Čiauškantis protas
Žinote, ką nors suvokti yra stebuklinga. Nežinau, ar esate kada nors ką nors iš tikrųjų suvokę – ar esate kada nors suvokę gėlę, veidą, dangų ar jūrą. Aišku, jūs matote šiuos objektus, kai važiuojate pro šalį autobusu ar automobiliu; bet abejoju, ar esate kada nors pasistengę iš tikrųjų pažvelgti į gėlę. O kai galiausiai žvelgiate į gėlę, kas tuomet atsitinka? Jūs tuoj pat ją įvardijate, jums parūpsta, kokios ji rūšies, arba jūs sakote: „Kokių ji puikių spalvų. Norėčiau ją auginti savo sode; norėčiau ją padovanoti žmonai arba įsisegti į atlapą“; ir taip toliau. Kitaip tariant, vos jums pažvelgus į gėlę, jūsų protas ima čiauškėti apie ją; todėl jūs niekuomet nesuvokiate gėlės. Jūs galite ką nors suvokti tik tuomet, kai jūsų protas tyli, kai jis apie nieką nečiauška. Jei jums žvelgiant į vakaro žvaigždę virš jūros jūsų protas bus ramus, tuomet išties suvoksite nepaprastą jos grožį; o kai suvokiate grožį, argi nepatiriate taip pat ir meilės? Iš tikrųjų, grožis ir meilė yra tas pat. Be meilės nėra grožio, o be grožio nėra meilės. Grožis glūdi formoje, grožis glūdi kalboje, grožis glūdi elgsenoje. Jei nėra meilės, elgsena – tuščia; ji tėra tik visuomenės, tam tikros kultūros produktas, o produktas visuomet mechaniškas, negyvas. Bet kai protas suvokia nė nekrustelėdamas, jis įstengia pažvelgti į savo paties gelmes; o toks suvokimas iš tiesų yra belaikis. Jums nereikia nieko daryti, kad tai įvyktų; nėra jokios disciplinos, jokių praktikų, jokių metodų, kurie išmokytų jus suvokti.
Žinojimas klaidina protą
Jūs teturite vieną instrumentą, ir tai yra protas. Todėl, norėdami išsiaiškinti, kaip čia kas yra, privalote suprasti proto veikimo būdus, ar ne? Jei protas yra iškreiptas, niekad nematysite teisingai; jei protas yra labai ribotas, nesuvoksite to, kas beribiška. Protas yra suvokimo instrumentas, todėl, norint suvokti teisingai, jis turi būti „ištiesintas“, jis turi būti apvalytas nuo bet kokio sąlygotumo ir bet kokios baimės. Protas taip pat turi būti laisvas nuo žinojimo, nes žinojimas klaidina protą ir viską iškreipia. Milžiniški proto sugebėjimai išradinėti, vaizduotis, samprotauti, išvedžioti – ar nereikia šių sugebėjimų atmesti, kad protas būtų švarus ir paprastas? Nes juk tik tyras protas, protas, turintis didžiulę patirtį, bet drauge išsivadavęs iš žinojimo ir patirties – tiktai šitoks protas gali atrasti tai, kas yra daugiau nei protas. Antraip tai, ką atrasite, bus nudažyta to, ką jau esate patyrę, spalva, o jūsų patirtis – jūsų sąlygotumo rezultatas.
Atmeskite visus metodus
Kaip randasi religinis arba naujasis protas? Ar yra sistema, metodas? Ar čia reikia metodo – metodo, kuris yra sistema, praktika, tai, kas kartojama diena dienon? Ar metodas sukurs naują protą? Aišku, kad metodas implikuoja nuolatinę praktiką, nukreiptą į tam tikrą rezultatą; tam reikia mechaninių įgūdžių, o tie mechaniniai įgūdžiai turi sukurti protą, kuris nėra mechaninis…
Kai sakote „disciplina“, tai visos disciplinos yra grįstos metodais, turinčiais tam tikrus principus; o principai jums žada rezultatą, iš anksto numatytą proto, kuris jau yra įsitikinęs, besilaikantis tam tikros pozicijos. Taigi ar metodas platesne ar siauresne šio žodžio prasme sukurs naują protą? Jei ne, tuomet metodas, kaip ir įprotis ar įgūdis, turi būti atmestas, nes jis klaidina… Metodas tik orientuoja protą pagal trokštamą rezultatą. Jūs turite atmesti visus mechaninius proto procesus… Protas turi atsisakyti bet kokio mechaninio mąstymo proceso. Taigi, idėja, kad metodas, sistema, disciplina, įpročių ar įgūdžių kartojimas sukurs tą naująjį protą, yra klaidinga. Todėl visa tai, kaip mechaniški dalykai, turi būti visiškai atmesta. Mechaninis protas yra tradicinis protas; jis negali turėti vertės gyvenime, kuris nėra mechaniškas; tad metodus – į šalį.
Protas be uosto
Reikalingas naujas protas, protas, laisvas nuo laiko, protas, kuris nebemąsto nuotolio ar erdvės kategorijomis, protas, neapribotas horizonto, neturintis uosto. Toks protas reikalingas spręsti ne tik amžinas, bet ir kasdienes egzistencijos problemas.
Todėl klausimas toksai: ar įmanoma kiekvienam iš mūsų turėti tokį protą? Ne įgyti nuosekliai, ne išsiugdyti, nes ugdymas, vystymas, procesas reikalauja laiko. Tai turi įvykti staiga: pasikeitimas turi ištikti iškart, jis turi būti belaikis. Gyvenimas yra mirtis, ir mirtis laukia jūsų; negalite ginčytis su mirtimi, kaip galite ginčytis su gyvenimu. Tad ar įmanoma turėti tokį protą? Ne kaip laimėjimą, ne kaip tikslą, ne kaip siekinį, ne kaip kažką, prie ko galima prisikasti, nes visa tai implikuoja erdvę ir laiką. Mes turime nepaprastai patogią, prašmatnią teoriją, kad per tam tikrą laiką galima pasistūmėti, prieiti, pasiekti, priartėti prie tiesos. Tai klaidinga idėja, tai absoliuti iliuzija – ir laikas yra iliuzija būtent ta prasme.
Aktyvus, bet nutilęs
Tad turite suabejoti pačiu patirties vertingumu – savo paties ar kitų patirties, nesvarbu. Tuomet jums abejojant, klausinėjant, aiškinantis, reikalaujant, įsižiūrint, atidžiai klausantis senasis protas liausis reagavęs. Bet protas nemiega; jis labai aktyvus, bet jis tyli. Jis pasiekė šią tylos būseną jums stebint, kamantinėjant. O norėdami kamantinėti, stebėti turite turėti šviesos; toji šviesa – jūsų nuolatinis budrumas.
Štai tyla
Viliuosi, kad klausysite, bet neprisimindami to, ką jau žinote; o tai padaryti labai sunku. Jūs ko nors klausotės, ir jūsų protas bemat reaguoja, remdamasis savo žiniomis, savo ankstesnėmis išvadomis, savo nuomonėmis, savo atmintimi. Jis klauso, siekdamas tolesnio supratimo. Na, patyrinėkite, kaip jūs klausotės, ir pamatysite, kad yra būtent šitaip. Arba klausote su jau turimomis išvadomis, su žiniomis, su tam tikra atmintimi, patirtimi, arba nekantriai trokštate atsakymo. Norite žinoti, kaip viskas yra, kas yra gyvenimas, norite perprasti gyvenimo sudėtingumą. Jūs iš tikrųjų nė nesiklausote. Galite klausytis tik tuomet, kai protas yra ramus, kai jis nereaguoja tuoj pat, kai atsiranda intervalas tarp jūsų reakcijos ir to, kas buvo pasakyta. Būtent šiame intervale stoja tyla, stoja ramybė, ir tik joje įmanomas suvokimas, kuris, beje, nėra intelektualinis supratimas. Jei atsiranda tarpas tarp to, kas buvo pasakyta, ir jūsiškės reakcijos į tai, tame tarpe, nesvarbu, ar jis trunka be galo ilgai, ar tiktai keletą sekundžių – tame tarpe, pastebėkite, atsiranda aiškumas. Būtent šis tarpas ir yra naujasis protas. O skubi reakcija – senasis protas. O senasis protas funkcionuoja pagal savo tradicines, pripažintas, reakcingas, gyvūniškas taisykles. Kai tai nutraukiama, kai reakcija sustabdoma, kai atsiranda tarpas, tuomet naujasis protas ima veikti, ir tik naujasis protas gali suprasti, ne senasis.
Žinojimas trukdo pasikeisti
Šitai reikalauja stiprios įžvalgos, įsigilinimo. Nesutikite su manimi, bet gilinkitės į šitai, svarstykite, rauskitės po savo protą, kad išsiaiškintumėte, ar tai tiesa, ar melas. Ar žinojimas, kurį sudaro tai, kas žinoma, įgalina pasikeisti? Man reikalingos žinios, kad galėčiau pastatyti tiltą; bet ar mano protas turi žinoti tai, link ko jis keičiasi? Aišku, kad jei žinosiu, kokia bus mano proto būsena, kai jis pasikeis, tai jau nebus pasikeitimas. Toks žinojimas trukdo pasikeisti, nes jis tampa pasitenkinimo priemone, o tol, kol egzistuoja centras, siekiantis pasitenkinimo, atlygio ar saugumo, pasikeitimo būti negali. O juk visos mūsų pastangos susijusios būtent su šiuo atlygio, bausmės, sėkmės, laimėjimo centru, ar ne? Būtent šitai daugumui mūsų rūpi, ir jei mums pasiseks gauti, ko trokštame, pasikeisime; bet toks pasikeitimas nesiskaito. Tad protas, kuris nori keistis fundamentaliai, giliai, kuris nori revoliucinių permainų, turi išsivaduoti iš žinojimo. Tuomet jis taps be galo tylus, ir tik toks protas patirs radikalias permainas, kurios yra būtinos.
Už minties lauko ribų
Jūs pakeitėte savo idėjas, pakeitėte savo mintis, bet mintys visuomet yra sąlygotos. Ar tai būtų mintis apie Jėzų, ar mintis apie Budą, ar apie X, Y ar Z, tai vis vien yra mintis, o viena mintis gali būti priešinama kitai minčiai; o kai yra opozicija, kai yra konfliktas tarp dviejų minčių, tuomet rezultatas – modifikuota minčių tąsa. Kitaip tariant, permaina tėra minties lauko viduje, o permaina jo viduje – jokia permaina. Vieną idėją ar idėjų pluoštą tik pakeitė kita idėja ar idėjos.
Matant visą šį procesą, kyla klausimas: ar įmanoma palikti mintis ir pasiekti permainos išeinant už minties lauko ribų? Sąmonė, žinoma, ar ji būtų pripildyta praeities ar dabarties, ar ateities, yra minties lauko viduje; ir bet kokia permaina tame lauke, kuris apriboja protą, nėra tikroji permaina. Radikali permaina tegalima už minties lauko ribų, ne jame, o protas tegali palikti šį lauką, kai mato jo ribas ir suvokia, kad jokia permaina jo viduje iš viso nėra permaina. Tai ir yra tikroji meditacija.
Tikroji permaina
Tikroji permaina tėra įmanoma tik nuo žinoma į nežinoma, bet ne nuo žinoma į žinoma. Prašom apmąstyti šitai drauge su manimi. Jei permaina vyksta nuo žinoma į žinoma, tuomet svarbūs autoritetai, hierarchinis gyvenimo supratimas – tu žinai, o aš nežinau. Todėl aš garbinu tave, aš kuriu sistemą, aš einu paskui guru, aš seku paskui tave, nes tu suteiki man tai, ką aš noriu žinoti, tu man garantuoji, kad, elgdamasis taip ir taip, pasieksiu gerų rezultatų, rezultatų ir sėkmę. Sėkmė yra tai, kas žinoma, aš žinau, ką reiškia pasiekti sėkmę. Būtent to aš ir noriu. Taigi mes keliaujame nuo žinoma prie žinoma, o čia reikalingi autoritetai – autoritetas, skiriantis sankcijas, autoritetas lyderis, guru, reikalinga hierarchija, tas, kuris žino, ir tie, kurie nežino, o tas, kuris žino, privalo garantuoti man sėkmę, mano pastangų sėkmę, permainos sėkmę, kad būčiau laimingas, kad turėčiau, ko noriu. Argi ne šie motyvai daugelį mūsų skatina keistis? Malonėkite pasekti savo pačių galvojimą ir pamatysite, kaip jūs gyvenate ir elgiatės… Na, kai jau matote – ar tai permaina? Permaina, revoliucija yra tai, kas vyksta nuo žinoma į nežinoma, kai nėra jokių autoritetų, kai galima absoliuti nesėkmė. Bet jei esate tikri, kad pasieksite, kad jums pasiseks, kad būsite laimingi, kad gyvensite amžinai, tada – jokių problemų. Tada jūs elgiatės pagal gerai žinomą schemą, kuri reiškia, kad jūs – visa ko centras.
Pasikeitimas be motyvacijos
Kaip aš keisiuosi? Suvokiu tiesą, kad permaina, pasikeitimas turi prasidėti tokiame lygmenyje, kurio mano protas – tiek sąmoningas, tiek nesąmoningas – negali pasiekti, nes mano sąmonė kaip visuma yra sąlygota. Tad ką daryti? Tikiuosi, kad aiškiai parodau problemą? Galiu ją suformuluoti kitaip: ar gali mano protas, tiek sąmoningas, tiek nesąmoningas, būti laisvas nuo visuomenės? Suprantant visuomenę kaip auklėjimą, kultūrą, normas, standartus. Nes jei jis nebus laisvas, tai kokių permainų jis besigriebtų, jam esant sąlygotam, jos bus ribotos, vadinasi, tai iš viso nebus permainos.
Tad: ar aš galiu žvelgti be jokio motyvo? Ar gali mano protas gyvuoti be jokios intencijos, be jokio motyvo keistis ar nesikeisti? Turint galvoje, kad kiekvienas motyvas yra konkrečios kultūros sąlygotos reakcijos rezultatas, turi konkrečias šaknis. Taigi: ar gali koks nors protas būti laisvas nuo kultūros, kuri jį išugdė? Tai iš tiesų gana svarbus klausimas. Kadangi jei protas neišsivaduos iš kultūros, kurioje jis buvo išugdytas, išpuoselėtas, aišku, kad individas niekados nepasieks ramybės, niekados neįgis laisvės. Jo dievai ir jo mitai, jo simboliai ir jo siekiai yra riboti, nes jie tebėra sąlygoto proto lauke. Kokias pastangas jis bedėtų tame apribotame lauke, jos yra bergždžios tikriausia šio žodžio prasme. Kalėjimas gali būti kiek prašmatnesnis: daugiau langų, daugiau šviesos, geresnis maistas; bet vis vien tai yra tam tikros kultūros kalėjimas.
Daugiau http://www.satenai.lt
