Dvasinis Pasaulis

Dvasinio  Pasaulio Aprašymas

Pagal Stephen Knapp

  

Dvasinis pasaulis nėra mitas, nors, tiesa, gali pasirodyti paslaptimi tiems, kurie neturi pakankamų žinių ar patirties. Daug tradicijų, religijų ar kultūrų visame pasaulyje pasakoja apie kitą pasaulį, pomirtinį gyvenimą arba dangišką ar dvasinį pasaulį. Tačiau daugelis ne daug pasakoja apie tai, o duoda užuominas apie jų tikroviškumą palikdami visa kita vaizduotei. Vediniai tekstai duoda daug aprašymų apie tai, koks yra dvasinis pasaulis, daugiau nei rastumėte kažkur kitur. Taigi, mes paimsime keletą tokių aprašymų tam, kad suprasti, kokios tenai yra sąlygos. Faktiškai tokios Puranos kaip Bhagavata, Višnu, Garuda ir kitos aiškina daug Dievo žaidimų ir ekspansijų, kurios randamos dvasiniame pasaulyje, o taip pat veiklą, kurią Jis ir Jam atsidavusieji parodo šioje materialioje kūryboje.

Krišnadasa Kaviradžos Gosvami Čaitanja-čaritamrita turi keletą svarbių eilučių, kurios apibendrina tai, ką aprašo daugelis Vedinių tekstų ir paaiškina dvasinio pasaulio esmę. Knygos Adi- lila dalyje, Penktame skyriuje mes randame, kad dvasinis dangus yra vadinamas Vaikuntha, kas reiškia ten, kur nėra nerimo. Jis visa persmelkiantis, begalinis ir aukščiausia buveinė. Jis užpildytas nesuskaičiuojamomis dvasinėmis planetomis, kurių kiekviena yra vienos iš nesuskaičiuojamų Aukščiausios Būtybės ekspansijų buveinė. Aukščiausia planeta vadinasi Krišnaloka, kuri yra Pačio Dievo Krišnos, visų kitų ekspansijų šaltinio, buveinė. Ji padalinta į Dvarakos, Mathuros ir Gokulos dalis. Visos dalys atsiranda ir žemėje ten, kur Aukščiausia Būtybė ateina parodyti savo žaidimus. Gokula, dar vadinama Vradža ir Vrindavana, yra visų aukščiausia. Tos buveinės, kurios pasirodo ant žemės, yra aukščiausios dvasinės atmosferos ekspansijos ir kokybe nesiskiria nuo vietų, kurios yra dvasiniame pasaulyje.

Dievas Krišna išsiplečia į daugelį formų, pradedant nuo Jo formos kaip Šri Baladeva, taip pat vadinamo Balarama, kuris laikomas Dievo Krišnos broliu. Dievo Baladevos energijos dėka egzistuoja dvasinis pasaulis.

Čaitanja-čaritamrita Madhja- lila (21.55-57) dalyje dvasinės planetos aprašomos kaip didesnės nei mes galime įsivaizduoti- didesnės nei bet kuri materiali visata. Kiekviena planeta yra padaryta iš dvasinės palaimos. Visi jų gyventojai yra Aukščiausio Dievo bendražygiai. O 20-tame skyriuje (257-258) dvasinis pasaulis minimas kaip amžinosios dvasinės energijos žaidimų buveinė.

Brahma- samhitoje yra daug eilučių, kuriose pasakojama apie dvasinio pasaulio esmę ir veiklą. Pavyzdžiui, 29 eilutėje mes randame, kad Dievas įsitraukia į daugelį žaismingų žaidimų. Jis yra ne kažkoks senas vyriškis sėdintis soste aukštai danguje ir, stebėdamas materialią kūriniją, bandantis viską valdyti. Vietoj to mes randame, kad Dievas Krišna įsitraukia į žaismingą karvių ganymą su savo draugais, arba įsitraukia į šokį, piknikus, erzina Savo giminaičius, sportuoja su draugais buveinėse išpuoštose dvasiniais brangakmeniais ir apsuptose milijonais norus pildančių medžių. Jam su didžiuliu mandagumu patarnauja tūkstančiai sėkmės deivių. Antroje eilutėje sakoma, kad Gokula, aukščiausia buveinė ir planeta, pasirodo kaip lotoso gėlė su tūkstančiu žiedlapių.

Gyvenimas tenai, kaip ir visa kita dvasiniame pasaulyje, yra amžinas ir pilnas palaimos bei žinojimo. Jame pilna tyrųjų atsidavusiųjų, kurie turi neribotas sąlygas jų pilniems meilės patarnavimams Aukščiausiajai Būtybei. Tenai nuostabūs namai ir sodai, pilni prinokusių daržovių, gėlių ir brangakmenių. Visi asmenys yra pilni visokeriopo grožio, turto, galios, žymumo, žinių ir palaimos. Jie vilki gražiausius drabužius, skraido po dvasines planetas nuostabiais lėktuvais. Bet kokia eisena yra šokis, bet kokia kalba yra daina. Vanduo tenai yra nektaras, o žemė- prabuojamas akmuo.

Šrimad- Bhagavatam, Trečiojoje giesmėje, Penkioliktame Skyriuje yra sekantis Dievo karalystės apibūdinimas: „Dvasiniame danguje yra dvasinės planetos, žinomos kaip Vaikunthos, kurios yra Aukščiausiojo Dieviškojo Asmens ir Jo tyrųjų atsidavusiųjų rezidencija ir yra garbinamos materialių planetų gyventojų. Vaikunthos planetose visi gyventojai yra panašūs į Aukščiausios Dieviškos asmenybės formą. Visi jie įsitraukę į atsidavusiąją tarnystę Dievui be troškimo gauti iš to pasitenkinimą.“

„Vaikunthos planetose yra Aukščiausioji Dieviškoji Asmenybė, kuris yra pradinis asmuo ir kuris gali būti suprastas per Vedinę literatūrą. Jis yra pilnas neužteršto gėrio režimo, jame nėra vietos aistrai ar neišmanymui.“

„Šiose Vaikunthos planetose yra daug miškų, kurie yra labai palankūs. Tuose miškuose esantys medžiai yra troškimų medžiai [medžiai, kurie išpildo visus troškimus]. Visų sezonų metu jie yra pilni gėlių ir vaisių, nes viskas Vaikunthos planetose yra dvasiška ir asmeniška.“

„Vaikunthos planetose gyventojai skraido lėktuvuose lydimi savo žmonų ir palydovių, ir amžinai gieda apie Dievo charakterį ir veiklą, ir jie neturi jokių nepalankių savybių. Dainuodami Dievui šlovę jie pajuokia net žydinčių madhavi gėlių, kurios labai kvepia ir pilnos medaus, buvimą. Kai bičių karalius, šlovindamas Dievą, zvimbia aukštuose tonuose, balandžių, gegučių, gervių, čakravakų, gulbių, papūgų, kurapkų ir povų sukeliamame triukšme atsiranda trumpa tyla. Šie transedentiniai paukščiai nustoja dainuoti tam, kad išgirsti Dievui skirtus šlovinimus. Nors žydintys augalai, tokie kaip mandara, kunda, kurabaka, utpala, čampaka, arna, punnaga, nagakešara, pakula, lelija ir paridžata, yra pilni transedentinio kvapo, jie vis vien suvokia apie tulasi askezes, nes tulasi Dievas, kuris Pats nešioja tulasi lapelių girliandas, davė ypatingą pirmenybę.“

„Vaikunthos gyventojai keliauja lėktuvais, pagamintais iš lazurito, smaragdo ir aukso. Nors apsupti savo palydovių, kurios yra plačių klubų ir gražių besišypsančių veidų, jų linksmybė ir grožio kerai negali sužadinti aistros. Vaikunthos planetos moterys yra gražios kaip pačios sėkmės deivės. Tokios transedentiškai gražios moterys, jų su lotosais žaidžiančios rankos ir žvangantys kojų papuošalai, kartais matomi šluojančios marmurines sienas, kurios intervaluose puoštos auksinėmis briaunelėmis, norint gauti Aukščiausiojo Dieviškojo Asmens malonę.“

„Sėkmės deivės garbina Dievą savo soduose siūlydamos tulasi lapelius ant koralais grįstų transedentinių vandenų krantų. Siūlydamos Dievui garbinimą jos gali vandenyje matyti savo gražių veidų atspindžius pakeltomis nosimis, ir taip atrodo, kad jos tapo dar gražesnės, nes Dievas bučiuoja jų veidus.“

„Labai gaila, kad nesėkmingi žmonės ne aptarinėja Vaikunthos planetų aprašymų, o įsitraukia į nevertas išgirsti ir išmušančias iš vėžių inteligenciją temas. Tie, kurie apleidžia Vaikunthos temas ir imasi pokalbių apie materialų pasaulį yra numetami į tamsiausią neišmanymo vietą.“

Vediniai tekstai toliau aprašo, kad dvasinių Vaikunthos planetų centre yra planeta žinoma kaip „Krišnaloka“ arba „Goloka Vrindavana“, kuri yra asmeninė pirminės Aukščiausios Dieviškosios Asmenybės, Šri Krišnos, gyvenamoji vieta. Šioje planetoje Krišna mėgaujasi Savo transedentine palaima daugialypėse formose, ir visų planetų turtai yra randami čia. Šios planetos forma yra kaip lotoso žiedas, ir ant kiekvieno jos žiedlapio vyksta daug visokių žaidimų. Kaip aprašoma Brahma- samhitoje antrame ir ketvirtame posmuose: „Ypač puiki Krišnos vieta, kuri žinoma kaip „Gokula“, turi tūkstantį žiedlapių ir vainiką lyg lotosas, sudygusį iš Jo amžinojo aspekto dalies, lapų vijas, esančias tikrąja Krišnos buveine. Šios amžinosios karalystės, Gokulos, vijos yra šešiakampė Krišnos buveinė. Jos žiedlapiai yra gopių (draugių), kurios yra Krišnos, kuriam jos yra labiausiai mylinčiai atsidavusios ir panašios į jį savo esybe, dalis  ir būrys, buveinės. Žiedlapiai nuostabiai šviečia lyg daug sienų. Nusidriekę lotoso lapai yra Šri Radhikos, Krišnos numylėtosios, panašūs į sodą dhama, arba dvasinės buveinės.“

Tokiu būdu mes galime suprasti, kad dvasinė karalystė nėra kažkokia nieko forma, kaip įsivaizduoja daugelis žmonių. Toliau yra aprašoma, kad yra milijonai Vaikunthos planetų, kurių kiekviena yra Aukščiausios Būtybės, kuri tenai gyvena, forma arba plėtinys. Kiekvienas dvasinio pasaulio gyventojas eina į labiausiai ją arba jį traukiančios Dievo formos planetą. Kiekviena Vaikunthos planeta yra save- spinduliuojanti ir yra daug milijonų kartų šviesesnė nei saulė. Materialus laikas ir prigimties režimai dvasinėje karalystėje įtakos neturi. Nėra gimimo, mirties, senatvės ar ligos, nėra praeities, dabarties ar ateities. Laikas ryškus savo nebuvimu. Viskas, įskaitant namus, medžius, gyvūnus ir planetas yra amžina. Viskas pripildyta grožio ir palaimos.

Dievas yra lyg liepsnojanti ugnis, o dvasinės esybės yra lyg šios ugnies kibirkštys, kurios įsitraukia į beribės įvairovės tarnystę Dievo linksminimui. Kadangi Dievas yra taip pat viso pasitenkinimo ir laimės šaltinis, kada gyvosios esybės kontaktuoja su Aukščiausiuoju, jos taip pat jaučia laimę, kuri gerokai lenkia bet kokį malonumą, kurį jos jaustų kontakto su materialia energija metu. Dėl to, kad nesuskaičiuojamos dvasinės esybės įsitraukia į tarnystę ir tokiu būdu Dievui teikia malonumą, kas yra jų natūrali, konstitucinė, dvasinė pozicija, jos taip pat jaučia palaimą, kuri nežino ribų. Jos jaučia, kad nėra nieko geresnio, ką jos galėtų daryti, ar norėtų daryti. Todėl jos jaučiasi tobuloje būsenoje.

Kodėl Dievas kuria dvasines kibirkštis, arba nesuskaičiuojamas gyvąsias esybes? Todėl, kad Jis yra ir beribės, ir ribotos potencijų šaltinis.  Dievas yra tik tuomet išbaigtas, kada Jis demonstruoja visas Savo energijas. Neribota dvasinė potencija yra demonstruojama per dvasinį pasaulį. Ribota energija demonstruojama materialiame kosmose. Susiliejanti potencija, kuri yra gyvosios būtybės, gali būti arba materialia, arba dvasine energija, priklausomai nuo jų sąmoningumo.

Savo visagalybės demonstravimui, Aukščiausias demonstruoja visas Savo energijas. Tokiu būdu Dievas yra visų potencijų, įskaitant malonumo potencijas, kurių siekia visos gyvosios būtybės, šaltinis. Kai jos kontaktuoja su Dievu per tarnystės elgesį tam, kad jį pamaloninti, jos taip pat pilnos malonumo ir laimės taip, kaip kibirkštis tampa vėl šviesia kontaktuojant su liepsnojančia ugnimi. Todėl, kad Dievas yra malonumo rezervuaras ir taip pat mėgaujasi dvasinėmis ekstazėmis, yra gyvosios būtybės, kurios taip pat Jam duoda laimės ir suteikia priemones įvairiems žaidimams, kuriuose tarp jų vyksta daug įvairių malonių apsikeitimų. Gyvosios būtybės suteikia Dievui priemones margaspalvei veiklai. Be dvasinių esybių Dievas liktų neaktyvus, nors Jis ir išbaigtas Savimi. Vis dėlto, tik pažvelgę į visą materialios kūrinijos veiklą mes matome, kad joje yra neribota veikla. Taip mes galime suprasti kiek dar aktyvesnė yra dvasinė karalystė. Mes aiškiai galime matyti, kad esame ne vieni. Taigi, nelogiška galvoti, kad dvasinėje karalystėje veiklos nėra, ar kad ji yra tik kažkokia neaktyvi tuštuma su Didele Balta Šviesa.

Tokiu būdu mes galime pradėti suprasti, kad dvasinis pasaulis yra paprasčiausiai transedentiniams meilės santykiams ir poilsinei veiklai, kuri pratęsia visų laimę ir meilę be ribų, kurias randame materialioje egzistencijoje. Beje, ką reiškia žodis  PSP jei nėra kam vadovauti? Panašiai karalius be savo pavaldinių neturi reikšmės. Dvasinės sielos yra sudedamoji Aukščiausios Būtybės pusė ir Jo atsidalinusios dalys. Taigi, natūralu, kad tarp be galo mažų gyvųjų būtybių ir begalinės Dvasinės Būtybės yra abipusė meilė. Ši meilės tarp Aukščiausiojo ir Jo dvasinių dalių forma yra aukščiausi meilės santykiai. Visos kitos meilės formos yra tik blankus atspindys.

Kada gyvosios būtybės demonstruoja savo tyras dvasines tendencijas tarnauti Dievui, jos tampa išlaisvintomis sielomis dvasiniame pasaulyje. Tačiau jos turi nepriklausomybę veikti dvasiškai arba materialiai. Kada jos nori siekti savo ribotų troškimų materialiems malonumams savęs patenkinimui, tuomet jie imasi egzistencijos materialioje kūrinijoje ir įgyja fizinį kūną, kad galėtų vytis suteikiančią malonumą protams ir jausmams idėją. Proto ir jausmų malonumas yra tik idėja, nes ji pagrįsta proto nuotaika ir realybės lygiu, kurį materialiai sąlygotos sielos priima kaip gyvenimą ir dramą. Tik jutimai, būdami materijos gniužulais, arba animuotos ir laikinos materialaus kūno dalys, patys negali jausti laimės. Jie jaučia tik pojūčius, kuriuos protas po to interpretuoja kaip priimtinus ir norimus, arba nepriimtinus ir nenorimus. Tokie pojūčiai yra toliau tik interpretuojami proto, kuris tuomet priima tokius pojūčius ir situacijas kaip laimę ar nelaimę. Kitais žodžiais tariant, jis turi sapno realybę. Sapne asmuo yra veikiamas savo įvairaus lygmens vaizduotės, praeitų gyvenimų kūniškų prisiminimų iki pabunda. Tuomet jis prisimena savo realią ir dabartinę situaciją. Štai kodėl dvasinė realizacija taip pat vadinama dvasiniu prabudimu, kada asmuo atsibunda savo tikrajai, kaip dvasinės būtybės, pozicijai virš materialaus kūno ir visų jo apribojimų. Ši realizacija taip pat aiškiai parodo, kad ji(s) galutinai priklauso dvasinei karalystei ir jai(jam) reikia sekti vyksmą, kurio pagalba asmuo gali pasiekti įėjimą į dvasinį pasaulį.

Kaip toliau aprašoma, dvasinio pasaulio Vaikunthos planetos sklando Brahmano spindulingume. Kai kurie tai vadina Didžiąja Baltąja Šviesa arba tuštuma. Į tai lygiuodamasis Brahmanas yra tiems, kurie teikia pirmenybę egzistuoti dvasiniame vakuume, sklandydami amžiname danguje be formos ir veiklos. Dėl šios priežasties tai yra laikoma neišbaigtu dvasinės realizacijos lygmeniu ir egzistencija.

Ką Upanišados aprašo kaip beasmenį Brahmaną, yra tik Jo kūno spinduliavimas, o Dievas, žinomas kaip Supersiela, yra Jo lokalizuota plenarinė dalis. Jis yra Aukščiausioji Dieviškoji Asmenybė, Pats Krišna, pilnas šešių turtų. Jis yra Absoliuti Tiesa ir nėra kitos tiesos didingesnės ar lygios Jam (Chaitanya-caritamrita, Adi-Lila, 2.5).

Brahma- samhita (5.40) panašiai apibūdina Brahmaną kaip emanuotą iš Dievo Krišnos kūno: „Aš garbinu Govindą [Krišną], pirmapradį Dievą, kurio spinduliavimas yra nediferencijuoto Brahmano, minimo Upanišadose, šaltinis, diferencijuotą nuo žemiškosios visatos ir pasirodantį kaip nematoma, begalinė ir beribė tiesa“.

Čia mes galime suprasti, kad Brahmano spinduliavimas, arba Didžioji Balta Šviesa dvasiniame danguje, yra ne kas kita, o spinduliai sklindantys iš Aukščiausiosios Būtybės Šri Krišnos. Būtent šiuose kūniškuose spinduliuose sklando neribotos Vaikunthos planetos, ir į kurią įsilieja nesuskaičiuojamas skaičius impersonalių filosofų, kurie pasiekė išsilaisvinimą iš materialios egzistencijos, ir kurie galvoja, kad nėra jokios Aukščiausios Būtybės. Deja, tokios išsilaisvinusios sielos, kurios įsilieja į Brahmaną neturi dvasinės formos ar kūno, tačiau išlieka dvasine kibirkštimi be jokios veiklos, sklandančios Vaikunthos danguje.

Upanišados fokusuojasi apibūdinant nematerialius Aukščiausiojo aspektus ir dvasinę tiesą, labiausiai pabrėžiant didįjį, nepersonalų Brahmano spinduliavimą. Mundaka Upanišad (2.2.10-12) suteikia papildomą įžvalgą į Brahmano prigimtį: Dvasinėje karalystėje, už materialios uždangos, yra beribis Brahmano spinduliavimas, kuris yra laisvas nuo materialių teršalų. Ši spinduliuojanti balta šviesa yra transedentalistų suprantama kaip visų šviesų šviesa. Toje karalystėje apšvietimui nereikia saulės šviesos, mėnulio šviesos, ugnies ar elektros. Iš tiesų, bet kuris apšvietimas materialiame pasaulyje yra tik šios aukščiausios šviesos atspindys. Tas Brahmanas yra priekyje, nugaroje, šiaurėje, pietuose, rytuose ir vakaruose, o taip pat viršuje ir apačioje. Kitais žodžiais tariant, aukščiausias Brahmano spinduliavimas sklinda ir per materialų, ir per dvasinį dangų.

Aukščiau esančios eilutės reiškia du dalykus: pirmasis- pats žodis Brahman, būdamas Aukščiausiosios Būtybės kūniškais spinduliais ir būdamas spinduliavimu, kuris turi sklisti iš šaltinio, reiškia, kad Brahmanas negali egzistuoti be šaltinio. Todėl Brahmanas, pagal reikšmę, taip pat reiškia Aukščiausiąją Dieviškąją Asmenybę. Antrasis- Brahmano dvasinės jėgos spinduliai persmelkia ir materialią kūriniją. Tai Brahmano kampuose materiali kūrinija manifestuojasi kaip debesis. Tame debesyje vyksta reikalingos transformacijos tam, kad kurti materialius elementus, planetas, visatas ir galybę gyvųjų būtybių. Tačiau tarp materialios visatos ir žvilgančio Brahmano spinduliavimo yra tai, kas vadinama Viradžanadi arba Brahmaloka. Ji yra kaip upė, taip pat vadinama Viradža Upe, kuri yra atskirtis tarp dvasinio ir materialaus pasaulių. Tai debesingos Viradža Upės ribose vyksta materiali manifestacija.

Milijonai visatų materialioje kūrinijoje plūduriuoja ant Viradža Upės vandenų. Viename upės krante yra materialiosios visatos, o kitame dvasinės Vaikunthos planetos, kurios plūduriuoja Brahmano spinduliavime. Viradža upė yra pakraščio pozicija tarp materialios ir dvasinės karalysčių, o todėl yra kontroliuojama materialios energijos. Štai kodėl tie asmenys, kurie susilieja su Viradža Upe, yra laikomi ištrūkę iš materialios egzistencijos, tačiau dar nepasiekę dvasinio pasaulio.

Tokiu būdu Viradža Upė taip pat yra prieglobstis toms gyvosioms būtybėms, kurios yra pasibjaurėjusios materialiu gyvenimu ir tapo sėkmingos religinėje ar filosofinėje disciplinoje, kuri neteko tikrųjų dvasinių žinių. Pavyzdžiui, Budistų siekis yra pasiekti nirvaną Didžiojoje Baltojoje Šviesoje arba Švariame Vakuume. Šis vakuumas yra randamas egzistencijoje Viradžos Upėje, kuri yra už materialių pasaulių, bet dar nėra dvasinė karalystė. Ji yra tarp jų. Taip jie neigia materialaus egzistavimo margumą, kaip ir dvasinę egzistenciją. Taigi, jei jie nori palikti materialų gyvenimą, bet vis dėlto neturi tikrojo supratimo apie dvasinį gyvenimą, arba gyvenimą Vaikunthos planetose, tai ta vieta, kurioje jie susilieja, jei yra sėkmingi. Be žinių apie gyvenimą dvasiniame pasaulyje arba jo praktikos, jie negali pereiti Viradžos srities. Taigi, studijuoti apie tai, kas yra dvasinė karalystė ir kaip geriausiai vykdyti procesus tam, kad tai pasiekti, kaip tai aprašoma Vedinėje literatūroje, yra mūsų naudai. Tokios yra priemonės tapti tikrai laisvam nuo ribotos materialios egzistencijos šiame kosminiame pasaulyje, kuris buvo sukurtas materialiai sąlygotoms sieloms, kurios teikia pirmenybę siekti patenkinti visus savo materialius troškimus. Taip pat tai yra tai, kodėl mums yra geriausia girdėti apie ir susipažintu su gilesniu ir palaimingu dvasinio pasaulio aspektu, tokiu, kaip apibūdina papildomos eilutės:

„Vrindavana-dhama yra visuomet augančio džiaugsmo vieta. Visų sezonų gėlės ir vaisiai auga čia, o trancedentinė žemė pila saldžių įvairių paukščių giesmių. Visose pusėse skamba kamanių dūzgimas, ir joje tiekiami vėsūs brizai ir Jamunos Upės vandenys. Ji dekoruota norus pildančiais medžiais apvytais vijokliais ir gražiomis gėlėmis. Jos dieviškas grožis puoštas raudonų, mėlynų ir baltų lotosų žiedadulkėmis. Žemė padaryta iš brangakmenių, kurių tviskanti šlovė yra lygi miriadui danguje kylančių saulių vienu metu. Toje žemėje yra troškimų medžių sodas, kuris visuomet apipila dieviška meile. Tame sode brangakmeniais puošta šventykla, kurių bokšteliai padaryti iš rubinų. Ji dekoruota įvairiais brangakmeniais, taigi išlieka puikiai spinduliuojanti visais metų laikais. Šventykla yra puošta šviesių spalvų baldakimais, blizgančiais įvairiais brangakmeniais, paremta rubinais dekoruotais dangomis ir brangakmeniais puoštais vartais ir arkomis. Jos prabanga lygi milijonui saulių, ir ji laisva nuo šešių materialaus pasaulio vargų bangų. Toje šventykloje yra didingas auksinis sostas inkrustuotas daugybe brangakmenių. Taip turėtų asmuo medituoti į dvasinį Aukščiausio Dievo pasaulį Šri Vrindavana- dhama.“ (Gautamija Tantra 4)

„Aš garbinu tą transedentinį sostą, žinomą kaip Švetadvipa, kur, kaip mylimos palydovės, Lakšmės savo atsidavusia dvasine esybe praktikuoja meilės patarnavimus Aukščiausiajam Dievui Krišnai, kaip savo vieninteliam mylimajam; kur kiekvienas medis yra transedentinės priežasties medis; kur žemė yra priežasties brangakmenis, vanduo yra nektaras, kiekvienas žodis yra daina, kiekviena eisena yra šokis, fleita yra mėgstamiausia palydovė, spinduliavimas yra pilnas transedentinės palaimos, o aukščiausios dvasinės esybės yra visos malonios ir patrauklios, kur nesuskaičiuojama daugybė karvių nuolat duoda transedentinius pieno vandenynus; kur yra amžina transedentinio laiko, kuris yra visuomet esantis ir be praeities ar ateities, o todėl nėra net pusės momento trukmės išėjimo kokybės rodiklis, egzistencija. Ši karalystė yra žinoma kaip Goloka šioje žemėje tik labai save realizavusioms sieloms.“ (Brahma-samhita, 56)

Paimta iš http://www.stephen-knapp.com/

Vertė Laura Čelo