Šivos paslaptis

Ši paslaptinga Kosminio Šivos realybė yra ne tik kultūrinis ar religinis klausimas, kažkoks keistas induistų mąstymo aspektas, bet yra svarbi kiekvieno individo dvasinei gerovei. Jis atspindi didžiąją paslaptį ir kosminę galią, kurioje mes gyvename, tačiau kuri užima viršų ir peržengia viską, ką savo įprastiniame gyvenime bandome padaryti savo jėgomis.

Kosminio Šivos galios supratimas ir atskleidimas yra raktas ir galutinei asmeninei gerovei, ir visos žmonių rasės pakylėjimui. Iš tiesų ši Šivos sąmonė nori žengti giliau į žmoniją ir dar labiau mus suderinti su kosmosu, kuris gali sudvasinti visą mūsų būtį. Mes kažkurį laiką galime ignoruoti šią didžiąją nežinomybę, tačiau mes išliekame apsupti jos visose pusėse, ir ji savyje turi raktą į mūsų ateitį bei kilmę juodoje laiko naktyje. Mūsų moderni informacijos ir technologijų iliuzijos spąstuose esanti žmonija turi stoti akistaton ir pradeda skaitytis su šia aukščiausia paslaptimi.

Šiva, mes turime pastebėti, ne tik Induistų dievybės vardas. Šiva, kas reiškia „tas, kuris yra palankus“, kalba apie mūsų kontakto su nežinia, bevardžiu, didžiąją paslaptimi, tuo, kas yra už visų ribų, laiko, erdvės ir veiksmo palankų efektą. Šiame kreipinyje Šiva neturi vardo ir tuo pačiu turi begalybę vardų. Mums reikia suprasti Šivos vidinę realybę, ne tik Šivą, kaip religinę dievybę arba kultūrinę formą. Šivos vardo giedojimas reiškia ėjimą už visų vardų. Tai kosminės tylos rezonansas.

::Visatos Trejybė: Brahma, Višnu ir Šiva::

Turbūt paprasčiausias ir labiausiai paplitęs Šivos paaiškinimas, kuris randamas tradicinėje literatūroje, yra toks, kad yra dieviškųjų jėgų trejybė, kuri tvarko laiko ir visatos procesus kur Brahma yra Kūrėjas, Višnu- Palaikytojas ir Šiva- Naikintojas.

Tačiau šis aprašymas taip pat sąlygoja metamą ant Šivos naikinančios galios šešėlį- lyg jo kosminis vaidmuo yra propaguoti negatyvą ir mirtį. Tačiau pagal Vedinės filosofijos požiūrį, kuris skiriasi nuo vakarų teologijos, visatoje iš tiesų nėra tikros kūrybos ar naikinimo. Matoma visata tėra belaikės nemanifestacijos manifestacija, kaip jūroje besiritančios bangos. Mes nesuteikiame vandenynui savybių sukurti ir sunaikinti bangas. Banga kyla iš ir grįžtą į vandenyną, visą tą laiką išlikdama vandeniu. Šiva yra ta amžino sugrįžimo ir transformacijos galia, ne vien destrukcijos jėga.

Yra tik manifestacijos procesas. Šiuo klausimu Viešpats Brahma inicijuoja manifestaciją nustatydamas pirminius įstatymus ir principus už visatos. Viešpats Višnu gina ir palaiko manifestaciją, o Viešpats Šiva ją išsklaido ir užbaigia. Pagal šį požiūrį Šiva yra didžioji dievybė kuri išsklaido visas ribas ir sunkumus. Šiva yra susijungimo būsena į kurią turi sugrįžti visi dalykai.

Tačiau pagal kitą, gilesnį požiūrį Šiva atstovaujas transedenciją (tai, kas Vedantoje yra vadinama Brahmanu arba Absoliutu), Višnu- kosminį valdovą (Ishvara), o Brahma- kosminį protą (Mahat Tattva). Dieviškoji galia jos aukštesnėje esmėje už bet kokios manifestacijos yra žinoma kaip Šiva. Kai ji įeina į žmogų, ji tampa Višnu, o kai tampa mūsų intelekto pamatu- ji tampa Brahma. Mes mirtingameo pasaulyje galime turėti tik užuominas apie tokį aukščiausią nemirtingumą. Kita vertus Višnu tam, kad mus vestų, gintų ir saugotų priima žmogiškąjį pavidalą. Brahma yra visuomet esantis kaip žinios, mokslas ir ritualai.

::Šiva, kaip aukščiausia Realybė::

Kaip pirminė realybė Šiva matomas keturiais pagrindiniais būdais. Pirmiausia Šiva yra pirminė realybės šviesa, Prakasha. Antra- jis nemirtingoji gyvybės jėga, Prana. Trečia- jis yra pirminis garsas, OM arba Pranava. Ketvirta- jis yra pirminė būtybė arba tyroji sąmonė, Atman arba Purusha, mūsų vidinis Aš ir tikroji prigimtis.

Šiva, kaip pirminė šviesos galia ir sąmoningumas, atstovauja mūsų aukštesniąsias Savirealizacijos paieškas ir nėra tik paprasčiausia išorinė Dievybė. Ši vidinė šviesa yra tikrasis gyvenimo pamatas ir yra už visų gimimų ir mirčių. Ji yra amžiais skambanti kaip kosminė vibracija, kuri yra ir manifestuota ir nemanifestuota realybė. Ta mūsų tikroji būtis už kūno ir proto ribų, kurie tėra jos instrumentai.

Šiva yra paslapties įsikūnijimas. Jo tikroji prigimtis negali būti žinoma ir negyvena kalbos ar proto, žodžio ar minties karalystėje. Mes kontaktuojame su Šiva kada suprantame ribotą prigimtį viso to, ką mes žinome ar mąstome. Tai padaro Šivą kažkokia baisia dievybe, kurios galia yra didžioji nežinomybė, kuri valdo mūsų gyvenimus, esančius tik dulkėmis kosminiame šokyje. Šiva yra paradoksų dievybė. Jis stovi virš viso dualumo. Jis už gėrio ir blogio. Jis kosminės sąmonės būtybė esanti toli už kuriančiojo proto suvaržymų ir jo prievartos.

Šiva taip pat yra didžioji gamtos dievybė, gyvūnų valdovas arba Pashupati. Jis tyrlaukių valdovas. Iš tiesų jis neturi žmogiškosios formos. Mes randame jo veidą ir formą užslėptą gamtoje, ar tai būtų kalnai, medžiai, debesys, gyvūnai ar akmenys.

:: Šivos ir Šakti dualumas::

Vis dėlto Šiva iš savo kosminių galių manifestacijos lygmenyje formuoja dualumą kaip kosminę vyrišką jėgą ir savo antrąją pusę Šakti, arba moteriškąjį principą.

Šiva yra vyras, ugnis, kalnas ir ramumo galia, o Šakti yra moteris, vanduo, slėnis, veiksmo galia. Šiva yra nejudantis taškas, o Šakti yra besisukantis ratas. Šiva yra medžio šaknys ir kamienas; Šakti yra šakos, lapai, žiedai ir vaisiai.

Šivos ir Šakti, arba kosminių galių dvejeto, garbinimas atstovauja natūralią visos žmonijos ir visos visatos religiją, kuri sukasi apie šių dviejų galių pagerbimą visose jos manifestacijose- ir gyvosiose, ir negyvosiose karalystėse. Mes randame šios paslaptingos dvejybės pagerbimą visose čiabuvių ir tradicinėse kultūrose, senuosiuose pasauliuose, visame pasaulyje. Šiva yra stovintis akmuo, piramidė, obeliskas, tuo tarpu Šakti atspindima apvaliuose akmenyse, altoriuose arba olose, tokiuose, kokius randame jau garbintus ankstyvosios žmonijos anksčiau nei prasidėjo taip vadinama istorija.

Žiūrėdami atgal į laiką ir istoriją mes galime pasakyti, kad Šiva yra taip pat šamanų dievybė, ir kaip toks greičiausiai yra seniausia šventumo formuluotė žmonijoje. Jis yra šokio, ekstazės, būgnų, sapnų ir šamanų siekiamo transo dievas. Šivai priklauso Vedinės tradicinės išminties šventoji ugnis ir šventasis augalas, Agni ir Soma. Faktiškai Vedos yra ne kas kitas kaip mantrinės Šivos išraiškos su pagrindinėmis dievybėmis Agni, Soma, Surya ir Indra arba Ugnimi, Saule, Mėnuliu ir Žaibu, kaip keturiais jo šviesos aspektais.

Tačiau kaip kosminė vyriškoji jėga Šiva nėra tik falinis simbolis arba seksualumo ar paleistuvystės šlovinimas, kaip tai norėtų pavaizduoti kiti. Jis taip pat yra didysis asketas ir jogas, atspindintis aukštą savidiscipliną ir vidinę pusiausvyrą. Jis rodo galią, kuri persmelkia visą visatą ir leidžia mums pakilti sąmoningume iki mūsų aukščiausio potencialo, kuri yra savirealizacija.

Šiva simbolizuojamas kaip jautis, arba jo judėjimo priemonė yra jautis (nandi). Tačiau tai nėra tik jautis kaip vyriškumo simbolis, bet dharmos ir kosminio įstatymo jautis. Jautis atstovauja dvasią arba Purusha, ilgalaikį sąmoningumo principą, kuris laikos visus dalykus kartu ir duoda viskam svarbumą.

::Šivos formos::

Šiva turi daug formų, per kurias garbinami ir į mūsų gyvenimus įnešami skirtingi jo aspektai ir atributai.

Jis yra Nataradž, didysis ekstatinio išformavimo kosminio šokio dievas, kuris apima visą visatą visa persmelkiančia liepsna.

Jis yra Dakšinamurti, nušvitusysis jaunuolis, kuris sėdi po banjano (bengalinio fikuso) medžiu  ir moko per tylą net vyriausius žynius.

Jis yra Čandrašekar, kuris laiko Pusmėnulį ant savo galvos kaip papuošalą, ir turi galią valdyti protą.

Jis yra Nilakanta, arba dievybės su mėlyna gerkle, kuris nuodus paverčia palaima.

Jis yra Gangadara, kuris ant savo galvos laiko Gangos upę, leisdamas kosminių vandenų srovę ant žemės.

Kaip Šankara, dalinantis palaiminimus, jis yra palankusis, ir duoda gydą, palaiminimą ir gausą.

Kaip Rudra, ugninis, jis yra ugningas, reikalaujantis išsigryninimo, nusižeminimo ir savęs atsisakymo.

Yra ypatingų Šivos formų visoms kryptims, elementams ir čakroms, kurios yra vidinės galios esančios už prigimties. Viskas visatoje turi savo Šivą arba dvasios galią, per kurią mes galime susijungti su Kosmine energija ir Prana.

Šiva atspinti visą sudarytą ir iš ugnies arba Agni, ir vandens arba Soma, visatą. Jis yra Vaju arba kosminis vėjas, kuris įkvepia gyvybę į daiktus ir balansuoja visus dualumus. Jis Mahakala, didysis amžinybės dievas. Jo formos yra nesuskaičiuojamos, o jo vardai yra nesibaigiantys.

Šivos žmona, arba moteriškoji jo dalis, taip pat turi daug vardų ir formų. Kali arba Laiko ir amžinybės Deivė, Durga arba Ta, kuri padeda įveikti visus sunkumus, Lalita arba Ta, kuri žaidžia, Sundari- kosminio grožio Deivė. Tai tik keletas iš nesuskaičiuojamų jos manifestacijų. Kaip ir Šiva yra Mahadeva arba Didysis Dievas, jo žmona yra Mahadevi arba Didžioji Deivė. Kaip ir Šivos, jos formos yra tokios pat įvairiapusės ir paradoksalios, atspindinčios visatos galią, kurios šaknys transformacijoje, nes pastovioje išvaizdoje.

:: Šiva kaip Didžioji Jogos dievybė::

Šivos paieškos, kokiu vardu mes jį benorėtume pavadinti, greičiausiai yra amžinų žmonijos nemirtingumo paieškų esmė. Joga, kaip sadana arba dvasinė praktika, remiasi Šivos aukščiausio supratimo ir palaimos sąmonės kultivavimu. Ši Šivos realybė yra tylos, ramybės ir nieko nedarymo galia, ne įprasta savęs atsisakymo ir agresijos galia. Ji veikia neveiksme, taikoje ir balanse, kuriame asmuo centruojasi savo buvime ir perpranta visą visatą kaip savo paties minčių manifestaciją. Ši Šivos galia nėra išorinė jėga, kuri parodo save asmeninei naudai, ir ne išorinės pastangos kontroliuoti, kurios iš savęs padaro šou dėl savęs liaupsinimo. Tai dvasinė galia, kuri verčia viską suktis, įtraukia viską į vidų ir nuneša juos atgal į jų šaltinį, kuriame jie yra gilioje vienovėje. Šiva simbolizuoja šį Jogos praktikų balansavimo ir nuraminimo efektą.

Šiva yra kosminio garso arba kosminės muzikos valdovas, ypatingai didžiosios OM mantros iš kurios, kaip yra sakoma, išplaukė visos Vedos ir visos mantros ir buvo sugeneruota visa visata. Yra sakoma, kad Sanskrito alfabetas kilo iš Šivos būgno mušimo, kurio rezonansas persmelkia visą erdvę. Jis turi kitas svarbias Hum ir Haum arba Haum Joom Sah bidža mantras. Hum atstovauja kosminę ugnį arba Agni, Haum atstovauja Kosminę Praną, du svarbius Šivos energijos aspektus. Haum Joom Sah atspindi jo judančios link mūsų ir nunešančios mus tolyn iš šio Kosminės Pranos sąstingio  taško energijos greitį ir galią.

Greičiausiai dėl sąveikos su visais gyvenimo sunkumais ir pavojais įžymiausias yra Šivos aspektas kaip Tryambakam, Triakis arba Mrityunjaya, tas, kuris mus pasiima už mirties kaip Riši Vašišta jį šlovina Rig Vedoje.

Tryambakam yajamahe sugandhim pushtivardhanam; urvarukam iva bandhanat, mriyor mukshiya mamritat.

Mes garbiname tave triaki, tave, kuris kvepi ir pagausini maistą. Kaip stiebelį nuo moliūgo te jis išlaisvina mus nuo mirties, bet ne nemirtingumo.

Tai žymiosios, tačiau gerokai ilgesnės Vedinės Rudram giesmės Šivai Jadžur Vedoje pagrindas, kuriuo asmuo mokosi gerbti Dieviškąją galią ir paslaptį ne tik grožyje, palaimoje ir laimėje, tačiau taip pat ir skausme, sunkume ir mirtyje. Šiva mums padeda apkabinti abi dualumo puses, kad mes galėtume pajudėti už viso dualumo į vienybės esmę, kuri yra giliausias žinojimas. Šiva yra pati mirties mirtis. Jis akimirksniu neša visą laiką ir egzistenciją. Kai tik mes jį pasieksime, daugiau nebus mirties ir skausmo, kurie bus pamatyti tik kaip gilesnės nesibaigiančios šviesos šešėlis.

Kalbant apie specifinius jogos užsiėmimus, Šiva yra asanų meistras: ypač sėdimosios pozos, kuri yra svarbiausia iš visų asanų. Jis dažniausiai piešiamas arba Siddhasana‘oje, arba Padmasana‘oje (lotuso poza), dažnai apsuptas gyvūnų, kurie taip pat simbolizuoja asanas.

Šiva taip pat yra didysis Pranos, arba kosminės gyvybės energijos, dievas. Mantros Ham Sa ir So Ham, natūralūs kvėpavimo garsai, atspindi Šivos pranos šokį mumyse. Jie atstovauja Šivos balso aidą mūsų esybės šerdyje. Jogos pranajamoje viename ar kitame aspekte mes kultivuojame Šivos galią arba Kosminę praną.

Šiva yra didysis gidas į meditacija, aukščiausias guru, mokinantis mus stebėti, mąstyti ir nereaguoti, duodantis mums kosminį požiūrį į įvykius mūsų gyvenime ir emocijas mūsų protuose, kad jos mūsų neužgožtų. Tačiau Šiva nėra tik intelektualinės meditacijos arba paprasčiausios savianalizės dievybė; jis yra proto grąžinimo į begalinį šaltinį dievas, atiduodantis asmeninį protą visatos sąmonei. Šiva mus veda toliau už proto išankstinių nuomonių į sąmonę, kuri persmelkia visą erdvę ir nėra prisirišusi prie jokių atminties struktūrų, baimių ar aistrų.

Šiva kaip Jogešvara, arba Jogos Dievas, yra idealus asketas, vienuolis, svamis ir sadhu. Garbindami jį mes galime įvaldyti visus Jogos praktikų ir meditacijos aspektus.

Yra tokių, kurie bijo Šivos energijos arba kurie žemina ją kaip kažką grubaus, nekontroliuojamo, gyvuliško arba jausmingo. Taip apie Šivą kaip dievybę žvelgdami į žmogiškas silpnybes, o ne į jo paslaptingo simbolizmo kosminę transedenciją, galvoja net daugelis akademikų. Taip yra todėl, kad jie supranta Šivos kosminę jėgą kaip kažką negatyvaus, ne daugiau nei gaivalingos gamtos jėgas, kurios gali nutraukti mūsų gyvybę.

Tačiau Šiva taip pat yra aukščiausias gydytojas, duodantis poilsį, ramybę ir kūno, proto ir širdies atsinaujinimą. Taip atsitinka kada mes pasiduodame jo galiai brandindami gilesnę meilę ir palaimą. Šiuo klausimu Šiva yra daktarų, žinomų kaip Vaidjanath, dievas arba Ajurvedinių gydytojų Dievas. Šiva, kaip stebuklingas Rudra, padeda mums pasveikti nuo karščiavimo ir infekcinių ligų ir padeda išsigryninti. Kaip vandeningasis Soma, Šiva turi maitinančių, atjauninančių ir atgaivinančių galių.

Šivos garbinimas persmelkia Jogos tradicijas nuo seniausių iki moderniųjų laikų. Nath Jogai, kurie mums davė Tantrinę Jogą, Hatha Jogai ir Siddha Jogai, buvo Dievo Šivos, kur jis yra Adi Nath arba pirmasis Nath guru, pasekėjai. Tarp jų yra ir didieji mokytojai Goraknath ir Matsjendranath, kurie net šiandien turi daug pasekėjų Indijoje.

::Grįžimas pas Šivą::

Mūsų grįžimas į savo realybės pirminę švarią šviesą, kuri yra Šiva, yra ne tik jogos dvasingumo, tačiau viso tikrojo mokslo, meno, filosofijos ir psichologijos esmė.

Tam, kad pasiekti šią aukštesniąją sąmoningumo būseną, mes galime praktikuoti Šiva Jogą arba Šivos Jogą, kurios yra galybė variantų daugelyje Šaivitų tradicijų. Šiva yra didžioji Himalajų dievybė, kuri turi daug formų: nuo Amarnath Kašmyre, Kedarnath prie Gangos ištakų iki Pašupati Nath Nepale ir Kailašo kalno Tibete. Jo didysis miestas yra Kaši (Varanasi), o taip pat Uttar Kaši Himalajuose. Yra daug žymių Šivos šviesos Džjotirlingų arba lingų, daugiausia Centrinėje Indijoje, kaip Omakeršvara, ir daugybė šivos lankomų vietų Pietuose, kaip Tiruvannamali, Dievo Šivos ugnies linga, kur Ramana Maharši, kuris daugelio laikomas moderniąja Dievo Šivos inkarnacija, turi savo ašramą. Šivos garbinimas tapo globaliu, kaip, pavyzdžiui, „Induizmas šiandien“ žurnalo Kauai Induistų šventykla Havajuose ir jo galingasis krištolo Šiva linga. Tačiau mes galime prisiartinti prie Šivos ir asmeniškai, be senųjų tradicijų formalumų. Prisiliesti prie Šivos būsenos savyje yra paprastas dalykas, tereikia leisti sau pasinerti į savo prigimtį už proto, o būtent kalnuose ar miškuose, taip pat pasinerti į savo vidinę prigimtį už proto, atiduoti savo psichologinę asmenybę savo visatos Esaties jausmui. Tam, kad prisiliesti prie Šivos, mes turime norėti paleisti viską, mes turime norėti atsisakyti proto poreikio, kad liktų buvimo poreikis. Tai visai nėra lengva, tačiau mes visi to galiausiai galime pasiekti.

Kai Šivos galia pradeda manifestuotis mumyse, tai sukuria tam tikrą įtampa mūsų protuose ir nervinėje sistemoje tam, kad mes išsivalytume, pasikeistume ir transeduotume. Mes turime leisti jos srovėms judėti, ir jos palengvins gilesnį gijimą, kuris išsklaido visas mūsų problemas, o ne tik užspaudžia jas. Tačiau tam reikia nesipriešinti aukštesniajai Šivos galiai, o greičiau pasveikintume ją, kaip kad pasveikiname savo tikrosios prigimties pašaukimą.

Jūs galite paklausti: ar tai yra svarbu kaip pavadinti šią realybę, net jei kažkas ir nežino žodžio Šiva ir nesupranta Šivos simbolizmo jogoje? Visai gali būti, tačiau susijungimas su Šivos galia per tradicines formas ir žinių būdus gali labai padėti suprasti šią aukščiausią nežinomybę. Joga padeda mums sugrįžti į šią didžiąją Šivos paslaptį anksčiau gyvenusių didžiųjų Jogų ir žynių, kurių palaiminimai žingsnis po žingsnio gali mus nukreipti einant šiuo keliu, keliais.

Te aukščiausiasis Šiva manifestuojasi jumyse ir panaikina visas visas ribas!

- Pandit Vamadeva

Vertė Laura Čelo

Ošo apie savo nušvitimą

Aš ieškojau nušvitimo vartų kiek tik save pamenu- nuo pačios vaikystės. Greičiausiai ši svajonė liko manyje iš praeitų gyvenimų, nes nebuvo nė dienos, kada aš nebūčiau jos siekęs. Žinoma, visi aplinkui manė mane esant keistuoliu. Aš niekada nežaidžiau su vaikais. Aš net neužkalbindavau savo bendraamžių. Man jie atrodė kvailoki. Iš tiesų jie ir užsiėmė kvailystėmis. Aš niekada nenorėjau žaisti futbolo, tinklinio ar ledo ritulio. Suprantama, visi manė, kad aš keistuolis. Kas dėl manęs, aš priėjau tos pačios išvados. Suaugęs aš supratau, kad iš tiesų ne aš keistas, o keistas mūsų pasaulis.

Paskutinai metai namuose, kai man sukako dvidešimt vieneri, tapo dvasinių žlugimų ir dvasinių pakilimų periodu. Suprantama, visi tie, kurie mane mylėjo- tėvai, draugai, dėstytojai- iš dalies suprato, kas su manimi vyksta. Tačiau kodėl aš taip skyriausi nuo likusių vaikų? Kodėl valandomis sėdėjau užmerktomis akimis? Kodėl atsisėsdavau ant upės kranto naktimis ir žiūrėdavau į žvaigždėtą dangų? Natūralu, kad tie, kurie nesupranta panašių dalykų- o man ne taip jau ir reikėjo, kad juos suprastų- manė, kad aš esu išprotėjęs.

Manęs beveik nepastebėdavo net namie. Po truputėlį manęs nustojo ko nors klausti. Visi elgėsi taip, lyg manęs čia nebūtų. Ir tai man patiko- taip aš pavirsdavau niekuo, tuštuma, visišku kuo nors nebuvimu.

Tie metai buvo įsimintini. Aš save apgobiau tuštuma. Aš praradau bet kokį ryšį su išoriniu pasauliu. Jei man primindavo, kad laikas išsimaudyti, aš ėjau maudytis ir valandų valandas sėdėdavau vandenyje. Jiems reikėdavo belsti į duris ir šaukti: „Ei, išeik! Tu ten jau tiek sėdi, kad mėnesiui užtenka!“. Aš valgiau tada, kada man sakė, kad laikas valgyti. Jei niekas man apie tai neprimindavo, aš galėdavau nevalgyti kelias dienas iš eilės. Ne, aš nepasninkavau, aš negalvojau laikytis pasninkų arba engimų. Man norėjosi tik vieno: kaip įmanoma giliau nugrimzti į save. Vartai mane traukė kaip magnetas, ši jėga buvo nenugalima. Mane traukė kaip į „juodąją skylę“.

Mokslininkai sako, kad Visatoje yra „juodosios skylės“. Jei šalia jos atsidurs žvaigždė, „skylė“ ją įtrauks į save. Traukos galia tokia, kad jos neįmanoma nugalėti, ir žvaigždė žūva. Niekas nežino, kas vyksta kitoje pusėje. Aš manau- ir kažkoks tai fizikas lyg ir rado to patvirtinimą- kad kitoje pusėje yra „baltoji skylė“. Skylėje negali būti vieno galo, ji visuomet kiaura. Tai aš supratau savo patirtim. Galbūt taip sutvarkyta ir visa Visata. Žvaigždė miršta. Kada ji papuola į „juodąją skylę“, mes matome, kad žvaigždė išnyksta. Tačiau tuo pačiu metu Kosmose gimsta naujos žvaigždės. Iš kur jos atsiranda? Kokiose įsčiose subręsta? Paprastos aritmetikos užtenka, kad suprasti: tos įsčios yra „juodosios skylės“- jose miršta sena ir gimsta nauja.

Aš pats tai išgyvenau, nors neesu fizikas. Tais metais neįtikėtina jėga traukė mane šalin, vis toliau nuo žmonių. Aš iki tiek atsisakiau pasaulio, kad kartais neatpažindavau savo tėvo ir motinos. Aš iš visų jėgų stengiausi prisiminti savo vardą, tačiau tai nepavyko. Natūralu, kad tais metais visi galutinai įsitikino, kad aš išprotėjau. Tačiau man beprotystė buvo meditacija, o pačiame išprotėjimo pike vartai pagaliau atsidarė...

Mane nuvedė pas vaidiją, ajurvedinį gydytoją. Šiaip tai mane vedžiojo pas įvairiausius gydytojus ir žiniuonius, tačiau tik vaidija pasakė tėvui: „Jis niekuo neserga. Jūs be reikalo švaistote laiką.“ Žinoma, mane vis vien tampė tai pas vieną specialistą, tai pas kitą. Man išrašinėjo kažkokius tai vaistus, o aš sakiau tėvui: „Ko tu taip nerimauji? Man nieko neskauda“. Tačiau niekas manimi netikėjo ir sakė: „Patylėk. Geriau išgerk vaistus, nuo to blogiau nebus“. Ir aš gėriau- man tai kas?

Įžvalgiausias buvo tik tas vaidija, o jo vardas buvo Pandid Bhaghirath Prasad. Senolis jau numirė, tačiau jis buvo nepaprastai įžvalgus žmogus. Jis paprasčiausiai pažvelgė į mane ir tuoj pat pasakė: „Vaikinas niekuo neserga“. O po to apsiverkė ir prisipažino: „Aš pats seniai siekiu tokios būsenos. Vaikinui neįtikėtinai pasisekė. Man šiame gyvenime jau nieko nepavyks. Nereikia jo tampyti pas daktarus. Jis jau beveik pasiekė...“ Senolio ašaras iššaukė džiaugsmas dėl manęs.

Jis buvo ieškotojas. Savo ieškojimuose jis apėjo visą šalį nuo krašto iki krašto. Visas jo gyvenimas buvo ieškojimų ir atradimų seka. Jis neblogai įsivaizdavo ko būtent ieško. Jis tapo mano globėju, jis mane gynė nuo kitų gydytojų. Jis taip ir pasakė mano tėvui:„Palik jį pas mane, aš viskuo pasirūpinsiu“. Jis man nedavė jokių vaistų, o kada tėvas pasipiktino, išrašė nekenksmingas piliules iš cukraus. Jis pats man apie tai papasakojo: „Tai tik cukrus. Gerk juos, kad nuraminti savo tėvus. Jie nekenks. Naudos, deja, taip pat nebus. Čia jokie vaistai nepadės“.

Kada pirmą kartą pakliūni į pasaulį už proto, tai iš tiesų atrodo beprotiška: „dvasios tamsioji naktis“, beprotiška dvasios tamsybė. Tai pažymi visos religijos. Dėl tos pačios priežasties visos religijos reikalauja, kad prieš įsiskverbimą į pasaulį už proto būtų rastas Mokytojas- jis bus šalia, jis padės ir palaikys. Tavo pasaulis pradės griūti į dalis, tačiau Mokytojas padrąsins ir grąžins viltį. Jis padės tau suprasti tai, kas nauja. Štai kam reikalingas mokytojas- jis padeda suprasti tai, ko negalima suprasti protu. Jis padeda išreikšti tai, ko nepasakysi žodžiais, parodyti nematoma. Jis visuomet šalia, jis atranda tas priemones, kurios tau leis tęsti savo kelią, kitaip tu gali išsigąsti ir nusukti iš kelio.

Tačiau prisiminkite, kad bėgti nėra kur. Jei nusuksi nuo kelio ir pasileisi į laukymę, tave apims tikras apsėdimas. Sufijai tokius žmones vadina masta, o Indijoje jie žinomi kaip bepročiai paramahasanai. Atgal sugrįžti negalima, nes ten juk nieko nėra. Į priekį eiti taip pat neįmanoma, aplink tamsa. Tu pasiklydai. Štai kodėl Buddha pasakė: „Laimingas tas, kuris rado savo mokytoją“.

Pats aš Mokytojo neturėjau. Aš ieškojau, tačiau taip ir nesugebėjau jo rasti. Reikalas ne tame, kad aš nebandžiau- patikėkite, aš ieškojau labai ilgai, tačiau taip ir neradau. Rasti mokytoją sunku. Labai sunku rasti būtybę, baigusią egzistavimą. Sunku jausti to, kurio beveik nėra, buvimą. Ieškotojai retai randa tą, kurisyra durys į Dieviškumą- atviros durys, pro kurias lengva praeiti. Tai labai, labai sunku.

Sikhai savo šventyklas vadina gurudvara, „Mokytojo durimis“. Štai kas yra Mokytojas- tai durys. Jėzus dažnai kartojo: „Aš- vartai, aš- kelias, aš- tiesa. Eikite paskui mane, praeikite per mane. Jei nepraeisite per mane, nieko nepasieksite“.

Taip, kartais būna ir taip, kad žmogus neranda Mokytojo. Jei mokytojo nėra, prisieina dirbti be jo, tačiau tokia kelionė  daug pavojingesnė.

Visus metus aš buvau tokioje būsenoje, kad niekas negalėjo numatyti, kuo tai užsibaigs. Visus metus aš gyvenau taip, kad labai sunkiai palaikiau savo gyvybę. Netgi paprasti dalykai man sekėsi labai sunkiai, todėl, kad man visiškai prapuolė apetitas. Ėjo dienos, o valgyti man visiškai nesinorėjo. Ėjo dienos, o aš pamiršdavau net atsigerti vandens. Aš verčiau save valgyti ir gerti. Kūnas tapo toks nejautrus, kad aš gnaibiau save, kad įsitikinti, kad aš vis dar esu čia. Aš daužiau galva į sieną bandydamas suprasti, ar aš dar turiu galvą. Tik skausmas galėjo mane bent trumpam grąžinti kūno pajautimą.

Rytais ir vakarais aš bėgiojau. Aš bėgdavau penkias- aštuonias mylias iš karto. Visi galvojo, kad aš kuoktelėjau. Kam tiek daug bėgioti? Šešiolika mylių per dieną! Tačiau aš tai dariau tik tam, kad jausti save, kad pajausti, kad aš vis dar egzistuoju, kad neprarasti ryšio su savimi pačiu- aš paprasčiausiai laukiau kol akys apsipras su tuo nauju, kas manyje beveik užgimė.

Man reikėjo labai stengtis. Aš su niekuo nekalbėjau: mintys tapo tokiomis nenuosekliomis, kad man buvo neįtikėtinai sunku net sudėlioti frazę. Aš galėjau nutilti pusiaužodyje, nes pamiršdavau, apie ką kalbėjau. Aš galėjau sustingti vidury kelio, nes pamiršdavau kur ėjau.. Aš galėjau sėdėti su knyga, perskaityti pusšimtį puslapių, o po to staiga savęs paklausti: „Apie ką aš skaičiau? Nieko nepamenu“. Mano būsena buvo labai keista...

Yra tokia istorija. Į psichiatro kabinetą įsiveržia pacientas ir šaukia: „Daktare, padėkite! Aš einu iš proto! Aš viską pamirštu! Aš neprisimenu, kas buvo prieš metus ir net vakar! Aš einu iš proto!“

„Khm,- pasakė psichiatras.- ir kada jūs pastebėjote pirmuosius simptomus?“

„Ką pastebėjau?“- susidomėjęs paklausę pacientas.

Man buvo tas pats! Man buvo sunku net užbaigti frazę. Aš sėdėjau užsidaręs savo kambaryje. Aš tylėjau, neištariau nė žodžio, nes ką nors pasakyti reiškė pripažinti savo beprotystę. Taip praėjo visi metai. Aš paprasčiausiai gulėjau ant žemės, žiūrėjau į lubas ir skaičiavau nuo vieno iki šimto, o po to atvirkštine tvarka, nuo šimto iki vieneto. Bent kai kas liko- pavyzdžiui, šis sugebėjimas skaičiuoti iš eilės. Visa kita aš pamiršau. Man prireikė visų metų, kad vėl atsipeikėti, rasti kažkokį atskaitos tašką,.

Tačiau tai atsitiko. Tai buvo tikras stebuklas. Vis dėlto tam reikėjo įdėti daug darbo. Niekas man nepadėjo, nedavė užuominų kur man eiti ir kas su manimi vyko. Dar daugiau- man trukdė, prieš mane buvo visi- dėstytojai, draugai ir kiti gero linkintieji. Visi buvo prieš mane. Tačiau jie nieko negalėjo padaryti, išskyrus gėdijimą ir klausinėjimą, ką aš čia dabar darau.

Tame ir reikalas, kad aš nieko nedariau! Tai buvo stipriau nei aš. Tai tiesiog vyko. Žinoma, kai ką aš vis dėl to dariau: aš pats to nesuvokdamas pasibeldžiau į duris- ir jos man atsidarė. Aš daug metų meditavau, tiesiog tyliai sėdėjau ir nieko nedariau. Ir žingsnis po žingsnio aš persikėliau į tą erdvę, kur tu tiesiog esi, bet nieko nedarai. Tu tiesiog esi- tyras buvimas, nieko neveikiantis stebėtojas.

Ne, aš nieko nedariau. Tiesiog gulėjau, sėdėjau, vaikščiojau- tačiau ten, giliai viduje, nebuvo nieko, kas tai darė. Aš praradau visas garbėtroškiškas svajones. Dingo mano troškimas ko nors siekti, kažko pasiekti. Aš paprasčiausiai pasinėriau į save. Tai buvo tuštuma, o tuštuma veda mane iš proto. Ir vis dėl to, tai vienintelis kelias pas Dievą. Dievą pasiekia tik tas, kuris yra pasiruošęs išprotėti.

Manęs dažnai klausia: ką aš jaučiau, kai atėjo nušvitimas?

Aš juokiausi. Aš iš širdies kvatojausi, nes supratau visą troškimo nušvisti beprasmiškumą. Tai iš tiesų juokinga, nes mes visi gimstame nušvitę, ir norėti to, kas jau yra, yra visiškai beprasmiška. Jei tu kažką turi, jau negali įgyti. Įgyti gali tai, ko tu neturi arba ko tavyje nėra. Tačiau nušvitimas yra mūsų prigimtyje.

Aš kovojau dėl to daugelį gyvenimų, nes per vieną gyvenimą šio tikslo pasiekti neįmanoma. Aš buvau pasmerktas žlugimui, nes nušvitimo pasiekti negalima. Kaip galima pasiekti tai, kas tavo prigimtyje? To, kas jau tavyje yra, negali pasiekti su ambicinga svajone.

Protas yra ambicingas, jį traukia prie pinigų, valdžios ir prestižo. Tačiau vieną gražią dieną, kada jis jau iki kaklo sotus išorine veikla, jį pradeda traukti nušvitimas, išsilaisvinimas, nirvana, Dievas. Tačiau visa tai taip pat ambicijos, pasikeitė tik tikslas. Anksčiau tikslas buvo išorinis, dabar vidinis. Tačiau tavo požiūris, pats tavo priėjimas nė kiek nesikeičia- tu lieki tokiu pat žmogumi su senais įpročiais.

Žodžiai „diena, kada aš pasiekiau nušvitimą“ reiškia tik vieną: tą dieną aš supratau, kad nėra ko siekti, kur eiti, nereikia nieko daryti. Mes jau dieviški, mes jau tobuli- štai ir viskas. Nereikia jokio tobulinimosi. Dievas visus mus sukūrė tobulais. Net jei jūs sutinkate netobulus žmones, lengva pastebėti, iki kiek tobulas netobulumas. Dievas nekuria nieko, kas nėra tobula.

Aš girdėjau istoriją, apie dzen mokytoją vardu Bokudziu. Jis savo mokiniams aiškino, kad mūsų pasaulyje viskas tobula, ir čia atsistojo vienas žmogus, senas kuprius. „O kaip gi aš?- paklausė jis.- aš kuprius! Argi tai tobulumas?“ O Bokudziu atsakė: „Pasakysiu sąžiningai- aš niekada nemačiau tokios tobulos kupros“.

Kalbėdamas apie dieną, kada aš pasiekiau nušvitimą, aš kalbu neteisingai, nes kitų žodžių mūsų kalboje aš nesurasiu, nes ši kalba sugalvota žmogaus. Joje yra tokie žodžiai kaip „pasiekimas“, „įgijimas“, „tikslas“, „tobulinimas“, „vystymasis“, „progresas“. Kalba nesukurta nušvitimui. Tiesą sakant, jie negalėtų sugalvoti kokios nors kalbos, net jei jie panorėtų, nes nušvitimas ateina tyloje. Kaip išreikšti tylą žodžiais? Kaip nesistengsi, žodžiai būtinai pažeis bežodiškumą.

Lao-dzi sako: „Pasakyta tyla yra melas“. Tiesos negalima išreikšti žodžiais. Bet mums reikia kalbėti kokia nors kalba, kitos išeities nėra. O todėl mes visuomet pabrėžiame vieną sąlygą: kalba negali tiksliai atspindėti išgyvenimų. Todėl ir aš sakau: „tą dieną, kai aš pasiekiau nušvitimą“. Tačiau tai buvo ne pasiekimas, ir tai buvau ne aš.

Tą dieną aš juokiausi iš savo kvailų, juokingų bandymų įgyti nušvitimą. Aš juokiausi iš savęs ir iš žmonijos, nes visi žmonės stengiasi kažko pasiekti, kažką įgyti, kažką pagerinti.

Viskas įvyko visiško atsipalaidavimo būsenoje. Taip būna visada. Aš išbandžiau viską, kas buvo galima, o po to, pamatęs bet kokių pastangų bergždumą, atsisakiau bandyti. Aš užmiršau apie savo svajonę. Visą savaitę aš gyvenau visiškai įprastą gyvenimą.

Žmonės, pas kuriuos aš gyvenau, labai nustebo, nes aš pirmą kartą pradėjau gyventi normaliai. Iki tol mano gyvenimas buvo griežtoje disciplinoje.

Aš toje šeimoje gyvenau du metus ir jie žinojo, kad aš keliuosi trečią valandą nakties, po to sekė keturių- penkių mylių pasivaikščiojimas arba bėgiojimas, po to ėjau maudytis į upę. Toks buvo mano dienos režimas. Peršalimas ar kitoks negalavimas- visa tai neturėjo reikšmės, aš vis vien gyvenau pagal savo dienotvarkę.

Jie žinojo, kad aš daug valandų praleidžiu meditacijoje. Iki tos dienos aš daug ko nevalgiau. Aš negėriau nei arbatos, nei kavos. Aš turėjau griežtas taisykles dėl to, ką man galima valgyti, o ko negalima. Ir staiga aš visą savaitę visai tai mečiau. Kartą ryte aš miegu iki devynių valandų, o po to geriu arbatos puodelį. Namo šeimininkai susirūpino. Jie klausė: „Kas nutiko? Tu susirgai?“ Jie visada mane laikė didžiuoju jogu.

Štai viena smulkmena, kuri parodo, kaip tai buvo. Visiems gyvenimo atvejams aš turėjau vieną vienintelę medžiagos skiautę. Dieną aš vaikščiojau į ją įsisupęs, o naktimis aš ja apsiklodavau kaip antklode. Miegojau aš ant bambukinio demblio. Štai ir visi patogumai- antklodė ir bambukinis demblys. Daugiau aš neturėjau jokių daiktų. Ryte, kai aš atsikėliau devintą valandą, šeimininkai labai nustebo. Jie pasakė: „Čia kažkas ne taip. Turbūt stipriai susirgo?“

„Ne, aš nesergu,- aš atsakiau.- Aš sirgau visus tuos metus, o dabar gi atvirkščiai, pasveikau. Nuo dabar aš kelsiuosi kada norėsiu, gulsiuosi miegoti tada, kada trauks į sapną. Aš nebeesu laiko vergas. O dar aš gersiu ir valgysiu tai, ko mano organizmui norėsis. Gana iš manęs.“ Per tą savaitę aš visiškai pamiršau apie svajonę nušvisti. Aš ją pamiršau visam laikui.

O septintą dieną nutiko tai. Savaime, be jokios priežasties. Aš ėmiau kvatotis, ir tą juoką išgirdo sodininkas. Jis ir anksčiau manė, kad aš truputį ne savas, tačiau tokio juoko jis niekada nebuvo girdėjęs. Jis pribėgo ir paklausė: „Kas nutiko?“

Nesijaudink,- aš atsakiau.- Tu juk žinai, aš visuomet buvau šiek tiek trenktas, o dabar galutinai išėjau iš proto. Aš juokiuosi iš savęs. Neįsižeisk ir nepyk. Gali toliau ramiai miegoti.“

Aš daugelį gyvenimų dirbau- dirbau su savimi, kovojau, dariau viską, ką tik buvo galima padaryti ir  viskas veltui. O dabar tai aš suprantu, kodėl nieko nepavyko. Pačios pastangos tapo kliūtimi, pačios kopėčios trukdė pakilti, pats noras pasiekti buvo trukdis. Tai nereiškia, kad pasiekti galima neieškant- ne, paieškos būtinos, tačiau anksčiau ar vėliau ateina momentas, kada reikia sustoti. Persikėlimui per upę reikalinga valtis, tačiau anksčiau ar vėliau reikia iš valties išlipti, pamiršti apie upę ir viską palikti už nugaros. Pastangos reikalingos, be pastangų išvis nieko nepavyks. Tačiau vien tik pastangos vaisių neatneš.

Prieš pat 1953 metų kovo dvidešimt pirmąją, praktiškai prieš savaitę aš nustojau dirbti su savimi. Atėjo tas momentas, kada tu aiškiai matai visą savo pastangų bergždumą. Tu jau padarei viską, ką galėjai, tačiau tai neatnešė sėkmės. Tu padarei viską, kas įmanoma žmogaus jėgoms. Kas belieka? Tokioje beviltiškoje padėtyje tu tiesiog nustoji stengtis. Ir tą dieną, kada aš sustabdžiau savo paieškas, kada nustojau link kažko veržtis ir aplamai ko nors tikėtis- tą pačią dieną tai ir prasidėjo. Iš niekur atėjo kažkokia energija. Kažkokio šaltinio ji neturėjo. Ji atėjo iš niekur ir plėtėsi visur. Ji buvo medžiuose, akmenyse, danguje, saulėje ir ore- visur. Aš taip ilgai ieškojau ir maniau, kad šis tikslas kažkur labai toli- o viskas buvo taip arti! Aš nukreipiau savo žvilgsnį į tolį, ir akys nustojo pastebėti tai, kas buvo aplinkui.

Kada dingo pastangos, dingau ir aš pats, juk žmogus negali gyvuoti be pastangų, be norų, be krypties. Ego, asmenybė, „aš“- tai ne pastovūs reiškiniai, o procesas. Tai ne kažkokia vidinė substancija, nes mes priversti jį kurti kiekvieną minutę. Tai tas pats, kaip važiuoti dviračiu: tu važiuoji, kol mini pedalus. Jei nustosi minti pedalus, dviratis sustos. Žinoma, jis iš inercijos gali dar šiek tiek pavažiuoti, tačiau kai tik nustosi mintis pedalus, dviratis stos. Jis netenka energijos, pirmyn stumiančios jėgos. Paprasčiausiai jis vėliau nukris ant šono.

Ego egzistuoja todėl, kad mes miname norų pedalus, kažko siekiame, stengiamės iššokti aukščiau galvos. Štai tame slepiasi tikroji ego esmė- nore iššokti aukščiau savęs, įsiveržti į ateitį, peršokti į rytojaus dieną. Ego egzistuoja šokime į tai, ko nėra. Jis gimsta iš to, ko nėra, o todėl panašus į miražą. Jame yra tik noras- nieko daugiau. Jame yra tik polėkis ir siekimas.

Ego gyvena ne dabartimi, o ateitimi. Kada gyveni ateitimi, ego atrodo kažkuo visai juntamu. Tačiau jei užsilaikyti dabartyje, jis pasilieka miražu ir pamažu ima tirpti.

Tą dieną, kad aš nustojau siekti... Tai taip pat nesėkmingas išsireiškimas, teisingiau pasakius: „tą dieną, kai siekimas dingo“. Taip bus daug teisingau, nes žodžiai „aš nustojau siekti“ reiškia, kad dar liko „aš“. Tai reiškia, kad aš nukreipiau savo jėgas į norą sustoti ir, vadinasi, kažkoks subtilus noras dar liko.

Tačiau noro neįmanoma sustabdyti, jį galima tik suprasti. Pats noro supratimas reiškia išnykimą. Prisiminkite, niekas neturi jėgų nustoti norėti, o tikroji realybė pasireiškia tik po to, kai dingsta norai.

Štai tokia dilema. Ką gi daryti? Norai egzistuoja, o budos nepailsta kartoti, kad reikia norų atsikratyti ir tuoj pat pareiškia, kad nustoti norėti negalima. Ką daryti? Žmogus susiduria su dilema. Jis nuolat kažko nori. Ir jam iš pradžių sako, kad jam reikia nustoti tai daryti, o po to- kad to neįmanoma sustabdyti. Tai ką pagaliau daryti?

Norą reikia suprasti. Ir jį galima suprasti, tam užtenka suprasti jo tuštumą. Reikia tiesioginio suvokimo, tiesiogiai įsiskverbti į reikalų esmę.

Tą dieną, kada dingo norai, aš jaučiausi bejėgiu ir praradusiu viltį. Viltis dingo, nes dingo ateitis. Tikėtis nebuvo ko, juk viskas buvo aišku, visos viltys buvo tuščios, jos neišsipildo. Tu bėgioji ratu. Svajonė vilioja likdama nepasiekiama. Ji sukuria vis naujus miražus ir gundo: „Nagi, bėk greičiau- ir tu pasieksi“. Tačiau kiek nebėgtum, svajonė vis taip pat toli, ji tolsta kaip horizonto linija. Kai tik žengi žingsnį į priekį, atsilieki lygiai tokiu pat žingsniu. Kuo greičiau bėgi, tuo greičiau ji pasitraukia. Jei sulėtinsi žingsnį, ji taip pat pristabdys. Akivaizdu yra viena- tarpas tarp jos ir tavęs visuomet lieka vienodas. Jis nesutrumpėja nė per metrą.

Sutrumpinti atstumą tarp savęs ir svajonės ne mūsų jėgoms. Viltis- tai horizontas. Mes stengiamės pasiekti horizontą, iki vilties, iki permesto į ateitį noro. Noras- tai tiltas, tačiau įsivaizduojamas tiltas, nes pats horizontas- taip pat miražas. Iki ten neįmanoma nutiesti tilto, jį galima tik įsivaizduoti. Žmogus negali prisiliesto prie to, ko nėra.

Tą dieną, kai dingo norai, kada aš pažvelgiau į jų esmę ir supratau, kad jie visuomet tušti, aš pasijaučiau bejėgis ir nevilty. Tačiau tuo pat metu kažkas ėmė vykti. Prasidėjo tai, ko aš siekiau daugelyje savo gyvenimų ir ko niekaip negalėjau pasiekti. Vienintelė viltis- vilties nebuvime, vienintelis norų išsipildymas- norų nebuvime. Ir kai tu jauti nesuvokiamą bejėgiškumą, visas pasaulis staiga ima tau padėti.

Visata laukia. Ji mato, kad tu su savimi dirbi, ir iki tam tikro laiko visai nesikiša, paprasčiausiai laukia. Ji gali laukti be galo ilgai, nes nemėgsta sambrūzdžio. Tai pati amžinybė. Tačiau tuo metu, kada tu palieki bandymus ir dingsi, visa Visata lekia pas tave, pripildo tave. Būtent tada viskas ir prasideda...

Septynias dienas aš buvau visiškoje neviltyje, tačiau, nekreipiant dėmesio į neviltį, aš jaučiau, kad kažkas vyksta. Kalbėdamas apie neviltį šį žodį vartoju ne įprastine reikšme. Aš paprasčiausiai turiu omeny, kad aš neturėjau jokių vilčių. Tai nekėlė liūdesio. Priešingai, aš buvau laimingas- man buvo ramu, aš buvau tylus, susikaupęs ir dėmesingas. Bet kokių vilčių nebuvimas, tačiau visai kita prasme. Manyje dingo pats vilties supratimas- o to sekoje ir jos buvimas. Dingo ir tai, ir tai.

Vilčių nebuvo visai. Dingo viltis, o kartu su ja ir jos priešingybė- neviltis. Tai buvo visiškai naujas jausmas- gyvenimas be jokių vilčių. Jame nebuvo nieko blogo. Man paprasčiausiai reikėjo naudoti įprastinius žodžius, tačiau nieko nemalonaus toje būsenoje nebuvo. Atvirkščiai- ji buvo džiugi. Tai buvo ne praradimo, o kažko naujo atsiradimo jausmas. Mane perpildė ir supo kažkas nepažįstama.

Ir kada aš kalbu apie bejėgiškumą, šį žodį taip pat reikėtų suprasti ne įprastine prasme. Tai paprasčiausiai reiškia, kad aš netekau savęs. Aš paprasčiausiai pripažinau, kad manęs nėra ir, reiškia, aš nebegaliu pasikliauti savo jėgomis, savarankiškai egzistuoti. Žemė dingo iš po kojų, po manimi prasivėrė praraja... bedugnė praraja. Tačiau baimės nebuvo, juk man nebuvo ko saugoti. Baimės nebuvo, nes nebuvo kam bijoti.

Pertą savaitę įvyko neįtikėtina ir visiška transformacija. O paskutinę dieną visiškai naujos energijos buvimo, naujos šviesos ir naujo džiaugsmo pajautimas tapo labai galingu, beveik nepakenčiamu- lyg aš tuoj tuoj sprogsiu, išeisiu iš proto nuo palaimos. Vakarų jaunimas tai vadina „kaifuoti“, arba „nukvailėti iš laimės“.

Suprasti veiksmo prasmę buvo neįmanoma. Aš papuoliau į ne prasmės pasaulį- jį sunku suprasti, sunku sudėlioti į lentynėles, sunku apibūdinti žodžiais, kalba. Visi šventraščiai  yra bejėgiai, visi žodžiai, kuriais būtų galima apibūdini šį išgyvenimą, atrodo blyškūs, nespalvingi. Šie išgyvenimai buvo per gyvi ir ryškūs, tai buvo neišsenkantis palaimos antplūdis.

Visa ta diena buvo kažkokia keista, pritrenkianti, kurtinanti. Praeitis dingo, lyg manęs niekada ir nebuvo, lyg aš paprasčiausiai tai kažkur perskaičiau.  Ji tapo panašia į tolimą sapną, kažkada tai girdėtą pasakojimą apie svetimą gyvenimą. Aš pamiršau autobiografiją, ėmiau virsti į kažką neegzistuojantį, ką Buddha vadina anatta. Dingo ribos, ėmė dingti visi skirtumai.

Pats protas dingo; jis nutolo už tūkstančio mylių. Surinkti mintis tapo sunku, protą nešė vis tolyn ir tolyn, tačiau įsikibti jo nebuvo jokio poreikio. Jis manęs paprasčiausiai nedomino. Viskas vyko taip, kaip reikia. Nebuvo poreikio saugoti atsiminimus, Arčiau vakaro tai tapo nepakenčiamai skausminga. Aš jaučiausi kaip moteris, kuri tuoj tuoj pagimdys. Prasidėjo gimdymo sąrėmiai, ir jie man teikė daug skausmo.

Visą savaitę aš ėjau miegoti dvyliktą valandą nakties, tačiau tą dieną aš tiek ilgai išsėdėti negalėjau. Akys lipo, aš jas atmerkdavau didžiulių pastangų dėka. Kažkas artėjo, kažkas tikrai turėjo nutikti. Sunku pasakyti kas- galbūt aš paprasčiausiai miriau- tačiau baimės nebuvo. Praėjusios septynios dienos buvo tokios gražios, kad aš buvau pasiruošęs mirčiai. Man jau nieko nesinorėjo. Visą savaitę aš praleidau visiškoje palaimoje. Aš buvau toks laimingas, kad su džiaugsmu būčiau priėmęs net mirtį.

Kažkas nesustabdomai artėjo- kažkas, ką galima palyginti su žūtimi, kažkoks ryžtingas posūkis, kuris galėjo baigtis mirtimi arba nauju gimimu, nukryžiavimu arba prisikėlimu. Tiesiog už kampo manęs laukė kažkas nepaprastai svarbaus. Tačiau aš negalėjau savęs priversti atsimerkti, aš buvau apkvaitęs.

Aš užmigau apie aštuntą valandą, tačiau tai buvo nelabai panašu į sapną. Dabar aš suprantu, ką turi omeny Patanjali, kai sako, kad samadhi primena sapną. Skirtumas tik viename: samadhi vienu metu tu ir miegi, ir esi budrus, ir miegi, ir nemiegi. Kūnas atsipalaiduoja, kiekviena kūno ląstelė miega, tačiau tavyje dega sąmonės ugnelė... aiški, nepaliekanti suodžių. Tu budrus, tačiau atsipalaidavęs, neįsitempęs, tačiau visiškai sąmoningas. Kūnas ilsisi giliame miege, o sąmonė aktyvumo pike. Taip susijungia sąmonės viršūnė ir kūno ramybės įduba.

Aš užmigau. Keistas tai buvo sapnas: kūnas miega, o aš būdrauju. Tai buvo taip keista... Lyg tave padalino į dvi dalis, nutempė dviem kryptim, išnešė į dvi dimensijas, tačiau tuo pačiu du poliai buvo taip sujautrėję, lyg aš tuo pačiu buvau abiem jais... Teigiama ir neigiama, sapnas ir būdravimas, gyvenimas ir mirtis susiliejo į viena. Tai buvo tas momentas, kai susijungia kūrėjas ir kūrinys.

Būsena buvo antgamtinė. Pirmą kartą ji sukrečia iki sielos gelmės. Po šio išgyvenimo tu niekada nebūsi toks, koks buvai. Ji atneša visiškai naują požiūrį į gyvenimą, padaro tave visai kitokiu.

Apie pusiaunaktį staiga mano akys atsimerkė pačios... bet kokiu atveju aš į tai nedėjau jokių pastangų. Kažkas sudrumstė mano sapną. Šalia savęs, savo kambaryje, aš pajutau kažkieno buvimą. Mano kambarys buvo visai mažytis, tačiau aš visur jaučiau gyvybės plakimą, galingas vibracijas. Aš lyg papuoliau į taifūno akį ir springau didingoje spalvų, džiaugsmo ir palaimos audroje.

Tai buvo taip realu, kad visa kita tapo nerealu: kambario sienos, visas namas, pats mano kūnas. Viskas tapo nerealu, juk aš tik dabar pirmą kartą mačiau tikrąją realybę.

Štai kodėl mums taip sunku suprasti, kai Buddha ir Shankara sako, kad pasaulis- tai maya, iliuzija. Mes žinom tik šį, mūsų pasaulį, mes neturime jo su kuo palyginti. Mums žinoma tik viena realybė. Apie ką kalba šie žmonės? Kažkokia tai maya, iliuzija... Jų žodžiu neina suprasti iki tol, ko nesuprasi tikrosios realybės. Iki to laiko jų žodžiai lieka teorija, įmantriomis hipotezėmis. Gal čia tik kažkokia įmantri filosofija tokia: „Visas pasaulis- iliuzija“?

Vakaruose buvo taip. Berklis pareiškė, kad pasaulis nerealus, kada vaikščiojo su savo draugu, pakankamai logišku žmogumi. Šis jo draugas buvo beveik skeptikas. Po jo žodžių jis tylėdamas pakėlė akmenį ir skaudžiai trenkė Berkliui per galvą. Berklis sudejavo, iš sumušimo vietos sunkėsi kraujas, o jo draugas- skeptikas pasakė: „Tai ką, pasaulis vis dar nerealus? Tu juk pats taip pasakei, teisingai? Kodėl tuomet tu šauki, juk šis akmuo nerealus. Kam griebtis už galvos ir susitraukti iš skausmo? Viskas aplink nerealu!“

Tokie žmonės nesugeba suprasti, ką Buddha turi omeny, kai sako, kas Visata- miražas. Jis ne tvirtina, kad galima eiti per sienas. Jis nesako, kad mes galime misti akmenimis ir nėra jokio skirtumo ką tu valgai- duoną ar akmenį. Ne, esmė visai ne tame.

Jis sako, kad yra kita realybė, ir kai tik ją suprasi, ši taip vadinama realybė paprasčiausiai blanksta, tampa nerealia. Palyginti galima tik po prabudimo aukštesnei realybei, ne iki tol.

Sapne realus sapnas. Kiekvieną naktį mes sapnuojame, tačiau kiekvieną rytą sakome, kad jie buvo nerealūs, tačiau sekančią naktį, kada mes miegame, sapnai vėl tampa tikrove. Sapne labai sunku suprasti, kad tai sapnas. O ryte labai lengva. Kur priežastis? Tu lieki savimi. Sapne yra tik viena realybė. Viskas taip pat nerealu, kaip ir visa kita, ir todėl palyginti neįmanoma. Ryte, kai tu atsimerki, prieš tave jau kita realybė, ir dabar galima pasakyti, kad sapnai buvo nerealūs. Sapnus galime palyginti su tikrove.

Tačiau yra ir prabudimas... Ir palyginant su šio prabudimo realybe nerealia tampa mūsų įprastinė realybė.

Tą naktį aš pirmą kartą supratau mayos suvokimo prasmę. Žinoma, aš anksčiau žinojau šį žodį, tačiau prasmės visiškai nesupratau. Aš jį supratau taip pat, kaip ir jūs dabar, tačiau niekada iki tol nesupratau iš tiesų. Argi galima suprasti neišgyvenus? Tą naktį atsidarė naujos tikrovės, nežinomos dimensijos durys. Ir ten buvo ji- kita realybė, ypatinga realybė, tikroji realybė, kaip patogiau pavadinti. Pavadinkite ją Dievu, tiesa, dharma, dao- kaip tinkami. Ji neturi pavadinimo. Tačiau ji buvo ten- permatoma, tačiau tuo pat metu ir apčiuopiama... Jis vos manęs neuždusino. Jos buvo per daug, aš dar negalėjau į save tiek visko sugerti...

Manyje atsirado didelis noras iššokti iš kambario, išbėgti po atviru dangumi. Aš dusau. Visko per daug! Aš po truputį miriau! Man rodėsi, kad jei aš užsilaikysiu bent sekundei, ši realybė mane uždusins. Aš išbėgau iš namų, ir nuskuodžiau į kiemą. Man tiesiog norėjosi atsidurti po atviru dangumi, pamatyti žvaigždes, medžius ir žemę... būti laisvėje. Vos tik aš išėjau- dusulys ir kart praėjo. Mano kambariukas buvo per mažas tokiam didingam įvykiui. Tokiam įvykiui net žvaigždėtas dangus per ankštas stogas. Jis didesnis nei dangus. Net dangus ne riba. Tačiau taip man vis vien tapo lengviau.

Aš patraukiau link artimiausio sodo. Net mano eisena tapo kitokia. Aš ėjau taip, lyg būtų dingusi traukos galia. Ar aš ėjau, ar bėgau ar tiesiog sklendžiau- sunku pasakyti. Traukos nebuvo, aš nieko nesvėriau, mane tartum nešė kažkokia jėga. Aš atsidūriau kažkokios nežinomos energijos glėbyje.

Prisiminkite, nuo tos dienos aš daugiau niekada iš tiesų nebuvau savo kūne. Mane su kūnu rišo tik plonytis siūlas. Ir mane visada stebina, kad Visuma kažkodėl nori, kad aš likčiau čia, ji man leidžia dar pabūti šiame krante. Galbūt per mane Visuma nori kažkuo pasidalinti.

Nuo tos dienos pasaulis tapo nerealus. Prieš mane atsivėrė kitas pasaulis. Tačiau kada aš šį pasaulį vadinu nerealiu, aš neturiu omeny, kad medžiai yra netikri. Jie visiškai realūs; nerealu tai, kokiais jūs juos matote. Patys savaime jie yra tikri- jie egzistuoja Dieve, jie yra absoliučioje realybėje- tačiau tokie, kokiais jūs juos matote... Jus jų iš tiesų nematote. Jūs matote kažką kita- miražą.

Jūs apsupote save savo asmeniniais sapnais, ir šis sapnas tęsis tol, kol nepabusite. Pasaulis nerealus, nes jūsų pažystamas pasaulis- tai sapnų pasaulis. O kada prabundi, prieš tave atsiveria naujas pasaulis, tikrasis.

Negalima sakyti: yra Dievas, o yra pasaulis. Dievas yra pasaulis. Dievas yra pasaulis, tačiau tai supranti tada, kai akys aiškios, neapneštos sapnu, neaptrauktos sapnų dūmais. Kada žvilgsnis aiškus, kada jutimai sujautrėję darosi aišku, kad yra tik Dievas.

Kai kada Dievas- tai žalias medis, kai kada ryški žvaigždė, kai kada gegutė, o kai kada gėlytė. Dievas- kartais vaikas, kartais upė, tačiau viskas kas yra- tai Dievas. Kai tik pradedi iš tiesų matyti, visur aplink tik Dievas.

Tačiau dabar viskas, ką jūs matote- ne tiesa, o melas. Kas yra miražas? Melaginga projekcija. Bet kai tik pamatai... Nors sekundės dalį... reikia tik sau tai leisti! Visur prieš tave neįtikėtina palaima- debesyse, saulėje ir žemėje.

Pasaulis yra gražus. Tačiau dabar aš nekalbu apie jūsų pasaulį, aš kalbu apie savo pasaulį. Jūsų pasaulis išsigimęs, jis sukurtas jūsų „aš“, tai projekcijų pasaulis. Jūs naudojate tikrąją tikrovę kaip ekraną, kuriame atsispindi jūsų asmeninis įsivaizdavimas apie pasaulį.

Kada aš sakau, kad pasaulis realus, tai neįtikėtinas, stebuklingas pasaulis- spinduliuojanti begalybė, pripildyta šviesa ir džiaugsmu. Tai amžina šventė- aš kalbu apie savo pasaulį. Jisai gali tapti jūsų, reikia tik atsibusti.

Tą naktį aš tapau tuščiu, o po to prisipildžiau. Aš nustojau būti ir tapau pačia būtimi. Tą naktį aš žuvau ir gimiau iš naujo. Tačiau tas, kuris gimė, neturėjo nieko bendro su tuo, kuris mirė. Nebuvo jokio ryšio. Išvaizdoje aš nepasikeičiau, tačiau tarp buvusio manęs ir naujojo manęs nebuvo nieko bendro. Žūstantis žūsta visiškai, iš jo nieko nelieka.

Aš išgyvenau daug mirčių, tačiau nė viena iš jų neprilygsta tam. Visos mirtys iki tol buvo nepilnos.

Kai kada miršta kūnas, kai kada- dalis proto, kai kada dalis ego, tačiau asmenybė lieka. Daug kartų atnaujinta, daug kartų perdažyta- kažkas keičiasi čia, kažkas ten- tačiau pati asmenybė išlieka, išsaugomas kažkoks tęstinumas.

Tačiau tą naktį mirtis buvo pilna ir galutinė. Tai mano mirties diena ir susijungimo su Dievu diena.

Šaltinis:
Ошо Раджниш. "Автобиография неправильного мистика”.

Vertė Laura Čelo

XXI amžiaus išradimas Lietuvoje: antropoteosofija

XXI a. pradžioje Lietuvoje pradėtas kurti nuo teosofijos, antroposofijos bei "Arkanų mokyklos" mokymų beveik nesiskiriantis, tačiau vis dėlto turintis savitumo antropoteosofijos pseudomokslas. Jo autorė - Astromineralogijos centro "Pars Fortunae" įkūrėja Audronė Ilgevičienė, dar žinoma kaip Astrėja. Iki 2009-ųjų rudens buvo išleistos trys antropoteosofijos knygos: "Kosminiai pašventimai" (2008), "Apie mirtį ir pomirtinius kelius" (2008) ir "Septyni spinduliai ir jų valdovai" (2009).

A. Ilgevičienė nevadina savęs antropoteosofijos kūrėja, pasak jos, tai - "Žodžio "Sąmonė" signalai, virtę tekstais" ("Kosminiai pašventimai", p. 7). A. Ilgevičienę galėtume sulyginti su prieš šimtmetį panašias idėjas propagavusiu Vydūnu.

Pateikiame Mindaugo Peleckio pokalbį su A.Ilgevičiene.

Esate fenomenalus žmogus - 1995 m. įkūrėte vienintelį Lietuvoje (gal net Baltijos šalyse?) astromineralogijos centrą "Pars Fortunae" ("Fortūnos ratas"). Išleidote keliolika knygų, kurios gana įvairios, tačiau lyg ir turi bendrą leitmotyvą - akmenis. Tai ir pradėkime nuo to - kas Jums yra akmenys?

Drįsčiau Jus pataisyti: visko, ką darau leitmotyvu įvardinčiau žodį „sąmonė“. Akmenys – tai tik viena iš sąmonės formų, kuri beje yra pakankamai materiali, kad net nesuprantantis sąmonės formavimosi procesų žmogus, galėtų prie jos prisiliesti realiai. Tai pradžių pradžia materijoje, kuri yra stabili ir tvirta, todėl ją perpratus gali tapti patikimu pamatu tam, kuris siekia statyti savo sąmonės pilį.

Papasakokite, kaip gimė Astrėja ir kas yra antropoteosofija? Yra išleistos jau trys knygos. Kiek dar jų bus? Kokios esminės filosofinės Jūsų kaip Astrėjos idėjos? Ką teigia antropoteosofija?

Čia pirmiausiai reikėtų įvardinti, kas yra „ezoterika“. Paskutiniais dešimtmečiais  vis įmantrėjantis žmogaus protas taip supainiojo visas sąvokas, kad vis sunkiau darosi susišnekėti, kas kuo vadintina.

Dar J. P. Blavatskaja savo laiku aiškiai išskyrė dvi sąvokas: ezoterika ir egzoterika. „Ezoterinis“ iš gr. „esoterikos“ – vidinis, slaptas, giluminis.

„Egzoterinis“ (gr. „egsoterikos“) – išorinis, viešas. Tad, mastančiam žmogui nesunku turėtų būti suprasti skirtumą ir pradėti matyti atitikmenis šiuolaikiniame dvasiniame ir „dvasiniame“ gyvenimuose.

Todėl tikroji ezoterika – tai gilūs vidiniai ieškojimai Savęs ir Dievo, kupini išbandymų ir kančios, apvalančios ir prikeliančios miegančią dvasią. Tam reikia ryžto, valios, didelės savidisciplinos ir nuolatinio darbo, kaip ir Tikėjimo. Tokie ieškojimai nuramina protą, mažina emocijas ir jų skatinamus norus, atveria giluminį sielos potencialą, o su visu tuo, savaime suprantama, ir Kelią. Tada einama juo darant ir daugiau tylint... Tai ilgas ir skausmingas procesas, lyg žvaigždės žmogaus širdyje įsižiebimas. Jis veda ne į specialių galių intensyvinimą ar nušvitimo norą, tačiau į vis gilėjantį atsakomybės už savo mintis, žodžius ir darbus suvokimą. Dar daugiau. Galiausiai toji atsakomybė platėja, apimdama net tik asmenį, tačiau formuojasi nauja jos kokybė, aprėpianti šalį, kurioje toks žmogus gyvena, ir jos žmones, tiek suprantančius, tiek nesuprantančius, pagaliau visą Žemę. Žmogus jaučiasi atsakingas prieš Tą, kurio mažute dalelyte galiausiai pasijunta. Tai savaime padiktuoja naujus jo gyvenimo principus, kuriuose atsiranda galybė atsisakymų, niekaip nesuprantamų net dvasios vartotojui. Toks žmogus gali išbandyti ne vieną religiją ar dvasios ieškojimo kryptį, suprasdamas sistemos formavimo svarbą, be ko iš chaoso pakilti tiesiog neišeina. Tapęs sistema pats jis išeina į priešybių vienybės zoną. Todėl jo elgesį nuo tol gali suprasti tik tie, kurie iš tiesų link jos eina arba joje yra. Iš čia mažai jis bekalba apie tai, ką daro, nes kalbėdamas rizikuoja būti suprastas neteisingai. Vieni tada juo žavisi, kiti bijo, treti – keikia. Toks yra tikrasis sąmonės platėjimo procesas ir jo kaina.

Egzoterikas  visa tai imituoja. Jis siekia ypatingų galių, apreiškimų. Kažką veda smalsumas arba mada. Dar kažkam reikalinga savirealizacija arba tiesiog darbas. Taip gimsta šarlataniškumas, kuris viešinamas įvairiausiais būdais. Tačiau egzoterikas sunkiai supranta jau anksčiau minėtą atsakomybę, dažnai nepripažįsta disciplinos arba išsiverčia ją kategoriškumu. Ir dar: tikrąją priešybių vienybę jis sutapatina su chaosu, sakydamas, kad ji ir yra chaosas.

Šitaip jis tampa panašus į vaiką, kuris žaidžia galias, burtininkus ar net ... suvokimą ar net nušvitimą... Tad, į tikrąją ezoteriką niekas nieko nublokšti negali: žmogus arba bunda arba ne. Patys žinote, jog, kai pakankamai išsimiegate, vėl tuoj pat eiti miegoti nebesinori...  o ir į darbą laikas...

Egzoterikas gi pabudimą ir darbą dar tik sapnuoja... Kada jo žadintuvas suskambės... niekas nežino...

Knygos, kurias rašau, arba, tiksliau, užrašau, turi tris kryptis: ezoterinė – grožinė literatūra; akmenys; antropoteosofija.

Vienu metu paprastai rašau kelias knygas. Niekada nevargstu rašydama ir nebandau protu kurti siužetų. Tai, lyg, sakykim,  meditacija, kurioje mano pačios, kaip A. I. asmuo tiesiog išnyksta. Ypač tai liečia pirmą ir trečią „žanrus“. Akmenų temos nagrinėjamos, remiantis dar ir ilgamečiais (centras dirba jau penkioliktus metus) tyrimais bei pastebėjimais, kaip ir akmenų tyrinėtojų ir mylėtojų klubo analizėmis, partnerių iš kitų šalių patirtimis ir t. t.

Visiškai nesunku derinti žanrus, nes jie papildo vienas kitą, padėdami tas pačias temas suprasti skirtingos sampratos žmonėms: Pvz.: „Kosminių pašventimų“ iliustracija – tai „ Egipto istorijos. Mažoji Izidė“. „Menas mylėti“ – tai apsivalymo kelias, apie kurį kalbama tiek knygose apie akmenis, tiek antropoteosofijoje. „Lietuvos Šauksmas“ – tai  Lietuvos Dvasios kreipimasis į visus, gyvenančius jos globojamoje teritorijoje, todėl negalėjau jo neužrašyti, nes pati joje gyvenu. Dar giliau ją papildys ir paaiškins dabar rašomos „Aisčių legendos“(darbinis pavadinimas). „Mergelės Marijos apsireiškimai Lietuvoje“ – tai paprastutis Tikėjimo temos svarbos paaiškinimas tiek tiems, kuriems to aiškinti nereikia, tiek ypač tiems, kurie nesupranta, kodėl reikia tikėti... Giliau suprasti Tikėjimą ir jo svarbą turėtų padėti „Septyni spinduliai ir jų valdovai“. Per žanrų įvairovę Sąmonės tema tampa prieinama visiems, kas ypač svarbu dabartiniu laikmečiu.

Antropoteosofija: „antropos“ (gr.) – žmogus; „teo“ (gr.) -  dievas; „sopfos“ (gr.) - išmintis. Taigi, tai yra žmogaus suvokta dievo išmintis. Nesunku suprasti, kad kiekvienas suvokti gali tik pagal savo vidinio potencialo išgales. Tai vyksta tik viduje apsivalant, apie ką buvo kalbėta antrajame atsakyme. Suvokimui skleidžiantis, žmogus ima susivokti save, kaip sielą, esančią fiziniame kūne, kuris jai reikalingas lygiai taip pat, kaip kosmonautui, išeinančiam į atvirą kosmosą reikalingas skafandras. Kosmonautas išeina, kad atlikti darbą, po ko jis vėl grįžta į laivą. Siela ateina į Žemę taip pat, kaip ir kosmonautas, savo darbo atlikti, po ko vėl grįžta, iš kur atėjusi. Sunku prisiminti tą darbą, sunkios Žemės erdvės spaudžiamam. „Skafandre“ įtaisytas vienas galingiausių ir tobuliausių kompiuterių – Protas, moka viską supainioti. Todėl visos dvasinės kryptys kaip susitarusios kalba apie minčių nuraminimą tam, kad išgirsti sielą ir atlikti savo tikruosius darbus... Kuo labiau žmogus ją ima išgirsti, tuo labiau ima jis išspinduliuoti dvasios emanacijas, kurias įkuria tik sąmoningas sekimas savo prisiminta Idėja.

Sąmoningumas pirmiausiai pasireiškia tuo, jog sąmoningas žmogus atlieka savo darbus maksimaliai gerai, kaip tik jis moka, tačiau nesiima tų darbų, kurie yra ne jo. Nesąmoningas žmogus griebiasi bet ko, tačiau nei vieno neatlieka maksimaliai gerai, todėl vis dejuoja, kad dar nerado sau tinkamo...

Sąmoningas žmogus brangina kiekvieną minutę, jam duotą Žemėje, todėl taupo laiką, skirdamas jį ten, kur iš tiesų reikia. Nesąmoningas laiką „užmušinėja“, nes nesupranta jo vertės... Tai būtų pradžia tam, kuris siekia sąmoningumo. Kuo labiau žmogus susivokia, tuo labiau nunyksta asmeniškumai, kaip ir žemiški vardai praranda savo reikšmę. „Ateina“ kiti vardai, kurie yra labiau bendriniai ir su asmeniu nebesietini. Taip „atėjo“ ir vardas Astrėja. Jis gali būti ir kitas, pvz.: mokinys...

Visų antropoteosofijos knygų įvaduose rašoma, kad  pati antropoteosofija nėra žmogaus išmąstyta, todėl niekaip nesietina su mano, kaip A.I., asmeniu. Tai Žodžio SĄMONĖ signalai, virtę tekstais... kažkam gal jie virstų muzika, o gal paveikslais... Jų funkcija – įkvėpti Grožiui ir Gėriui, žadinti sąmoningumo procesus.

Kiek dar tokių knygų bus? Atsakau: tiek, kiek reikės...

Jūsų antropoteosofija primena Agni Jogos knygas - ir formatas panašus, ir turinys, ir mokslo pavadinimas (visgi Agni Joga kilusi iš teosofijos). Ką Jums reiškia Agni Joga, koks santykis su Rerich(ų) mokymu?

SĄMONĖS, kaip ir TIKĖJIMO  Idėjas įvairiausiais laikmečiais taip, kaip to laikmečio žmonėms buvo prieinama, pateikinėdavo daugybė tų, kuriuos galime dabar pavadinti teosofais. Jie atsivėrė dieviškajai išminčiai patys, todėl galėjo ją retransliuoti tokiu būdu, kaip tai tuomet buvo reikalinga. Iki J. P. Blavatskajos bei Rerichų tai buvo daroma dar daugybę kartų ir įvairiai, pradedant nuo priešistorinio Egipto, kurio nelikę lygiai taip, kaip priešistorinės Lietuvos...

Visi tai darantys žinojo, kad visos religijos ar dvasios ieškojimo kryptys – tai vieno ir to paties centro išspinduliavimas. Juo tiki susivokusysis, nes jo dalele jaučiasi. Nesusivokusiajam būtinos kitos pateikimo formos, kurios ir pateikiamos.

Todėl kiekviename laikmetyje kiek skirtingai kalbama apie ... tą patį. Tai lyg atnaujinimas ir patobulinimas senų tiesų, kad dabartinio sąmoningumo žmogus jas labiau suprastų. Tai žinoma religinių šaltinių nagrinėtojams.

Todėl  antropoteosofijos tekstai neišvengiamai gali priminti ir Agni Jogą, ir J. P. Blavatskaja. Tie, kurie mėgsta nušvitusius sufijus, žino senuosius filosofus Platoną, Pitagorą, legendinį Zoroastrą ir kt., gali rasti tų pačių idėjų ir čia.

Ar daug žmonių domisi Jūsų knygomis? Turite net savo tinklalapį. Ar didelis gerbėjų, sekėjų ratas?

Šiomis knygomis domisi mastantys apie sąmoningumą ir gilesnio savęs pažinimo  siekiantys žmonės. Džiugina, kad tokių daugėja. Yra tų, kuriuos jos erzina...

Bendraujame su kai kuriomis Maskvos dvasios ieškotojų grupėmis. Jau 10 metų esu tarptautinės akmenų gydomųjų savybių tyrimo organizacijos narė, skaitau pranešimus tarptautiniuose simpoziumuose ir t. t.. Po paskutiniojo numatyta gana didelė ir plati darbo Vokietijoje programa. Gegužės mėn. leidykla „Neue Erde“ išleido „Gintarą“, ruošia spaudai „Lauko akmenis“. Leidykla turi ryšius su daugeliu kitų šalių leidyklų.  Eilėje laukia antropoteosofijos ir kitos knygos.

Ką manote apie Lietuvą užplūdusias įvairias naujojo religingumo grupes, New Agesąjūdžius?

Lietuva – tai Europos širdis. Ir ne tik todėl, kad čia yra jos geografinis centras, kad ji yra tiltas tarp Rytų ir Vakarų. Jos Dvasia, kurioje telpa visų kažkada Lietuvos teritorijoje bet kuriais laikais gyvenusių išminčių potencialas, bunda. Ją jaučia visi ir tie, kurie užsiima ezoterika, kaip ir tie, kurie užsiima egzoterika. Ne visos šalys tokiu potencialu gali pasigirti. Daug kur jis užgesęs. Kažkur jo tokio niekados nebuvo. Todėl ir traukia jie iš visų Žemės kampelių, kad prie tos bundančios galingos srovės priglustų.

Pagalvokite, kuri gi šalis gali pasigirti, kad nors ir daugybės užkariautojų prašukuota, sugebėjo išlaikyti savo seną kalbą ir ... jėgą. Ta jėga keliasi dabar, tvarkant mūsų senąjį paveldą, piliakalnius, pagerbiant senuosius akmenis ir ąžuolus, o ne iškertant juos. Jokiu būdu negrimztant vėl į praeitį, o sutvarkant tai, ką galima sutvarkyti, lyg tai būtų seno medžio šaknys ir kamienas, nuo kurių reikia nurinkti kenkėjus tam, kad medis galėtų džiugiai kvėpuoti ir augti... Visos religijos sako: padėdamas kitam, padedi sau. Vadinasi, kuo daugiau Lietuvoje bus tų, kurie pirmiau galvos apie kitą, nei apie savo bėdas, tuo greičiau vyks joje sąmonėjimo procesas, tuo didesnės stiprybės gausime mes iš savo Tėvynės-Motinos Dvasios. Tik savimi pačiais galime pamokyti mūsų vyriausybę ir seimą garbingumo ir tikrumo...

Svečiai, kurie atvyksta, propaguodami savo mokymus yra visokie: iš vienų yra ko pasimokyti. Jie kaip ir universitetuose  kviestiniai iš svetur dėstytojai, padedantys naujai pažvelgti į tuos pačius dalykus. Tačiau yra svečių, kurių tikslai nėra geranoriški, nors skelbiama būtent šitaip.

Todėl bet kuriuo atveju besąlyginis kitos kultūros ir tradicijų priėmimas gali gimdyti „perlenkimus“, kaip ir rimtas psichologines bei savirealizacijos problemas. Ne paslaptis, kad kai kurie „Guru“ atvyksta gauti bundančios energijos savos  šalies impulsui ar kam kitam... tai jau energetinės subtilybės, kuriomis dabar ganėtinai plačiai piktnaudžiaujama.

Lietuvybė – tai nereiškia pagonybė. Senų senovėje šalyje, kurios dalis dabar Lietuva vadinasi, vyravo bendrinis Tikėjimas, vadinasi, labiau teosofinis, kuris vėliau, kaip ir kitur, kur šitaip buvo, buvo susmulkintas į daleles. Tad ugnies uždegimas piliakalniuose (prieš tai surinkus šiukšles...) – tai to, kuris ją uždegė širdies ugnies susijungimas su kosmine Ugnimi. Apie tai rašoma „Lietuvos šauksme“ ir „Aisčių legendose“, kaip ir antropoteosofijos knygose. Širdies ugnies įžiebimas – tai ir yra sąmonėjimo procesas. Daug dievų turi Žemės tautos, bet visi jie yra tik dalys to, iš Kurio viskas gimė ir Kuriame vėl kažkada susilies.

Visų religijų ir dvasinių krypčių funkcija – pasiūlyti sistemą, padedančią išsiplėšti iš Chaoso. Visos jos savaip moko beveik tų pačių vertybių, kartu suteikdamos savo energetinio darinio (egregoro) pagalbą arba tiesiog stogą. Kiekvienas, besistengiantis iš jau minėto Chaoso ištrūkti, renkasi jam priimtiną sistemą arba kelią. Tai, kaip jau buvo minėta, lyg studijos, kuriose mokomasi įvairių dalykų, kuriuos dėsto įvairių kategorijų dėstytojai. Kuo žmogus neryžtingesnis, nestabilesnis ar tiesiog emocingesnis, tuo didesnė grėsmė papulti „ne ten“. Kuo jis giliau pažįsta savo pliusus ir minusus, moka su jais dirbti, tuo aiškiau jis išmoksta atskirti ir tai, kas vyksta aplinkoje. Toks jau išmoks atsirinkti, kas jam tinka, o kas ne.

Sistemos pilnai išmokus ir pačiam tapus sistema, kuri iš tiesų atspindi pagrindinius kosminių dėsningumų principus, žmogus išeina į priešybių vienybės zoną, apie kurią jau buvo minėta. Tada priklausymas tik vienai krypčiai įmanomas tik tada, kai yra duoti vienuolystės arba šventiko įžadai. Visais kitais atvejais, jis ima keliauti toliau savais keliais...

Nuotraukoje: Astromineralogijos centro "Pars Fortunae" įkūrėja Audronė Ilgevičienė.

Paimta http://www.slaptai.lt/zurnalisto-uzrasai/