SUTRUMPINTA RAMAJANA I dalis

SUTRUMPINTA RAMAJANA

            Pasakoti Ramos istoriją Rama-Navami arba Navaratri metu neša ypatingą reikšmę. Šiandienos Durgos garbinimas (pudža) ir Dasšera yra susiję su Ramos gyvenimu. Tradicinis Durgos garbinimas buvo atliekamas pavasario metu, dabar žinomu kaip Basanti pudža. Rama garbino dieviškąją motiną Durgą ir meldė jos duoti stiprybės nužudyti Ravaną. Ravana buvo nužudytas dešimtą Navaratri- Dasšeros- dieną. Ramos karūnacija įvyko Diwali dieną, sekančią Naujo mėnulio dieną, kuri ateina po beveik trijų savaičių po Dasšeros.

            Šiandien Navaratri, Dasšera ir Diwali šventės ateina paraleliai. Navaratri žymi Ramos maldos Deivei Durgai, kad duotų dieviškąją galią nužudyti Ravaną, pradžią. Aštuntą Navaratri dieną (Ašthami) Rama gavo dieviškąją galią. Galiausiai, Dasšeros dieną, buvo nužudytas Ravana. Diwali švenčia pergalingą Ramos grįžimą į Ajodhją ir karūnavimą.

            Mūsų istorija padalinta į keturias dalis:

1.    Ankstyvas Ramos gyvenimas.

2.    Ramos ištrėmimas.

3.    Sitos (Ramos žmonos) pagrobimas.

4.    Ravanos, Sitos pagrobėjo) nužudymas ir Ramos karūnavimas.

Dašaratha buvo Kosalos, senovinės karalystės, kuri buvo šiandieninėje Uttar Pradeš, karalius. Jos sostinė buvo Ajodja. Dašaratha buvo visų mylimas. Jo pavaldiniai buvo laimingi, o jo karalystė klestėjo. Nors Dašaratha turėjo viską, ko troško, širdyje jis buvo liūdnas, nes neturėjo vaikų.

Tuo pačiu metu, Pietų Indijoje esančioje Ceilono saloje, gyveno galingas Rakšasa karalius. Jo tironija neturėjo ribų, o jo tarnai trukdė šventųjų žmonių maldoms.

Bevaikis Dašaratha iš šeimos šventiko Vašišthos gavo patarimą atlikti ugnies aukojimo ceremoniją siekiant gauti iš Dievo palaiminimą vaikams. Višnu, visatos prižiūrėtojas, nusprendė manifestuoti save kaip vyriausią Dašarathos sūnų tam, kad užmušti Ravaną. Ugnies garbinimo ceremonijos metu iš aukojimo ugnies iškilo didinga figūra ir davė Dašarathai dubenėlį ryžių pudingo sakydama: „Dievas tavimi patenkintas ir prašė tavęs padalinti šį ryžių pudingą  (pajasą) savo žmonoms- greitai jos pagimdys tavo vaikus“.

            Karalius džiaugsmingai priėmė dovaną ir padalino Pajasą savo trims karalienėms (Kausalja (Kausalya), Kakeji (Kakeyi) ir Sumitra). Kausalja, vyriausia karalienė pagimdė vyriausią sūnų Ramą. Bharata, antrasis sūnus gimė Kakeji, o Sumitra pagimdė dvynius Lakšmaną (Lakshmana) ir Šatrughną (Shatrughna). Ramos gimimo diena šiandien įvenčiama kaip Ramanavami.

            Keturi princai augo aukšti, stiprūs, gražūs ir drąsūs. Iš visų keturių brolių, Rama buvo artimiausias su Lakšmanu, o Bharata su Šatrughna. Vieną dieną, į Ajodją atėjo garbingasis išminčius Visvamitra (Viswamitra). Dašaratha labai apsidžiaugė ir tuoj pat, nusileidęs nuo sosto, su didele pagarba jį priėmė.

            Visvamitra palaimino Dašarathą ir paprašė nusiųsti Ramą nužudyti Rakšasas, kurie trikdė jo ugnies aukojimą. Tuo metu Ramai buvo penkiolika metų. Dašaratha suglumo. Rama buvo per jaunas tokiam darbui. Jis pasisiūlė pats, tačiau išminčius Visvamitra žinojo geriau. Galiausiai Dašaratha sutiko siųsti Ramą su Lakšmanu į išvyką su Visvamitra. Dašaratha griežtai nurodė sūnums paklusti Riši Visvamitrai ir pildyti visus jo norus. Tėvai palaimino du jaunus princus. Tuomet jie išvyko su išminčiumi (Riši).

            Visvamitros, Ramos ir Lakšmano komanda greitai pasiekė Dandakos mišką, kur gyveno Rakšasi Tadaka su sūnumi Mariča. Visvamitra paprašė Ramos mesti jai iššūkį. Rama įtempė savo lanką ir subruzgino templę. Laukiniai žvėrys iš baimės ėmė padrikai bėgioti. Tadaka išgirdo garsą ir įsiuto. Išprotėjusi nuo pykčio, griausmingai riaumodama ji puolė prie Ramos. Tarp Rakšasi ir Ramos užvirė nuožmi kova. Galiausiai Rama pervėrė jos širdį mirtina strėle ir Tadaka nukrito ant žemės. Visvamitra buvo patenkintas. Jis išmokė Ramą keletos mantrų (dieviškųjų giesmių), kuriomis, kovoje su blogiu, Rama gali iškviesti daug dieviškųjų ginklų (medituodamas).

            Visvamitra toliau ėjo su Rama ir Lakšmana link jo ašramo. Kai jie pradėjo ugnies aukojimą, Rama ir Lakšmana saugojo šią vietą. Staiga su savo pasekėjais atvyko Mariča, nuožmusis Tadakos sūnus. Rama tyliai meldėsi ir prieš Maričą  panaudojo naujai sukombinuotą dieviškąjį ginklą. Mariča buvo nusviestas į jūrą už daug, daug mylių. Rama ir Lakšmanas nužudė ir kitus demonus. Visvamitra užbaigė aukojimą, o išminčiai džiūgavo ir laimino princus.

            Kitą rytą Visvamitra, Rama ir Lakšmana patraukę link Mithilo, Džanakos sostinės,  miesto. Karalius Džanaka pakvietė Visvamitrą dalyvauti didingoje ugnies aukojimo ceremonijoje, kurią jis ruošė. Visvamitra turėjo ir kitą mintį- apvesdinti Ramą su Džanakos mieląja dukra.

            Džanaka buvo šventas karalius. Jis nuo Dievo Šivos gavo lanką. Jis buvo didelis ir sunkus. Džanaka norėjo, kad jo gražioji dukra Sita ištekėtų už šauniausio ir stipriausio visoje šalyje princo. Taigi, jis prisiekė, kad atiduos Sitą vedyboms tik tam, kuris galės uždėti templę ant šio didingo lanko. Daugelis bandė. Nė vienas nesugebėjo pajudinti lanko, nekalbant apie templės uždėjimą.

            Kai Visvamitra su Rama ir Lakšmana atvyko į salę, Karalius Džanaka sutiko juos su didžia pagarba. Visvamitra pristatė Ramą ir Lakšmaną Džanakai ir paprašė parodyti Šivos lanką Ramai, kad jis galėtų pabandyti uždėti jam templę. Džanaka pažvelgė į jaunąjį princą ir abejodamas sutiko. Lankas buvo laikomas geležinėje dėžėje, padėtoje didelės salės viduryje ant aštuonių ratų vežimo. Džanaka įsakė savo vyrams atnešti lanką ir padėti jį į salės, kurioje buvo daug aukštas pareigas užimančių asmenų, vidurį.

            Rama kukliai atsistojo, lengvai paėmė lanką ir pasiruošė templės uždėjimui. Jis padėjo vieną lanko galą prie kojos piršto, sukaupė savo jėgą ir sulenkęs lanką bandė uždėti templę, kai- visų didžiulei nuostabai- jis sulūžo pusiau! Sita atsikvėpė su palengvėjimu. Jai Rama patiko iš pirmo žvilgsnio.

            Dašaratha tuoj pat buvo apie tai informuotas. Jis su malonumu davė sutikimą šioms vedyboms ir su savo palyda atvyko į Mithilą. Džanaka suruošė didžiules vestuves. Rama ir Sita susituokė. Tuo pat metų trys kiti broliai taip pat rado žmonas. Lakšmana vedė Sitos seserį Urmilą. Bharata ir Šatrughna vedė Sitos pusseseres Mandavi ir Šrutakirti. Po vestuvių  Visvamitra palaimino visus ir išvyko į Himalajus medituoti. Dašaratha su sūnumis ir jų žmonomis grįžo į Ajodją. Žmonės šventė jų vestuves su didele pompastika ir reginiais.

            Kitus dvylika metų Rama ir Sita laimingai gyveno Ajodjoje. Rama buvo visų mylimas. Jis buvo džiaugsmas savo tėvui Dašarathai, kuris tryško pasididžiavimu, kai žiūrėjo į savo sūnų. Dašarathai senstant, jis sukvietė savo ministrus klausdamas jų nuomonės dėl Ramos, kaip Ajodjos princo, karūnavimo. Visi vieningai sveikino šį sprendimą. Tuomet Dašaratha pranešė apie sprendimą ir davė nurodymus ruoštis Ramos karūnavimui. Tuo metu Bharata ir jo mėgstamas brolis Šatrugha buvo išvykę iš Ajodjos aplankyti savo senelio iš motinos pusės.

            Kakeji, Bharatos motina, rūmuose džiugiai dalinosi laimingomis žiniomis apie Ramos karūnavimą su kitomis karalienėmis. Ji mylėjo Ramą kaip savo sūnų; tačiau jos sukta tarnaitė Manthara nebuvo laiminga. Manthara norėjo, kad Bharata būtų karalius, todėl ji sugalvojo šlykštų planą, kaip sukliudyti Ramos karūnavimui. Kai tik planas jos galvoje tvirtai susidėliojo, ji nuskubėjo jo papasakoti Kakeji.

            „Kokia tu esi kvaila!”- Manthara tarė Kakeji.- „Karalius visuomet tave mylėjo labiau nei kitas karalienes. Tačiau kai tik Rama bus karūnuotas, Kausalja taps visagale ir tu tapsi jos verge.”

            Mathara nuolat kartojo savo nuodingas prielaidais, taip nuodydama Kakeji protą ir širdį įtarimais ir abejonėmis. Kakeji, susipainiojusi ir netekusi galvos, galiausiai sutiko su Mantharos planu.

            „Tačiau, ką aš galiu pakeisti? “- paklausė suglumusiu protu Kakeji.

            Manthara buvo pakankamai protinga tikslingai siekti savo plano. Ji laukė, kol Kakeji paklaus jos patarimo.

            „Tu prisimeni, kad seniai, kada Dašaratha buvo sunkiai sužeistas mūšio lauke, kovoje su Asuromis, tu išgelbėjai Dašarathos gyvybę greitai nuvežusi jo vežimą į saugią vietą. Tuo metu Dašaratha suteikė tau dvi malones. Tu pasakei, kad šių malonių paprašysi vėliau“. Kakeji tai gerai prisiminė.

            Manthara tęsė: „Dabar atėjo laikas pareikalauti šių malonių. Paprašyk Dašarathos pirmos malonės padaryti Bharatą Kosalo karaliumi, o antros malonės paprašyk ištremti Ramą keturiolikai metų į mišką.“

            Kakeji buvo kilnios širdies karalienė, tik pagauta Mantharos spąstuose. Ji sutiko padaryti taip, kaip sakė Manthara. Abi jos žinojo, kad Dašaratha niekada neatsisakys savo žodžio.

            Naktį prieš karūnavimą Dašaratha atėjo pas Kakeji pasidalinti savo laime matydamas Ramą, kaip karūnuotą Kosalos princą. Bet Kakeji nebuvo jos apartamentuose. Ji buvo savo „pykčio kambaryje“. Kada Dašaratha atėjo į jos pykčio kambarį paklausti, kas nutiko, rado savo mylimą karalienę gulinčią palaidais plaukais ir išmėtytais ant grindų papuošalais.

            Dašaratha švelniai paėmė Kakeji galvą ant kelių ir rūpestingu balsu paklausė: „Kas nutiko?“

           

            Bet Kakeji piktai išsilaisvino ir tvirtai pasakė: „Tu pažadėjai man dvi malones. Dabar, prašau, duok man šias malones. Leisk Bharatai tapti karūnuotu karaliumi, ne Ramai. Rama turėtų būti išvytas iš karalystės keturiolikai metų.“

            Dašaratha negalėjo patikėti savo ausimis. Negalėdamas pakelti to, ką girdi jis nukrito be sąmonės. Kai jis atsigavo, jie suriko iš beviltiško pykčio. „Kas tau pasidarė? Kokią žalą tau padarė Rama? Prašyk bet ko, tik ne to.“

            Kakeji tvirtai laikėsi savo ir nenusileido. Dašaratha nualpo ir pragulėjo ant žemės visą likusią naktį. Kitą rytą, ministras Sumantra atėjo informuoti Dašarathą, kad visi pasrengimai karūnavimui buvo paruošti. Tačiau Dašaratha negalėjo su niekuo kalbėti. Kakeji paprašė Sumatros tuoj pat pakviesti Ramą. Kada Rama atėjo, Dašaratha nesustojamai kūkčiojo ir galėjo tik išlementi „Rama! Rama!”

            Rama sunerimęs su nuostaba pažvelgė į Kakeji. „Ar aš ką nors padariau neteisingai, mama? Niekada dar nemačiau tokio savo tėvo.”

            „Jis tau turi pasakyti kai ką nemalonaus, Rama”- atsakė Kakeji. „Labai seniai tavo tėvas man padovanojo dvi malones. Dabar aš jų pareikalavau.“ Tuomet Kakeji papasakojo apie malones.

            „Ar tai viskas, mama?“ - Rama paklausė šypsodamasis. “Prašau būkite tikra, kad jūsų malonė bus patenkinta. Pakvieskite Bharatą. Šiandien aš ruošiuosi į mišką.”

            Rama atliko savo garbingajam tėvui Dašarathai ir įmotei Kakeji pranamas ir išėjo iš kambario. Dašaratha buvo šoke. Jis skausmingai paprašė savo tarnų perkelti jį į Kausaljos apartamentus. Jis laukė mirties, kad ši sumažintų jo skausmą.

            Žinios apie Ramos išvijimą išplito kaip ugnis. Lakšmanas buvo įsiutęs dėl tėvo sprendimo. Rama paprasčiausiai atsakė: „ Ar verta paaukoti savo principus dėl mažos karalystės labo?“

            Iš Lakšmano akių tryško ašaros ir jis giliu balsu atsakė: „Jei tau reikia išvykti, pasiimk mane kartu“. Rama sutiko.

            Rama nuvyko pas Sitą ir paprašė pasilikti.“Prižiūrėk mano motiną Kausalją, kol manęs nebus.“

            Sita maldavo: „Pasigailėk manęs. Žmonos vieta yra visuomet šalia jos vyro. Nepalik manęs. Aš mirsiu be tavęs.“ Galiausiai Rama leido Sitai eiti su juo.

            Urmila, Lakšmano žmona taip pat norėjo eiti su Lakšmanu į mišką. Tačiau Lakšmanas papasakojo jai apie gyvenimą, kurį jis planuoja vesti taip, kad gintų Ramą ir Sitą.

„Jei tu vyksi kartu, Urmila“- pasakė Lakšmanas. „Aš negalėsiu atlikti savo pareigų. Prašau, pasirūpink mūsų sielvartaujančiais tėvais“. Taigi, Lakšmano prašymu, Urmila pasiliko.

Tą patį vakarą Rama, Sita ir Lakšmana Sumantros važnyčiojamu vežimu paliko Ajodją. Jie buvo apsirengę kaip elgetos (Riši). Ajodjos žmonės bėgo vežimui iš paskos šaukdamiesi Ramos. Naktį jie pasiekė Tamasa upės krantą. Kitą ankstų rytą, Rama pažadino Sumantrą ir pasakė: „Ajodjos žmonės mus labai myli, bet toliau mes turime eiti patys. Mes turime gyventi atsiskyrėlių gyvenimą, kaip pažadėjau. Leisk mums tęsti mūsų kelionę prieš jiems pabundant.“

Taigi, Rama, Lakšmana ir Sita, vežami Sumantros, toliau kelionę tęsė patys. Visą dieną keliavę jie pasiekė Gangos upės krantą ir nusprendė praleisti naktį po medžiu, esančiu netoli medžiotojų kaimelio. Vadeiva Guha atėjo ir pasiūlė jiems namų komfortą. Tačiau Rama atsakė: „Dėkoju Guha, aš vertinu tavo, kaip gero draugo, pasiūlymą, tačiau priimdamas tavo vaišingumą aš sulaužysiu savo žodį. Prašau, leisk mums miegoti čia, kaip atsiskyrėliai miega.“

Kitą rytą Rama, Lakšmana ir Sita atsisveikino su Sumantra ir Guha ir įlipo į valtį persikėlimui per Gangos upę. Rama kreipėsi į jį: „Grįžk į Ajodją ir paguosk mano tėvą.“

Tačiau, kai Sumantra pasiekė Ajodją, Dašaratha jau buvo miręs, verkdamas iki paskutinio atodūsio: "Rama, Rama, Rama!"  Vasištha nusiuntė pas Bharatą pasiuntinį prašydamas grįžti į Ajodją, neatskleisdamas detalių.

Bharata su Šatrughna tuoj pat grįžo. Kai jis įžengė į Ajodjos miestą suprato, kad kažkas buvo baisiai negerai. Miestas buvo keistai tylus. Jis nuėjo tiesiai pas savo motiną Kakeji. Ji buvo išbalusi. Bharata nekantriai paklausė: „Kur yra tėvas?“ Jis buvo priblokštas žinių. Po truputį jis sužinojo apie Ramos išvijimą keturiolikai metų ir Dašarathos mirtį po Ramos išvykimo.

Bharata negalėjo patikėti, kad motina yra visos šios nelaimės priežastis. Kakeji bandė Bharatai paaiškinti, kad viską, ką ji darė, darė dėl jo. Bet Bharata nusisuko nuo jos su pasišlykštėjimu ir pasakė: „Ar tu nežinai, kaip aš mylėjau Ramą? Ši karalystė nieko verta be jo. Man gėda tave vadinti motina. Tu esi beširdė. Tu nužudei mano tėvą ir išvijai mano mylimą brolį. Aš nenoriu turėti nieko bendro su tavimi visą likusį gyvenimą.“ Tuomet Bharata nuėjo į Kausaljos apartamentus. Kakeji suprato, kokią ji padarė klaidą.

Kausalja priėmė Bharatą su meile ir švelnumu. Kreipdamasi į Bharatą ji tarė: „Bharata, karalystė tavęs laukia. Niekas neprieštaraus tavo įžengimui į sostą. Dabar, kai tavo tėvo nėra, aš taip pat norėčiau išeiti į mišką ir gyventi ten su Rama.“

Bharata negalėjo daugiau savęs sulaikyti. Jis apsipylė ašaromis ir pažadėjo Kausaljai kaip galima greičiau grąžinti Ramą į Ajodją. Jis suprato, kad sostas iš tiesų priklausė Ramai. Atlikęs Dašarathai laidojimo ritualus, Bharata pradėjo ruoštis į Čitrakutą, kur apsistojo Rama. Bharata pagarbioje distancijoje sustabdė armiją ir nuėjo susitikti su Rama vienas. Matydamas Ramą Bharata krito jam po kojų ir meldė atleidimo už visus blogus poelgius.

Kai Rama paklausė „Kaip laikosi tėvas?“, Bharata pradėjo verkti ir pranešė liūdnas žinias. „Mūsų tėvas išvyko į Dangų. Mirties valandą jis nuolat kartojo tavo vardą ir tau išvykus niekada neatsigavo iš šoko.“ Rama susmuko. Kada jis atsigavo, nuėjo prie Mandakini upės pasimelsti už išėjusį tėvą.

            Kitą dieną Bharata paprašė Ramos grįžti į Ajodją ir valdyti karalystę.  Tačiau Rama atsakė: „Aš niekaip negalėčiau nepaklusti savo tėvui. Tu valdyk karalystę ir aš tesėsiu savo. Grįšiu po namo tik po keturiolikos metų.“

            Kai Bharata suprato Ramos stiprybę laikantis savo pažadų, jis maldavo Ramos duoti savo sandalus. Bharata pasakė Ramai, kad sandalai atstovaus Ramą ir jis valdys karalystę tik kaip Ramos atstovas. Rama maloningai sutiko. Bharata nusinešė sandalus į Ajodją su didele pagarba. Kai pasiekė sostinę, jis padėjo sandalus ant sosto ir valdė karalystę Ramos vardu. Jis paliko rūmus ir gyveno kaip atsiskyrėlis, kaip ir Rama, skaičiuodamas dienas iki Ramos sugrįžimo.

            Kai Bharata išvyko, Rama nuėjo aplankyti Išminčiaus Agasthos. Agastha paprašė Ramos persikelti Pančavati ant Godavari Upės kranto. Tai buvo nuostabi vieta. Rama planavo pasilikti Pančavati kuriam laikui. Taigi, Lakšmana greitai surentė dailią lūšnelę ir jie ten apsistojo.

Paimta iš http://www.stephen-knapp.com/

Vertė Laura Čelo

Puolę Angelai I dalis

           Pradžioje aš buvau labai skeptiška ties šia dalimi. Aš vis savęs klausiau, ar turėčiau įtraukti Puolusiųjų Angelų informaciją, ar ne. Po daug Taip ir Ne, nusprendžiau, kad ši informacija turi būti įtraukta kaip studijavimo dalis, nes daug žmonių yra labai susidomėję šiuo dalyku ir su juo susijusiais įvykiais. Dabar aš manau, kad Angelų studijavimas būtų neišbaigtas be puolusiųjų, o didžiausia priežastis juos įtraukti yra duoklės atidavimas toms didingoms šviesos būtybėms, kurios kovėsi Dangaus kare ir jį laimėjo. Tam, kad suprasti „baltą“, pirmiausia reikia sužinoti, kas yra „juoda“.

            Šv. Paulius rašė, kad mes neturėtume leisti Šėtonui pasinaudoti mumis leisdami sau nežinoti apie jo įrankius (II Kor. 2:11).

            Ištraukoje iš Biblijos, Isajaus 14 „Priežodžiai Babilono Karaliui“ sakoma: „...Koks tu puolęs iš dangaus, O Liuciferi, ryto sūnau! Koks tu iškritęs ant žemės, Tu, kuris susilpninai tautas! Nes tu ištarei savo širdyje: ‚Aš pakilsiu į aukščiausias debesų aukštumas, aš tapsiu tokiu, kaip Pats Aukščiausias.‘ Vis dėlto tu būsi nugabentas į Šeol. Į giliausias Duobės gelmes.“

Puolusioji armija

Tai angelai, kurie atpuolė nuo Dievo malonės. Nors bibliniuose raštuose ir retai minimos, šios būtybės tarnauja skaitytojui kaip įspėjimas apie tai, kokią Dievo rūstybę galima užsitraukti. Angelologai turi tam tikrą susidomėjimą šiais tvariniais, nes jie turi tam tikrą šešėlinę paslaptį, kuri juos supa.

Puolusius angelus galima padalinti į dvi pagrindines grupes, o tai būtų:  angelai, kurie Dangaus karo metu apsijungė ir stojo su Liuciferiu ir puolę Stebėtojai Grigori. Abiem šiais atvejais angelai nusisuko nuo Dievo, jų kūrėjo, neteisingai panaudodami laisvą valią, kuri buvo Dievo jiems duota.

Dangaus Karas

Aplamai tikima, kad kažkuriame laiko taške Liuciferis apjungė jėgas su trečiąja dieviškąja armija, kuri bandė įtvirtinti save kaip Dangaus Karalystės valdovus, nuversdami Dievą ir jam ištikimus angelus. Viena teorija, apie šį reikalą ir konfliktą, yra, kad kai Dievas sukūrė žmogų, jis pakvietė visas angelų pajėgas nusilenkti jo naujam kūriniui. Liuciferis, tuo metu būdamas vienas aukščiausių Archangelų, palaikė tai per dideliu pažeminimu ir, atsisakęs tokiu būdu save sumenkinti, deramai paklausė: „ugnies sūnus turėtų būti priverstas nusilenkti molio sūnui?“

Panaši teorija, ir labai panašiai, kaip pastaroji, teigia, kad Liuciferis turėjo nusilenkti prieš Jėzų, žmogaus sūnų. Kokios tai bebūtų priežastys, Liuciferis pasirodė peraugantis savo užimamą aukščiausią Serafimų ir Angelų Vadovo vietą.

Yra truputį neaišku, kiek iš tiesų angelų įsijungė į Dangaus karą ir koks tikslus armijų, atvirų daugelio konjunktūrai, skaičius.

Penkioliktame amžiuje, pagal Vyskupą Tuskulumą (1273 m.)  buvo apytiksliai paskaičiuota, kad per devynias dienas iš Dangaus puolė 133 306 668 angelų, ir tai buvo dar kartą patvirtinta Alfonso De Spinos (1460 m.).

Esu tikra, kad net labiausiai plačių pažiūrų žmones šis skaičius pribloškia. Aš pati šio skaičiaus nebuvau per daug nustebinta, nes tikėjausi, kad skaičius bus labai didelis dėl paprastos priežasties- sakoma, kad angelų skaičius yra labai didelis ir kad trečdalis jų puolė, taigi, šis trečdalis turi būti taip pat labai didelis. Tačiau buvau šiek tiek skeptiška dėl šio skaičiaus, kai pirmą kartą jį aptikau.

Taip pat kyla klausimas, kada vyko šis karas. Senajame testamente ir Hebrajų raštuose nėra minimas Pragaras arba puolę angelai. Tačiau, dėl Šėtono vaidinamos Biblijoje rolės, turbūt artimiausias laikas, kada vyko mūšis, turėjo būti tarp Senojo ir Naujojo Testamentų. Kaip bebūtų, Kristus tiksliai pasakė, kad Liuciferis/Šėtonas yra priešas.

Iš tiesų, Šėtonas aprašomas Apreiškimų knygoje kaip gyvis, kuris, kai kaunasi su Archangelo Michael vadovaujama Dievo armija, priima dešimties galvų slibino formą. Kiti tikėjimai teigia, kad mūšis su Šėtono armijos pagamintomis didelėmis karo mašinomis truko kelias dienas ir net įgavo trumpą pranašumą prieš dieviškąsias pajėgas. Vis dėlto, yra pasakojimas apie dviejų jėgų Galutinį Mūšį, kuriame Angelų armijos galiausiai sutriuškino puolusiuosius su visam.

Apreiškimas 12:7-10 (KJV):
Archangelas Michael Nugali Didįjį Slibiną.

Apreiškimas 12:7-10:
Antgamtinė kova įvyksta tarp Dievo Angelų ir Šėtono Puolusiųjų Angelų.

Dievo Angelai dominuoja:

7.    Ir buvo karas Danguje: Michael ir jo angelai kovojo prieš slibiną; ir slibinas kovojo ir jo angelai,

8.    Ir  niekas neėmė viršaus; nei buvo randama Danguje daugiau vietos.

9.    Ir Didysis Slibinas buvo išvytas, ši sena gyvatė, vadinama Nelabuoju, ir Šėtonas kuris apgavo visą pasaulį: jis buvo išvytas į Žemę, o jo angelai išvyti kartu su juo.

10. Ir aš girdėjau garsų balsą, kalbantį iš Dangaus- „Dabar ateina ir Išsigelbėjimas, ir Stiprybė, ir mūsų Dievo Karalystė ir jo Kristaus Jėga: nes Bretreno Kaltintojas išvytas, kuris kaltino juos prieš mūsų Dievą Dieną ir Naktį.“

Puolę Angelai

Liuciferis

            “Liuciferis” reiškia “Šviesos Davėjas” arba “Šviesos Nešėjas”. Šviesos davėjas siejant su ryto arba vakaro žvaigžde Venera. Iš tiesų vardas turėjo reikšti „Šviesiausia žvaigždė“. Vėliau tai buvo išversta į „Eosphorus“ (graikiškas žodis Ryto Žvaigždei) ir galiausiai į Liuciferį. Mitologijoje jis yra Auroros sūnus (Romėnų saulėlydžio personifikacija) ir tėvas Ceyx (Graikija). Priešingai populiariam tikėjimui, Šėtonas ir Liuciferis yra du skirtingi puolę angelai. Jo išvijimas buvo dėl visiško egotizmo ir gryno pykčio- jo nuodėmė- išdidumas. Tai rodo, kad Liuciferis, ne Šėtonas, buvo iš tiesų pirmasis padaręs nuodėmę angelas. Liuciferis prilygintas Šėtonui dėl neteisingo Isajaus 14:12 ištraukos perskaitymo:

...„ Koks tu puolęs iš dangaus, O Liuciferi, ryto sūnau! Koks tu iškritęs ant žemės, Tu, kuris susilpninai tautas!..“

Pirmasis šios ištraukos konceptas yra, kad ji skirta žmogui, karaliui, kuris tuo metu valdė Babilono miestą. Antrasis konceptas yra, kad tai taip pat sąsaja su Samaeliu, kosmine būtybe ir Tyrumo Serafimu, kuris nužengė iš Dangaus prižiūrėti Pragaro.

Isajaus ištraukoje, kas yra susiję su Liuciferiu (o šiuo atveju ji skirta Samaeliui), tai tiesiog rauda dėl to, kad „Saulėlydžio Sūnus“, ryškiausia Šviesa iš Dangaus, nužengia iš savo užimamos Tyrumo Serafimų vietos valdyti Požeminio Pasaulio (Šeol) ir Pragaro bei prižiūrėti  neteisingųjų bausmę. Iš tiesų Samaelis nužengė, **ne puolė**. Rauda yra apie tai, kad kai tokių aukštybių ir šviesos būtybė nužengė iš savo vietos Danguje dirbti Dievui Pragare, tai sukrėtė tautas! Samaelis taip pat yra Penktojo, Šeštojo ir Septintojo dangaus suverenas.

            Dabartinis vardas “Nelabasis” arba „Velnias“ Liuciferiui buvo suteiktas kai ankstyvieji teologai Isajaus ištraukoje identifikavo jį su krentančia žvaigžde, nuo to laiko Šėtonas ir Liuciferis tapo maišomi. Čia mes turime atkreipti dėmesį į tai, kad to meto rašytojai  nežinojo apie puolusius angelus, tačiau keletoje ištraukų, laikas nuo laiko, Senajame Testamente parodo mažiau „šventų“ angelų elgesį.

            Liuciferis buvo „didysis“ Archangelas, Princas, pateptasis Cherubinas (Septintos dimensijos Cherubinas). Nuo jo puolimo jis iki šiol išlaikė truputį savo galios ir senovinio titulo. Yra daug skirtingų istorijų ir legendų apie Liuciferį versijų.

Kas jis?

Ar Liuciferis Dievo priešingybė?

Liuciferis negali būti Dievo priešingybė, nes jis niekada nebuvo Dievo sukurtas.

Liuciferis yra Michael (Vyriausio Archangelo) Priešingybė.

Šėtonas (Satan)

            Šėtono vardas, tikima, kilo iš termino satan, kuris pažymi priešingybių ir priešybių idėją.

            Prieš savo puolimą, tikima, kad jis buvo vienas valdančiųjų Dangiškųjų Ordinų Princų (būtent Serafimų, Cherubinų, Jėgų ir Archangelų), Serafimų vadovas ir Vyriausias iš Dorybių Ordino.

            Šv. Tomas Akvinietis turi skirtingą svarbų požiūrį į šį reikalą. Jis tikėjo, kad Šėtonas labiausiai buvo Cherubinas...

            Vietoj to, kad būtų piešiamas šešių sparnų Serafimu, jis buvo rodomas turintis dvylika sparnų. Taip pat įvairūs teologai rašo, kad Šėtonas buvo sukurtas šeštąją Kūrybos dieną. Simbolizuodamas daugiau abstrakčią nei blogą esybę, Jis buvo įpareigotas tikrinti „žmonių integralumą“, nors Dievas turėjo galios nustatyti ribas ką Šėtonas galėjo daryti ir ko ne.

            Tradicinė teorija yra ta, kad Šėtonas buvo angelas, kuris išdavė ir vedė sukilimą prieš Dievą. Visa tai Šėtone nusėdo todėl, kad jis jautė didelį dėl pavydą Dievo meilės Adomui. Ar pasiversdamas gyvate, ar naudodamasis gyvate kaip įrankiu, Šėtonas gundė Ievą Žinojimo Medžio obuoliu. Trečiajame amžiuje, krikščionių filosofas Origenis visiškai nustatė asociaciją tarp gyvatės ir Šėtono. Sekančiais amžiais buvo tikima, kad gyvatė yra Šėtono inkarnacija. Dievas ištrėmė Šėtoną iš Dangaus...bet ar tikrai? Jis ištrėmė jį į žemę, bet taip pat, pagal teoriją, Pragaras iš tiesų yra dislokuotas Šiaurinėse Trečiojo Dangaus ribose. Antrajame Danguje yra įkalinti puolę angelai, visiškoje tamsoje laukiantys paskutinio teismo.

            Taigi, būtent čia, tarp Dangaus ir Žemės vaikšto Šėtonas. Dažniausiai būdamas Žemėje, siekiantis sudaužyti žmonių gyvenimus ir išlaikyti juos atskirtus nuo Dievo. Štai čia Šėtonas yra daugiau žinomas savo kitu, „Nelabojo“ arba „Velnio“, vardu.

Puolę Stebėtojai- Grigori

            Stebėtojų vardas, arba Grigori, reiškia „Tie, Kurie Stebi“, arba „Tie, Kurie Yra Budrūs“, arba „Tie, Kurie Niekada Nemiega“.

            Senasis Testamentas visai nemini jokių puolusių angelų, kokie jie bebūtų. Pirmoji tikra užuomina apie puolusį/ius angelą/us nepasirodo iki Naujojo Testamento, o būtent 12 Apreiškimo:

            „Ir jo uodega (slibino arba Šėtono) paviliojo tris Dangaus žvaigždžių dalis (angelus) ir numetė juos į žemę... ir Šėtonas, kuris apgavo visą pasaulį; jis buvo numestas į Žemę ir jo angelai buvo numesti taip pat.“

            Enocho 1 raštuose skaičiuojama apie 200 puolusiųjų (pasakyčiau labai nedidelis skaičius), įvardinti 19 (pastebėta rašymo variacijų) ir pateikiamas iškiliausių tarp jų sąrašas. Enocho knygoje yra minima, kad grupė angelų geidė mirtingųjų moterų. „Ne-Ne“ nuodėmės. Yra trumpa ištrauka apie šią grupę Būties knygoje:

            „Kad Dievo sūnūs matė žmogaus dukteris, kad jos buvo gražios; ir jie ėmė sau žmonas iš visų, kurias galėjo rinktis.“

            Grupė vadinama Stebėtojais arba Grigori. Tai ir yra grupė, apie kurią pasakoja ši dalis. Jie, pasakojama, atrodo kaip vyrai, tik aukštesni/platesni, jie niekada nepaslysta ir yra tylūs. Judaizmo legendoje/išmintyje pasakojama, kad buvo geri ir blogi stebėtojai. Geri gyveni Penktame Danguje, o blogieji Trečiame Danguje.

            Paslaptingasis aštuntasis angelų ordinas, švelnieji Grigori, Dievo buvo sukurti kaip pirmųjų žmonių ganytojai. Grigori buvo ir fiziniai, ir dvasiniai gigantai, bent jau pagal žmonių, kurie apie juos parašė vėliau, standartus. Jie tarnavo ankstyvajai žmonijai kaip platūs žinių apie subtilesnius civilizacijos dalykus rezervuarai, ir jų nesavanaudiškumas buvo su niekuo nepalyginamas.  Jie taip pat buvo vadinami Stebėtojais, nes jų darbas buvo stebėti žmoniją, esant reikalui ištiesiant pagalbos ranką, bet nesikišant į žmonių vystymosi eigą.

            Enocho Knygoje aprašoma, kad Dievas nusiuntė angelų legioną į žemę tam, kad juos prižiūrėti ir jiems padėti civilizacijos pradžioje. Šie angelai žmogų mokė tokių mokslų, kurie buvo Dievo uždrausti, kaip žolelių magija, žvaigždžių skaitymas, pranašavimas ir burtai.

            Enochas toliau pasakoja: „..Tačiau jie pasirinko žmonas ir vyrus tarp žmonių ir gyveno palaidą gyvenimą, neigdami savo dieviškąsias pareigas...“

            Tai supykdė Dievą ir jis išvijo „puolusius“.

            Deja, šie angelai nebuvo tinkami tokiam darbui ir vietoj to, kad vaidinti teigiamą rolę, jie pradėjo žmones mokyti mokslų, kuriuos Dievas sumanė kaip uždraustus. Šie mokslai įtraukė astrologiją, pranašystes, žolininkystę ir magiją. Viso to apjungimui, jie pradėjo geisti keleto moterų, kurioms buvo priskirti kaip vedliai. Tam, kad gyventi su šiomis moterimis jie net priėmė fizinę formą. Nors bažnyčia galėtų ginčytis, kad angelai neturi lyties ir todėl negali daugintis, sekanti Būties knygos ištrauka (6:4), nurodo, kad „Dievo sūnūs ėjo pas žmogaus dukteris ir su jomis sugyveno vaikų.“ Rezultate atsirado mišrūnai, vadinamai Nefilimais.

            Toks angelų elgesys negalėjo būti toleruojamas ir, kaip viso to išdava, Grigori buvo patraukti iš jų postų ir įkalinti dangaus sluoksnyje. Nors jie ir kreipėsi į Enochą pakalbėti nuo jų su Dievu, tačiau jie liko pririšti 70čiai kartų. Kas dėl Nefilimų, buvo nutarta, kad pagrindinė didžiojo tvano priežastis buvo ne tik nubausti žmogų, bet ir išvalyti žemę nuo mišrūnų, kurie atsirado kūno ir puolusios sielos sąjungoje.

            Tarp Strega Stebėtojai buvo vadinamai Grigori. Pirmiausia buvo keturios karališkosios žvaigždės arba Viešpačiai, ir jos buvo vadinamos Stebėtojais. Kiekviena jų valdė vieną iš keturių kardinalių taškų... Šiaurę, Pietus, Rytus, Vakarus.

            Šiaurė- Formalhaut- kuri žymėjo Žiemos Saulėgrįžą

            Pietūs- Regula- kuri žymėjo Vasaros Saulėgrįžą

            Rytai- Aldebaran- kuri žymėjo Pavasarinį Lygiadienį

            Vakarai-Antares- kuri žymėjo Rudens Lygiadienį

            Stregos Mituose, Stebėtojai buvo Dievai, kurie saugojo Dangus ir Žemes. Su laiku graikai padarė juos kaip keturių vėjų Dievus, o krikščionys padarė juos Oro būtybėmis.

            Gustavo Davidsono „Angelų Žodyne“ gerieji Stebėtojai yra piešiami kaip aukštojo ordino Angelai, Archangelai, taip pat žinomi kaip Grigori arba Irin.

Gerųjų Grigori Vadovai Yra Archangelai:

          Uriel, Rafael, Raguel, Michael, Zeračiel, Gabriel ir Remiel

Paimta iš http://www.steliart.com/angelology.html

Vertė Laura Čelo

Kiti Dievai

Aditjos yra visatos įstatymų personifikacija arba įsikūnijimas. Jie, sąjungoje su natūraliomis jėgomis, reguliuoja žmonių tarpusavio elgseną. Aditjos yra dvylika Aditi, Kašjapos žmonos, sūnų. Jų dinastija aprašoma  Bhagavata Puranoje, ir ji įtraukia palikuonis, kurie buvo didžios asmenybės ir papildomi nedideli pusdieviai.

            Vedinėje literatūroje, tokioje kaip Šatapatha Brahmana, yra pateikta dvylika Aditjų, o Rig-veda išvardina šešis. Jų vardai yra: Amša (tas, kuris dosnus), Arjaman (tas, kuris naikina priešininkus), Bhaga (tas, kuris laimina), Dakša (tas, kuris įgudęs ritualuose ir magijoje), Mitra (draugas), Pušan (tas, kuris ugdo), Savitri (Tas, kuris aktyvuoja), Šankara (tvirtas), Tvaštri (tas, kuris konstruoja), Varuna (tas, kuris apsupa ir slopina), Višnu (visažinis palaikytojas), Vivasvat (arba Vivasva, nuostabus arba saulė, Surja). Ta pačia tvarka pastarieji siejami su visatos principais, žinomais, kaip: dalintis tuo, ką davė dievai, kilnumas ir garbė, tai, kas paveldėta, įgūdžiai ritualams, solidarumas draugystėje, klestėjimas, potencija kalboms, drąsa, rankdarbystė, dievų valdomi įžvalgos įstatymai, visatos įstatymai, moralė ir socialinė tvarka.

            Aditjos vardas taip pat siejamas su saule. Visi kartu Aditjos laikomi amžinais šviesos dievais, arba būtybėmis, kurios manifestuoja švytintį gyvenimą per visą visatą. Taip pat jie sujungti su saulės aspektais, padalintais į metinius dvylika mėnesiu, arba dvylika laiko rato stipinų.

               Agni yra ugnies dievas, minimas Rig-vedoje. Jis yra dievas, kuris priima aukas senovinėje ugnyje jadžnoje, arba ritualuose, ir neša jas tinkamiems dievams. Jo dvi žmonos yra Švaha ir Svadha, kurios stovi iš abiejų jo pusių. Jį neša avinas, o jo vėliava yra dūmai. Jis taip pat vadinamas kitais vardais, priklausomai nuo savybių. Pvz., Džvalana (degantis), Pavaka (valantysis), Vibhavasu (gausus šviesos), Čitrabhanu (daugiaspalvis), Bhuritedžas (ryškiai šviečiantis), Šikhin (liepsnojantis), Planaga (mirgantis), ir kt.

           

               Indra yra žinomas kaip Dangaus Karalius, o todėl dangaus dievų karalius. Kartu su Agni jis yra svarbiausia Rig-vedos dievybė ir aprašomas daugelyje žygdarbių. Indra laikomas lietaus ir žaibo valdytoju, o taip pat garbinamas, kada jų reikia. Indra yra griaustinio galia, ir yra Vaju, vėjo dievo, draugas. Jie dirba kartu. Taip pat Agni, Indra ir Surja simbolizuoja tris ugnies senojoje žemėje formas, elektros srovę ir saulės rutulys.

            Indra yra galingiausias veikėjas Induistų mitologijoje. Jis buvo dangaus Dievo Gjaus Pita ir žemės deivės Prithvi sūnus. Gimė visiškai apsiginklavęs. Jo žmona yra Indrani, o palydovės marutos. Jo sūnūs buvo Miduša, Nilambara, Džajanta, Rbhus, Rsabha, Sitragupta ir Ardžun. Jis yra drąsos ir stiprybės simbolis. Jis yra dievų globėjas ir gynėjas nuo bet kokio blogio. Taip pat, sakoma, jis gali atgaivinti žuvusius karius.

         Varuna yra sena Vedinė dievybė. Jis yra siejamas su upėmis ir vandenynais, o taip pat debesimis ir vandeniu plačiąja ta žodžio prasme. Jis yra vandenynų ir kitų vandens telkinių dievas. Jis valdo upes ir jų dvasines būtybes, o taip pat ir dievus-gyvates, vadinamas nagais. Manoma, kad tie, kurie nuskęsta, keliauja pas jį. Taip pat jis gali apsaugoti nuo bet kokios blogų su vandeniu susijusių įvykių.

           

                 Vaju yra žinomas kaip vėjo dievas ir susijęs su Prana (gyvybės oru kūne). Jis taip pat laikomas dangaus dievu (antarikša). Vardas Vaju susideda iš šaknies va, kas reiškia pūsti. Jis matomas važiuojantis vežimu, kuris riaumoja jam važiuojant, taip pranešdamas apie jo buvimą.

           

                Jama, arba Jamaradža, yra mirties ir pasitraukusių sielų dievas.  Žodis jama reiškia areštuoti arba nuslopinti. Jis taip pat vadinamas Dharmaradža, arba Dharmos, pareigos ir įstatymų, kurių dėka laikosi pasaulis, principo karaliumi. Šie įstatymai yra tai, kas duoda pusiausvyrą visuomenėje. Teismo salėje (kalči) jis sėdi savo soste (vičarabhu) ir teisdamas arba apdovanoja, arba baudžia visus mirusius ir siunčia juos į atitinkamas buveines savo gyvenimo veiksmų rezultatams gauti.

          

                       Navagrahos yra devynios planetos. Į jas žiūrima kaip į astrologines įtakas, kurias galima suprasti ir net atitinkamais ritualais, amuletais, vantromis, brangakmeniais ir kt., jas sumažinti. Jos padalintos į dvi grupes- palankias ir nepalankias. Pirmoji grupė susideda iš Ravi arba Surjos (saulė), Soma arba Čandra (mėnulis), budha (Merkurijus), Šukra (Venera), Mangala, Kudža arba Angaraka (Marsas) ir Brihašpati arba Guru (Jupiteris). Nepalankios planetos yra Šani (Saturnas), Rahu (kylančio mėnulio susikirtimo taškas) ir Ketu (besileidžiančio mėnulio susikirtimo taškas). Žemės planeta vadinama Bhumi

        

             Surja- saulės dievas. Tarp visų Navagrahų Surja yra svarbiausias. Jis visuomet pozicionuojamas visų planetų centre, kadangi jis yra kūrinijos centras. Jis yra arčiausiai ir lengviausiai atpažįstama dievybės forma, o todėl priimamas kaip Aukščiausiojo Dievo forma. Taip pat jis laikomas Aukščiausiojo akimi. Savo spindulių pagalba jis duoda visoms gyvoms būtybėms gyvybę. Tačiau jis taip pat duoda mirtį. Jis nuolat kuria, palaiko ir sunaikina visą gyvybę. Jis yra vadinamas Aditja, nes yra viso pasaulio šaltinis. Jis turi daugiau vardų susijusių su jo bruožais ir charakteriu. Keli jų yra Aharpati (Dienos dievas), Džagatčakšus (Visatos akis), Karmasakšin (veiksmų liudininkas), Grahardžan (planetų karalius), Sahasrakirana (vienas iš tūkstančio spindulių), Djumani (dangaus brangakmenis) ir kt.

Gajatri  yra deivė įkūnijanti Gajatri mantrą, kuri giedama tris kartus per dieną. Tai ji dalinasi su deivėmis Savitri ir Sarasvati. Gajatri turi keturias rankas ir joja ant gulbės. Ji vadovauja rytiniam giedojimui, o taip pat Rig-vedai ir šventai ugniai vadinamai Garhapatja. Tai buvo šventos ugnys, kurias trys varnos, žinomos kaip brahmanai, kšatrijos ir vaišjos, turėjo saugoti savo namuose šventų ritualų atlikimui. Ji turi keturis veidus su dvylika akių, keturias rankas ir buivolą vežimui. Ji yra Jadžur-vedos ir Dakšina ugnies valdovė, o Sarasvati valdo vakarinį maldų priėmimą ir Sama-vedą.

Gajatri taip pat žinoma kaip Veda- Mata, arba visų Vedų motina. Ji taip pat yra kita Dievo Brahmos žmona, Dievo Višnaus jam duota mantros formoje tam, kad pasiekti išmintį, kurios jam reikėjo supratimui kaip pradėti savo visatos kūrimo dalį. Brahmos ir Gajatri vedybų istorija pasakojama taip: Brahma turėjo pradėti jadžną, o Sarasvati vėlavo, nes laukė savo draugių. Brahma jadžną turėjo pradėti su žmona. Taigi, kadangi Sarasvati nebuvo šalia, Brahma paklausė Indros patarimo, ką daryti. Indra rado Gajatri, kuri kilusi iš Gurdžar visuomenės. Taigi, Brahma vedė Gajatri ir jadžna prasidėjo laiku.

       

Vertė Laura Čelo

Didysis Garuda

Didysis Garuda

Nuotraukoje Balietiška medinė Višnaus skrendančio ant Garudos statula, Purna Bhakti Pertiwi Muziejuje, Džakartoje.

            Garuda yra didelis mitinis paukštis arba panašus į paukštį gyvis, kuris pasirodo ir Induistų, ir Budistų mitologijoje. Iš indiško požiūrio taško, Garuda yra Induistinis Akuilo ir Brahmini aitvaro konsteliacijos, kuris laikomas dabartiniu Garudos  vaizdavimu, pavadinimas. Kitos tautos priima daugiau stilistinį Garudos vaizdavimą, kur jis vaizduojamas kaip erelis (esantis daug didesnis nei aitvaras).

            Induizme Garuda yra žemesnė dievybė, dažniausiai minimas kaip Višnu judėjimo priemonė (vahanam). Garuda vaizduojamas baltu veidu, turintis auksinį stipraus vyro kūną, raudonus sparnus, erelio snapą ir su karūna ant galvos. Tai senovinė dievybė, kuri, sakoma, pakankamai didelė, kad užstoti saulę.

                Jo reikšmingumas Induizmo religijoje gali būti matuojamas tuo, kad nepriklausoma Upanišad, Garudopanišad, Purana, Garuda Purana yra atsidavusios jam. Garudai priskiriama daug vardų- Čirada, Gaganešvara, Kamajuša, Kšjapi, Khagešvara, Nagantaka, Sitanana, Sudhahara, Suparna, Tarkšja, Vaineteja, Višnuratka ir kt. Vedos pateikia seniausią Garudos paminėjimą, nors ir Šjeno vardu, kaip didelio paukščio, kuris, sakoma, atnešė iš dangaus į žemę nektarą. Puranos, kurios atsirado daug vėliau, taip pat pasakoja apie Garudą, darantį tą patį, kas reiškia, kad Šjena (sansk. Erelis) ir Garuda yra tas pats asmuo. Vienas iš Šri Pančamukha Hanuman veidų yra Mahavira Garuda. Jo veidas pasisukęs į vakarus. Garudos garbinimas, sakoma, padeda pašalinti iš žmogaus kūno nuodus ir jų poveikį. Tamil Vaišnavizme Garuda ir Hanumanas yra garbingai žinomi kaip „Perija Thiruvadi“ ir „Sirija Thiruvadi“.

            Bhagavat- Gitoje (10 skyrius, 30 eilutė), Kurukšetros mūšio viduryje Krišna, pasakojantis apie savo būvimą visur, sako- „Kaip Vinatos sūnus, Aš esu Garudos formoje, paukščių visuomenės karalius Garuda“-  pabrėždamas Garudos svarbą.

            Garuda vaidina svarbų vaidmenį Krišnos Avatare, kada Krišna ir Satjabhama skrenda ant Garudos užmušti Narakasurą.  Kitu atveju, Dievas Hari skrenda ant Garudos išgelbėti atsidavusįjį Dramblį Gadžendra. Taip pat yra sakokma, kad Garudos sparnai, kai jis skrenda, gieda Vedas.

Paukštis ir jo darbai

Garudos gimimo ir darbų istorija pirmiausia papasakota pirmojoje didžiojo epo Mahabharatos knygoje. Pagal šį epą, kada Garuda išsirito iš kiaušinio, jis pasirodė kaip įniršusi pragariška liepsna lygi kosminiam gaisrui, kuris sunaikina pasaulį kiekvieno amžiaus pabaigoje. Išsigandę dievai meldė jo pasigailėjimo. Garuda, išgirdęs jų maldavimus, sumažino save ir savo energiją.

Garudos tėvas buvo kūrėjas-riši Kasjapa. Jo motina Vinata, kurios sesuo buvo Kadru, gyvačių motina.  Vieną dieną Vinata sudarė ir pralošė kvailas lažybas, ko pasekmėje tapo sesers verge. Spręsdamas susidariusią situaciją, tam, kad išlaisvinti motiną iš vergijos, Garuda prisiartino prie gyvačių ir paklausė, ką reikia padaryti, kad būtų galima išpirkti jos laisvę. Jie atsakė, kad Garuda turėtų atnešti nemirtingumo eleksyro, vadinamo amrita. Tai buvo didelis prašymas. Amrita tuo metu buvo pačių dievų nuosavybė ir jie ją pavydžiai saugojo, nes tai buvo jų nemirtingumo šaltinis. Jie apjuosė eleksyrą didžiuliu ugnies ratu, kuris net dengė dangų. Jie užblokavo kelią prie eleksyro nuožmiu mechaniniu prietaisu su besisukančiom geležtėm. Galiausiai, prie eleksyro jie pastatė dvi didžiules nuodingas gyvates kaip mirtinus sargus.

Be abejonės Garuda nuskubėjo į dievų buveinę su intencija pagrobti jų brangenybę. Žinodami jo sudėtį, dievai sutiko jį su pilna mūšio ekipuote. Tačiau Garuda nugalėjo visą armiją ir išmėtė ją visomis kryptimis. Prisėmęs į burną daugybės upių vandens jis užgesino apjuostą apsauginę dievų ugnį. Sumažinęs savo dydį jis prasmuko tarp besisukančių mirties mašinos geležčių. Ir, galiausiai, jis sukapojo gigantiškas gyvates, kurias dievai pastatė kaip sargus. Pasiėmęs į burną eleksyro ir jo neprarydamas, jis pakilo į orą ir pasuko link nekantriai laukiančių gyvačių. Kelyje jis susidūrė su Višnu. Vietoj kovos, jie abu vienas kito atsiprašė. Višnu pažadėjo Garudai nemirtingumo dovaną net neišgėrus eleksyro, o Garuda pažadėjo tapti jo judėjimo priemone. Skrendant toliau jis susitiko su Indra, dangaus dievu. Įvyko dar vienas apsikeitimas pažadais. Garuda pažadėjo, kad kai tik pristatys eleksyrą, taip išpildydamas gyvačių reikalavimą, jis padės Indrai atgauti eleksyro nuosavybę ir grąžins jį dievams atgal. Indra pažadėjo Garudai gyvates kaip maistą.

Po ilgo laukimo, Garuda nusileido prieš gyvates. Padėjęs eleksyrą ant žolės ir taip išlaisvinęs savo motiną Vinatą iš vergovės, jis paskatino gyvates atlikti religinę abliuciją prieš išgėrimą. Kai tik gyvatės nuskubėjo tai padaryti, Indra nėrė žemyn ir pakilo su eleksyru. Nuo tos dienos, Garuda tapo dievų sąjungininku ir patikimiausiu Višnu vežėju, o taip pat nepakeičiamu gyvačių, kurias jis medžioja tik pasitaikius progai, priešu.

Šeima

Pagal Mahabharatą, Garuda turėjo šešis sūnus, iš kurių kilo paukščių rasė. Šios rasės nariai buvo didelės jėgos ir be užuojautos besimaitinantys savo giminėmis gyvatėmis. Višnu buvo jų gynėjas.

Kaip simbolis

            Visoje Mahabharatoje, Garuda invokuojamas kaip audringos smurtinės jėgos, greičio ir karinio meistriškumo simbolis. Galingi kariai, greitai tobulėjantys ant pasmerktų priešininkų, yra lyginami supuolančiu ant gyvačių Garuda. Feldmaršalas Drona naudoja militaristinę formuotę pavadintą Garuda.  Krišna naudoja Garudos vaizdą ant savo plakato.

Kaip nacionalinis Indonezijos simbolis, jis kažkuo susijęs su fenikso koncepcija.

Nuspalvintas arba paauksuotas auksu Garuda Pancasila simbolizuoja tautos didingumą ir yra Jawa erelio arba Javan sakalinio erelio Nisaetus bartelsi simbolis. Juoda spalva simbolizuoja gamtą. Ant kiekvieno sparno yra 17 plunksnų, ant uodegos 8 ir  ant kaklo 45 plunksnos, kas simbolizuoja Indonezijos nepriklausomybės paskelbimo dieną (1945 08 17). Šios Indonezijos Panca Sila heraldikos prasmė simbolizuoja savisaugą ir apsaugą sunkumo metais.

Vertė Laura Čelo