Šia proga skelbiame dar rudenį įvykusį pokalbį su zen vienuoliu Kęstučiu Marčiulynu arba Bo Haengu, kuris jau daugiau nei 13 metų gyvena ir praktikuoja įvairiuose Pietų Korėjos vienuolynuose. Kitados buvęs pantomimos aktoriumi, 1990 metais susidomėjo zen praktika, o po devynerių metų priėmė įžadus ir tapo vienuoliu Tarptautinės Kwan Um zen mokyklos vienuolyne, Seule.
„Korėjoje niekas netiki, kad aš galiu būti zen vienuoliu, nes tai keistai atrodo – vienuolis nekorėjietis, – šypsodamasis taria Kęstutis Marčiulynas, – Bet aš ten esu ne dėl to, kaip atrodau, o tam, kad per dvasinę praktiką bei mokymą įgaučiau patirties ir grįžčiau į Lietuvą padėti žmonėms per knygą, spektaklį ar tiesiog pokalbį.“
Kęstutį Marčiulyną/ Bo Haengą kalbina Gediminas Kajėnas.
Kai pažįstamai prasitariau, kad einu pokalbiui su zen vienuoliu, išgirdau klausimą – kam to reikia, juk turime savo tradicijas, kam mums kitų?.. Kaip manote, iš kur kyla toks požiūris bei nuostatos?
Iš nežinojimo. Pradėjęs praktikuoti aš netapau mažiau lietuviu – kalbu lietuviškai, esu Lietuvoje net tada, kai fiziškai esu Pietų Korėjoje. Į šią šalį išvažiavau atradęs mokytoją. Ten praleidau jau daugiau nei dešimt metų. Per tą laiką įgavau tam tikros patirties. Mano mokymai eina į pabaigą, ir dabar man leidžiama daugiau veikti savarankiškai. Todėl grįžtu į Lietuvą ir padedu žmonėms. Nieko daugiau ir nedarau, tik dalinuosi savo patirtimi.
Mokytojas man sakydavo: „Atvažiavai į Korėją praktikuoti, grįši atgal tam, kad stiprintum pačią krikščionybę, kad žmonės kreiptų daugiau dėmesio į tikėjimą bei praktiką.“ Juk išties viena yra priskirti save tam tikrai žmonių grupei pagal tradiciją, o kita – laikytis Dešimties Dievo įsakymų.
Visuose šventuosiuose raštuose gražiai rašoma, tačiau visi šventieji raštai virs demono raštu, jei tu nepraktikuosi, nesimelsi kiekvieną rytą ir vakarą. Jei esi krikščionis – eik į bažnyčią, tik daryk tai. Jei išties tiki, neskirstai pasaulio į juoda ir balta, tu esi tame pasaulyje... Visi žmonės kenčia vienodai. Man rodos, krikščionybės tikslas ir yra suvokti kiekviename žmoguje glūdintį dieviškąjį pradą. Tad apie tai aš ir kalbu, kai manęs klausia.
Jaunystėje visokių kelių teko išvaikščioti, tačiau manyje visada buvo gyvi klausimai: „Ką aš čia veikiu?“, „Kas su manimi vyksta?“, „Kokia viso to prasmė?“ Atradau mokytoją, kuris išmokė džiaugtis ir mylėti pasaulį. Lietuvoje neradau nė vieno mokytojo, kuris padėtų susigaudyti šiuose klausimuose. Gaila, bet su dvasiniais mokytojais Lietuvoje yra problemų ir šiandien...
Vakaruose ir šiandien vis auga susidomėjimas įvairiomis Rytų tradicijomis? Ko žmonės neranda savo tradicijose, kad ima žengti tikrai sudėtingu keliu – gilintis į nepažįstamas religijas bei praktikas?
Manau, tai natūralu. Ir dėl tos priežasties, kurią ką tik minėjau. Ir dėl to, kad gyvename informacijos amžiuje – per kelias valandas galime nukeliauti į kitą pasaulio kampelį. Šiandien labai paprasta gauti mus dominančios informacijos. Todėl žmonės keliauja tiek išore, tiek vidumi. Jiems įdomu, jie nori pažinti, jie mato realias galimybes tai ir padaryti. Beje, šie procesai vyksta visame pasaulyje. Jogos tėvynėje žmonės domisi, kaip įstoti į Harvardo universitetą, nes nori išsimokslinti ir tapti turtingi kaip amerikiečiai. O amerikiečiai važiuoja į Indiją ir sėdi tris mėnesius kaip atsiskyrėliai. Mūsų vienuolyne yra vienas vyras amerikietis, kuris baigęs Harvardą tapo vienuoliu, ir korėjiečiai niekaip nesupranta tokio jo pasirinkimo. Žmonės turi savo turtų, bet jais nesidomi, todėl atvažiuoja kiti, kuriems tai atrodo svarbu. Kiekvieno žmogaus pasirinkimas jam yra šventas ir turėtų būti gerbtinas.
Tačiau aplink yra tiek daug netikrų mokytojų, mokytojų šarlatanų. Mano pirmasis mokytojas Lietuvoje taip pat toks buvo. Jis pats susigalvojo praktiką ir mus mokė. Nors turėjo problemų dėl alkoholio, tačiau turėjo ir gerų savybių. Bet tai buvo mūsų pradžia. Paskui suvokėme, kad jis šarlatanas, tačiau jį mylėjome net tada, nes jis mums davė tai, ką pats žinojo, dalijosi savo laiku ir patirtimi. Nebuvome sekta. Visi, kurie lankėsi pas šį mokytoją, buvo protingi ir atviro proto, tad mums tai tapo pirmuoju žingsniu.
Vis dėlto manau, kad geriau jau šarlatanas, nei narkotikus leistis, kai pasidaro liūdna. Koks skirtumas apie ką kalbama – apie jogą, trečią akį ar dar ką, svarbu, kad tau tai padeda gyventi. Ir jogą žmogus praktikuoja trokšdamas visų pirma kontakto su kitu žmogumi, bendravimo, nes mokytojas ne tik padeda padaryti asaną, bet jis rūpinasi tavimi su šypsena. Juk mokytojas turi šypsotis (šypsosi). Tai tam tikra, sakyčiau, paprasčiausia psichoterapijos forma. Bet jei tai padeda žmogui gyventi, argi tai blogai?
Sakote net ir dvasinis turizmas gali būti pozityvus?
Jis yra pozityvus, bet tai tik turizmas. Turizmas yra gerai apsižvalgyti, susivokti, patikrinti save. Neturi reikšmės, kokia kryptis, svarbu, kas yra tavo mokytojas ir kaip sutampa tavo ir jo širdies ritmai. O tada jau privalai praktikuoti. Kuo anksčiau atrandi savo kelią ir apsisprendi juo eiti, tuo geriau, nes mūsų gyvenimas trumpas.
Kiekviena dvasinė praktika yra paremta aktyviu dvasiniu ir fiziniu krūviu, skirtu sąmonei valyti naudojant tam tikrą techniką, kurią paliko mokytojai. Be praktikos visos knygelės virsta demonų žodžiais.
Šiandien aš jaučiu, kad man trūksta meilės Kristui, meilės Dievui. Kai su močiute vaikščiojau į bažnyčią, turėjau tikėjimą, tačiau ir dabar jį turiu. Tai niekur nedingo. Tik gal pasikeitė pavadinimas, nėra to aiškaus objekto ant kryžiaus, kažkas transformuojasi pro jį. Nėra to, į ką galėčiau kreiptis, tik į save patį.
Nėra į ką įsikibti?
Jei įsikibsi, vieną dieną prarasi. Didžiausia praktika – netikėti niekuo, net tikėjimu, kad tu netiki. Netikėti, negalvoti apie tai, kad tavo praktika atneš vaisių ar pasieksi kažkokių dvasinių aukštumų.
Priimti laimę ir nelaimę kaip normalų reiškinį išlaikant ramybę. Apie tai ir Jobo drama. Nereikia laukti kito išbandymo, reikia praktikuoti kasdien, kiekvieną akimirką, nes nuodėmė taip pat yra mūsų kasdienybė. Kiek poterių reikia sukalbėti už savo nuodėmes? Tris „Tėve mūsų“? Ir to pakanka? Daryk tai kiekvieną akimirką kiek sveikata leidžia, dieną-naktį ir ne todėl, kad esi nusidėjėlis, todėl, kad žmogus. Žmogus skamba tikrai neišdidžiai, kai žinai, kokie yra jo poelgiai. Todėl yra dalykų, kuriuos reikia savy nuolatos keisti.
Gimimas nėra savaiminis gėris, nes neaišku, kas iš to žmogaus išaugs. Gerai, kai žmogus pasuka teisinga dvasine praktika ir savo kūną, protą bei jėgas panaudoja teisingiems darbams. Bėgiojimas iš vienos praktikos į kitą nieko neduoda, tik blaškymąsi, todėl tai nėra dvasinė praktika, o tik kalbėjimas apie tai.
Mūsų vienuolyne meditacijos trunka 14 valandų per dieną. Privalai tai daryti. Miegas trunka 4 valandas ir negali ilgiau. Jei valgai maistą ir mėgaujiesi tuo, tu prarandi praktiką. Valgai vien tam, kad turėtum energijos praktikuoti. Daugiau tau nereikia. Kiekvienas veiksmas yra labai aiškus, todėl praktika trunka ištisas 24 valandas. Tai nėra lengva, tačiau taip ir vyksta valymasis – atviru protu pasitinki iškylančius sunkumus. Jei pradėjai viena, tai ir užbaik.
Yra daug kelių, vedančių į kalną. Kai asiliukas tave užnešė ant kalno, tu jį paleidi ganytis ir mėgaujiesi vaizdu, atsiveriančiu nuo viršūnės. Ar yra skirtumas, koks asiliukas ant to kalno tave užnešė? Ant vieno juk visi nesutilptume...
Savo dabartinį kelią esate įvardijęs kaip „ekstremalų dvasinį sportą“. Tad kas yra zen?
Aš sėdžiu šiame kambaryje ir kalbuosi su tavimi. Viskas šiuo momentu. Tu kvėpuoji – gali stebėti savo įkvėpimą ir iškvėpimą. Akimirka po akimirkos išlaikai čia ir dabar, nebėgioji mintimis – kada gi pasibaigs šis pokalbis, eisiu pavalgyti, gal dar kavos išgersiu... Kai pradeda suktis minčių karuselės, tu jau ne čia. O kada mes būname čia? Gerai pasižiūrėjus – niekada. Mes esame iliuzija apie save pačius. Mus sukuria mūsų pačių mąstymas.
Minčių kelionės ir vaizdų kitimai vyksta akimirksniu, tačiau mes patys nesame šiame momente. O jei taip, vadinasi, mes nesame ramūs, tad veidrodis, kuris atspindi esamą situaciją, yra iškreiptas. Tikrovės atspindys yra iškreiptas, priklausomai nuo to, kokios emocinės būsenos dabar esi: mėgstu-nemėgstu, patinka-nepatinka. Tad mes neteisingai atspindime tikrovę. Iš to kyla neteisingas veiksmas. Tuomet belieka tik nusistebėti: „Palauk palauk, ką aš čia pridariau?..“ Vadinasi, negali savęs kontroliuoti. O jei nekontroliuoji – esi nepatenkintas, nelaimingas. Taip gimsta kančia. Todėl vakare eini į barą. Ir taip mes gyvename...
Zen yra protas čia ir dabar. Tai nėra taip paprasta – paėmiau, pasakiau ir taip yra. Ne, reikia daug praktikos, kad natūraliai tai ateitų. Po kokių septynerių metų atveri akis ir pasakai: „Tai štai apie ką tie mokytojai kalbėjo...“ Tai ekstremalus sportas, kai meti save į savo karmos ugnį nežinodamas nei koks ten aukštis, nei koks gylys, nei kiek reikės kristi ir ar nukritęs liksi sveikas. Žinoma, yra rizikos. Reikia daug drąsos ir ryžto eiti šiuo keliu. Taip pat artimo meilės, kad pradėtum dvasinę praktiką.
Dvasinė praktika nėra susijusi vien su savęs paties ugdymu?
Dvasinė praktika yra tavo santykis ir elgesys su kitais. Juk mes negalime gyventi atskirai nuo kitų žmonių. Visi esame tarpusavyje susiję. Mūsų vienuolyne norintis užsisklęsti vienuolis turi gauti leidimą. Tai leidžiama tik ilgą praktiką turinčiam vienuoliui. Kitu atveju tai arba egoizmas, arba pamišimas. Būna paskui, kad vaikšto tokie persikreipę žmogeliai, kurie nežino, kaip parduotuvėje elgtis... Gal jie kažką viduje ir suvokia, bet jų veidrodis labai iškreiptai atspindi supančią tikrovę.
Mes siekiame kuo švaresnio veidrodžio, kuris aiškiai ir tiksliai atspindėtų tikrovę, vien tam, kad padėtume žmonėms. Aiškus šio momento laikymas ir yra prašviesėjimas.
Vienas pagrindinių zen klausimų meditacijoje – „Kas aš esu?“ Kodėl? Argi tai ne egoistiška?
Visur ir visada turi laikyti protą čia ir dabar. Tačiau meditacijoje – ypač. Kad tos mintys nenukryptų, kad tai nebūtų vien tik ramybės būsena su geromis mintimis, jaučiantis labai maloniai ir patogiai.
Meditacija yra darbas su savimi. Tai mėginimas įsižiūrėti į save – kas yra tas, kuris čia sėdi? Kaip išlaisvinti dvasinę intuiciją, kuri mūsų visų yra įgimta? Tą dievišką pradą, aštrų žvilgsnį ir aiškų žingsnį. Kai kiekvienas žingsnis žengiamas be jokios abejonės... Esu sutikęs ne vieną žmogų, kurio žingsniai sutapo su visa jo esybe. Pamatai tokį ir akivaizdu, kad žmogus eina visiškai pasitikėdamas savimi ne iš egoizmo, bet iš tikėjimo.
Kaip to pasiekti? Yra įvairių technikų – sekti savo kvėpavimą, kalbėti ar giedoti mantras. Viskas tam, kad sukauptum dėmesį į čia ir dabar. Tai tik technika, bet to maža. Todėl ir iškyla pats didžiausias egzistencinis klausimas – „Kas aš?“ Atsakymo į tai nėra. Tik visa apimantis klausimas. Tačiau šio klausimo niekas tau negali primesti – arba tu jį turi šiandien, arba ne. Bet jei ne šiandien, tai turėsi ryt, po metų, o gal prieš mirtį. Anksčiau ar vėliau vis tiek turėsi. Geriau jį užduoti anksčiau (juokiasi).
Zen vienuoliu aš tapau tik dėl šio, viduje iškilusio klausimo. Ne iš knygučių, iš vidinės gelmės. Taip, čia girdėjau įvairius dieviškus atsakymus, bet manęs tokie atsakymai netenkino, nes tai buvo per toli nuo manęs. Tad klausimas „Kas aš esu?“ liečia mane asmeniškai, nes man tai egzistenciškai svarbu. Kas tas aš? Atsakymas – nežinau. Ne šiaip nežinau ir atstokite nuo manęs. Ne. Pats klausimas sukelia tam tikrą šoką. Jei metai iš metų laikai šį klausimą, jokia kita mintis negali sujaukti tavo proto – kaip nuo žąsies vanduo viskas nubėga. Tas klausimas – lyg stuburas. Sėdi ir tik sėdi. Ir negali laukti rezultato, net tikėtis jo, nes tik patikėk ir tuoj išgirsi balsus. O jei patikėsi jais, gali ir psichiatrinėje atsidurti. Būtent todėl reikalingas mokytojas anksčiau perėjęs visa tai ir turintis patirtį.
Nieko negali atsakyti į šį klausimą, bet nuo jo tampa aiškesnė tikrovė su savo vaizdais, kvapais, skoniu, garsu. Tas klausimas sustabdo mūsų žinojimą ir atveria intuiciją, vidinę išmintį. Tai technika, dvasinė praktika, ir neturi reikšmės, kaip tu ją pavadinsi – religija ar nereligija, svarbu, kad suvoktum save, pasaulį ir galėtum padėti žmonėms. Būti žmogumi tarp žmonių... Niekas daugiau nėra svarbu. Tik tai.
Vadinasi, svarbiausia teisingai reaguoti į esamą situaciją?
Teisingas atspindys, teisingas suvokimas ir teisingas veiksmas. Tačiau pirmiausia – teisingas tikrovės atspindys sąmonėje. Raudona yra raudona. Žmonės dažnai klausia: „Kas yra prašviesėjimas?“ Aš klausiu: „Kokia yra siena?“ Siena geltona. Tai ir yra prašviesėjimas (šypsosi). Išlaikyk tokį protą kiekvieną akimirką. Kad ir kas nutiktų.
Tokiu atveju niekuo negali padėti žodžiai, knygos ir teorija?
Tai tik dar viena iliuzija apie idėjas, iliuzija, kaip turėtų būti. Todėl tai tik klaidina. Niekada nebus taip, kaip mes įsivaizduojame. Tai siekimas nepasiekiamo, ir neverta tuo užsiimti. Perskaitei knygutėje ir galvoji, kad štai taip turi būti, bet pasižiūri į savo gyvenimą ir matai, kad taip nėra, kaip ten rašoma. Kodėl? Kodėl man nėra taip, kaip parašyta? Ką aš darau ne taip? Tai jau susikurta iliuzija, kuri veda į aklavietę. Tik nuolatos eidamas gali keliauti. Procesas, pats ėjimas, daro mus dvasiniais žmonėmis.
Knygose nerašoma apie dvasinę praktiką, o jei rašoma, kokia nauda iš tokių knygų, jei nėra mokytojo, kuris tau parodytų, ką ir kaip daryti. Dar nė vienas valgiaraštis nepamaitino žmogaus. Žiūrėk nežiūrėjęs, sotus netapsi. Tai tik nuoroda, ir ne daugiau. Kažkam žodžiai suteikia dvasinių jėgų, ryžto ar ramybės. Bet kelią eiti vis tiek tenka savo kojomis.
Zen tradicijoje ypatingas mokytojo vaidmuo, tiesioginis perdavimas iš proto į protą.
Vienas mokinys Budos paklausė: „Mokytojau, ar galiu užrašyti tavo mokymą?“ Buda atsakė: „Ne.“ Kitas paklausė: „Ar galiu tavo žodžius išversti į savo gimtąją kalbą?“ Buda atsakė „Ne.“ Mokinys tęsė: „Tai kaip aš galiu perduoti tavo mokymą kitiems žmonėms?“ Buda atsakė: „Mokykis iš manęs, kai aš pasakysiu, kad laikas, grįši į savo kraštą ir mokysi žmones.“
Mokytojai rengdavo mokytojus. Jie nerašė knygų. Tik iš patirties į patirtį, iš proto į protą – tokiu būdu ir perduodamas mokymas. Mūsų tradicijoje mokymas perduodamas nuo Budos laikų. Mano mokytojas – 78 perdavimas. Toks mokytojas turi aiškią kryptį, turi aiškų mokymą, jis nesugalvojo jo pats, o gavo iš savo mokytojo, kuris gavo tai iš savojo ir t. t. Žinoma, istorijoje būta visko, tačiau sutinki mokytoją, ir anksčiau ar vėliau viskas išryškėja.
Dvasinėje kelionėje reikalingas mokytojas, gebantis kalbėti savo patirtimi iš tavo taško. Įsivaizduok, turi draugą, kuris vagia. Tu jam sakai – nevok. Jis vis tiek vagia. Sakai – nevok. Jis vis tiek savo. Tuomet eini vogti drauge su juo. Ir darote tai kartu. Paskui kartu sėdint kalėjime primeni: „Sakiau, kad nevogtum“. Ir vis tiek lieki draugu.... Kas gali tai padaryti?
Neseniai lankiau nuteistuosius. Jie mane išbandė klausdami: jei iš tavęs pavogtų pinigus, kaip elgtumeisi?
Ir koks buvo Jūsų atsakymas?
Mano mokytojas surinko 15 tūkstančių dolerių ir vežė į Honkongą, tačiau oro uoste tuos pinigus pavogė. Visi norėjo kviesti policiją, o meistras sudėjo rankas ir meldėsi už vagį, kad tuos pinigus panaudotų teisingai.
Tad kas yra zen malda? Kaip ją suprasti, jei nėra to, į ką meldžiamasi?
Mes nesuvokiame savo paskirties šiame pasaulyje. Esame, bet nebūtinai žinome, kodėl. Jei meldžiamasi su prašymu, vadinasi, kažko iš kažkur tikimasi. Mantra atmeta mūsų egoizmą, nes ją kartojant nedalyvauja protas. Tai prisilietimas prie to, ko mes nežinome. Tai sąmonės ir kūno transformacija link to, ko nesuvokiame, kuo galime tik tikėti. Lyg plauktum valtele nematydamas kito kranto, tačiau kiekvienas tavo yris gimsta iš tikėjimo, kad tas kitas krantas egzistuoja. Tik sušuk, jog matai ar jauti kitą krantą, tūkstančiui žmonių tai bus akivaizdi nuoroda, kad jokio kranto išvis nėra. Todėl nereikia rėkauti apie tai, ko nepažįsti, nereikia kelti sumaišties. Kiekvienas yris šią akimirką ir tikėjimas tuo, ką darai, yra svarbiausia...
Šv. Serapijonas sakė, kad „tikroji problema – žmogaus sritis. Įgykite vidinę ramybę, ir daugybė žmonių šalia jūsų ras savo išganymą“
Puikiai pasakyta. Kažkada vieno zen meistro mokiniai paklausė, kaip užbaigti Vietnamo karą? Mokytojas išgėrė arbatos gurkšnį ir pasakė: „Šią akimirką aš užbaigiau karą.“ Kito meistro paklausė, kodėl tu nekovoji už taiką, o mokytojas atsakė, tai nebūtina, nes kova už taiką gimdo naują karą...
Papasakokite apie konganų praktiką – mokytojo ir mokinio dialogą, grįstą keistais klausimais ir dar keistesniais atsakymais.
Konganai – anksčiau buvęs slaptas mokytojo ir mokinio pašnekesys tapo viešu dalyku, kai juos imta užrašinėti. Kai mokinys sėkmingai studijuoja tam tikrus dalykus, žmonės ima jį gerbti. Tuomet jis pats įtiki, kad kažko išmoko, kažką jau sugeba. Pasitenkinimas ir tikėjimas savo pozicija – pats baisiausias dalykas, kuris gali nutikti praktikoje. Tuomet ypač sunku išeiti iš tokios būsenos. Zen meistras užduoda konganą – klausimą, kuris gali išmušti iš pusiausvyros, o tada ir paaiškėja, ko išties vertas tavo žinojimas. Jei jau pasirinkai, turi būti tikras savo pasirinkimu, ir jokie demonai negali išvesti tavęs iš kelio.
Konganų yra įvairių, ir mokytojai juos naudoja pagal aplinkybes. Mums, vakariečiams, dažniausia duodami vadinamieji „atakų konganai“, kad visada galėtum būti savimi ir tavo veidrodis teisingai atspindėtų tikrovę. „Kiek plaukų ant tavo galvos?“ A? Gauni tokį klausimą ir dirbi su juo dieną iš dienos. Tai ir yra konganas – nepatogumas, iš kurio privalai rasti išeitį. Mėgini atsakyti „daug“, „mažai“, „juodi“, „tiek, kiek pas tave“, „kiek žvaigždžių danguje“, o mokytojas vis purto galvą. Kodėl? Mokytojas tau sukėlė problemą, tai grąžink ją jam atgal.
Į zen vienuolynus dažnai atvažiuoja ir kapucinų, ir jėzuitų, kurie drauge praktikuoja su zen vienuoliais. Yra ir kapucinų zen meistrų, kurie paskui praktikos moko kitus. Turime jiems ir specialių konganų, pavyzdžiui, „kas yra Kristus?“ ar „kur buvo Dievas, kai tavęs nebuvo žemėje?“ ir pan. Čia nereikia filosofinių išvedžiojimų, o suvokimo dar iki mąstymo.
Jei su mokytoju ilgai bendrauji, šie konganai veikia, tai lyg lazda per galvą, kad nenugrybautum nežinia kur, kad atsibustum. Labai svarbu, kad žmogus negalvotų, jog jis yra kažkas, nes kai taip nutinka, tuomet negali žengti tolyn. Todėl konganas grąžina į nulinę situaciją. Norėdamas atrasti save, turi pamiršti save ir viską, ką iki šiol žinojai.
O nusilenkimų praktika?
Fizine prasme taip stiprinimas žmogaus centras, kuris yra per dviejų pirštų storį žemiau bambos. Dvasine prasme – tai atgaila. 108 nusilenkimai už 108 nuodėmes, kurias žmogus gali padaryti. Tarkime, taip (šypsosi).
Tai ir nuolankumo pamoka, nes lenkiesi už vandenį, kurį geri, už orą, kurį kvėpuoji, už saulę, medžius, dėkoji už tai, kas yra. Be jokio mąstymo. Jei taip nuolat nusilenki, tu stiprėji. Tik nereikia apie tai galvoti, viskas vyksta natūraliai. Viskas tampa gerokai paprasčiau – ir bendradarbiai mažiau nervina, ir malonesnis tampi kitiems. Pavyzdžiui, nusilenki po 300 kartų dvidešimt vieną dieną, o šią praktiką pabaigus, nežinia kodėl, tavo požiūris tampa kitoks.
Atliekant bet kokią praktiką ar tai giedojimas, ar nusilenkimai, ar mantros, ar meditacija, svarbu yra būti čia ir dabar susikoncentravus į tai, ką darai. Tik tai...
Teko skaityti, kad krikščionys pasauliečiai bei vienuoliai taip pat praktikuoja meditaciją ir to mokosi iš zen. Kuo meditacija gali būti naudinga?
Norint realizuoti save šiame pasaulyje, būtina tam tikra dvasinė praktika. Jei realizacijos sieki per raštus, tuomet anksčiau ar vėliau susiduri su takoskyra tarp to, kas ten rašoma, kas tau pačiam tampa siekiniu, idealu, ir savo asmeninės patirties bei prigimtinių savybių, kurių nekontroliuoji. Todėl pradžioje būtinas apsivalymas.
Kai medituoji, esi ramybės būsenos, giedi ar medituoji vaikščiodamas, aiškiai suvoki savo būseną, kai gali pasielgti teisingai. Gyvenime nebūtinai tai pavyksta. Tu sėdi ir praktikuoji toliau.
Meditacija – tai batų valymas prieš įeinant į kambarį. Kiek laiko tai truks, priklauso nuo to, kaip tie batai išpurvinti. Nebūtina to vadinti meditacija. Kristus irgi sakė – eikite į kambarėlį ir ten užsidarę melskitės.
Privalai skirti laiko pabūti vienas. Gal pirma valanda ir bus smagi, tačiau likęs laikas – kančia. Štai čia ir prasideda valymasis ir darbas su savimi.
Iš http://www.bernardinai.lt/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą