą), arba praėjusio etarpo nutraukimui.

Apie mūsų laiką

Aš manau, kad mūsų laikas- tiesiog dovana tam, kas iš tiesų suinteresuotas pabudimui, nes šiuolaikinis sociumas yra toks, kad užtenka gyventi paprastą gyvenimą tankioje visuomenėje tam, kad destruktyvios proto tendencijos nuolat lystų į paviršių. Šiuolaikinė socialinė sistema tam padeda. Ir tai, žinoma, sunku, tačiau labai efektyvu. Taip gyvenimas parodo, kas tave apsunkina, tuo pačiu padėdamas nuo to išsilaisvinti.

Glaudūs santykiai, informacijos prieinamumas, gyvenimo intensyvumas ir net šiuolaikinės visuomenės materialusis vektorius- visa tai puikios greitos brendos sąlygos.

Dar keletas žodžių

Visa aukščiau išdėstyta jokiu būdu nėra kritika. Iš tiesų viskas visada yra savo vietose. Ir šio teksto autorius užlipo ant daug grėblių. Tiesiog kartais toks tekstas gali tapti viso savo judėjimo kurso peržiūros priežastimi.

Tokiu atveju tu tiesiog skaitai ir sąžiningai klausi savęs- ar taip yra mano gyvenime, ar ne? Ir jei tu sąžiningai sau atsakysi į šiuos klausimus, tuomet rastų kvailsyčių kartojimas bus sudėtingas, arba visai neįmanomas. Iš esmės viskas buvo apie tai, kaip nustoti imituoti dvasingumą papuolant į labai gerai užmaskuotus spąstus.

Ir jei tame save pagavai, tuomet paliksi stotelę, kurioje sėdi, pakoreguosi savo tolimesnį judėjimo kursą ir eisi savo keliu.

Versta iš http://www.aum.news/novosti/548-pro-dukhovnuyu-imitatsiyu-i-uyutnye-ostanovki

Vertė Laura Čelo