Teosofija: Šviesa kelyje

Tai nepaprasta knyga. Pasaulis apie ją plačiai sužinojo tada, kai ją užrašė ir paskelbė J.P.Blavatskaja – viena iš Teosofijos draugijos įkūrėjų XIX a. pabaigoje bei M.Kolinz.

Tai dvasinis traktatas, skirtas žmonėms, iš tikro ieškantiems dvasinio kelio. Ne visai tiems, kurie žaidžia dvasinius ieškojimus ir leidžia laiką pokalbiuose apie dvasingumą prie arbatos puodelio. Tiems, kurie dirba su savimi, tiems, kurių širdies ugnis įsidega vis ryškiau. Ir jie žengia į šią išgryninančią ugnį visa savo esybe. Tokie šiame tekste atras gaires, paramą ir paskatinimą.

Kiekvienas pasiims tiek, kiek tuo metu leidžia jo jėgos, jo suvokimas. Kiekvienas ieškotojas čia ras savo dvasios perlą, kuris jam galės pasitarnauti kaip pagalba Kelyje.

***

Taisyklės šios įrėžtos visiems mokiniams – priimk jas.

 Prieš tai, kai akys pamatys, jos turi tapti nepasiekiamos ašaroms. Prieš tai, kai ausys išgirs, jos turi prarasti savo jautrumą. Prieš tai, kai balsas galės kalbėti Mokytojams esant, jis turės netekti gebėjimo skaudinti. Prieš tai, kai siela galės stoti prieš Mokytoją, jos pėdos turės būti apiplautos širdies krauju.

 1. Išrauk iš savęs puikybę.

2. Išrauk norą gyventi.

3. Išrauk norą linksmintis.

4. Ir darbuokis, kaip dirba ambicingieji.

 Garbink Gyvenimą, kaip jį garbina tie, kurie trokšta gyventi. Būk laimingas, kaip laimingi tie, kurie gyvena laimei. Ieškok savyje blogio šaknies ir ją išrauk. Ji gyva ir rezga vaisius ištikimo mokinio širdyje lygiai taip pat, kaip ir širdyje, norų pripildytoje.

 Tik stiprus gali ją išravėti. Silpnas turi sulaukti, kol ji prinoks, duos vaisių ir pati numirs. Šis ūglys gyvuoja ir skleidžiasi per daugelį amžių. Jis pražįsta, kai žmogus praeina per savo nesuskaičiuojamus gyvenimus. Tas, kuris nori žengti galios keliu, turi išrauti tą dalyką iš savos širdies. Ir tada širdis ima plūsti krauju, ir visas gyvenimas pasirodo, lyg sugriautas. Šį išbandymą būtina išlaikyti: jis gali ateiti pirmame sunkumų kupinų laiptų, vedančių į (dvasinį) gyvenimą, laiptelyje, ir jis gali ateiti tik pabaigoje.

 Tačiau prisimink, mokiny, kad jis turi būti ištvertas ir surink tam visas savo sielos jėgas. Gyvenk ne dabartyje ir ne ateityje, gyvenk tik Amžinybėje. Ten – šis gausiai besiskleidžiantis ūglys pražįsti negali: jis žūva amžinojo suvokimo aplinkoje.

 5. Išrauk iš savęs atskirumo jausmą.

6. Išrauk norą jausti.

7. Išrauk troškimą augti (tobulėti).

8. Ir pasilik vienišu, nes niekas, kas įkūnyta, niekas, kas suvokia save atskiru; niekas, išskyrus Amžinąjį negali tau padėti.

 Stebėk savo pojūčius ir mokykis iš jų, nes taip prasideda savęs pažinimas; ir stok tvirtai ant pirmojo (suvokimo) kopėčių laiptelio.

 Išauk, kaip auga gėlelė, nesąmoningai, tačiau su karštu troškimu atverti savo sielą dangui. Tad reikia veržtis pirmyn, kad atvertum savo sielą Amžinybei. Amžinybė turi išskleisti tavo galias ir grožį, o ne norą išaugti. Pirmu atveju, tu vystysiesi švaros perpildytas; antru – jėgos tavo bus sukaustytos galingos aistros asmeniniam augimui.

 9. Siek tik to, kas tavo viduje.

10. Siek tik to, kas nepasiekiama.

 11. Nes tavo viduje yra pasaulio šviesa, vienatos šviesa, kuri turi šviesti kelyje. Jei tu negali pamatyti jos savo viduje – beprasmiška ieškoti jos kitoje vietoje. Ji – ne tavyje, nes pasiekęs ją, tu prarasi save. Ji nepasiekiama, nes amžinai juda atsitraukdama. Tu įeisi į šviesą, tačiau niekada nepaliesi Liepsnos.

 12. Siek galios karštai.

13. Siek pasaulio aistringai.

14. Siek valdyti viską.

 15. Tačiau valdymas šis turi priklausyti tik tyrai sielai, iš to seka, visoms tyroms sieloms lygia dalimi, būvojant vienatos dalimi, kuomet ji žengs į vienovę. Troškimas šiam turėjimui, kuris gali tarpti tyroje sieloje, kad galėtų ji surinkti brangenybes tai gyvenimo dvasiai, kuri įžengė į vienovę, kuri ir yra tavo tikrasis Aš. Pasaulis, kurio tu turi siekti, yra tas niekuo nesutrikdomas, šventasis pasaulis, kuriame siela auga, kaip šventoji gėlelė ramiuose įlankos vandenyse. Ir ta galia, kurios mokinys turi siekti, suteikia jam menkystės pavidalą minios akyse.

 16. Ieškok kelio.

17. Ieškok kelio, atsitraukdamas vis giliau į save.

18. Ieškok kelio, žengdamas drąsiai išorėn.

 19. Neieškok jo viename aiškiame kelyje. Kiekvienam žmogui yra savas kelias, kuris rodos labiausiai trokštamu. Tačiau pasiekti „kelią“ negalima vien tik teisuolio gyvenimu, arba vien dvasine kontempliacija, arba karštu veržimuisi pirmyn, atsidavusiu darbu arba stropia gyvenimo stebėsena. Visa tai atskirai paėmus pastūmės mokinį tik per vieną laiptelį.

 Visi laipteliai turi būti praeiti iki pat kopėčių viršaus. Žmonių ydos: viena po kitos, jas įveikiant, tampa nueitais laipteliais. Žmonių dorybės – tai pat žingsniai pirmyn, be kurių negalima apsieiti. Tačiau jei pastarieji sukuria švarią aplinką ir laimingą ateitį, jie yra bergždi paėmus atskirai: visa žmogaus prigimtis turi praeiti per darbo (su savimi) žaizdrą, jei yra pasiryžimas žengti į Kelią.

 Kiekvienas žmogus iš tiesų yra pats sau kelias. Tačiau tik tuomet, kai jis tvirtai įvaldo savo asmenybę bei savo pabudintos dvasinės valios jėgą, kai pripažįsta, jog asmenybė tai ne jis pats, o tas įrankis, kurį jis pats – milžiniško darbo – pagalba sukūrė savam naudojimui ir kurio pagalba, palaipsniui vystydamas savo sąmonę, jis pasieks gyvenimą virš asmeniškumo. Kuomet jis sužinos, kad tik tam būtavoja (egzistuoja) jo keistas ir sudėtingas, atskiras gyvenimas, tik tuomet jis Kelyje.

 Ieškok kelio, panirdamas į paslaptingas ir šviesą nešančias savo paties šventosios esmės gilumas. Ieškok jo, praeidamas įvairius išbandymus, panaudok tam reikalui visus savo pojūčius, kad suvoktum asmenybės augimą ir jį pažintum, kad suprastum savo artimo – tokios pat Dieviškosios dalelės, kaip ir tu, praeinančios savus išbandymus šalia tavęs – tamsumas ir grožį.

 Ieškok kelio, tirdamas būties dėsningumus, gamtos dėsnius ir amžinojo gyvenimo už mirties riboženklių, įstatymus: ir ieškok jo giliai, nulenkdamas sielą savo prieš spindinčią žvaigždę, kuri dega jo gilumose.

 Tuomet, kai tu sąmonėsi ir nusilenksi, žvaigždės šviesa įsidegs vis skaisčiau. Tuomet tu patirsi, kad kelio pradžia yra atrasta. O kuomet tu pasieksi jo pabaigą, ta šviesa netikėtai pavirs beribiu švytėjimu.

 20. Siek, kad gėlelė pražystų tyloje, kuri seka po griaustinio: ne anksčiau.

 Ji augs, kils, leis ūglius, lapus ir pumpurus, – kol griaudi griaustinis, kol tęsiasi kova. Tačiau ne anksčiau, nei visas žmogaus individualumas ištirps ir išgaruos, ne anksčiau, nei jį sugers tas dieviškumas, kuris sukūrė jį kaip paprastą įrankį ypač svarbiems išbandymams, ne anksčiau, nei visa žmogaus prigimtis paklus savo Aukščiausiajam Aš, – ne anksčiau nei tada – gali išsiskleisti gėlelė.

 Tuomet stos tyla, panaši į tą, kuri tropikų šalyse seka paskui praskriejusią liūtį, kai gamta pradeda veikti tokiu greičiu, jog galima pamatyti tą jos kūrybą. Tokia tyla stos ir iškamuotai sielai. Ir gilioje tyloje įvyks tas paslaptingas „kažkas“, ir tai aiškiai parodys, jog kelias surastas.

 Vadink jį kokiais tik nori vardais, tai – balsas, kalbantis ten, kur nėra kam kalbėti, tai pasiuntinys be skvarmos (formos) ir turinio, tai – išsiskleidusi tavosios sielos gėlelė. To negalima išreikšti jokiais palyginimais. Tačiau galima jausti, trokšti, siekti to – gal būt net audrai siaučiant. Ši tyla gali trukti tik akimirką, o gali išsitęsti šimtmečius. Tačiau ir jai ateis pabaiga. Ir vis tik jos jėgą tu nusineši su savimi. Vėl ir vėl kova turi būti atlaikyta ir laimėta. Gamta gali nurimti tik laikinai.

 Visa, kas pasakyta – pirmosios iš taisyklių, įbrėžtų ant Pažinimo Šventyklos sienų.

Prašantys – gaus.

Siekiantys perskaityti – perskaitys.

Trokštantys žinoti – sužinos.

TEBŪNIE JUMS RAMYBĖ

 J.P.Blavatskaja „Auksinių taisyklių knyga“.

Paimta iš čia: http://www.yogi.lt/knygos/sviesa-kelyje/

Džidu Krišnamurtis: esminis apsisprendimas

Dvasinis Mokytojas Džidu Krišnamurtis būdamas dar mažu berniuku, buvo pastebėtas vieno iš Teosofijos draugijos vadovų Čarlzo Ledbiterio. Pamatęs berniuko aurą, teosofas teigė, kad ji nuostabiai švari ir tobula. Vėliau D.Krišnamurtis teosofų atpažintas būsimojo Pasaulio Mokytojo, Maitrėjos nusileidimo į žemę tarpininku. Teosofijos draugija, vadovaujama Ani Bezant, specialiai jam įkūrė „Ry
tų žvaigždės Ordiną“. Ši dvasinė organizacija tapo gausi ir turtinga bei plačiai žinoma.

Tačiau vėliau D.Krišnamurtis nusprendė paleisti organizaciją, įkurtą specialiai jam. Jis šitaip kreipėsi į savo sekėjus:

„Šįryt mes aptarsime Ordino paleidimą. Daugelis džiaugsis, kiti nuliūs. Tačiau tai ne džiaugsmo ar liūdesio klausimas, tai neišvengiama, ir aš paaiškinsiu kodėl.

Jūs, galimai prisimenate pasakojimą apie tai, kaip nelabasis ir jo draugas, vaikštinėdami priekyje pamatė žmogų, kuris pasilenkė, kažką pakėlė nuo žemės, įdėmiai perskaitė ir pasidėjo į kišenę.

„Ką jis čia rado?“ – paklausė draugas. „Jis surado Tiesą“ – atsakė velnias. „Tavęs ateityje laukia dideli nemalonumai“ – susikrimto jo draugas. „Viskas bus gerai“ – šyptelėjo velnias. – „Aš jam suteiksiu galimybę šios Tiesos pagrindu sukurti organizaciją`“.

Tiesa – tai neišvaikščiota žemė, ir jūs negalėsite priartėti prie jos, sekdami vieną ar kitą religiją arba sektą. Tiesa, būdama beribė ir be priežasties, nepasiekiama kažkokio kelio pagalba ir negali būti organizuota. Iš to seka, kad jokia organizacija neturi teisės būti kuriama tam, kad vesti žmones į Tiesą arba versti juos eiti…

Tikėjimas yra ypač asmeniškas klausimas ir jūs negalite ir neturite jo organizuoti. Jeigu jūs visgi imtumėtės tai daryti, tikėjimas taptų mirusiu, sausu, jis pavirstų į credo, į sektą, religiją, kuri būtų įperšama kitiems. Tai taptų tuo, kuo ir bandoma dabar užsiimti visame pasaulyje. Tiesa tampa vis banalesnė ir nuleidžiama iki pasilinksminimo, iki lygmens tų, kurie yra silpni ir tik kartais pajaučia dvasingumo ilgesį. Tiesos negalima nuleisti žemyn. Atvirkščiai, asmuo turi atlikti pastangas, kad užaugti iki jos. Jūs negalite nuleisti aukštikalnių viršūnę į slėnius. Kad įkoptum į viršūnę, jūs turite palikti slėnį, ropoti uolomis, nebojant pavojingų užtvarų.

Reikia eiti į Tiesą, ji negali būti „kiek nuleista“ jums arba organizuota. Pagrindinis organizacijų darbas – tai palaikyti susidomėjimą idėjomis. Tačiau organizacijos gali pagimdyti tik susidomėjimą be priežasties. Susidomėjimas, kuris nėra gimęs iš meilės Tiesai ir negyvuoja vardan Tiesos, tačiau gimęs organizacijos įtakoje, neturi jokios vertės. Organizacija tampa struktūra, prie kurios jos nariai visada gali prisitaikyti. Jie jau nesiveržia į Tiesą, nekyla į viršūnes, tačiau organizuoja sau patogią nišą, į kurią save patalpina arba leidžia tai padaryti organizacijai, tikėdamiesi, kad ji per tai atves juos į Tiesą.

Aš turiu tik vieną tikslą: išlaisvinti žmogų, pašaukti jį savo laisvei, padėti jam išsiveržti iš visų apribojimų, nes tik tai suteiks jam amžiną laimę ir neapribotą savęs paties pažinimą. Kadangi aš pats esu laisvas, neapribotas ir esantis vienovėje…, aš trokštu tų, kurie siekia mane suprasti, kad taptų laisvais, o ne sektų manimi ir nekurtų iš manęs eilinio narvo, tapsiančio religija arba sekta.

Šie žmonės turėtų būti laisvi nuo visų baimių: nuo religijos baimės, nuo paskutinio Teismo dienos baimės, nuo baimės mylėti, nuo mirties baimės, nuo baimės prieš patį gyvenimą, Aš darau tai dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių dailininkas tapo paveikslą: dailė – tai jo džiaugsmas, jo saviraiška, jo meilė ir jo laimė. Todėl jis ir piešia, o ne todėl, jog nori kažką iš kažko…

Aš nenoriu, kad jūs sutiktumėte su manimi, aš nenoriu, kad jūs sektumėte paskui mane, aš noriu, kad jūs suvoktumėte tai, apie ką kalbu…

Jūs norite turėti savo pačių Dievus – naujus Dievus vietoje senųjų, naujas religijas senųjų vietoje, naujas formas vietoje senųjų. Tačiau jos visos vienodai bevertės, visos jos yra kliūtimis, apribojimais, ramentais. Vietoje senųjų dvasinių hierarchijų jūs įvedėte naujas, senųjų ceremonijų vietoje – naujas. Jūs visi savo dvasingume priklausote nuo kažko išorėje, savo laimėje nuo kažko, savo nušvitime – nuo dar kažko…

Jūs turite visa tai atmesti ir ieškoti nušvitimo, džiaugsmo, švaros ir nepažeidžiamybės savo viduje. Tačiau tam ryšis nedaugelis.

Mano tikslas – padaryti žmogų laisvu, nes aš pareiškiu, jog tik dvasingumas yra ta mūsų nepažeidžiamybė, kuri yra amžina, kuri yra pusiausvyra tarp suvokimo ir meilės. Tai absoliuti Tiesa, kuri yra pati Gyvata. Todėl aš siekiu padaryti žmogų laisvu, džiaugsmingu, kaip paukštį atvirame danguje, neapsunkintą, nepriklausomą, kupiną ekstazės šioje laisvėje.

Ir aš, kuriam jūs buvot ruošiami aštuoniolika metų, dabar sakau, kad jūs turite būti laisvi nuo visų narvų, laisvi nuo jūsų sunkumų, jūsų išsisukinėjimų. Šiam išsilaisvinimui jums neprireiks organizacijos, įsteigtos remiantis dvasiniu tikėjimu. Silpniesiems ieškant Tiesos nepadės jokia organizacija, nes Tiesa glūdi kiekviename iš mūsų, ji ne ten kažkur toli arba arti: ji čia visada. Organizacijos yra neįgalios kažkam suteikti laisvę… Niekas išorėje nepadarys jūsų laisvais. Yra tokia idėja, jog tam tikras žmonių ratas valdo raktą nuo Laimės Karalijos. Tokių žmonių nėra. Niekas neturi valdžios laikyti šį raktą. Šis raktas – jūsų pačių esmė, kurios atgajoje, apsivalyme ir nepažeidžiamybėje ir yra Amžinybės Karalystė. Visa tai galima rasti tik savo paties viduje…

Mano vienintelis rūpestis – absoliutus ir besąlyginis žmogaus išsilaisvinimas.“

Džidu Krišnamurtis, 1929 metų rugpjūčio 2 diena.

Toks buvo D.Krišnamurčio apsisprendimas, kurio jis laikėsi iki savo dienų šioje žemėje pabaigos. Jis šitaip kalbėjo:

„Bet kokios rūšies autoritetas, ypač mąstymo ir suvokimo srityje – savo esme yra ypatingai griaunantis, ydingas dalykas. Lyderiai naikina savo sekėjus, o sekėjai – lyderius. Jūs turite būti savo paties mokytojais ir savo paties mokiniais. Jūs turite abejoti viskuo, ką žmonės laiko vertingu ir būtinu. (…) Suvokę, jog negalime pasikliauti jokiu išoriniu autoritetu … tuomet atsiranda dar didesnis sunkumas – atsisakyti savo paties vidinio autoriteto, mūsų pačių specifinių patirčių ir sukauptų nuomonių, žinių, idėjų ir idealų autoriteto“.

Tai, apie ką kalbėjo D.Krišnamurtis, dera suvokti plačiu ir laisvu vidiniu žvilgsniu. Jis nekvietė nei kurti organizacijų, nei jų griauti. Jis kvietė suprasti, kad Suvokimas gimsta žmoguje, kaip asmeninė patirtis, gimstanti tyloje ir iš tylos. Tam nebūtinos išorinės hierarchijos, autoritetai, tik švari širdis ir pasiryžimas kopti į viršūnę.

Šiais laikais ši žinia yra ne mažiau aktuali, nei praėjusiame šimtmetyje: viskas dabar vyksta ypatingai greitai. Jei dvasinė organizacija buvo įkurta, kaip sakė D.Krišnamurtis ne „iš meilės Tiesai“ – ji greit tampa negyvu kūnu, prikaišiotų dogmų, taisyklių ir pasididžiavimo savo išskirtinumu.

Jau pats toks užgimimas yra pabaigos pradžia… Kaip taisyklė, šių laikų sparčiai besimainančiame pasaulyje organizacijos be pamatų išnyksta taip, kaip ir buvo sukurtos.

Naujosios epochos organizacijos neturės išorinių hierarchijų ir struktūrų. Remdamosi vidiniu-dvasiniu narių (be narystės) suvokimu, jos padės žmogui ieškoti ir atrasti Tiesą bendraminčių būryje. Kam iš viso reikalinga ši kaimynystė? Tam, kad žmogus gimsta ir gyvena ne vienas, jis – sociali būtybė. Ir asmuo gali jautis geriau, būdamas panašių į save aplinkoje. Čia jis gali augti, vystytis ir laisvėti. Tokia organizacija – tai daugiau dvasinė bendrystė, nei konkreti vieta ar skvarma (forma).

Tik laisvai tekantis vanduo išlieka švarus ir tyras. O Suvokimas kyla aukštyn.

R.G.Narajanas

paimta iš čia: http://www.yogi.lt/straipsniai/dzidu-krisnamurtis-esminis-apsisprendimas/

Apie dvasinę imitaciją ir jaukias stoteles

Kai aš bendrauju su žmonėmis, kurie save laiko einančiais dvasiniu keliu, beveik kiekvieną kartą matau vienas ir tas pačias numylėtas stoteles, kuriose jie sėdėdami įsivaizduoja savo kelią. Sustoti lengva. Tiek lengva, kad dauguma dvasinių iškotojų jaukiai įsikūrę stotelėje pavadinimu „Šiuolaikinis dvasingumas“ net nepradėjo savo kelio. O jau šioje stotelėje yra visko ko tik širdis geidžia.

Štai ilga eilė nušvitusių Mokytojų ir Guru su dar ilgesnėmis eilėmis savo pasekėjų. Štai šventraščių ir geriausių apsišvietusių žmonijos atstovų tekstų biblioteka. Štai susuktose pozose jogų grupė, ir štai laisvas kilimėlis, kuris laukia tavęs už vidutinę kainą. Šalia palaimingais veidais ekstazėje gieda mantras ir sukasi ekstatinime šokyje žmonės. O štai čia, paragavę kažkokio egzotinio gėrimo, arba pakramtę stebuklingo grybo, galima patirti aukščiausių mistinių išgyvenimų. O ten, netoliese, išsirikiavo visa eilė ašramų, nuo kurių dvelkia tyla ir ramybė. Ir dar iš visų pusių tave kviečia, siūlo arbatų ceremonijas, meditacijų ir kvėpavimo technikas, kovinių menų paslaptis, energetinius kompleksus, magiškus metodus, šamaniškus ritualus, senovinius artefaktus ir dvasinę atributiką kiekvieno skoniui... uch... visko ir neišvardinsi.

Nuodėmė čia nepasilikti- štai koks gausus pasirinkimas. O ir paklausą žinoma turi. O jei paklausa didelė ir žmonės iš ten išeina degančiomis akimis, reiškia reikalas geras ir reikia pabandyti, taip juk? Teisinga logika?

Štai todėl žmonės ir užstringa šioje stotelėje. Jie vadovaujasi vartotojiškos epochos logika, kurioje ant prekystalio išstatytas net dvasingumas. Iš štai vartotojai vaikšto iš skyriaus į skyrių rinkdamiesi sau įvairius dvasiškai pažengusiųjų ieškotojų apdarus. O po to rodo vienas kitam, kaip trofėjus, tai, ką įsigijo dvasiniame prekybos centre.

Manote aš esu prieš tai, ką išvardinau? Ne. Ne prieš. Reikalas yra visai ne tame, ką aš išvardinau. Viskas duryse. Kaip aš galiu būti prieš duris? Jei tu žinai link ko eini, tuomet tai yra tai, pro kur tu kai kada praeini eidamas link savo tikslo, o jei nežinai, tuomet tai tik vaikščiojimas pro skirtingas žymias gerai prasukto dvasinio turistinio maršruto vietas su joms skirtais dvasiniais komentarais. O dvasinis turizmas šiais laikais labai populiarus.

Dvasinis turizmas

Kai kurios dvasinės tradicijos pirmąjį dvasinio kelio etapą lygina su bitės gyvenimu.Iš esmės tai dar nėra pats kelias, tik preliudija. Bitė skraido nuo gėlės prie gėlės ir skanauja jų žiedadulkes. Taip ir dvasinis ieškotojas susipažysta su skirtingais požiūriais, religinėmis kryptimis, filosofinėmis įžvalgomis, praktikomis, konkrečiais žinių nešėjais ir būsenomis. Laukiama, kad dvasinis ieškotojas kažkuriame etape bent jau teoriškai išsiaiškins pagrindinius klausimus, supras dvasinio kelio tikslą, kokie jo asmeniniai polinkiai ir kokia iš išbandytų atšakų jam artimiausia. Šis etapas gali tęstis kelerius metus, ir jiems baigusis dvasinis ieškotojas kaip bitė grįžta į avilį tam, kad išvirškinti suvalgytas žiedadulkes ir pradėti duoti medų. Grįžimas į avilį- tai išorinių paieškų sustabdymas, aktyvaus informacijos ir patirties kaupimo baigimas, ir pradėjimas virškinti visko, kas sukaupta praeityje. Tai- kelio pradžia.

Tačiau ką aš matau? Aš matau, kad nepasotinamos bitutės visą gyvenimą nepaliaujamai skraido taip ir negrįždamos į avilį, taip ir nepradėdamos virškinimo proceso ir taip ir nepradėdamos išskirti medų. Štai kas yra dvasinis turizmas.

Tikslas

Labai retai galima sutikti žmogų, kuris pasistengė sąžiningai sau atsakyti į klausimus apie viso to, ką jis veikia gyvenimo, kurį laiko dvasiniu, sferoje, tikslą. Kam visa tai? Koks galutinis tikslas? Kas turi būti viską susumavus?

99% atvejų po šiuo klausimu dažniausiai slepiasi vienas ir tas pats atsakymas. Jis maskuojamas dvasiniais terminais ir pakylėtomis formuluotėmis, tačiau sąžiningai peržiūrėjus ten vienas ir tas pats. Dažnai žmonės kalba apie dvasinį pabudimą ir išsilaisvinimą, o galvoje turi laimę, palaimą, harmoniją, ekstazę, galią, ramybę, pripažinimą, nušvitusio mokytojo rolę ir panašiai. Jei pažiūrėti sąžiningai, tai visa tai užslėptas malonumo įsivaizdavimas. Malonumas suvyniotas į dvasingumo popierėlį.

Aplamai visi malonumo supratimai glūdi mūsų praeities patirtyje, taigi, jei tikslas- malonumas, tuomet tu visada turėsi reikalą tik su savo praeities fragmentais įvairiose jos kombinacijose. Kartais keistose ir mistinėse kombinacijose, tačiau ....

Žinok, kad šis pasaulis patenkina visus poreikius be išimčių. Taip jis surėdytas. Ir jei pasaulyje yra tokia padėtis, kad dvasinių ieškotojų milijonai, o pabudusių būtybių vienetai, tai išvada paprasta: jie nenori prabusti, jie nori kažko kito. Ir tas kita maskuojasi po dvasingumu.

Mokytojai ir Guru

Šiuolaikiniam dvasiniam ieškotojui geriausias Mokytojas- tai miręs Mokytojas. Aš nejuokauju. Tai faktas, jei žiūrėti į visus dalykus tiesiai. Gyvas Mokytojas- tai grėsmė visiems tavo supratimams, visai netvirtai tavo ego konstrukcijai- koncepcijoms, teorijoms, mąstymui ir tavo įsivaizduojamai asmenybei. Žodžiu, visam tam melui, kuriuo tu užsidengi nuo gyvenimo.

Todėl šiuolaikiniams ieškotojams patinka praeities Mokytojai, arba tie Mokytojai, kurie yra pakankamai toli nuo jų. Jie negresia jų saugumui ir pilnai atitinka jų isivaizdavimus ir fantazijas apie dvasinį kelią. Tokius Mokytojus galima už akių mylėti, jais galima žavėtis ir periodiškai cituoti jų žodžius. Jie neišeis iš nirvanos tam, kad tiesos kumščiu užvažiuoti į tavo įsivazduojamos asmenybės žandikaulį. O juk panašiai tuo ir užsiima tikrasis Mokytojas. Gyvas Mokytojas. Tas, kuriam tu gali užduoti savo svarbų klausimą, ir prie kurio tu gali prieiti pakankamai arti, kad vieną kartą išnykti.

Dauguma tų, kurie ateina pas Mokytoją užduoti savo klausimą (pvz., satsange) galvoja, kad jie atėjo atsakymo, įvardintos problemos sprendimo būdo. Tačiau Mokytojo užduotis kita- atimti iš tavęs tavo klausimus, palikti tave su niekuo- neapsaugotą, atvirą ir pažeidžiamą: be klausimų ir atsakymų, be daugialypių sluoksnių iš idėjų ir koncepcijų. Ir jei tu tai supratai, tuomet, nežiūrint į neišvengiamą diskomfortą, tu prieisi prie jo vis arčiau ir arčiau, kol vieną kartą suprasi, kad Mokytojas ir tu- esate neatskiriami.

Tačiau šiuolaikinis ieškotojas ateina pas Mokytoją tam, kad patvirtinti savo nuomonę ir įsišaknyti joje. O jei taip neįvyksta- jis eina pas kitą. Juk pasirinkimas šiuo metu didelis. Būtinai atsiras tas, kuris švelniai glostys jo pakylėtą supratimą apie patį save, o tuo pačiu didins savo sekėjų gretas.

Vaikščioti į satsangus ir kaip spalvotas sultis gerti per šiaudelį Mokytojus, po to aptariant patiko jis ar ne- tai velniškai keista. Ir taip pat keista vaikščioti nuo vieno Mokytojo prie kito, maišant gėrimus kaip kokteilį.

Galbūt tau kyla klausimas: ar būtinas Mokytojas pabudimo kelyje? Į šį klausimą mano atsakymas aiškus: taip, Mokytojas reikalingas. Bet iš pradžių suprask tai: tikrasis mokytojas- tai pats gyvenimas. Jis pirmasis ir paskutinis mokytojas.

Mistiniai išgyvenimai

Dažnai mistinės patirtys žmonėmis suprantamos kaip neatsiejama dvasinio kelio dalis, todėl dažnai tampa savitiksliu. Tai iš tiesų yra pakaitalas ir kliūtis pabudimo kelyje. Dvasinis pabudimas- tai ne mistinis išgyvenimas, tai aplamai jokia nauja patirtis ir ne sąmonės būsenos pasikeitimas. Pabudimas niekada nesutampa su jo vaizdavimu. Jis panašus į savęs prisiminimą kaip tokio, kuris mato šį sapną, o ne to, kuris sapne kažką veikia. Kaip tokio, kuris egzistavo ir visada egzistuos. Tarp visų apraiškų ir už jų ribų.

Visi išgyvenimai, visos patirtys, visa mistika visose jos apraiškose- tai dalis sapno. Galbūt subtilesniuose sluoksniuose, tačiau vis vien- tai dalis sapno.

Sapnas rutuliojasi tartum kažkokios dramos teatro scenoje pavidalu. Scena- tai įprasto žmogiško supratimo teritorija. Metafizika ir mistika- tai vidinių procesų užkulisai matomi, jei pakeisti įprastą supratimą. O pabudęs egzistavimas- tai neįsitraukęs stebėjimas tiek iš už scenos, tiek ir už užkulisų ribų. Ir žvalgytis į užkulisus dažniausiai būtinybės nėra.

Aš periodiškai girdžiu apie tai, kaip kas nors iš mano sutiktų žmonių pakylėtai pasakoja apie mistinius išgyvenimus, kaip apie kažką reikšmingo. Ir kada jie klausia manęs ką aš apie tai manau, mano akyse nemato jokio susidomėjimo. Aš apie tai kalbu kaip apie kažką įprasto ir nelabai reikšmingo. Ir tai, žinoma, jiems nepatinka.

Tiesiog man jau sunku suprasti kuo viena būsena iš principo geresnė nei kita. Ir man tokiems žmonėms apliejant šaltais žodžiais norisi pasakyti: nusipirk kokių nors psichotropinių medžiagų ir tu lengvai gausi visą puokštę mistinių išgyvenimų. Jei tokie išgyvenimai yra tavo tikslas, tai narkotkai pats greičiausias būdas to pasiekti. Ir dauguma žmonių šiuolaikinio dvasingumo „tūsovkėse“ prisdengdami aukštais žodžiais taip ir daro.

Tačiau, jei būti sąžiningu su savimi, tai matysi, kad po tokių išgyvenimų tavo buvusios reakcijos lieka savo vietose. O būtent tavo reakcijos įprastame gyvenime ir yra tavo pasistūmėjimo rodiklis. Vienintelė nauda, kurią aš galiu pripažinti psichotropinėse patirtyse- tai šiek tiek platesnis supratimas apie save ir pasaulį. Ir tai visa nauda. Jos gali gauti ir gerokai saugesniais būdais. Nors ne, ne visa. Tai taip pat galimybė pamatyti kaip tu prisiriši prie dvasiškai patobulėjusio žmogaus paveikslo. Ir žinok, kad psichotropinių priemonių vartojimas- tai visada šiokia tokia patirtis apmokama kreditu.

Jei tavo tikslas pabudimas, tuomet tau mistiniai potyriai, natūraliai išgyvenami pereinant kažkuriuos etapus- tai tiesiog kelio ženklai. Jie kaip gairės keliuose, pagal kuriuos tu gali suprasti kur esi ir ką daryti toliau. Jei esi vairuotojas, tu juk niekada nedarai kelio ženklų savo važiavimo tikslu, nesustoji prie jų, nevaikštai aplink laikydamas juos kažkuo ypatingu. Tu paprasčiausiai važiuoji toliau ženklo pagalba sužinojęs, kad čia tavęs laukia posūkis, o ten kalnas arba pėsčiųjų perėja.

Dvasinės praktikos

Och... su jomis bėda. Reikia pripažinti, kad su informacijos prieinamumu pas mus atėjo ir paviršutiniškas jos suvokimas.

Visos praktikos ir metodai- tai instrumentai, kaip kastuvas. Jis reikalingas kasti tol, kol neprisikasi iki vandens. Ir kai iškasi šulinį su vandeniu reikia numesti kastuva ir, neatsitraukiant nuo šulinio, gerti iki pilno troškulio numalšinimo. Vietoj to dvasiniai ieškotojai ima tai vieną kastuvą, tai kitą. Ir kasa tai vienoje vietoje, tai kitoje. Kartais aš kai kurių klausiu- kam jie keičia kastuvus arba vietas? Ir kai kurie atsako, kad jam šis kastuvas netinka, arba ten, kur jis kasė, nėra vandens. O aš žiūriu į vietovę, kurioje jis dirbo, ir matau daug negilių duobučių. Ir aš žinau: jei jis savo jėgas skirtų vienai vietai, šulinys jau būtų iškastas. Tuo labiau, kad nėra svarbu kur pradėti kasti- vanduo yra visur, tiesiog kask kol tuo įsitikinsi.

Dvasinė literatūra ir žinios

Gera knyga- tai rodyklė, panašiai kaip nuoroda Internete. Nuorodos užduotis- parodyti ir nukreipti vartotoją į pilną puslapį. Dvasinės literatūros užduotis- nurodyti į skaitytojo žvilgsnio šaltinį ir į galimus dėmesio atitraukimo faktorius.

Ir man dažnai norisi paklausti: kam tu vėl ir vėl skaitai nuorodų tekstus? Kam jas cituoji? Kam tau nuorodų kolekcija? Kam tu skaitai komentarus apie jas?

Klik- tai viskas ko reikia. Eiti ten, kur jos nurodo.

Priešingai visuotinai paplitusiam supratimui aš pasakysiu, kad didžioji žinių dalis nereikalinga. Kartais užtenka vieno nuoširdaus pokalbio ir nedidelio teksto paragrafo kad suformuluoti pačią esmę to, ką tau reikia daryti ir būtent kaip. O toliau- imi kastuvą ir kasi.

Ašramai

Aš pabuvojau daugybėje ašramų, bendravau su daug žmonių, kurie juose reguliariai lankosi. Ir daug kartų aš girėjau tą pačią istoriją. Ji skamba maždaug taip: „Čia, ašrame, gera, ramu, pakylėta, o ten kur aš gyvenu viskas ne taip- triukšminga, žemos energijos ir žmonės aplink ne tie“. Todėl kai kurie iš tokių žmonių vieną kartą viską meta ir apsigyvena šalia ašramo, arba tiesiog jame pačiame.

Ir žinai, ką aš manau? Aš manau, kad tuo dažniausiai žmogaus kelias ir pasibaigia. Grečiausiai dar net ir neprasidėjęs.

Didžioji dauguma mūsų mazgų sumegzti sąlygomis tokio sociumo, kuriame mes praleidome didžiąją gyvenimo dalį. Ir geriausias būdas juos pamatyti ir atrišti- tai pažvelgti į juos tiesiai, neslepiant akių. Jei tie žmonės manęs nuoširdžiai paklaustų kokį aš matau jų sekantį žingsnį, aš atsakyčiau: grįžk namo; susitvarkyk gyvenimą; pasiek to, ko kažkada norėjai, bet vėliau, užslėpęs savo norus kuo giliau, pasidavei; pagerink santykius su tėvais, giminėmis, žmona ar vyru, draugais ir bendradarbiais; apsupk save garbingais žmonėmis. Nebūtinai visi santykiai turi būti artimi, užtenka, kad jie nebūtų destruktyvūs ir į tavo gyvenimo kontekstą tilptų harmonija. Ir štai tuomet, kai tai įvyks, ir vis vien liks kažkokia trauka link kažko, kas yra net už tos pačios harmonijos rėmų ribų- atvažiuok į ašramą. Tuomet tu nebėgsi nuo realybės ir nebejausi tokio kontrasto tarp gyvenimo namie ir gyvenimo ašrame. Ašramas taps tiesiog patogus sprendimas praktinei užduočiai- pavyzdžiui, praeiti intensyvų seminarą (retritą), arba praėjusio etarpo nutraukimui.

Apie mūsų laiką

Aš manau, kad mūsų laikas- tiesiog dovana tam, kas iš tiesų suinteresuotas pabudimui, nes šiuolaikinis sociumas yra toks, kad užtenka gyventi paprastą gyvenimą tankioje visuomenėje tam, kad destruktyvios proto tendencijos nuolat lystų į paviršių. Šiuolaikinė socialinė sistema tam padeda. Ir tai, žinoma, sunku, tačiau labai efektyvu. Taip gyvenimas parodo, kas tave apsunkina, tuo pačiu padėdamas nuo to išsilaisvinti.

Glaudūs santykiai, informacijos prieinamumas, gyvenimo intensyvumas ir net šiuolaikinės visuomenės materialusis vektorius- visa tai puikios greitos brendos sąlygos.

Dar keletas žodžių

Visa aukščiau išdėstyta jokiu būdu nėra kritika. Iš tiesų viskas visada yra savo vietose. Ir šio teksto autorius užlipo ant daug grėblių. Tiesiog kartais toks tekstas gali tapti viso savo judėjimo kurso peržiūros priežastimi.

Tokiu atveju tu tiesiog skaitai ir sąžiningai klausi savęs- ar taip yra mano gyvenime, ar ne? Ir jei tu sąžiningai sau atsakysi į šiuos klausimus, tuomet rastų kvailsyčių kartojimas bus sudėtingas, arba visai neįmanomas. Iš esmės viskas buvo apie tai, kaip nustoti imituoti dvasingumą papuolant į labai gerai užmaskuotus spąstus.

Ir jei tame save pagavai, tuomet paliksi stotelę, kurioje sėdi, pakoreguosi savo tolimesnį judėjimo kursą ir eisi savo keliu.

Versta iš http://www.aum.news/novosti/548-pro-dukhovnuyu-imitatsiyu-i-uyutnye-ostanovki

Vertė Laura Čelo

Šivos paslaptis

Ši paslaptinga Kosminio Šivos realybė yra ne tik kultūrinis ar religinis klausimas, kažkoks keistas induistų mąstymo aspektas, bet yra svarbi kiekvieno individo dvasinei gerovei. Jis atspindi didžiąją paslaptį ir kosminę galią, kurioje mes gyvename, tačiau kuri užima viršų ir peržengia viską, ką savo įprastiniame gyvenime bandome padaryti savo jėgomis.

Kosminio Šivos galios supratimas ir atskleidimas yra raktas ir galutinei asmeninei gerovei, ir visos žmonių rasės pakylėjimui. Iš tiesų ši Šivos sąmonė nori žengti giliau į žmoniją ir dar labiau mus suderinti su kosmosu, kuris gali sudvasinti visą mūsų būtį. Mes kažkurį laiką galime ignoruoti šią didžiąją nežinomybę, tačiau mes išliekame apsupti jos visose pusėse, ir ji savyje turi raktą į mūsų ateitį bei kilmę juodoje laiko naktyje. Mūsų moderni informacijos ir technologijų iliuzijos spąstuose esanti žmonija turi stoti akistaton ir pradeda skaitytis su šia aukščiausia paslaptimi.

Šiva, mes turime pastebėti, ne tik Induistų dievybės vardas. Šiva, kas reiškia „tas, kuris yra palankus“, kalba apie mūsų kontakto su nežinia, bevardžiu, didžiąją paslaptimi, tuo, kas yra už visų ribų, laiko, erdvės ir veiksmo palankų efektą. Šiame kreipinyje Šiva neturi vardo ir tuo pačiu turi begalybę vardų. Mums reikia suprasti Šivos vidinę realybę, ne tik Šivą, kaip religinę dievybę arba kultūrinę formą. Šivos vardo giedojimas reiškia ėjimą už visų vardų. Tai kosminės tylos rezonansas.

::Visatos Trejybė: Brahma, Višnu ir Šiva::

Turbūt paprasčiausias ir labiausiai paplitęs Šivos paaiškinimas, kuris randamas tradicinėje literatūroje, yra toks, kad yra dieviškųjų jėgų trejybė, kuri tvarko laiko ir visatos procesus kur Brahma yra Kūrėjas, Višnu- Palaikytojas ir Šiva- Naikintojas.

Tačiau šis aprašymas taip pat sąlygoja metamą ant Šivos naikinančios galios šešėlį- lyg jo kosminis vaidmuo yra propaguoti negatyvą ir mirtį. Tačiau pagal Vedinės filosofijos požiūrį, kuris skiriasi nuo vakarų teologijos, visatoje iš tiesų nėra tikros kūrybos ar naikinimo. Matoma visata tėra belaikės nemanifestacijos manifestacija, kaip jūroje besiritančios bangos. Mes nesuteikiame vandenynui savybių sukurti ir sunaikinti bangas. Banga kyla iš ir grįžtą į vandenyną, visą tą laiką išlikdama vandeniu. Šiva yra ta amžino sugrįžimo ir transformacijos galia, ne vien destrukcijos jėga.

Yra tik manifestacijos procesas. Šiuo klausimu Viešpats Brahma inicijuoja manifestaciją nustatydamas pirminius įstatymus ir principus už visatos. Viešpats Višnu gina ir palaiko manifestaciją, o Viešpats Šiva ją išsklaido ir užbaigia. Pagal šį požiūrį Šiva yra didžioji dievybė kuri išsklaido visas ribas ir sunkumus. Šiva yra susijungimo būsena į kurią turi sugrįžti visi dalykai.

Tačiau pagal kitą, gilesnį požiūrį Šiva atstovaujas transedenciją (tai, kas Vedantoje yra vadinama Brahmanu arba Absoliutu), Višnu- kosminį valdovą (Ishvara), o Brahma- kosminį protą (Mahat Tattva). Dieviškoji galia jos aukštesnėje esmėje už bet kokios manifestacijos yra žinoma kaip Šiva. Kai ji įeina į žmogų, ji tampa Višnu, o kai tampa mūsų intelekto pamatu- ji tampa Brahma. Mes mirtingameo pasaulyje galime turėti tik užuominas apie tokį aukščiausią nemirtingumą. Kita vertus Višnu tam, kad mus vestų, gintų ir saugotų priima žmogiškąjį pavidalą. Brahma yra visuomet esantis kaip žinios, mokslas ir ritualai.

::Šiva, kaip aukščiausia Realybė::

Kaip pirminė realybė Šiva matomas keturiais pagrindiniais būdais. Pirmiausia Šiva yra pirminė realybės šviesa, Prakasha. Antra- jis nemirtingoji gyvybės jėga, Prana. Trečia- jis yra pirminis garsas, OM arba Pranava. Ketvirta- jis yra pirminė būtybė arba tyroji sąmonė, Atman arba Purusha, mūsų vidinis Aš ir tikroji prigimtis.

Šiva, kaip pirminė šviesos galia ir sąmoningumas, atstovauja mūsų aukštesniąsias Savirealizacijos paieškas ir nėra tik paprasčiausia išorinė Dievybė. Ši vidinė šviesa yra tikrasis gyvenimo pamatas ir yra už visų gimimų ir mirčių. Ji yra amžiais skambanti kaip kosminė vibracija, kuri yra ir manifestuota ir nemanifestuota realybė. Ta mūsų tikroji būtis už kūno ir proto ribų, kurie tėra jos instrumentai.

Šiva yra paslapties įsikūnijimas. Jo tikroji prigimtis negali būti žinoma ir negyvena kalbos ar proto, žodžio ar minties karalystėje. Mes kontaktuojame su Šiva kada suprantame ribotą prigimtį viso to, ką mes žinome ar mąstome. Tai padaro Šivą kažkokia baisia dievybe, kurios galia yra didžioji nežinomybė, kuri valdo mūsų gyvenimus, esančius tik dulkėmis kosminiame šokyje. Šiva yra paradoksų dievybė. Jis stovi virš viso dualumo. Jis už gėrio ir blogio. Jis kosminės sąmonės būtybė esanti toli už kuriančiojo proto suvaržymų ir jo prievartos.

Šiva taip pat yra didžioji gamtos dievybė, gyvūnų valdovas arba Pashupati. Jis tyrlaukių valdovas. Iš tiesų jis neturi žmogiškosios formos. Mes randame jo veidą ir formą užslėptą gamtoje, ar tai būtų kalnai, medžiai, debesys, gyvūnai ar akmenys.

:: Šivos ir Šakti dualumas::

Vis dėlto Šiva iš savo kosminių galių manifestacijos lygmenyje formuoja dualumą kaip kosminę vyrišką jėgą ir savo antrąją pusę Šakti, arba moteriškąjį principą.

Šiva yra vyras, ugnis, kalnas ir ramumo galia, o Šakti yra moteris, vanduo, slėnis, veiksmo galia. Šiva yra nejudantis taškas, o Šakti yra besisukantis ratas. Šiva yra medžio šaknys ir kamienas; Šakti yra šakos, lapai, žiedai ir vaisiai.

Šivos ir Šakti, arba kosminių galių dvejeto, garbinimas atstovauja natūralią visos žmonijos ir visos visatos religiją, kuri sukasi apie šių dviejų galių pagerbimą visose jos manifestacijose- ir gyvosiose, ir negyvosiose karalystėse. Mes randame šios paslaptingos dvejybės pagerbimą visose čiabuvių ir tradicinėse kultūrose, senuosiuose pasauliuose, visame pasaulyje. Šiva yra stovintis akmuo, piramidė, obeliskas, tuo tarpu Šakti atspindima apvaliuose akmenyse, altoriuose arba olose, tokiuose, kokius randame jau garbintus ankstyvosios žmonijos anksčiau nei prasidėjo taip vadinama istorija.

Žiūrėdami atgal į laiką ir istoriją mes galime pasakyti, kad Šiva yra taip pat šamanų dievybė, ir kaip toks greičiausiai yra seniausia šventumo formuluotė žmonijoje. Jis yra šokio, ekstazės, būgnų, sapnų ir šamanų siekiamo transo dievas. Šivai priklauso Vedinės tradicinės išminties šventoji ugnis ir šventasis augalas, Agni ir Soma. Faktiškai Vedos yra ne kas kitas kaip mantrinės Šivos išraiškos su pagrindinėmis dievybėmis Agni, Soma, Surya ir Indra arba Ugnimi, Saule, Mėnuliu ir Žaibu, kaip keturiais jo šviesos aspektais.

Tačiau kaip kosminė vyriškoji jėga Šiva nėra tik falinis simbolis arba seksualumo ar paleistuvystės šlovinimas, kaip tai norėtų pavaizduoti kiti. Jis taip pat yra didysis asketas ir jogas, atspindintis aukštą savidiscipliną ir vidinę pusiausvyrą. Jis rodo galią, kuri persmelkia visą visatą ir leidžia mums pakilti sąmoningume iki mūsų aukščiausio potencialo, kuri yra savirealizacija.

Šiva simbolizuojamas kaip jautis, arba jo judėjimo priemonė yra jautis (nandi). Tačiau tai nėra tik jautis kaip vyriškumo simbolis, bet dharmos ir kosminio įstatymo jautis. Jautis atstovauja dvasią arba Purusha, ilgalaikį sąmoningumo principą, kuris laikos visus dalykus kartu ir duoda viskam svarbumą.

::Šivos formos::

Šiva turi daug formų, per kurias garbinami ir į mūsų gyvenimus įnešami skirtingi jo aspektai ir atributai.

Jis yra Nataradž, didysis ekstatinio išformavimo kosminio šokio dievas, kuris apima visą visatą visa persmelkiančia liepsna.

Jis yra Dakšinamurti, nušvitusysis jaunuolis, kuris sėdi po banjano (bengalinio fikuso) medžiu  ir moko per tylą net vyriausius žynius.

Jis yra Čandrašekar, kuris laiko Pusmėnulį ant savo galvos kaip papuošalą, ir turi galią valdyti protą.

Jis yra Nilakanta, arba dievybės su mėlyna gerkle, kuris nuodus paverčia palaima.

Jis yra Gangadara, kuris ant savo galvos laiko Gangos upę, leisdamas kosminių vandenų srovę ant žemės.

Kaip Šankara, dalinantis palaiminimus, jis yra palankusis, ir duoda gydą, palaiminimą ir gausą.

Kaip Rudra, ugninis, jis yra ugningas, reikalaujantis išsigryninimo, nusižeminimo ir savęs atsisakymo.

Yra ypatingų Šivos formų visoms kryptims, elementams ir čakroms, kurios yra vidinės galios esančios už prigimties. Viskas visatoje turi savo Šivą arba dvasios galią, per kurią mes galime susijungti su Kosmine energija ir Prana.

Šiva atspinti visą sudarytą ir iš ugnies arba Agni, ir vandens arba Soma, visatą. Jis yra Vaju arba kosminis vėjas, kuris įkvepia gyvybę į daiktus ir balansuoja visus dualumus. Jis Mahakala, didysis amžinybės dievas. Jo formos yra nesuskaičiuojamos, o jo vardai yra nesibaigiantys.

Šivos žmona, arba moteriškoji jo dalis, taip pat turi daug vardų ir formų. Kali arba Laiko ir amžinybės Deivė, Durga arba Ta, kuri padeda įveikti visus sunkumus, Lalita arba Ta, kuri žaidžia, Sundari- kosminio grožio Deivė. Tai tik keletas iš nesuskaičiuojamų jos manifestacijų. Kaip ir Šiva yra Mahadeva arba Didysis Dievas, jo žmona yra Mahadevi arba Didžioji Deivė. Kaip ir Šivos, jos formos yra tokios pat įvairiapusės ir paradoksalios, atspindinčios visatos galią, kurios šaknys transformacijoje, nes pastovioje išvaizdoje.

:: Šiva kaip Didžioji Jogos dievybė::

Šivos paieškos, kokiu vardu mes jį benorėtume pavadinti, greičiausiai yra amžinų žmonijos nemirtingumo paieškų esmė. Joga, kaip sadana arba dvasinė praktika, remiasi Šivos aukščiausio supratimo ir palaimos sąmonės kultivavimu. Ši Šivos realybė yra tylos, ramybės ir nieko nedarymo galia, ne įprasta savęs atsisakymo ir agresijos galia. Ji veikia neveiksme, taikoje ir balanse, kuriame asmuo centruojasi savo buvime ir perpranta visą visatą kaip savo paties minčių manifestaciją. Ši Šivos galia nėra išorinė jėga, kuri parodo save asmeninei naudai, ir ne išorinės pastangos kontroliuoti, kurios iš savęs padaro šou dėl savęs liaupsinimo. Tai dvasinė galia, kuri verčia viską suktis, įtraukia viską į vidų ir nuneša juos atgal į jų šaltinį, kuriame jie yra gilioje vienovėje. Šiva simbolizuoja šį Jogos praktikų balansavimo ir nuraminimo efektą.

Šiva yra kosminio garso arba kosminės muzikos valdovas, ypatingai didžiosios OM mantros iš kurios, kaip yra sakoma, išplaukė visos Vedos ir visos mantros ir buvo sugeneruota visa visata. Yra sakoma, kad Sanskrito alfabetas kilo iš Šivos būgno mušimo, kurio rezonansas persmelkia visą erdvę. Jis turi kitas svarbias Hum ir Haum arba Haum Joom Sah bidža mantras. Hum atstovauja kosminę ugnį arba Agni, Haum atstovauja Kosminę Praną, du svarbius Šivos energijos aspektus. Haum Joom Sah atspindi jo judančios link mūsų ir nunešančios mus tolyn iš šio Kosminės Pranos sąstingio  taško energijos greitį ir galią.

Greičiausiai dėl sąveikos su visais gyvenimo sunkumais ir pavojais įžymiausias yra Šivos aspektas kaip Tryambakam, Triakis arba Mrityunjaya, tas, kuris mus pasiima už mirties kaip Riši Vašišta jį šlovina Rig Vedoje.

Tryambakam yajamahe sugandhim pushtivardhanam; urvarukam iva bandhanat, mriyor mukshiya mamritat.

Mes garbiname tave triaki, tave, kuris kvepi ir pagausini maistą. Kaip stiebelį nuo moliūgo te jis išlaisvina mus nuo mirties, bet ne nemirtingumo.

Tai žymiosios, tačiau gerokai ilgesnės Vedinės Rudram giesmės Šivai Jadžur Vedoje pagrindas, kuriuo asmuo mokosi gerbti Dieviškąją galią ir paslaptį ne tik grožyje, palaimoje ir laimėje, tačiau taip pat ir skausme, sunkume ir mirtyje. Šiva mums padeda apkabinti abi dualumo puses, kad mes galėtume pajudėti už viso dualumo į vienybės esmę, kuri yra giliausias žinojimas. Šiva yra pati mirties mirtis. Jis akimirksniu neša visą laiką ir egzistenciją. Kai tik mes jį pasieksime, daugiau nebus mirties ir skausmo, kurie bus pamatyti tik kaip gilesnės nesibaigiančios šviesos šešėlis.

Kalbant apie specifinius jogos užsiėmimus, Šiva yra asanų meistras: ypač sėdimosios pozos, kuri yra svarbiausia iš visų asanų. Jis dažniausiai piešiamas arba Siddhasana‘oje, arba Padmasana‘oje (lotuso poza), dažnai apsuptas gyvūnų, kurie taip pat simbolizuoja asanas.

Šiva taip pat yra didysis Pranos, arba kosminės gyvybės energijos, dievas. Mantros Ham Sa ir So Ham, natūralūs kvėpavimo garsai, atspindi Šivos pranos šokį mumyse. Jie atstovauja Šivos balso aidą mūsų esybės šerdyje. Jogos pranajamoje viename ar kitame aspekte mes kultivuojame Šivos galią arba Kosminę praną.

Šiva yra didysis gidas į meditacija, aukščiausias guru, mokinantis mus stebėti, mąstyti ir nereaguoti, duodantis mums kosminį požiūrį į įvykius mūsų gyvenime ir emocijas mūsų protuose, kad jos mūsų neužgožtų. Tačiau Šiva nėra tik intelektualinės meditacijos arba paprasčiausios savianalizės dievybė; jis yra proto grąžinimo į begalinį šaltinį dievas, atiduodantis asmeninį protą visatos sąmonei. Šiva mus veda toliau už proto išankstinių nuomonių į sąmonę, kuri persmelkia visą erdvę ir nėra prisirišusi prie jokių atminties struktūrų, baimių ar aistrų.

Šiva kaip Jogešvara, arba Jogos Dievas, yra idealus asketas, vienuolis, svamis ir sadhu. Garbindami jį mes galime įvaldyti visus Jogos praktikų ir meditacijos aspektus.

Yra tokių, kurie bijo Šivos energijos arba kurie žemina ją kaip kažką grubaus, nekontroliuojamo, gyvuliško arba jausmingo. Taip apie Šivą kaip dievybę žvelgdami į žmogiškas silpnybes, o ne į jo paslaptingo simbolizmo kosminę transedenciją, galvoja net daugelis akademikų. Taip yra todėl, kad jie supranta Šivos kosminę jėgą kaip kažką negatyvaus, ne daugiau nei gaivalingos gamtos jėgas, kurios gali nutraukti mūsų gyvybę.

Tačiau Šiva taip pat yra aukščiausias gydytojas, duodantis poilsį, ramybę ir kūno, proto ir širdies atsinaujinimą. Taip atsitinka kada mes pasiduodame jo galiai brandindami gilesnę meilę ir palaimą. Šiuo klausimu Šiva yra daktarų, žinomų kaip Vaidjanath, dievas arba Ajurvedinių gydytojų Dievas. Šiva, kaip stebuklingas Rudra, padeda mums pasveikti nuo karščiavimo ir infekcinių ligų ir padeda išsigryninti. Kaip vandeningasis Soma, Šiva turi maitinančių, atjauninančių ir atgaivinančių galių.

Šivos garbinimas persmelkia Jogos tradicijas nuo seniausių iki moderniųjų laikų. Nath Jogai, kurie mums davė Tantrinę Jogą, Hatha Jogai ir Siddha Jogai, buvo Dievo Šivos, kur jis yra Adi Nath arba pirmasis Nath guru, pasekėjai. Tarp jų yra ir didieji mokytojai Goraknath ir Matsjendranath, kurie net šiandien turi daug pasekėjų Indijoje.

::Grįžimas pas Šivą::

Mūsų grįžimas į savo realybės pirminę švarią šviesą, kuri yra Šiva, yra ne tik jogos dvasingumo, tačiau viso tikrojo mokslo, meno, filosofijos ir psichologijos esmė.

Tam, kad pasiekti šią aukštesniąją sąmoningumo būseną, mes galime praktikuoti Šiva Jogą arba Šivos Jogą, kurios yra galybė variantų daugelyje Šaivitų tradicijų. Šiva yra didžioji Himalajų dievybė, kuri turi daug formų: nuo Amarnath Kašmyre, Kedarnath prie Gangos ištakų iki Pašupati Nath Nepale ir Kailašo kalno Tibete. Jo didysis miestas yra Kaši (Varanasi), o taip pat Uttar Kaši Himalajuose. Yra daug žymių Šivos šviesos Džjotirlingų arba lingų, daugiausia Centrinėje Indijoje, kaip Omakeršvara, ir daugybė šivos lankomų vietų Pietuose, kaip Tiruvannamali, Dievo Šivos ugnies linga, kur Ramana Maharši, kuris daugelio laikomas moderniąja Dievo Šivos inkarnacija, turi savo ašramą. Šivos garbinimas tapo globaliu, kaip, pavyzdžiui, „Induizmas šiandien“ žurnalo Kauai Induistų šventykla Havajuose ir jo galingasis krištolo Šiva linga. Tačiau mes galime prisiartinti prie Šivos ir asmeniškai, be senųjų tradicijų formalumų. Prisiliesti prie Šivos būsenos savyje yra paprastas dalykas, tereikia leisti sau pasinerti į savo prigimtį už proto, o būtent kalnuose ar miškuose, taip pat pasinerti į savo vidinę prigimtį už proto, atiduoti savo psichologinę asmenybę savo visatos Esaties jausmui. Tam, kad prisiliesti prie Šivos, mes turime norėti paleisti viską, mes turime norėti atsisakyti proto poreikio, kad liktų buvimo poreikis. Tai visai nėra lengva, tačiau mes visi to galiausiai galime pasiekti.

Kai Šivos galia pradeda manifestuotis mumyse, tai sukuria tam tikrą įtampa mūsų protuose ir nervinėje sistemoje tam, kad mes išsivalytume, pasikeistume ir transeduotume. Mes turime leisti jos srovėms judėti, ir jos palengvins gilesnį gijimą, kuris išsklaido visas mūsų problemas, o ne tik užspaudžia jas. Tačiau tam reikia nesipriešinti aukštesniajai Šivos galiai, o greičiau pasveikintume ją, kaip kad pasveikiname savo tikrosios prigimties pašaukimą.

Jūs galite paklausti: ar tai yra svarbu kaip pavadinti šią realybę, net jei kažkas ir nežino žodžio Šiva ir nesupranta Šivos simbolizmo jogoje? Visai gali būti, tačiau susijungimas su Šivos galia per tradicines formas ir žinių būdus gali labai padėti suprasti šią aukščiausią nežinomybę. Joga padeda mums sugrįžti į šią didžiąją Šivos paslaptį anksčiau gyvenusių didžiųjų Jogų ir žynių, kurių palaiminimai žingsnis po žingsnio gali mus nukreipti einant šiuo keliu, keliais.

Te aukščiausiasis Šiva manifestuojasi jumyse ir panaikina visas visas ribas!

- Pandit Vamadeva

Vertė Laura Čelo