Kęstutis Marčiulynas. „Kelią eiti vis tiek tenka savo kojomis...“

Pagal tradiciją, dvylikto mėnesio pilnatį, o šiais metais - gruodžio 8 dieną, visas budistinis pasaulis mini Budos Nušvitimo dieną – dieną, nuo kurios prieš maždaug 2500 metų ir užgimė budizmas.
Šia proga skelbiame dar rudenį įvykusį pokalbį su zen vienuoliu Kęstučiu Marčiulynu arba Bo Haengu, kuris jau daugiau nei 13 metų gyvena ir praktikuoja įvairiuose Pietų Korėjos vienuolynuose. Kitados buvęs pantomimos aktoriumi, 1990 metais susidomėjo zen praktika, o po devynerių metų priėmė įžadus ir tapo vienuoliu Tarptautinės Kwan Um zen mokyklos vienuolyne, Seule.
„Korėjoje niekas netiki, kad aš galiu būti zen vienuoliu, nes tai keistai atrodo – vienuolis nekorėjietis, – šypsodamasis taria Kęstutis Marčiulynas, – Bet aš ten esu ne dėl to, kaip atrodau, o tam, kad per dvasinę praktiką bei mokymą įgaučiau patirties ir grįžčiau į Lietuvą padėti žmonėms per knygą, spektaklį ar tiesiog pokalbį.“
Kęstutį Marčiulyną/ Bo Haengą kalbina Gediminas Kajėnas.

Kai pažįstamai prasitariau, kad einu pokalbiui su zen vienuoliu, išgirdau klausimą – kam to reikia, juk turime savo tradicijas, kam mums kitų?.. Kaip manote, iš kur kyla toks požiūris bei nuostatos?

Iš nežinojimo. Pradėjęs praktikuoti aš netapau mažiau lietuviu – kalbu lietuviškai, esu Lietuvoje net tada, kai fiziškai esu Pietų Korėjoje. Į šią šalį išvažiavau atradęs mokytoją. Ten praleidau jau daugiau nei dešimt metų. Per tą laiką įgavau tam tikros patirties. Mano mokymai eina į pabaigą, ir dabar man leidžiama daugiau veikti savarankiškai. Todėl grįžtu į Lietuvą ir padedu žmonėms. Nieko daugiau ir nedarau, tik dalinuosi savo patirtimi.
Mokytojas man sakydavo: „Atvažiavai į Korėją praktikuoti, grįši atgal tam, kad stiprintum pačią krikščionybę, kad žmonės kreiptų daugiau dėmesio į tikėjimą bei praktiką.“ Juk išties viena yra priskirti save tam tikrai žmonių grupei pagal tradiciją, o kita – laikytis Dešimties Dievo įsakymų.
Visuose šventuosiuose raštuose gražiai rašoma, tačiau visi šventieji raštai virs demono raštu, jei tu nepraktikuosi, nesimelsi kiekvieną rytą ir vakarą. Jei esi krikščionis – eik į bažnyčią, tik daryk tai. Jei išties tiki, neskirstai pasaulio į juoda ir balta, tu esi tame pasaulyje... Visi žmonės kenčia vienodai. Man rodos, krikščionybės tikslas ir yra suvokti kiekviename žmoguje glūdintį dieviškąjį pradą. Tad apie tai aš ir kalbu, kai manęs klausia.
Jaunystėje visokių kelių teko išvaikščioti, tačiau manyje visada buvo gyvi klausimai: „Ką aš čia veikiu?“, „Kas su manimi vyksta?“, „Kokia viso to prasmė?“ Atradau mokytoją, kuris išmokė džiaugtis ir mylėti pasaulį. Lietuvoje neradau nė vieno mokytojo, kuris padėtų susigaudyti šiuose klausimuose. Gaila, bet su dvasiniais mokytojais Lietuvoje yra problemų ir šiandien...

Vakaruose ir šiandien vis auga susidomėjimas įvairiomis Rytų tradicijomis? Ko žmonės neranda savo tradicijose, kad ima žengti tikrai sudėtingu keliu – gilintis į nepažįstamas religijas bei praktikas?

Manau, tai natūralu. Ir dėl tos priežasties, kurią ką tik minėjau. Ir dėl to, kad gyvename informacijos amžiuje – per kelias valandas galime nukeliauti į kitą pasaulio kampelį. Šiandien labai paprasta gauti mus dominančios informacijos. Todėl žmonės keliauja tiek išore, tiek vidumi. Jiems įdomu, jie nori pažinti, jie mato realias galimybes tai ir padaryti. Beje, šie procesai vyksta visame pasaulyje. Jogos tėvynėje žmonės domisi, kaip įstoti į Harvardo universitetą, nes nori išsimokslinti ir tapti turtingi kaip amerikiečiai. O amerikiečiai važiuoja į Indiją ir sėdi tris mėnesius kaip atsiskyrėliai. Mūsų vienuolyne yra vienas vyras amerikietis, kuris baigęs Harvardą tapo vienuoliu, ir korėjiečiai niekaip nesupranta tokio jo pasirinkimo. Žmonės turi savo turtų, bet jais nesidomi, todėl atvažiuoja kiti, kuriems tai atrodo svarbu. Kiekvieno žmogaus pasirinkimas jam yra šventas ir turėtų būti gerbtinas.
Tačiau aplink yra tiek daug netikrų mokytojų, mokytojų šarlatanų. Mano pirmasis mokytojas Lietuvoje taip pat toks buvo. Jis pats susigalvojo praktiką ir mus mokė. Nors turėjo problemų dėl alkoholio, tačiau turėjo ir gerų savybių. Bet tai buvo mūsų pradžia. Paskui suvokėme, kad jis šarlatanas, tačiau jį mylėjome net tada, nes jis mums davė tai, ką pats žinojo, dalijosi savo laiku ir patirtimi. Nebuvome sekta. Visi, kurie lankėsi pas šį mokytoją, buvo protingi ir atviro proto, tad mums tai tapo pirmuoju žingsniu.
Vis dėlto manau, kad geriau jau šarlatanas, nei narkotikus leistis, kai pasidaro liūdna. Koks skirtumas apie ką kalbama – apie jogą, trečią akį ar dar ką, svarbu, kad tau tai padeda gyventi. Ir jogą žmogus praktikuoja trokšdamas visų pirma kontakto su kitu žmogumi, bendravimo, nes mokytojas ne tik padeda padaryti asaną, bet jis rūpinasi tavimi su šypsena. Juk mokytojas turi šypsotis (šypsosi). Tai tam tikra, sakyčiau, paprasčiausia psichoterapijos forma. Bet jei tai padeda žmogui gyventi, argi tai blogai?

Sakote net ir dvasinis turizmas gali būti pozityvus?

Jis yra pozityvus, bet tai tik turizmas. Turizmas yra gerai apsižvalgyti, susivokti, patikrinti save. Neturi reikšmės, kokia kryptis, svarbu, kas yra tavo mokytojas ir kaip sutampa tavo ir jo širdies ritmai. O tada jau privalai praktikuoti. Kuo anksčiau atrandi savo kelią ir apsisprendi juo eiti, tuo geriau, nes mūsų gyvenimas trumpas.
Kiekviena dvasinė praktika yra paremta aktyviu dvasiniu ir fiziniu krūviu, skirtu sąmonei valyti naudojant tam tikrą techniką, kurią paliko mokytojai. Be praktikos visos knygelės virsta demonų žodžiais.
Šiandien aš jaučiu, kad man trūksta meilės Kristui, meilės Dievui. Kai su močiute vaikščiojau į bažnyčią, turėjau tikėjimą, tačiau ir dabar jį turiu. Tai niekur nedingo. Tik gal pasikeitė pavadinimas, nėra to aiškaus objekto ant kryžiaus, kažkas transformuojasi pro jį. Nėra to, į ką galėčiau kreiptis, tik į save patį.

Nėra į ką įsikibti?

Jei įsikibsi, vieną dieną prarasi. Didžiausia praktika – netikėti niekuo, net tikėjimu, kad tu netiki. Netikėti, negalvoti apie tai, kad tavo praktika atneš vaisių ar pasieksi kažkokių dvasinių aukštumų.
Priimti laimę ir nelaimę kaip normalų reiškinį išlaikant ramybę. Apie tai ir Jobo drama. Nereikia laukti kito išbandymo, reikia praktikuoti kasdien, kiekvieną akimirką, nes nuodėmė taip pat yra mūsų kasdienybė. Kiek poterių reikia sukalbėti už savo nuodėmes? Tris „Tėve mūsų“? Ir to pakanka? Daryk tai kiekvieną akimirką kiek sveikata leidžia, dieną-naktį ir ne todėl, kad esi nusidėjėlis, todėl, kad žmogus. Žmogus skamba tikrai neišdidžiai, kai žinai, kokie yra jo poelgiai. Todėl yra dalykų, kuriuos reikia savy nuolatos keisti.
Gimimas nėra savaiminis gėris, nes neaišku, kas iš to žmogaus išaugs. Gerai, kai žmogus pasuka teisinga dvasine praktika ir savo kūną, protą bei jėgas panaudoja teisingiems darbams. Bėgiojimas iš vienos praktikos į kitą nieko neduoda, tik blaškymąsi, todėl tai nėra dvasinė praktika, o tik kalbėjimas apie tai.
Mūsų vienuolyne meditacijos trunka 14 valandų per dieną. Privalai tai daryti. Miegas trunka 4 valandas ir negali ilgiau. Jei valgai maistą ir mėgaujiesi tuo, tu prarandi praktiką. Valgai vien tam, kad turėtum energijos praktikuoti. Daugiau tau nereikia. Kiekvienas veiksmas yra labai aiškus, todėl praktika trunka ištisas 24 valandas. Tai nėra lengva, tačiau taip ir vyksta valymasis – atviru protu pasitinki iškylančius sunkumus. Jei pradėjai viena, tai ir užbaik.
Yra daug kelių, vedančių į kalną. Kai asiliukas tave užnešė ant kalno, tu jį paleidi ganytis ir mėgaujiesi vaizdu, atsiveriančiu nuo viršūnės. Ar yra skirtumas, koks asiliukas ant to kalno tave užnešė? Ant vieno juk visi nesutilptume...

Savo dabartinį kelią esate įvardijęs kaip „ekstremalų dvasinį sportą“. Tad kas yra zen?

Aš sėdžiu šiame kambaryje ir kalbuosi su tavimi. Viskas šiuo momentu. Tu kvėpuoji – gali stebėti savo įkvėpimą ir iškvėpimą. Akimirka po akimirkos išlaikai čia ir dabar, nebėgioji mintimis – kada gi pasibaigs šis pokalbis, eisiu pavalgyti, gal dar kavos išgersiu... Kai pradeda suktis minčių karuselės, tu jau ne čia. O kada mes būname čia? Gerai pasižiūrėjus – niekada. Mes esame iliuzija apie save pačius. Mus sukuria mūsų pačių mąstymas.
Minčių kelionės ir vaizdų kitimai vyksta akimirksniu, tačiau mes patys nesame šiame momente. O jei taip, vadinasi, mes nesame ramūs, tad veidrodis, kuris atspindi esamą situaciją, yra iškreiptas. Tikrovės atspindys yra iškreiptas, priklausomai nuo to, kokios emocinės būsenos dabar esi: mėgstu-nemėgstu, patinka-nepatinka. Tad mes neteisingai atspindime tikrovę. Iš to kyla neteisingas veiksmas. Tuomet belieka tik nusistebėti: „Palauk palauk, ką aš čia pridariau?..“ Vadinasi, negali savęs kontroliuoti. O jei nekontroliuoji – esi nepatenkintas, nelaimingas. Taip gimsta kančia. Todėl vakare eini į barą. Ir taip mes gyvename...
Zen yra protas čia ir dabar. Tai nėra taip paprasta – paėmiau, pasakiau ir taip yra. Ne, reikia daug praktikos, kad natūraliai tai ateitų. Po kokių septynerių metų atveri akis ir pasakai: „Tai štai apie ką tie mokytojai kalbėjo...“ Tai ekstremalus sportas, kai meti save į savo karmos ugnį nežinodamas nei koks ten aukštis, nei koks gylys, nei kiek reikės kristi ir ar nukritęs liksi sveikas. Žinoma, yra rizikos. Reikia daug drąsos ir ryžto eiti šiuo keliu. Taip pat artimo meilės, kad pradėtum dvasinę praktiką.

Dvasinė praktika nėra susijusi vien su savęs paties ugdymu?

Dvasinė praktika yra tavo santykis ir elgesys su kitais. Juk mes negalime gyventi atskirai nuo kitų žmonių. Visi esame tarpusavyje susiję. Mūsų vienuolyne norintis užsisklęsti vienuolis turi gauti leidimą. Tai leidžiama tik ilgą praktiką turinčiam vienuoliui. Kitu atveju tai arba egoizmas, arba pamišimas. Būna paskui, kad vaikšto tokie persikreipę žmogeliai, kurie nežino, kaip parduotuvėje elgtis... Gal jie kažką viduje ir suvokia, bet jų veidrodis labai iškreiptai atspindi supančią tikrovę.
Mes siekiame kuo švaresnio veidrodžio, kuris aiškiai ir tiksliai atspindėtų tikrovę, vien tam, kad padėtume žmonėms. Aiškus šio momento laikymas ir yra prašviesėjimas.

Vienas pagrindinių zen klausimų meditacijoje – „Kas aš esu?“ Kodėl? Argi tai ne egoistiška?

Visur ir visada turi laikyti protą čia ir dabar. Tačiau meditacijoje – ypač. Kad tos mintys nenukryptų, kad tai nebūtų vien tik ramybės būsena su geromis mintimis, jaučiantis labai maloniai ir patogiai.
Meditacija yra darbas su savimi. Tai mėginimas įsižiūrėti į save – kas yra tas, kuris čia sėdi? Kaip išlaisvinti dvasinę intuiciją, kuri mūsų visų yra įgimta? Tą dievišką pradą, aštrų žvilgsnį ir aiškų žingsnį. Kai kiekvienas žingsnis žengiamas be jokios abejonės... Esu sutikęs ne vieną žmogų, kurio žingsniai sutapo su visa jo esybe. Pamatai tokį ir akivaizdu, kad žmogus eina visiškai pasitikėdamas savimi ne iš egoizmo, bet iš tikėjimo.
Kaip to pasiekti? Yra įvairių technikų – sekti savo kvėpavimą, kalbėti ar giedoti mantras. Viskas tam, kad sukauptum dėmesį į čia ir dabar. Tai tik technika, bet to maža. Todėl ir iškyla pats didžiausias egzistencinis klausimas – „Kas aš?“ Atsakymo į tai nėra. Tik visa apimantis klausimas. Tačiau šio klausimo niekas tau negali primesti – arba tu jį turi šiandien, arba ne. Bet jei ne šiandien, tai turėsi ryt, po metų, o gal prieš mirtį. Anksčiau ar vėliau vis tiek turėsi. Geriau jį užduoti anksčiau (juokiasi).
Zen vienuoliu aš tapau tik dėl šio, viduje iškilusio klausimo. Ne iš knygučių, iš vidinės gelmės. Taip, čia girdėjau įvairius dieviškus atsakymus, bet manęs tokie atsakymai netenkino, nes tai buvo per toli nuo manęs. Tad klausimas „Kas aš esu?“ liečia mane asmeniškai, nes man tai egzistenciškai svarbu. Kas tas aš? Atsakymas – nežinau. Ne šiaip nežinau ir atstokite nuo manęs. Ne. Pats klausimas sukelia tam tikrą šoką. Jei metai iš metų laikai šį klausimą, jokia kita mintis negali sujaukti tavo proto – kaip nuo žąsies vanduo viskas nubėga. Tas klausimas – lyg stuburas. Sėdi ir tik sėdi. Ir negali laukti rezultato, net tikėtis jo, nes tik patikėk ir tuoj išgirsi balsus. O jei patikėsi jais, gali ir psichiatrinėje atsidurti. Būtent todėl reikalingas mokytojas anksčiau perėjęs visa tai ir turintis patirtį.
Nieko negali atsakyti į šį klausimą, bet nuo jo tampa aiškesnė tikrovė su savo vaizdais, kvapais, skoniu, garsu. Tas klausimas sustabdo mūsų žinojimą ir atveria intuiciją, vidinę išmintį. Tai technika, dvasinė praktika, ir neturi reikšmės, kaip tu ją pavadinsi – religija ar nereligija, svarbu, kad suvoktum save, pasaulį ir galėtum padėti žmonėms. Būti žmogumi tarp žmonių... Niekas daugiau nėra svarbu. Tik tai.

Vadinasi, svarbiausia teisingai reaguoti į esamą situaciją?

Teisingas atspindys, teisingas suvokimas ir teisingas veiksmas. Tačiau pirmiausia – teisingas tikrovės atspindys sąmonėje. Raudona yra raudona. Žmonės dažnai klausia: „Kas yra prašviesėjimas?“ Aš klausiu: „Kokia yra siena?“ Siena geltona. Tai ir yra prašviesėjimas (šypsosi). Išlaikyk tokį protą kiekvieną akimirką. Kad ir kas nutiktų.

Tokiu atveju niekuo negali padėti žodžiai, knygos ir teorija?

Tai tik dar viena iliuzija apie idėjas, iliuzija, kaip turėtų būti. Todėl tai tik klaidina. Niekada nebus taip, kaip mes įsivaizduojame. Tai siekimas nepasiekiamo, ir neverta tuo užsiimti. Perskaitei knygutėje ir galvoji, kad štai taip turi būti, bet pasižiūri į savo gyvenimą ir matai, kad taip nėra, kaip ten rašoma. Kodėl? Kodėl man nėra taip, kaip parašyta? Ką aš darau ne taip? Tai jau susikurta iliuzija, kuri veda į aklavietę. Tik nuolatos eidamas gali keliauti. Procesas, pats ėjimas, daro mus dvasiniais žmonėmis.
Knygose nerašoma apie dvasinę praktiką, o jei rašoma, kokia nauda iš tokių knygų, jei nėra mokytojo, kuris tau parodytų, ką ir kaip daryti. Dar nė vienas valgiaraštis nepamaitino žmogaus. Žiūrėk nežiūrėjęs, sotus netapsi. Tai tik nuoroda, ir ne daugiau. Kažkam žodžiai suteikia dvasinių jėgų, ryžto ar ramybės. Bet kelią eiti vis tiek tenka savo kojomis.

Zen tradicijoje ypatingas mokytojo vaidmuo, tiesioginis perdavimas iš proto į protą.

Vienas mokinys Budos paklausė: „Mokytojau, ar galiu užrašyti tavo mokymą?“ Buda atsakė: „Ne.“ Kitas paklausė: „Ar galiu tavo žodžius išversti į savo gimtąją kalbą?“ Buda atsakė „Ne.“ Mokinys tęsė: „Tai kaip aš galiu perduoti tavo mokymą kitiems žmonėms?“ Buda atsakė: „Mokykis iš manęs, kai aš pasakysiu, kad laikas, grįši į savo kraštą ir mokysi žmones.“
Mokytojai rengdavo mokytojus. Jie nerašė knygų. Tik iš patirties į patirtį, iš proto į protą – tokiu būdu ir perduodamas mokymas. Mūsų tradicijoje mokymas perduodamas nuo Budos laikų. Mano mokytojas – 78 perdavimas. Toks mokytojas turi aiškią kryptį, turi aiškų mokymą, jis nesugalvojo jo pats, o gavo iš savo mokytojo, kuris gavo tai iš savojo ir t. t. Žinoma, istorijoje būta visko, tačiau sutinki mokytoją, ir anksčiau ar vėliau viskas išryškėja.
Dvasinėje kelionėje reikalingas mokytojas, gebantis kalbėti savo patirtimi iš tavo taško. Įsivaizduok, turi draugą, kuris vagia. Tu jam sakai – nevok. Jis vis tiek vagia. Sakai – nevok. Jis vis tiek savo. Tuomet eini vogti drauge su juo. Ir darote tai kartu. Paskui kartu sėdint kalėjime primeni: „Sakiau, kad nevogtum“. Ir vis tiek lieki draugu.... Kas gali tai padaryti?
Neseniai lankiau nuteistuosius. Jie mane išbandė klausdami: jei iš tavęs pavogtų pinigus, kaip elgtumeisi?

Ir koks buvo Jūsų atsakymas?

Mano mokytojas surinko 15 tūkstančių dolerių ir vežė į Honkongą, tačiau oro uoste tuos pinigus pavogė. Visi norėjo kviesti policiją, o meistras sudėjo rankas ir meldėsi už vagį, kad tuos pinigus panaudotų teisingai.

Tad kas yra zen malda? Kaip ją suprasti, jei nėra to, į ką meldžiamasi?

Mes nesuvokiame savo paskirties šiame pasaulyje. Esame, bet nebūtinai žinome, kodėl. Jei meldžiamasi su prašymu, vadinasi, kažko iš kažkur tikimasi. Mantra atmeta mūsų egoizmą, nes ją kartojant nedalyvauja protas. Tai prisilietimas prie to, ko mes nežinome. Tai sąmonės ir kūno transformacija link to, ko nesuvokiame, kuo galime tik tikėti. Lyg plauktum valtele nematydamas kito kranto, tačiau kiekvienas tavo yris gimsta iš tikėjimo, kad tas kitas krantas egzistuoja. Tik sušuk, jog matai ar jauti kitą krantą, tūkstančiui žmonių tai bus akivaizdi nuoroda, kad jokio kranto išvis nėra. Todėl nereikia rėkauti apie tai, ko nepažįsti, nereikia kelti sumaišties. Kiekvienas yris šią akimirką ir tikėjimas tuo, ką darai, yra svarbiausia...

Šv. Serapijonas sakė, kad „tikroji problema – žmogaus sritis. Įgykite vidinę ramybę, ir daugybė žmonių šalia jūsų ras savo išganymą“

Puikiai pasakyta. Kažkada vieno zen meistro mokiniai paklausė, kaip užbaigti Vietnamo karą? Mokytojas išgėrė arbatos gurkšnį ir pasakė: „Šią akimirką aš užbaigiau karą.“ Kito meistro paklausė, kodėl tu nekovoji už taiką, o mokytojas atsakė, tai nebūtina, nes kova už taiką gimdo naują karą...

Papasakokite apie konganų praktiką – mokytojo ir mokinio dialogą, grįstą keistais klausimais ir dar keistesniais atsakymais.

Konganai – anksčiau buvęs slaptas mokytojo ir mokinio pašnekesys tapo viešu dalyku, kai juos imta užrašinėti. Kai mokinys sėkmingai studijuoja tam tikrus dalykus, žmonės ima jį gerbti. Tuomet jis pats įtiki, kad kažko išmoko, kažką jau sugeba. Pasitenkinimas ir tikėjimas savo pozicija – pats baisiausias dalykas, kuris gali nutikti praktikoje. Tuomet ypač sunku išeiti iš tokios būsenos. Zen meistras užduoda konganą – klausimą, kuris gali išmušti iš pusiausvyros, o tada ir paaiškėja, ko išties vertas tavo žinojimas. Jei jau pasirinkai, turi būti tikras savo pasirinkimu, ir jokie demonai negali išvesti tavęs iš kelio.
Konganų yra įvairių, ir mokytojai juos naudoja pagal aplinkybes. Mums, vakariečiams, dažniausia duodami vadinamieji „atakų konganai“, kad visada galėtum būti savimi ir tavo veidrodis teisingai atspindėtų tikrovę. „Kiek plaukų ant tavo galvos?“ A? Gauni tokį klausimą ir dirbi su juo dieną iš dienos. Tai ir yra konganas – nepatogumas, iš kurio privalai rasti išeitį. Mėgini atsakyti „daug“, „mažai“, „juodi“, „tiek, kiek pas tave“, „kiek žvaigždžių danguje“, o mokytojas vis purto galvą. Kodėl? Mokytojas tau sukėlė problemą, tai grąžink ją jam atgal.
Į zen vienuolynus dažnai atvažiuoja ir kapucinų, ir jėzuitų, kurie drauge praktikuoja su zen vienuoliais. Yra ir kapucinų zen meistrų, kurie paskui praktikos moko kitus. Turime jiems ir specialių konganų, pavyzdžiui, „kas yra Kristus?“ ar „kur buvo Dievas, kai tavęs nebuvo žemėje?“ ir pan. Čia nereikia filosofinių išvedžiojimų, o suvokimo dar iki mąstymo.
Jei su mokytoju ilgai bendrauji, šie konganai veikia, tai lyg lazda per galvą, kad nenugrybautum nežinia kur, kad atsibustum. Labai svarbu, kad žmogus negalvotų, jog jis yra kažkas, nes kai taip nutinka, tuomet negali žengti tolyn. Todėl konganas grąžina į nulinę situaciją. Norėdamas atrasti save, turi pamiršti save ir viską, ką iki šiol žinojai.

O nusilenkimų praktika?

Fizine prasme taip stiprinimas žmogaus centras, kuris yra per dviejų pirštų storį žemiau bambos. Dvasine prasme – tai atgaila. 108 nusilenkimai už 108 nuodėmes, kurias žmogus gali padaryti. Tarkime, taip (šypsosi).
Tai ir nuolankumo pamoka, nes lenkiesi už vandenį, kurį geri, už orą, kurį kvėpuoji, už saulę, medžius, dėkoji už tai, kas yra. Be jokio mąstymo. Jei taip nuolat nusilenki, tu stiprėji. Tik nereikia apie tai galvoti, viskas vyksta natūraliai. Viskas tampa gerokai paprasčiau – ir bendradarbiai mažiau nervina, ir malonesnis tampi kitiems. Pavyzdžiui, nusilenki po 300 kartų dvidešimt vieną dieną, o šią praktiką pabaigus, nežinia kodėl, tavo požiūris tampa kitoks.
Atliekant bet kokią praktiką ar tai giedojimas, ar nusilenkimai, ar mantros, ar meditacija, svarbu yra būti čia ir dabar susikoncentravus į tai, ką darai. Tik tai...

Teko skaityti, kad krikščionys pasauliečiai bei vienuoliai taip pat praktikuoja meditaciją ir to mokosi iš zen. Kuo meditacija gali būti naudinga?

Norint realizuoti save šiame pasaulyje, būtina tam tikra dvasinė praktika. Jei realizacijos sieki per raštus, tuomet anksčiau ar vėliau susiduri su takoskyra tarp to, kas ten rašoma, kas tau pačiam tampa siekiniu, idealu, ir savo asmeninės patirties bei prigimtinių savybių, kurių nekontroliuoji. Todėl pradžioje būtinas apsivalymas.
Kai medituoji, esi ramybės būsenos, giedi ar medituoji vaikščiodamas, aiškiai suvoki savo būseną, kai gali pasielgti teisingai. Gyvenime nebūtinai tai pavyksta. Tu sėdi ir praktikuoji toliau.
Meditacija – tai batų valymas prieš įeinant į kambarį. Kiek laiko tai truks, priklauso nuo to, kaip tie batai išpurvinti. Nebūtina to vadinti meditacija. Kristus irgi sakė – eikite į kambarėlį ir ten užsidarę melskitės.
Privalai skirti laiko pabūti vienas. Gal pirma valanda ir bus smagi, tačiau likęs laikas – kančia. Štai čia ir prasideda valymasis ir darbas su savimi.

Iš http://www.bernardinai.lt/

Cezaris Teruelis apie praktiką

Praktika yra tokia – nieko nedaryti. Visi mes nešamės neįsivaizuojamą kiekį skausmo, labiau seno skausmo. Tai truko tūkstančius ir tūkstančius metų, kai sąlygos jus įtakojo. Milijonai idėjų, kurios užvėrė jūsų širdis. Kaip jūs turite būti, ką jūs turite daryti tam, kad kažkas būtų laimingas – jūsų šeima, tėvai, visuomenė, pagaliau kad Dievas būtų laimingas. Tai remiasi įvaizdžiu, kad jūs turite sėdėti taip, daryti taip. Ir tuomet jūs, jūsų tikrasis Aš, nebegali reikštis laisvai per šį kūną ir būti tuo, kuo iš tikrųjų yra.

Taigi, praktika yra nedaryti nieko. Būti tuo, kas jūs iš tikrųjų esate, kas nieko nedaro. Ir stebėti tai. Stebėkite tai kaip objektą - ką jaučiate, ką galvojate. Nesitapatindami su visu tuo, kas vyksta. Tiesiog stebėkite ir nieko dėl to nedarykite. Būkite pikti, leiskite tam pykčiui būti, stebėkite jį. Kai jį stebite, atsiskiriate nuo jo. Jūs daugiau nebesate tai. Jei kažką stebiu – žinau tai, suvokiu tai. Bet aš jau tai nesu. Tai kažkas, ką aš žinau, tačiau tai ne tas, kas žino.

Tą patį galima pritaikyti tam, kas jums ateina per pojūčių organus, jusles. Leiskite viskam, ką jūs patiriate fiziniame, mentaliniame ar emociniame lygmenyje tiesiog būti. Nieko su tuo nedarykite. Tiesiog pilnai suvokite (aware) visa tai. Ir tuomet nustebsite, kad esate pilni sąlygotumų. Dauguma jūsų veiksmų, reakcijų remiasi idėjomis. Stebėkite savo troškimus, bet nesekite jais. Jų nevertinkite ir neatmeskite. Sėdėkite ir stebėkite. Tuomet pastebėsite, kas tiesiog gyvena jūsų gyvenimą. Atmintis, vaizdiniai, koncepcijos, idėjos. O mes save neteisingai tapatiname su jomis.

Pažiūrėkite, kaip greitai jūsų tapatybė pasidaro tokia pati, kaip įvairios fizinės, mentalinės, emocinės formos. Jeigu tai stebite be susitapatinimo, jūs pastebėsite, kad Stebėtojas yra nuolat tylus. Jis visą laiką, nuolat yra tylus. Tai yra pati tyla. Net jei yra mintys, yra veikla, tyla vis tiek yra čia. Tai tyla, kurios fone atsiranda mintys, pojūčiai, reakcijos. O tyla visuomet yra čia.

Taigi, “aš esu” yra Tiesa, o “Būk ramus” yra praktika. Viskas telpa šiame sakinyje. Visa Tiesa ir praktika pateiktos arbatos šaukštelyje. Esate ramūs ir stebite savo protą, tuomet mintys nurimsta ir galiausiai išnyksta. Bet aš esu čia. Aš esu, kas aš esu. Tas tylus buvimas, šis suvokimas yra tikroji „aš esu” reikšmė. Tai taip paprasta. Ir tada kyla visas tas triukšmas galvoje: tai per paprasta, turi būti kažkokios praktikos, šventraščiai taip rašo, reikia aštuonias valandas medituoti… tas triukšmas…

Tai ir yra meditacija. Suvokti, kad medituotojas visą laiką yra meditacijoje. Tylus suvokimas, kad medituotojas ir yra meditacija. Kai suvokiate, kas esate, visada esate tyloje. Niekas tuomet nepertraukia jūsų meditacijos, net jūsų mintys.

Jos tiesiog ateina – palikite jas vienas. Jūs nebetapatinate savęs su jomis.

Klausimas: Tai mums nereikia kiekvieną dieną valandas sėdėti ir medituoti?

Pradžioje galite. Jei turite laisvo laiko, tiesiog atsisėdate ir būnate tyloje. Protas aktyvus ir jis vis juda šen ir ten. Pradžioje tiesiog atsisėskite ir nieko nedarykite. Stebėkite visus impulsus. Kaip objektai atsiranda jūsų prote. Ir tada atsiranda tendencija vytis šiuos objektus. Stebėkite tai. Problema su prisirišimais. Jūs norite kažko desperatiškai, nes nuo to priklauso jūsų laimė. Koks tas objektas bebūtų. Gal jūsų vaikinas? Žmonės prisirišę prie santykių, prie šeimos, prie bet kokio objekto.

Pasakysiu vieną paslaptį. Kai patiriate įvairius malonumus, protas nurimsta…

Taigi, pradžioje dera atsisėsti patogiai, nes visos tos sudėtingos pozos tik suteikia skausmą pačiam sau. Jums tiesiog reikia atsisėsti ir atsipalaiduoti. Net galite atsigulti savo lovoje, vis tiek pradžioje jūsų protas šokinės. Nes kai jūs medituojate tam tikroje pozoje, atliekate tam tikras pastangas, jūs sustiprinate pojūtį, kad “aš esu medituotojas”, o tai reiškia - “aš esu kūnas”. Tiesiog atsisėskite patogiai ir atsipalaiduokite.

Klausimas: Tačiau mokytojai mus moko sėdėti konkrečioje pozoje…?

Aš nežinau. … Daugelį metų praleidau Indijoje. Ir ten daug metų praleidau ašramuose. Patikėkite, labai nedaug laimingų žmonių ten pamačiau. Visi kažko ieško ir kažką daro, kad tai gautų. Bet nesuvokia šios žinios. Natūralu, kad Indijoje sėdima ant žemės, ten nėra kėdžių. Kai gimstate, jūs automatiškai pasodina ant žemės. Jie taip gyvena. Vakarų pasaulyje galvojama, kad taip ir reikia sėdėti. Ką reikia taip pasodinti – tai savo protą. Protą pasodinti į Sąvastį.

Pradžioje jūs galite sėdėti. Ir gali pasidaryti dar blogiau. Tai dar viena kliūtis dvasiniams ieškotojams. Ypač kai jie nuvyksta į ašramus, kur procesai pagreitėja. Ten jie pastebi, kad turi dar daugiau minčių, nei bet kada, yra piktesni nei kada yra buvę… Tai normalu, nes pagreitis įjungtas.

Jei pasakote „taip“ Nušvitimui, atidarote Pandoros skrynią. Vis, kas ten yra, kaip garai iškyla į paviršių. Jie iškyla, kad išgaruotų. Tai yra jūsų ego. Iškyla ir išsisklaido. Tas pats atsitinka, kai atsisėdate medituoti. Atidarote Pandoros skrynią… tačiau tai ne paroblema. Leiskite tam išeiti. To bus vis mažiau ir mažiau. Tai kaip mentalinė ar emocinė diarėja. Jei viduriai užkietėję, jie paleidžiami, tai padaro meditacija. Tai vyksta tam, kad jūsų ego iškiltų į paviršių. Tam, kad jį stebėtumėte. Atpažinti, kad tai ne aš, tai ne mano. Tai ego. Stebėti nesitapatinant su tuo, ką matai.

Džiaukitės, kai tai pasirodo. Kai angelas pasirodo jūsų gyvenime su demono kauke. Jis atėjo padaryti jums paslaugą. Tuomet jums atsiranda proga sudeginti šį ego. Tai jūsų praktika. Jums nieko nereikia daryti, tik stebėti savo reakcijas, nesitapatinant su jomis. Kai išmoksite tai daryti, jūsų meditacija bus jūsų besitęsianti veikla, o veikla – jūsų meditacija.

CEZARIS TERUELIS

2008 02 17, VILNIUS

Paimta iš http://www.yogi.lt/2009/06/cezaris-teruelis-apie-praktika/

Mylėk mane toks, koks esi!

Mylėk mane toks, koks esi!

Aš žinau tavo vargą, kovas ir sielos kančią, silpnumą ir kūno negales; pažįstu tavo bailumą, nuodėmes, nuopuolius ir vis dėlto tau sakau: „Duok Man savąją širdį, mylėk Mane, koks esi“.
Jei lauki, kolei būsi šventas, kad atsiduotum meilei, tu Manęs niekada nepamilsi. Net jei dažnai atkrenti į paklydimus, kurių nė pažinti nebūtum norėjęs, net jei esi aplaidus, praktikuodamas dorybes, Aš tau neleidžiu Manęs nemylėti.

 Mylėk Mane, koks esi. Kiekvieną akimirką ir kokioje būklėje beatsidurtum - apimtas įkarščio ar sausros, būdamas ištikimas ar neištikimas.

 Mylėk Mane toks, koks esi. Aš noriu skurdžios tavo širdies meilės. Jei tam, kad Mane mylėtum, tu lauki kol tapsi tobulas, niekados Manęs nepamilsi. Argi Aš negalėčiau, kad ir iš smėlio grūdelio, sukurti serafino, spindėte spindinčio tyrumu, prakilnumu bei meile? Ar vien tik panorėjęs neiškelčiau iš nebūties tūkstančių šventųjų, tūkstančius kartų tobulesnių ir labiau mylinčių už tuos, kuriuos esu sukūręs? Ar AŠ ne VISAGALIS? Tačiau Man patiko visiems laikams palikti nebūtyje tas nuostabias būtybes ir verčiau rinktis vargingą tavo meilę.

 Mano vaike, leiskis mylimas, trokštu tavo širdies. Aš ketinu tave ugdyti, tačiau tokį dabar myliu, koks esi. Ir norėčiau, jog elgtumeisi taip pat; trokštu regėti iš tavo vargo gilumų iškylant meilę. Myliu tave su visais tavo silpnumais. Aš myliu vargšų meilę, Aš trokštu, kad iš skurdo nuolat veržtųsi šauksmas: „Viešpatie, aš Tave myliu!“

 Tas šauksmas yra tavo širdies giesmė, kuri Man rūpi. Nejau Man reikia tavo mokslo ar gabumų? Ne šių dorybių Aš prašau, ir net jei jas tau duočiau, - esi toks silpnas, kad bematant įsipainiotų savimeilė... Šitais dalykais nesirūpink.

 Būčiau galėjęs tave skirti dideliems darbams, o būsi nenaudingas tarnas; Aš pasiimsiu net tai, ką tu turi, nes Aš tave sukūriau meilei. Mylėk! Tau meilė padės atlikti visa kita nė nesusimąstant, vien stenkis kiekvieną dabarties akimirką pripildyti savo meilės.

 Šiandien Aš - VIEŠPAČIŲ VIEŠPATS - stoviu tarsi elgeta prie tavo širdies durų. Aš beldžiuosi ir laukiu - skubėk atidaryti, nesiteisink savuoju vargingumu. Jei iš tiesų pažintum visą savo skurdą - iš sielvarto numirtum. Vienintelis dalykas, kuris Man užduotų širdį, tai matyti, jog abejoji ir stokoji pasitikėjimo.

 Aš noriu, kad dieną naktį apie Mane mąstytum, kad net menkiausio tavo veiksmo priežastis būtų ne kas kita, o tik meilė.

 Kai teks kentėti, Aš tau suteiksiu jėgų. Tu Man atidavei savąją meilę, Aš tau suteiksiu galią mylėti taip stipriai, kaip nė svajoti nesvajojai. Tačiau atmink: „Mylėk Mane toks, koks esi“.
Nelauk, kol būsi šventas, kad atsiduotum Meilei, antraip tu Manęs niekad nepamilsi.


Šv. Augustinas

JIDDU KRISHNAMURTI iš „Gyvenimo knygos“

Čiauškantis protas

Žinote, ką nors suvokti yra stebuklinga. Nežinau, ar esate kada nors ką nors iš tikrųjų suvokę – ar esate kada nors suvokę gėlę, veidą, dangų ar jūrą. Aišku, jūs matote šiuos objektus, kai važiuojate pro šalį autobusu ar automobiliu; bet abejoju, ar esate kada nors pasistengę iš tikrųjų pažvelgti į gėlę. O kai galiausiai žvelgiate į gėlę, kas tuomet atsitinka? Jūs tuoj pat ją įvardijate, jums parūpsta, kokios ji rūšies, arba jūs sakote: „Kokių ji puikių spalvų. Norėčiau ją auginti savo sode; norėčiau ją padovanoti žmonai arba įsisegti į atlapą“; ir taip toliau. Kitaip tariant, vos jums pažvelgus į gėlę, jūsų protas ima čiauškėti apie ją; todėl jūs niekuomet nesuvokiate gėlės. Jūs galite ką nors suvokti tik tuomet, kai jūsų protas tyli, kai jis apie nieką nečiauška. Jei jums žvelgiant į vakaro žvaigždę virš jūros jūsų protas bus ramus, tuomet išties suvoksite nepaprastą jos grožį; o kai suvokiate grožį, argi nepatiriate taip pat ir meilės? Iš tikrųjų, grožis ir meilė yra tas pat. Be meilės nėra grožio, o be grožio nėra meilės. Grožis glūdi formoje, grožis glūdi kalboje, grožis glūdi elgsenoje. Jei nėra meilės, elgsena – tuščia; ji tėra tik visuomenės, tam tikros kultūros produktas, o produktas visuomet mechaniškas, negyvas. Bet kai protas suvokia nė nekrustelėdamas, jis įstengia pažvelgti į savo paties gelmes; o toks suvokimas iš tiesų yra belaikis. Jums nereikia nieko daryti, kad tai įvyktų; nėra jokios disciplinos, jokių praktikų, jokių metodų, kurie išmokytų jus suvokti.

Žinojimas klaidina protą

Jūs teturite vieną instrumentą, ir tai yra protas. Todėl, norėdami išsiaiškinti, kaip čia kas yra, privalote suprasti proto veikimo būdus, ar ne? Jei protas yra iškreiptas, niekad nematysite teisingai; jei protas yra labai ribotas, nesuvoksite to, kas beribiška. Protas yra suvokimo instrumentas, todėl, norint suvokti teisingai, jis turi būti „ištiesintas“, jis turi būti apvalytas nuo bet kokio sąlygotumo ir bet kokios baimės. Protas taip pat turi būti laisvas nuo žinojimo, nes žinojimas klaidina protą ir viską iškreipia. Milžiniški proto sugebėjimai išradinėti, vaizduotis, samprotauti, išvedžioti – ar nereikia šių sugebėjimų atmesti, kad protas būtų švarus ir paprastas? Nes juk tik tyras protas, protas, turintis didžiulę patirtį, bet drauge išsivadavęs iš žinojimo ir patirties – tiktai šitoks protas gali atrasti tai, kas yra daugiau nei protas. Antraip tai, ką atrasite, bus nudažyta to, ką jau esate patyrę, spalva, o jūsų patirtis – jūsų sąlygotumo rezultatas.

Atmeskite visus metodus

Kaip randasi religinis arba naujasis protas? Ar yra sistema, metodas? Ar čia reikia metodo – metodo, kuris yra sistema, praktika, tai, kas kartojama diena dienon? Ar metodas sukurs naują protą? Aišku, kad metodas implikuoja nuolatinę praktiką, nukreiptą į tam tikrą rezultatą; tam reikia mechaninių įgūdžių, o tie mechaniniai įgūdžiai turi sukurti protą, kuris nėra mechaninis…

Kai sakote „disciplina“, tai visos disciplinos yra grįstos metodais, turinčiais tam tikrus principus; o principai jums žada rezultatą, iš anksto numatytą proto, kuris jau yra įsitikinęs, besilaikantis tam tikros pozicijos. Taigi ar metodas platesne ar siauresne šio žodžio prasme sukurs naują protą? Jei ne, tuomet metodas, kaip ir įprotis ar įgūdis, turi būti atmestas, nes jis klaidina… Metodas tik orientuoja protą pagal trokštamą rezultatą. Jūs turite atmesti visus mechaninius proto procesus… Protas turi atsisakyti bet kokio mechaninio mąstymo proceso. Taigi, idėja, kad metodas, sistema, disciplina, įpročių ar įgūdžių kartojimas sukurs tą naująjį protą, yra klaidinga. Todėl visa tai, kaip mechaniški dalykai, turi būti visiškai atmesta. Mechaninis protas yra tradicinis protas; jis negali turėti vertės gyvenime, kuris nėra mechaniškas; tad metodus – į šalį.

Protas be uosto

Reikalingas naujas protas, protas, laisvas nuo laiko, protas, kuris nebemąsto nuotolio ar erdvės kategorijomis, protas, neapribotas horizonto, neturintis uosto. Toks protas reikalingas spręsti ne tik amžinas, bet ir kasdienes egzistencijos problemas.

Todėl klausimas toksai: ar įmanoma kiekvienam iš mūsų turėti tokį protą? Ne įgyti nuosekliai, ne išsiugdyti, nes ugdymas, vystymas, procesas reikalauja laiko. Tai turi įvykti staiga: pasikeitimas turi ištikti iškart, jis turi būti belaikis. Gyvenimas yra mirtis, ir mirtis laukia jūsų; negalite ginčytis su mirtimi, kaip galite ginčytis su gyvenimu. Tad ar įmanoma turėti tokį protą? Ne kaip laimėjimą, ne kaip tikslą, ne kaip siekinį, ne kaip kažką, prie ko galima prisikasti, nes visa tai implikuoja erdvę ir laiką. Mes turime nepaprastai patogią, prašmatnią teoriją, kad per tam tikrą laiką galima pasistūmėti, prieiti, pasiekti, priartėti prie tiesos. Tai klaidinga idėja, tai absoliuti iliuzija – ir laikas yra iliuzija būtent ta prasme.

Aktyvus, bet nutilęs

Norėdami atrasti naująjį protą, turime ne tik perprasti senojo reakcijas: būtina, kad senasis protas nutiltų. Senasis protas turi būti aktyvus, bet turi tylėti. Jūs klausotės, ką aš sakau? Tad štai, pone! Jeigu tamsta nori pats patirti, o ne patikėti kuo nors kitu, ar egzistuoja realybė, ar yra toks dalykas kaip Dievas, – žodis Dievas nėra faktas, – tamstos senasis protas, tradicijos išmokytas arba teigti Dievą, arba Jį neigti, protas, šimtmečiais formuotas tam tikros kultūros, tam tikrų įtakų, tam tikros socialinės propagandos, turi nutilti. Antraip teturėsime jo vaizdinių, jo idėjų, jo vertybių projekcijas. Betgi tos idėjos, tos vertybės, tie įsitikinimai – to, kas tamstai buvo įteigta, arba reakcijų į tai, kas buvo teigta, rezultatas. O nesąmoningai jūs tvirtinate: „Tai mano patirtis!“

Tad turite suabejoti pačiu patirties vertingumu – savo paties ar kitų patirties, nesvarbu. Tuomet jums abejojant, klausinėjant, aiškinantis, reikalaujant, įsižiūrint, atidžiai klausantis senasis protas liausis reagavęs. Bet protas nemiega; jis labai aktyvus, bet jis tyli. Jis pasiekė šią tylos būseną jums stebint, kamantinėjant. O norėdami kamantinėti, stebėti turite turėti šviesos; toji šviesa – jūsų nuolatinis budrumas.

Štai tyla

Viliuosi, kad klausysite, bet neprisimindami to, ką jau žinote; o tai padaryti labai sunku. Jūs ko nors klausotės, ir jūsų protas bemat reaguoja, remdamasis savo žiniomis, savo ankstesnėmis išvadomis, savo nuomonėmis, savo atmintimi. Jis klauso, siekdamas tolesnio supratimo. Na, patyrinėkite, kaip jūs klausotės, ir pamatysite, kad yra būtent šitaip. Arba klausote su jau turimomis išvadomis, su žiniomis, su tam tikra atmintimi, patirtimi, arba nekantriai trokštate atsakymo. Norite žinoti, kaip viskas yra, kas yra gyvenimas, norite perprasti gyvenimo sudėtingumą. Jūs iš tikrųjų nė nesiklausote. Galite klausytis tik tuomet, kai protas yra ramus, kai jis nereaguoja tuoj pat, kai atsiranda intervalas tarp jūsų reakcijos ir to, kas buvo pasakyta. Būtent šiame intervale stoja tyla, stoja ramybė, ir tik joje įmanomas suvokimas, kuris, beje, nėra intelektualinis supratimas. Jei atsiranda tarpas tarp to, kas buvo pasakyta, ir jūsiškės reakcijos į tai, tame tarpe, nesvarbu, ar jis trunka be galo ilgai, ar tiktai keletą sekundžių – tame tarpe, pastebėkite, atsiranda aiškumas. Būtent šis tarpas ir yra naujasis protas. O skubi reakcija – senasis protas. O senasis protas funkcionuoja pagal savo tradicines, pripažintas, reakcingas, gyvūniškas taisykles. Kai tai nutraukiama, kai reakcija sustabdoma, kai atsiranda tarpas, tuomet naujasis protas ima veikti, ir tik naujasis protas gali suprasti, ne senasis.

Žinojimas trukdo pasikeisti

Šitai reikalauja stiprios įžvalgos, įsigilinimo. Nesutikite su manimi, bet gilinkitės į šitai, svarstykite, rauskitės po savo protą, kad išsiaiškintumėte, ar tai tiesa, ar melas. Ar žinojimas, kurį sudaro tai, kas žinoma, įgalina pasikeisti? Man reikalingos žinios, kad galėčiau pastatyti tiltą; bet ar mano protas turi žinoti tai, link ko jis keičiasi? Aišku, kad jei žinosiu, kokia bus mano proto būsena, kai jis pasikeis, tai jau nebus pasikeitimas. Toks žinojimas trukdo pasikeisti, nes jis tampa pasitenkinimo priemone, o tol, kol egzistuoja centras, siekiantis pasitenkinimo, atlygio ar saugumo, pasikeitimo būti negali. O juk visos mūsų pastangos susijusios būtent su šiuo atlygio, bausmės, sėkmės, laimėjimo centru, ar ne? Būtent šitai daugumui mūsų rūpi, ir jei mums pasiseks gauti, ko trokštame, pasikeisime; bet toks pasikeitimas nesiskaito. Tad protas, kuris nori keistis fundamentaliai, giliai, kuris nori revoliucinių permainų, turi išsivaduoti iš žinojimo. Tuomet jis taps be galo tylus, ir tik toks protas patirs radikalias permainas, kurios yra būtinos.

Už minties lauko ribų

Jūs pakeitėte savo idėjas, pakeitėte savo mintis, bet mintys visuomet yra sąlygotos. Ar tai būtų mintis apie Jėzų, ar mintis apie Budą, ar apie X, Y ar Z, tai vis vien yra mintis, o viena mintis gali būti priešinama kitai minčiai; o kai yra opozicija, kai yra konfliktas tarp dviejų minčių, tuomet rezultatas – modifikuota minčių tąsa. Kitaip tariant, permaina tėra minties lauko viduje, o permaina jo viduje – jokia permaina. Vieną idėją ar idėjų pluoštą tik pakeitė kita idėja ar idėjos.

Matant visą šį procesą, kyla klausimas: ar įmanoma palikti mintis ir pasiekti permainos išeinant už minties lauko ribų? Sąmonė, žinoma, ar ji būtų pripildyta praeities ar dabarties, ar ateities, yra minties lauko viduje; ir bet kokia permaina tame lauke, kuris apriboja protą, nėra tikroji permaina. Radikali permaina tegalima už minties lauko ribų, ne jame, o protas tegali palikti šį lauką, kai mato jo ribas ir suvokia, kad jokia permaina jo viduje iš viso nėra permaina. Tai ir yra tikroji meditacija.

Tikroji permaina

Tikroji permaina tėra įmanoma tik nuo žinoma į nežinoma, bet ne nuo žinoma į žinoma. Prašom apmąstyti šitai drauge su manimi. Jei permaina vyksta nuo žinoma į žinoma, tuomet svarbūs autoritetai, hierarchinis gyvenimo supratimas – tu žinai, o aš nežinau. Todėl aš garbinu tave, aš kuriu sistemą, aš einu paskui guru, aš seku paskui tave, nes tu suteiki man tai, ką aš noriu žinoti, tu man garantuoji, kad, elgdamasis taip ir taip, pasieksiu gerų rezultatų, rezultatų ir sėkmę. Sėkmė yra tai, kas žinoma, aš žinau, ką reiškia pasiekti sėkmę. Būtent to aš ir noriu. Taigi mes keliaujame nuo žinoma prie žinoma, o čia reikalingi autoritetai – autoritetas, skiriantis sankcijas, autoritetas lyderis, guru, reikalinga hierarchija, tas, kuris žino, ir tie, kurie nežino, o tas, kuris žino, privalo garantuoti man sėkmę, mano pastangų sėkmę, permainos sėkmę, kad būčiau laimingas, kad turėčiau, ko noriu. Argi ne šie motyvai daugelį mūsų skatina keistis? Malonėkite pasekti savo pačių galvojimą ir pamatysite, kaip jūs gyvenate ir elgiatės… Na, kai jau matote – ar tai permaina? Permaina, revoliucija yra tai, kas vyksta nuo žinoma į nežinoma, kai nėra jokių autoritetų, kai galima absoliuti nesėkmė. Bet jei esate tikri, kad pasieksite, kad jums pasiseks, kad būsite laimingi, kad gyvensite amžinai, tada – jokių problemų. Tada jūs elgiatės pagal gerai žinomą schemą, kuri reiškia, kad jūs – visa ko centras.

Pasikeitimas be motyvacijos

Kaip aš keisiuosi? Suvokiu tiesą, kad permaina, pasikeitimas turi prasidėti tokiame lygmenyje, kurio mano protas – tiek sąmoningas, tiek nesąmoningas – negali pasiekti, nes mano sąmonė kaip visuma yra sąlygota. Tad ką daryti? Tikiuosi, kad aiškiai parodau problemą? Galiu ją suformuluoti kitaip: ar gali mano protas, tiek sąmoningas, tiek nesąmoningas, būti laisvas nuo visuomenės? Suprantant visuomenę kaip auklėjimą, kultūrą, normas, standartus. Nes jei jis nebus laisvas, tai kokių permainų jis besigriebtų, jam esant sąlygotam, jos bus ribotos, vadinasi, tai iš viso nebus permainos.

Tad: ar aš galiu žvelgti be jokio motyvo? Ar gali mano protas gyvuoti be jokios intencijos, be jokio motyvo keistis ar nesikeisti? Turint galvoje, kad kiekvienas motyvas yra konkrečios kultūros sąlygotos reakcijos rezultatas, turi konkrečias šaknis. Taigi: ar gali koks nors protas būti laisvas nuo kultūros, kuri jį išugdė? Tai iš tiesų gana svarbus klausimas. Kadangi jei protas neišsivaduos iš kultūros, kurioje jis buvo išugdytas, išpuoselėtas, aišku, kad individas niekados nepasieks ramybės, niekados neįgis laisvės. Jo dievai ir jo mitai, jo simboliai ir jo siekiai yra riboti, nes jie tebėra sąlygoto proto lauke. Kokias pastangas jis bedėtų tame apribotame lauke, jos yra bergždžios tikriausia šio žodžio prasme. Kalėjimas gali būti kiek prašmatnesnis: daugiau langų, daugiau šviesos, geresnis maistas; bet vis vien tai yra tam tikros kultūros kalėjimas.

Iš: J. Krishnamurti. The Book of Life: Daily Meditations with Krishnamurti. HarperOne, 1995

Vertė Alfonsas Andriuškevičius

Daugiau http://www.satenai.lt

Sri Sri Ravi Shankaro atsakymai į klausimus apie nušvitimą

Nušvitimas yra tarsi pokštas! Tai primena žuvį, ieškančią vandenyno. Kartą žuvys susirinko aptarti, kuri matė vandenyną. Tiesą sakant, nė viena iš jų negalėjo patvirtinti mačiusi vandenyną. Tuomet viena žuvis pasakė: "Aš manau, kad mano didysis senelis matė vandenyną!" Kita žuvis paantrino: "Taip, aš irgi apie tai girdėjau." Trečioji žuvis pritarė: "Taip, žinoma, jo didysis senelis matė vandenyną." Taigi jos pastatė didžiulę šventyklą ir pastatė tos žuvies didžiojo senelio statulą. Žuvys tarė: "Jis matė vandenyną. Jis buvo susijęs su vandenynu".

Nušvitimas yra pati mūsų prigimtis - eiti į patį savo centrą ir gyventi gyvenimą grįžtant į jį. Mes visi į šį pasaulį atėjome nekalti, bet po truputį tapdami vis protingesni, mes praradome šį nekaltumą. Mes gimėme su tyla, tačiau augdami ją praradome, prisipildėme žodžių. Mes gyvenome savo širdyse, tačiau laikui bėgant mes "persikėlėme" į savo galvas. Dabar ši kelionė atgal ir yra nušvitimas. Tai yra kelionė iš galvos - į širdį, iš žodžių - į tylą; grįžimas atgal į nekaltumą, nežiūrint mūsų intelekto. Net jei tai ir labai paprasta - tai yra didelis pasiekimas. Žinios veda tave į tą nuostabųjį "Aš nežinau".

Žinių tikslas - nežinojimas. Išbaigtos žinios atveda į nustebimą ir stebėjimąsi. Tai priverčia tave suvokti šią egzistenciją. Paslaptys turi būti išgyventos, bet ne suprastos. Žmogus gali gyventi savo gyvenimą visaapimančiai, išgyvendamas jo pilnatvę, visumą. Nušvitimas yra būties lygmuo, kai esi toks brandus, jog tavęs nepalaužia jokios aplinkybės. Kas beįvyktų, niekas negali pagrobti šypsenos iš tavo širdies. Nesusitapatinimas su jokiais ribotais dalykais ir jausmas - "visa, kas egzistuoja šiame pasaulyje, priklauso man" - tai yra nušvitimas.

Nenušvitimą paprasta apibrėžti. Tai yra savęs ribojimas sakant: "aš priklausau šiai konkrečiai vietai," arba "aš esu iš tos kultūros". Tai tarsi vaikų posakiai: "Mano tėvelis geresnis už tavo," arba "mano žaislas geresnis nei tavasis". Aš manau, kad daugelis žmonių pasaulyje užstrigo būtent ties šios amžiaus grupės protu. Pasikeitė tik žaislai. Suaugę sako: "Mano šalis geresnė už tavąją." Krikščionis sakys: "Biblija yra tiesa," o induistas tvirtins: "Vedos yra tiesa. Jos yra labai senos." Musulmonai sakys: "Koranas yra paskutinis Dievo žodis." Mes garbiname tai vien tik todėl, kad patys esame iš tos kultūros, tačiau ne už tai, kas tai yra. Jeigu žmogus galėtų pasitikėti viskuo, kas egzistuoja šimtmečiais ir jausti - "tai priklauso man", tuomet tai būtų branda. "Tai mano turtas, nes aš priklausau Dieviškumui".

Dieviškumas, atitinkamai pagal laiką ir erdvę, davė skirtingas žinias skirtingose vietose. Kai žmogus ima pažinti visą pasaulį, jis pamato, kad "visos gražios gėlės yra iš mano sodo". Visa žmogaus evoliucija yra nuo buvimo kuo nors iki buvimo niekuo ir iš buvimo niekuo iki buvimo viskuo. Ar pastebėjote, kad jūsų vaikai turi tą priklausymo jausmą, vienybę, nekaltumą? Augdami mes praradome tą nekaltumą ir tapome gudresni. Neišmanančio žmogaus nekaltumas neturi jokios vertės, lygiai kaip ir protingo žmogaus gudrumas. Nušvitimas yra reta nekaltumo ir supratingumo kombinacija, randanti žodžius išraiškai ir tuo pat metu buvimas labai tyliu. Šioje būsenoje protas yra absoliučiai dabarties momente. Tai, kas būtina tau, atskleidžiama labai natūraliai ir spontaniškai. Tu paprasčiausiai sėdi, o daina plaukia per tave.

Ar paprastas žmogus gali nušvisti?

Atsakymas yra "Taip", didelis "TAIP". Nušvisti gali ir paprastas žmogus. Iš tikrųjų jam tai lengviau negu tam, kuris mano esąs ypatingas. Supraskite, kai žmonės galvoja esą ypatingi, įsijungia jų ego. "Aš esu puikus mokytojas arba aš esu puikus rašytojas" - tai yra vien tik ego. Ego nori būti ypatingas ir todėl įstringama ilgam laikui.

Kai žmogus yra eilinis, paprastas, nekaltas ir natūralus - tai ir yra nušvitimas. Nušvitimas - pati jūsų prigimtis. Tai jumyse esti sėklos pavidalu. Kuomet "paleidi" visas įtampas, prisirišimus, ir tampi natūralus, tuomet tai tampa apčiuopiama. Mes paprasčiausiai turime "paleisti" senus modelius iš savo galvos, tiesiog išmesti juos lauk. Tuomet pamatysite, jog kažkas jumyse prabus ir sužydės. Tai begalo gražu.

Mano mokyme daug dėmesio skiriama kvėpavimui, nes pastarasis atlieka labai svarbų vaidmenį. Kvėpavimas yra jungiamoji grandis tarp vidinio sąmonės pasaulio ir išorinio kūno bei aplinkos pasaulio. Ar žinote, kad esama septynių egzistencijos lygmenų: kūno, kvėpavimo, proto, intelekto, atminties, ego ir Tikrojo Aš? Per meditaciją Tikrojo Aš efektas persmelkia protą. Kvėpavimo dėka šį efektą perteikiame ir fiziniam lygmeniui.

Ar suvokiate, jog gamtoje yra ritmas? Keičiasi metų laikai. Viskas gyvenime turi savo tvarką. Jūsų pačių kūnas taip pat turi ritmą. Tam tikru laiku jaučiatės alkani ir tam tikru laiku norisi miego. Kūnas turi tam tikrą ritmą. Gyvenimas turi atitinkamą ritmą. Panašiai ir jūsų kvėpavimas įgauną skirtingą ritmą. Emocijos, lygiai taip pat kaip ir ir mintys, turi tam tikrą ritmą. Visi šie ritmai kyla iš tavo Tikrojo Aš ritmo.

Per Sudarshan Kriya, mano mokomą kvėpavimo techniką, mes nusileidžiame į savo Tikrojo Aš ritmą, ir matome, kaip Tikrasis Aš prasiskverbia per mūsų emocijas, mintis, kvėpavimą ir kūnus. Per labai trumpą laiką kiekviena kūno ląstelė pagyvėja ir atpalaiduoja visus toksinus ir neigiamas emocijas, sukauptas nuo seniausių laikų. Ir vėl mes galime šypsotis iš širdies. Tai labai brangios žinios.

Žmonės, kurie stengiasi būti tuo, kuo nėra, tampa nenatūralūs ir susikuria žymiai daugiau įtampos ir streso. Būtent todėl reikia leistis gilyn į savo šaltinį, savo Tikrąjį Aš, ir grįžti iš tenai. Suvokite, aš nesakau, kad jūs daugiau niekada gyvenime nebūsite prislėgti. Jeigu kas nors jums pažadės, jog nebejausite liūdesio....tai paprasčiausiai bus netiesa. Jūs nuliūsite, tačiau jūsų gyvenimo kokybė bus kitokia. Jūs nebeužstrigsite ilgam ties emocijomis. Žmonės pastebėjo, jog po Sudarshan Kriya jie labai greitai grįžta į save. Kokia nuotaika beapimtų, jie sugeba tai "paleisti", grįžti, ir žymiai stipriau patirti džiaugsmą.

Kokia yra tikroji gyvenimo prasmė?

Ach.......geriau patys tai atraskite. Manęs neklauskite prasmės. Tai nelygu prašyti, jog aš už jus sukramtyčiau jūsų saldainį. Tai neįmanoma. Aš galiu įdėti saldainį jums į burną, tačiau negaliu už jus jo sukramtyti. Jūs patys turite tai padaryti.

Būkite su šiuo klausimu. Galiu pasakyti viena - jums labai sekasi, jog jumyse kyla šis klausimas. Šis klausimas atsiranda vienam žmogui iš milijono. Tai labai nuoširdus klausimas. Tai reiškia, jog pradėjote savo kelionę į šviesą. Jūs nustojote vien tik egzistuoti ir pradėjote gražų kelią. Būkite su šiuo klausimu ir neskubėkite gauti kieno nors jau paruošto atsakymo. Eikite gilyn į save ir sužinosite.

Daugiau http://www.gyvenimomenas.lt/

Žemės tipo moteris (Anantara Das)

Žemės tipo moteris (Kapha)

Ugnies tipo moteris (Anantara Das)

Ugnies tipo moteris (Pita)

Moters grožio paslaptis (Anantara Das)

Moters grožis pagal vedas. Įvadinė paskaita.

Sielos draugai (Brian Weiss „Tik meilė yra tikra“)

Mes ne visuomet susituokiame su  artimiausiu sielos draugu. Jų gali būti ne vienas, nes sielos šeimos keliauja kartu. Mes galime pasirinkti susituokti su siela, su kuria sieja ne toks glaudus ryšys. Su tuo, kuris mus gali kažko išmokyti, ar kažko išmokti iš mūsų.  Gyvenime savo sielos draugą galime atpažinti vėliau, po to, kai abu būsite įsipareigoję šio gyvenimo šeimoms. Stipriausias sielų draugystės ryšys gali būti ir su savo tėvu, motina, vaiku ar broliu/seserimi. Stipriausias sielų draugystės ryšys gali būti ir su siela, kuri šiame mūsų gyvenime dar nesiinkarnavo, ir kuri, būdama anapus, saugo mus kaip angelas sargas.

Kartais mūsų sielos draugas nori būti kartu ir yra laisvas. Ji(s) gali jausti aistrą ir chemiją tarp mūsų, intymius ir subtilius ryšius, kurie susidarė per daugybę gyvenimų. Tačiau gali būti nuodingu mums...

TAI SIELOS VYSTYMOSI KLAUSIMAS.....

Jei siela yra mažiau išsivysčiusi ir mažiau suprantanti nei kita, santykiuose gali atsirasti smurto, godumo,  pavydo, neapykantos ir baimės jausmai. Šios tendencijos yra nuodingos labiau išsivysčiusiai sielai, net jei tai sielos draugas.

„Dažnai kyla pabėgimo fantazijos su mintimis „Aš galiu jį pakeisti“, „Aš galiu jam padėti augti“.  Jei ji(s) neleis sau padėti , jei ji(s) laisva valia renkasi ne augti, ne mokytis, santykiai yra pasmerkti.  Galbūt dar bus šansas kitame gyvenime, nebent ji(s) spės prabusti šiame. Pasitaiko ir vėluojančių prabudimų...

Kartais sielos draugai pasirenka inkarnavęsi nesituokti. Jie susitaria susitikti, likti iki bus atlikta kažkokia užduotis, o tada keliauti toliau. Jų tikslai, pamokų planas šios inkarnacijos metu yra skirtingi, ir jie nenori, arba jiems nereikia visą šį gyvenimą būti kartu. Tai ne tragedija, o tiesiog mokymosi būdas. Mes turime amžiną gyvenimą gyventi kartu, tačiau kartais reikia pabūti skirtingose klasėse.

Sielos draugas, kuris yra laisvas, tačiau dar nepabudęs yra tragiškas veikėjas ir gali suteikti daug kančios.  Nepabudęs- reiškia, nežinantis apie sielą. Tai labai dažnas nūdienos protas, kuris priešinasi prabudimui.

MES GIRDIME PROTO PASITEISINIMUS KIEKVIENĄ DIENĄ: „AŠ PER JAUNAS“, „MAN REIKIA DAUGIAU PATIRTIES“, „AŠ DAR NE PASIRUOŠĘS NUSIRAMINTI“, „MES ESAME SKIRTINGŲ RELIGIJŲ (AR RASIŲ, REGIONŲ, SOCIALINIO STATUSO, INTELEKTUALINIO LYGMENS, KULTŪRINIO PAGRINDO IR T.T.)“. VISA TAI YRA TIK PASITEISINIMAI, NES SIELA NETURI VISŲ ŠIŲ ATRIBUTŲ. ASMUO GALI JAUSTI TARPUSAVIO CHEMIJĄ. TRAUKA TIKRAI YRA, TAČIAU CHEMIJOS ŠALTINIS DAR NESUPRASTAS.

Klaidinga yra manyti, kad ši aistra, sielos atpažinimas ir trauka bus lengvai vėl rasta su kitu žmogumi. Mes nesusitinkame su sielos draugais kiekvieną dieną, galbūt vienu ar dviem per visą gyvenimą. Dieviškoji malonė apdovanoja gerą širdį, mylinčią sielą.

Niekada nesijaudinkite dėl sielos draugo sutikimo. Tokie susitikimai yra nulemti likimo. Jie įvyks. Susitikus abiejų sielų laisva valia išlieka. Sprendimai ką daryti ar nedaryti yra laisvos valios, pasirinkimo dalykas. Mažiau pabudusi siela sprendimus darys proto ir jo baimių bei prietarų pagrindu. Deja, tai dažnai sąlygoja širdgėlą. Kuo labiau pažengusi pora, tuo didesnė tikimybė, kad sprendimai bus daromi meilės pagrindu. Kada poroje prabudę yra abu, ekstazė yra jų delnuose......

Vertė Laura Čelo

Dvasinis Pasaulis

Dvasinio  Pasaulio Aprašymas

Pagal Stephen Knapp

  

Dvasinis pasaulis nėra mitas, nors, tiesa, gali pasirodyti paslaptimi tiems, kurie neturi pakankamų žinių ar patirties. Daug tradicijų, religijų ar kultūrų visame pasaulyje pasakoja apie kitą pasaulį, pomirtinį gyvenimą arba dangišką ar dvasinį pasaulį. Tačiau daugelis ne daug pasakoja apie tai, o duoda užuominas apie jų tikroviškumą palikdami visa kita vaizduotei. Vediniai tekstai duoda daug aprašymų apie tai, koks yra dvasinis pasaulis, daugiau nei rastumėte kažkur kitur. Taigi, mes paimsime keletą tokių aprašymų tam, kad suprasti, kokios tenai yra sąlygos. Faktiškai tokios Puranos kaip Bhagavata, Višnu, Garuda ir kitos aiškina daug Dievo žaidimų ir ekspansijų, kurios randamos dvasiniame pasaulyje, o taip pat veiklą, kurią Jis ir Jam atsidavusieji parodo šioje materialioje kūryboje.

Krišnadasa Kaviradžos Gosvami Čaitanja-čaritamrita turi keletą svarbių eilučių, kurios apibendrina tai, ką aprašo daugelis Vedinių tekstų ir paaiškina dvasinio pasaulio esmę. Knygos Adi- lila dalyje, Penktame skyriuje mes randame, kad dvasinis dangus yra vadinamas Vaikuntha, kas reiškia ten, kur nėra nerimo. Jis visa persmelkiantis, begalinis ir aukščiausia buveinė. Jis užpildytas nesuskaičiuojamomis dvasinėmis planetomis, kurių kiekviena yra vienos iš nesuskaičiuojamų Aukščiausios Būtybės ekspansijų buveinė. Aukščiausia planeta vadinasi Krišnaloka, kuri yra Pačio Dievo Krišnos, visų kitų ekspansijų šaltinio, buveinė. Ji padalinta į Dvarakos, Mathuros ir Gokulos dalis. Visos dalys atsiranda ir žemėje ten, kur Aukščiausia Būtybė ateina parodyti savo žaidimus. Gokula, dar vadinama Vradža ir Vrindavana, yra visų aukščiausia. Tos buveinės, kurios pasirodo ant žemės, yra aukščiausios dvasinės atmosferos ekspansijos ir kokybe nesiskiria nuo vietų, kurios yra dvasiniame pasaulyje.

Dievas Krišna išsiplečia į daugelį formų, pradedant nuo Jo formos kaip Šri Baladeva, taip pat vadinamo Balarama, kuris laikomas Dievo Krišnos broliu. Dievo Baladevos energijos dėka egzistuoja dvasinis pasaulis.

Čaitanja-čaritamrita Madhja- lila (21.55-57) dalyje dvasinės planetos aprašomos kaip didesnės nei mes galime įsivaizduoti- didesnės nei bet kuri materiali visata. Kiekviena planeta yra padaryta iš dvasinės palaimos. Visi jų gyventojai yra Aukščiausio Dievo bendražygiai. O 20-tame skyriuje (257-258) dvasinis pasaulis minimas kaip amžinosios dvasinės energijos žaidimų buveinė.

Brahma- samhitoje yra daug eilučių, kuriose pasakojama apie dvasinio pasaulio esmę ir veiklą. Pavyzdžiui, 29 eilutėje mes randame, kad Dievas įsitraukia į daugelį žaismingų žaidimų. Jis yra ne kažkoks senas vyriškis sėdintis soste aukštai danguje ir, stebėdamas materialią kūriniją, bandantis viską valdyti. Vietoj to mes randame, kad Dievas Krišna įsitraukia į žaismingą karvių ganymą su savo draugais, arba įsitraukia į šokį, piknikus, erzina Savo giminaičius, sportuoja su draugais buveinėse išpuoštose dvasiniais brangakmeniais ir apsuptose milijonais norus pildančių medžių. Jam su didžiuliu mandagumu patarnauja tūkstančiai sėkmės deivių. Antroje eilutėje sakoma, kad Gokula, aukščiausia buveinė ir planeta, pasirodo kaip lotoso gėlė su tūkstančiu žiedlapių.

Gyvenimas tenai, kaip ir visa kita dvasiniame pasaulyje, yra amžinas ir pilnas palaimos bei žinojimo. Jame pilna tyrųjų atsidavusiųjų, kurie turi neribotas sąlygas jų pilniems meilės patarnavimams Aukščiausiajai Būtybei. Tenai nuostabūs namai ir sodai, pilni prinokusių daržovių, gėlių ir brangakmenių. Visi asmenys yra pilni visokeriopo grožio, turto, galios, žymumo, žinių ir palaimos. Jie vilki gražiausius drabužius, skraido po dvasines planetas nuostabiais lėktuvais. Bet kokia eisena yra šokis, bet kokia kalba yra daina. Vanduo tenai yra nektaras, o žemė- prabuojamas akmuo.

Šrimad- Bhagavatam, Trečiojoje giesmėje, Penkioliktame Skyriuje yra sekantis Dievo karalystės apibūdinimas: „Dvasiniame danguje yra dvasinės planetos, žinomos kaip Vaikunthos, kurios yra Aukščiausiojo Dieviškojo Asmens ir Jo tyrųjų atsidavusiųjų rezidencija ir yra garbinamos materialių planetų gyventojų. Vaikunthos planetose visi gyventojai yra panašūs į Aukščiausios Dieviškos asmenybės formą. Visi jie įsitraukę į atsidavusiąją tarnystę Dievui be troškimo gauti iš to pasitenkinimą.“

„Vaikunthos planetose yra Aukščiausioji Dieviškoji Asmenybė, kuris yra pradinis asmuo ir kuris gali būti suprastas per Vedinę literatūrą. Jis yra pilnas neužteršto gėrio režimo, jame nėra vietos aistrai ar neišmanymui.“

„Šiose Vaikunthos planetose yra daug miškų, kurie yra labai palankūs. Tuose miškuose esantys medžiai yra troškimų medžiai [medžiai, kurie išpildo visus troškimus]. Visų sezonų metu jie yra pilni gėlių ir vaisių, nes viskas Vaikunthos planetose yra dvasiška ir asmeniška.“

„Vaikunthos planetose gyventojai skraido lėktuvuose lydimi savo žmonų ir palydovių, ir amžinai gieda apie Dievo charakterį ir veiklą, ir jie neturi jokių nepalankių savybių. Dainuodami Dievui šlovę jie pajuokia net žydinčių madhavi gėlių, kurios labai kvepia ir pilnos medaus, buvimą. Kai bičių karalius, šlovindamas Dievą, zvimbia aukštuose tonuose, balandžių, gegučių, gervių, čakravakų, gulbių, papūgų, kurapkų ir povų sukeliamame triukšme atsiranda trumpa tyla. Šie transedentiniai paukščiai nustoja dainuoti tam, kad išgirsti Dievui skirtus šlovinimus. Nors žydintys augalai, tokie kaip mandara, kunda, kurabaka, utpala, čampaka, arna, punnaga, nagakešara, pakula, lelija ir paridžata, yra pilni transedentinio kvapo, jie vis vien suvokia apie tulasi askezes, nes tulasi Dievas, kuris Pats nešioja tulasi lapelių girliandas, davė ypatingą pirmenybę.“

„Vaikunthos gyventojai keliauja lėktuvais, pagamintais iš lazurito, smaragdo ir aukso. Nors apsupti savo palydovių, kurios yra plačių klubų ir gražių besišypsančių veidų, jų linksmybė ir grožio kerai negali sužadinti aistros. Vaikunthos planetos moterys yra gražios kaip pačios sėkmės deivės. Tokios transedentiškai gražios moterys, jų su lotosais žaidžiančios rankos ir žvangantys kojų papuošalai, kartais matomi šluojančios marmurines sienas, kurios intervaluose puoštos auksinėmis briaunelėmis, norint gauti Aukščiausiojo Dieviškojo Asmens malonę.“

„Sėkmės deivės garbina Dievą savo soduose siūlydamos tulasi lapelius ant koralais grįstų transedentinių vandenų krantų. Siūlydamos Dievui garbinimą jos gali vandenyje matyti savo gražių veidų atspindžius pakeltomis nosimis, ir taip atrodo, kad jos tapo dar gražesnės, nes Dievas bučiuoja jų veidus.“

„Labai gaila, kad nesėkmingi žmonės ne aptarinėja Vaikunthos planetų aprašymų, o įsitraukia į nevertas išgirsti ir išmušančias iš vėžių inteligenciją temas. Tie, kurie apleidžia Vaikunthos temas ir imasi pokalbių apie materialų pasaulį yra numetami į tamsiausią neišmanymo vietą.“

Vediniai tekstai toliau aprašo, kad dvasinių Vaikunthos planetų centre yra planeta žinoma kaip „Krišnaloka“ arba „Goloka Vrindavana“, kuri yra asmeninė pirminės Aukščiausios Dieviškosios Asmenybės, Šri Krišnos, gyvenamoji vieta. Šioje planetoje Krišna mėgaujasi Savo transedentine palaima daugialypėse formose, ir visų planetų turtai yra randami čia. Šios planetos forma yra kaip lotoso žiedas, ir ant kiekvieno jos žiedlapio vyksta daug visokių žaidimų. Kaip aprašoma Brahma- samhitoje antrame ir ketvirtame posmuose: „Ypač puiki Krišnos vieta, kuri žinoma kaip „Gokula“, turi tūkstantį žiedlapių ir vainiką lyg lotosas, sudygusį iš Jo amžinojo aspekto dalies, lapų vijas, esančias tikrąja Krišnos buveine. Šios amžinosios karalystės, Gokulos, vijos yra šešiakampė Krišnos buveinė. Jos žiedlapiai yra gopių (draugių), kurios yra Krišnos, kuriam jos yra labiausiai mylinčiai atsidavusios ir panašios į jį savo esybe, dalis  ir būrys, buveinės. Žiedlapiai nuostabiai šviečia lyg daug sienų. Nusidriekę lotoso lapai yra Šri Radhikos, Krišnos numylėtosios, panašūs į sodą dhama, arba dvasinės buveinės.“

Tokiu būdu mes galime suprasti, kad dvasinė karalystė nėra kažkokia nieko forma, kaip įsivaizduoja daugelis žmonių. Toliau yra aprašoma, kad yra milijonai Vaikunthos planetų, kurių kiekviena yra Aukščiausios Būtybės, kuri tenai gyvena, forma arba plėtinys. Kiekvienas dvasinio pasaulio gyventojas eina į labiausiai ją arba jį traukiančios Dievo formos planetą. Kiekviena Vaikunthos planeta yra save- spinduliuojanti ir yra daug milijonų kartų šviesesnė nei saulė. Materialus laikas ir prigimties režimai dvasinėje karalystėje įtakos neturi. Nėra gimimo, mirties, senatvės ar ligos, nėra praeities, dabarties ar ateities. Laikas ryškus savo nebuvimu. Viskas, įskaitant namus, medžius, gyvūnus ir planetas yra amžina. Viskas pripildyta grožio ir palaimos.

Dievas yra lyg liepsnojanti ugnis, o dvasinės esybės yra lyg šios ugnies kibirkštys, kurios įsitraukia į beribės įvairovės tarnystę Dievo linksminimui. Kadangi Dievas yra taip pat viso pasitenkinimo ir laimės šaltinis, kada gyvosios esybės kontaktuoja su Aukščiausiuoju, jos taip pat jaučia laimę, kuri gerokai lenkia bet kokį malonumą, kurį jos jaustų kontakto su materialia energija metu. Dėl to, kad nesuskaičiuojamos dvasinės esybės įsitraukia į tarnystę ir tokiu būdu Dievui teikia malonumą, kas yra jų natūrali, konstitucinė, dvasinė pozicija, jos taip pat jaučia palaimą, kuri nežino ribų. Jos jaučia, kad nėra nieko geresnio, ką jos galėtų daryti, ar norėtų daryti. Todėl jos jaučiasi tobuloje būsenoje.

Kodėl Dievas kuria dvasines kibirkštis, arba nesuskaičiuojamas gyvąsias esybes? Todėl, kad Jis yra ir beribės, ir ribotos potencijų šaltinis.  Dievas yra tik tuomet išbaigtas, kada Jis demonstruoja visas Savo energijas. Neribota dvasinė potencija yra demonstruojama per dvasinį pasaulį. Ribota energija demonstruojama materialiame kosmose. Susiliejanti potencija, kuri yra gyvosios būtybės, gali būti arba materialia, arba dvasine energija, priklausomai nuo jų sąmoningumo.

Savo visagalybės demonstravimui, Aukščiausias demonstruoja visas Savo energijas. Tokiu būdu Dievas yra visų potencijų, įskaitant malonumo potencijas, kurių siekia visos gyvosios būtybės, šaltinis. Kai jos kontaktuoja su Dievu per tarnystės elgesį tam, kad jį pamaloninti, jos taip pat pilnos malonumo ir laimės taip, kaip kibirkštis tampa vėl šviesia kontaktuojant su liepsnojančia ugnimi. Todėl, kad Dievas yra malonumo rezervuaras ir taip pat mėgaujasi dvasinėmis ekstazėmis, yra gyvosios būtybės, kurios taip pat Jam duoda laimės ir suteikia priemones įvairiems žaidimams, kuriuose tarp jų vyksta daug įvairių malonių apsikeitimų. Gyvosios būtybės suteikia Dievui priemones margaspalvei veiklai. Be dvasinių esybių Dievas liktų neaktyvus, nors Jis ir išbaigtas Savimi. Vis dėlto, tik pažvelgę į visą materialios kūrinijos veiklą mes matome, kad joje yra neribota veikla. Taip mes galime suprasti kiek dar aktyvesnė yra dvasinė karalystė. Mes aiškiai galime matyti, kad esame ne vieni. Taigi, nelogiška galvoti, kad dvasinėje karalystėje veiklos nėra, ar kad ji yra tik kažkokia neaktyvi tuštuma su Didele Balta Šviesa.

Tokiu būdu mes galime pradėti suprasti, kad dvasinis pasaulis yra paprasčiausiai transedentiniams meilės santykiams ir poilsinei veiklai, kuri pratęsia visų laimę ir meilę be ribų, kurias randame materialioje egzistencijoje. Beje, ką reiškia žodis  PSP jei nėra kam vadovauti? Panašiai karalius be savo pavaldinių neturi reikšmės. Dvasinės sielos yra sudedamoji Aukščiausios Būtybės pusė ir Jo atsidalinusios dalys. Taigi, natūralu, kad tarp be galo mažų gyvųjų būtybių ir begalinės Dvasinės Būtybės yra abipusė meilė. Ši meilės tarp Aukščiausiojo ir Jo dvasinių dalių forma yra aukščiausi meilės santykiai. Visos kitos meilės formos yra tik blankus atspindys.

Kada gyvosios būtybės demonstruoja savo tyras dvasines tendencijas tarnauti Dievui, jos tampa išlaisvintomis sielomis dvasiniame pasaulyje. Tačiau jos turi nepriklausomybę veikti dvasiškai arba materialiai. Kada jos nori siekti savo ribotų troškimų materialiems malonumams savęs patenkinimui, tuomet jie imasi egzistencijos materialioje kūrinijoje ir įgyja fizinį kūną, kad galėtų vytis suteikiančią malonumą protams ir jausmams idėją. Proto ir jausmų malonumas yra tik idėja, nes ji pagrįsta proto nuotaika ir realybės lygiu, kurį materialiai sąlygotos sielos priima kaip gyvenimą ir dramą. Tik jutimai, būdami materijos gniužulais, arba animuotos ir laikinos materialaus kūno dalys, patys negali jausti laimės. Jie jaučia tik pojūčius, kuriuos protas po to interpretuoja kaip priimtinus ir norimus, arba nepriimtinus ir nenorimus. Tokie pojūčiai yra toliau tik interpretuojami proto, kuris tuomet priima tokius pojūčius ir situacijas kaip laimę ar nelaimę. Kitais žodžiais tariant, jis turi sapno realybę. Sapne asmuo yra veikiamas savo įvairaus lygmens vaizduotės, praeitų gyvenimų kūniškų prisiminimų iki pabunda. Tuomet jis prisimena savo realią ir dabartinę situaciją. Štai kodėl dvasinė realizacija taip pat vadinama dvasiniu prabudimu, kada asmuo atsibunda savo tikrajai, kaip dvasinės būtybės, pozicijai virš materialaus kūno ir visų jo apribojimų. Ši realizacija taip pat aiškiai parodo, kad ji(s) galutinai priklauso dvasinei karalystei ir jai(jam) reikia sekti vyksmą, kurio pagalba asmuo gali pasiekti įėjimą į dvasinį pasaulį.

Kaip toliau aprašoma, dvasinio pasaulio Vaikunthos planetos sklando Brahmano spindulingume. Kai kurie tai vadina Didžiąja Baltąja Šviesa arba tuštuma. Į tai lygiuodamasis Brahmanas yra tiems, kurie teikia pirmenybę egzistuoti dvasiniame vakuume, sklandydami amžiname danguje be formos ir veiklos. Dėl šios priežasties tai yra laikoma neišbaigtu dvasinės realizacijos lygmeniu ir egzistencija.

Ką Upanišados aprašo kaip beasmenį Brahmaną, yra tik Jo kūno spinduliavimas, o Dievas, žinomas kaip Supersiela, yra Jo lokalizuota plenarinė dalis. Jis yra Aukščiausioji Dieviškoji Asmenybė, Pats Krišna, pilnas šešių turtų. Jis yra Absoliuti Tiesa ir nėra kitos tiesos didingesnės ar lygios Jam (Chaitanya-caritamrita, Adi-Lila, 2.5).

Brahma- samhita (5.40) panašiai apibūdina Brahmaną kaip emanuotą iš Dievo Krišnos kūno: „Aš garbinu Govindą [Krišną], pirmapradį Dievą, kurio spinduliavimas yra nediferencijuoto Brahmano, minimo Upanišadose, šaltinis, diferencijuotą nuo žemiškosios visatos ir pasirodantį kaip nematoma, begalinė ir beribė tiesa“.

Čia mes galime suprasti, kad Brahmano spinduliavimas, arba Didžioji Balta Šviesa dvasiniame danguje, yra ne kas kita, o spinduliai sklindantys iš Aukščiausiosios Būtybės Šri Krišnos. Būtent šiuose kūniškuose spinduliuose sklando neribotos Vaikunthos planetos, ir į kurią įsilieja nesuskaičiuojamas skaičius impersonalių filosofų, kurie pasiekė išsilaisvinimą iš materialios egzistencijos, ir kurie galvoja, kad nėra jokios Aukščiausios Būtybės. Deja, tokios išsilaisvinusios sielos, kurios įsilieja į Brahmaną neturi dvasinės formos ar kūno, tačiau išlieka dvasine kibirkštimi be jokios veiklos, sklandančios Vaikunthos danguje.

Upanišados fokusuojasi apibūdinant nematerialius Aukščiausiojo aspektus ir dvasinę tiesą, labiausiai pabrėžiant didįjį, nepersonalų Brahmano spinduliavimą. Mundaka Upanišad (2.2.10-12) suteikia papildomą įžvalgą į Brahmano prigimtį: Dvasinėje karalystėje, už materialios uždangos, yra beribis Brahmano spinduliavimas, kuris yra laisvas nuo materialių teršalų. Ši spinduliuojanti balta šviesa yra transedentalistų suprantama kaip visų šviesų šviesa. Toje karalystėje apšvietimui nereikia saulės šviesos, mėnulio šviesos, ugnies ar elektros. Iš tiesų, bet kuris apšvietimas materialiame pasaulyje yra tik šios aukščiausios šviesos atspindys. Tas Brahmanas yra priekyje, nugaroje, šiaurėje, pietuose, rytuose ir vakaruose, o taip pat viršuje ir apačioje. Kitais žodžiais tariant, aukščiausias Brahmano spinduliavimas sklinda ir per materialų, ir per dvasinį dangų.

Aukščiau esančios eilutės reiškia du dalykus: pirmasis- pats žodis Brahman, būdamas Aukščiausiosios Būtybės kūniškais spinduliais ir būdamas spinduliavimu, kuris turi sklisti iš šaltinio, reiškia, kad Brahmanas negali egzistuoti be šaltinio. Todėl Brahmanas, pagal reikšmę, taip pat reiškia Aukščiausiąją Dieviškąją Asmenybę. Antrasis- Brahmano dvasinės jėgos spinduliai persmelkia ir materialią kūriniją. Tai Brahmano kampuose materiali kūrinija manifestuojasi kaip debesis. Tame debesyje vyksta reikalingos transformacijos tam, kad kurti materialius elementus, planetas, visatas ir galybę gyvųjų būtybių. Tačiau tarp materialios visatos ir žvilgančio Brahmano spinduliavimo yra tai, kas vadinama Viradžanadi arba Brahmaloka. Ji yra kaip upė, taip pat vadinama Viradža Upe, kuri yra atskirtis tarp dvasinio ir materialaus pasaulių. Tai debesingos Viradža Upės ribose vyksta materiali manifestacija.

Milijonai visatų materialioje kūrinijoje plūduriuoja ant Viradža Upės vandenų. Viename upės krante yra materialiosios visatos, o kitame dvasinės Vaikunthos planetos, kurios plūduriuoja Brahmano spinduliavime. Viradža upė yra pakraščio pozicija tarp materialios ir dvasinės karalysčių, o todėl yra kontroliuojama materialios energijos. Štai kodėl tie asmenys, kurie susilieja su Viradža Upe, yra laikomi ištrūkę iš materialios egzistencijos, tačiau dar nepasiekę dvasinio pasaulio.

Tokiu būdu Viradža Upė taip pat yra prieglobstis toms gyvosioms būtybėms, kurios yra pasibjaurėjusios materialiu gyvenimu ir tapo sėkmingos religinėje ar filosofinėje disciplinoje, kuri neteko tikrųjų dvasinių žinių. Pavyzdžiui, Budistų siekis yra pasiekti nirvaną Didžiojoje Baltojoje Šviesoje arba Švariame Vakuume. Šis vakuumas yra randamas egzistencijoje Viradžos Upėje, kuri yra už materialių pasaulių, bet dar nėra dvasinė karalystė. Ji yra tarp jų. Taip jie neigia materialaus egzistavimo margumą, kaip ir dvasinę egzistenciją. Taigi, jei jie nori palikti materialų gyvenimą, bet vis dėlto neturi tikrojo supratimo apie dvasinį gyvenimą, arba gyvenimą Vaikunthos planetose, tai ta vieta, kurioje jie susilieja, jei yra sėkmingi. Be žinių apie gyvenimą dvasiniame pasaulyje arba jo praktikos, jie negali pereiti Viradžos srities. Taigi, studijuoti apie tai, kas yra dvasinė karalystė ir kaip geriausiai vykdyti procesus tam, kad tai pasiekti, kaip tai aprašoma Vedinėje literatūroje, yra mūsų naudai. Tokios yra priemonės tapti tikrai laisvam nuo ribotos materialios egzistencijos šiame kosminiame pasaulyje, kuris buvo sukurtas materialiai sąlygotoms sieloms, kurios teikia pirmenybę siekti patenkinti visus savo materialius troškimus. Taip pat tai yra tai, kodėl mums yra geriausia girdėti apie ir susipažintu su gilesniu ir palaimingu dvasinio pasaulio aspektu, tokiu, kaip apibūdina papildomos eilutės:

„Vrindavana-dhama yra visuomet augančio džiaugsmo vieta. Visų sezonų gėlės ir vaisiai auga čia, o trancedentinė žemė pila saldžių įvairių paukščių giesmių. Visose pusėse skamba kamanių dūzgimas, ir joje tiekiami vėsūs brizai ir Jamunos Upės vandenys. Ji dekoruota norus pildančiais medžiais apvytais vijokliais ir gražiomis gėlėmis. Jos dieviškas grožis puoštas raudonų, mėlynų ir baltų lotosų žiedadulkėmis. Žemė padaryta iš brangakmenių, kurių tviskanti šlovė yra lygi miriadui danguje kylančių saulių vienu metu. Toje žemėje yra troškimų medžių sodas, kuris visuomet apipila dieviška meile. Tame sode brangakmeniais puošta šventykla, kurių bokšteliai padaryti iš rubinų. Ji dekoruota įvairiais brangakmeniais, taigi išlieka puikiai spinduliuojanti visais metų laikais. Šventykla yra puošta šviesių spalvų baldakimais, blizgančiais įvairiais brangakmeniais, paremta rubinais dekoruotais dangomis ir brangakmeniais puoštais vartais ir arkomis. Jos prabanga lygi milijonui saulių, ir ji laisva nuo šešių materialaus pasaulio vargų bangų. Toje šventykloje yra didingas auksinis sostas inkrustuotas daugybe brangakmenių. Taip turėtų asmuo medituoti į dvasinį Aukščiausio Dievo pasaulį Šri Vrindavana- dhama.“ (Gautamija Tantra 4)

„Aš garbinu tą transedentinį sostą, žinomą kaip Švetadvipa, kur, kaip mylimos palydovės, Lakšmės savo atsidavusia dvasine esybe praktikuoja meilės patarnavimus Aukščiausiajam Dievui Krišnai, kaip savo vieninteliam mylimajam; kur kiekvienas medis yra transedentinės priežasties medis; kur žemė yra priežasties brangakmenis, vanduo yra nektaras, kiekvienas žodis yra daina, kiekviena eisena yra šokis, fleita yra mėgstamiausia palydovė, spinduliavimas yra pilnas transedentinės palaimos, o aukščiausios dvasinės esybės yra visos malonios ir patrauklios, kur nesuskaičiuojama daugybė karvių nuolat duoda transedentinius pieno vandenynus; kur yra amžina transedentinio laiko, kuris yra visuomet esantis ir be praeities ar ateities, o todėl nėra net pusės momento trukmės išėjimo kokybės rodiklis, egzistencija. Ši karalystė yra žinoma kaip Goloka šioje žemėje tik labai save realizavusioms sieloms.“ (Brahma-samhita, 56)

Paimta iš http://www.stephen-knapp.com/

Vertė Laura Čelo