Sąmoningumas: Sielos Simptomas

Kaip Ji Sąveikauja Su, Bet Yra Atskira Nuo Kūno

Pagal Stephen Knapp

(Ištrauka iš " Paslaptingi Vediniai mokslai")

Labai dažnai mokslininkai trokšta padaryti kažką, kas nustatytų ar įrodytų jų propoguojamą filosofiją. Vietoj to, kad grįstų savo filosofiją tik faktais, jie bando grįsti savo požiūrį, arba interpretuoti savo eksperimentus tuo, ko jie trokšta. Tokiu būdu jie gali skleisti mintį, kad gyvenimas kyla iš chemikalų, nes jei tai tiesa, tuomet yra tiek daug, ką mokslininkai gali padaryti. Mokslo pagalba, mes galėtume sukurti geresnę žmogaus mašiną, geresnes smegenis, o gal net nemirtingumą. Bet jei tai nėra tiesa, tuomet mokslas negali atkurti gyvybės, arba sukurti mašinos tokios pat kaip žmogus, ir nenugalės mirties. Todėl mokslas nenori matyti to. Vietoj to jie gali rinktis idėją ir sekti ją tiek, kiek tai leis mokesčių mokėtojų sunkiai uždirbti pinigai, kurie investuojami į daugelį nenaudingų ir nereikalingų dalykų.

Vienas garsus fizikas pareiškė, kad jei toks dalykas kaip sąmoningas aš, nemateriali dalelė, kuri turi sąmonę, kuri nesusideda iš jokių cheminių medžiagų, iš tiesų yra, tuomet mokslininkai tiesiog gali išeiti į pensiją ir tapti girtais sunkvežimių vairuotojais. Tai šališkumo moksle pavyzdys ir motyvacija už nemechaninės idėjos atmetimo bei užsispyręs mechaninio ir fizinio gyvenimo aiškinimo laikymasis. Tik tokiu būdu jie gali tapti Dievais, su savo viltimis sukurti gyvybę ir daryti tiek daug nuostabių dalykų, ir neigti bet kokį poreikį pažinti Aukščiausiąjį Asmenį.

Šiandien mokslininkai vargiai kalba apie protą. Jie kalba tik apie smegenis. Smegenyse yra daugiau nei milijardas neuronų ir kiekviena iš šių mažų smegenų ląstelių išskiria elektrinius impulsus, kurie neša tam tikras signalų rūšis. Taigi, mokslininkai bando perprasti žemėlapį, kuris išskirsto kuri smegenų dalis kontroliuoja kognityvias funkcijas kaip mąstymas, atmintis, motorinė veikla, sensoriniai įspaudai ir kt. Po to jie tikisi dirbtinai stimuliuoti specifinių neuronų ląstelių veiklą su chemikalais ar elektrošoku tam, kad padaryti tuos neuronus, kurie veikia asmens nerimo ar depresijos jausmą, ar panašius nenorimus jausmus, neveikiančiais. Taip grįstas Vakarų supratimas, kad protas yra Aš ir neatsiejamas nuo smegenų, o jų dalis.

Šių modernių proto tyrimų pagrindas buvo padėtas Britų biologo T. H. Huxley daugiau nei prieš šimtą metų. Jis sake, kad visos sąmonės būklės yra sukeliamos smegenų molekulinių pokyčių. Kitais žodžiais tariant mūsų nuotaikos pasikeitimus, ar tai, kaip mes jaučiamės išgyvendami gerus ar blogus įvykius gyvenime. Šios teorijos pagrindu, protas yra tik teisingai veikiančių smegenų šalutinis produktas ir gali būti kontroliuojamas paprasčiausiai įvairiais būdais pritaikant smegenis.

Tačiau yra tokių, kurie su tuo nesutinka. Australų neurofiziologas ir Nobelio premijos laureatas, Seras John Eccles, mano, kad protas arba sąmonė yra atskirai nuo smegenų. Eksperimentų su didžiųjų smegenų žieve, kuri kontroliuoja mūsų kūno judesius siunčiant į įvairius raumenis tinkamus signalus, metu jis pažymėjo, kad prieš atliekant bet kurį savanorišką veiksmą, pradeda veikti daugiau nei 50 milijonų papildomų motorinės sritis (PMS) neuronų. Taigi, PMS veikia anksčiau nei smegenų žievė siunčia į raumenis reikalingus signalus, reikalingus atlikti norimam veiksmui. Eccles daro išvadą, kad sąmoninga valia, atskirai nuo smegenų, turi būti pirmiau nei prasideda neurologinės grandinės įvykiai. Todėl protas kontroliuoja reikalus, o ne materija (smegenys) kontroliuoja protą. Tokiu būdu mes galime suprasti, kaip mokslo filosofas Seras Karlas Popper rašo, kad protas ir smegenys egzistuoja kaip atskiros realybės. Smegenys yra funkcionuojantis materialus kūno organas, o protas arba sąmonė yra nematerialus gyvosios būtybės simptomas arba siela, kuri motyvuoja kūną. Taigi, kaip aiškinama Vedinėje literatūroje, kartu jie veikia kaip sėdintis mašinoje vairuotojas.

PROBLEMOS SU MOKSLINĖMIS TEORIJOMIS APIE SĄMONĘ

Dabartinė idėja, kad protas yra smegenų dalis, palaikoma ne tik daugelio biologų, neurologų ir kt., bet taip pat daugelio kitų mokslo atšakų įskaitant fiziką, kompiuterių mokslą ir fiziologiją. Tačiau mes taip pat galėtume nurodyti daugelį problemų kylančių su tokiu mąstymu. Sakykime, kad protinga priimti ir alternatyvų požiūrį, bet Vedinis supratimas yra nuoseklesnis ir neturi tiek daug problemų kiek turi kitas požiūris.

Pavyzdžiui, ar asmuo išgyvena tokį pat potyrį matydamas saulėlydį kaip ir mašina užprogramuota sakyti „Aš matau raudoną šviesą“, kada ji registruoja saulės užimamą poziciją? Kitais žodžiais tariant, tai tik šviesios bangų atpažinimas ir yra sąmoningumas? Jei protas veikia paprastu mechaniniu būdu, kaip linksta pateikti mokslas, tuomet sąmoningumas yra tik pačio saulėlydžio fakto registravimas. Tai būtų visiškai tas pat kaip mechaninis tam tikro stimulo refleksas. Esmė yra ta, kad mes galime sakyti, jog garso grotuvas girdi muziką, bet ar jis ją girdi ir ja mėgaujasi? Ar jo oda nubėga šiurpuliukas arba klausantis muzikos kyla įkvėpimas?

Mėgavimosi kažkuo patirtis negali būti matuojama arba suskirstoma į paprastas matematines lygtis. Todėl, eliminavimo ar redukcijos filosofijoje, kuria naudojasi mokslas, tikima, kad jei kažkas negali būti redukuotas į matuojamas ir paprastas lygtis, tuomet tai nėra tikra ir nėra apie ką diskutuoti. Su tokiu požiūriu, redukciniai mokslininkai gali išmesti tokį žodį kaip „sąmoningumas“, nes jis neturi jokios reikšmės arba realybės. Ji netelpa į jokią lygtį. Galima išskirstyti smegenų ląstelių judėjimą į matematinę formulę, bet ne sąmoningumą. O kadangi žodis „protas“ taip pat netelpa į jokią lygtį, mes galime jį išmesti taip pat. O taip pat supratimas apie sielą buvo seniai užmestas. Juk galų gale viskas matoma kaip mechaninio smegenų darbo tęstinumas. Taigi, idėja yra, kad turėtume naudoti tik žodyną susijusį su fizika, pripažintą ir įvertiną formulėmis.

Turint omeny šiuos, mašinos reagavimo į raudoną saulėlydį arba girdintį muziką garso grotuvą, pavyzdžius, mes žinome, kad už bet kurios mašinos galimybės duoti reakciją į stimulą yra kažkas sąmoningas. Mašinos reakcijos yra panašios į mūsų jausmų siunčiamas elektrines žinutes į smegenis. Mašina negali apibūdinti, ką ji išgyvena klausydamasi Bethoveno simfoniją ir negali atpažinti vieno muzikos kūrinio nuo kito. Mašina neturi emocijų, tai kaip gi ji gali apibūdinti išgyvenimą? Todėl mokslininkai, kurie tik bando parodyti, kad mūsų atsakas yra mechaninė reakcija į sensorinę stimuliaciją, tik bando neigti sąmoningumo idėją arba sielos egzistavimą. Tačiau, jei yra sąmoninga dalelė, tuomet jie negali padaryti kažko kito sąmoningo arba sukurti gyvybės, arba Dr. Frankenšteino, be prieš tai sąmoningos dalelės arba sielos sukūrimo, ko jie negali.

Iš Vedinės literatūros mes sužinome, kad yra sąmoningas Aš, kuris yra atskirai nuo mašinos, arba kūno. Akivaizdu, kad mes esame sąmoningi kiekviename impulse, su kuriuo susiduria mūsų kūno/mašinos jausmai. Tame yra tobulas interaktyvumas. Taigi, mokslas klaus, kaip asmenybė gali sąveikauti taip gerai su mašina, jei ji nėra mašinos dalis. Ir kodėl sąmoningumas keičiasi, jei paveikiamos smegenys? Jei asmenybė yra atskira, tuomet sąmoningumas neturėtų būti paveiktas. Tai mokslo argumentai, o Vedų literatūra siūlo keletą įdomių atsakymų. Jei į  šiuos argumentus bus atsakyta, tuomet, kodėl ne palaikius alternatyvaus požiūrio, kaip aprašoma Vedinėje literatūroje?

Mintį, kad sąmoningumas yra pakeičiamas, jei padaromi pakeitimai kūne, arba mašinoje, galima suprasti aiškiau, jei naudosime asmens vairuojančio mašiną pavyzdį. Suprantama, vairuotojas yra atskirai nuo mašinos, tačiau jei vairuotojas įlipa į mašiną ir kita mašina atsitrenkia į jo mašiną, jis automatiškai pasako „Tu atsitrenkei į mane“. Juk ne į vairuotoją buvo atsitrenkta, bet vairuotojas identifikuoja save su mašina, lyg būtų jos dalis. Taigi, vairuotojas yra paveiktas mašinos pokyčių. Panašiai, kada asmuo priklauso nuo kūno ir stipriai save su juo identifikuoja, jis galvos, kad jis yra kūnas ir bus susirūpinęs, jei su juo kyla kažkokia problema, nors faktiškai yra atskirai nuo jo.

Kitas pavyzdys yra, kad buvo daromi atsargiai kontroliuojami ir dokumentuojami eksperimentai su epilepsija sergančiais pacientais. Šiuose eksperimentuose tam, kad smegenys atsakytų tam tikru būdu, pacientams tam tikrose smegenų dalyse buvo taikomas elektrošokas. Šio eksperimento atradimai parodė, kad beveik kiekvienu atveju pacientas reagavo į tam tikra stimulą sakydamas, kad tai ne jis darė, o kūną vertė tam tikru būdu reaguoti daktaras, kontroliuojantis elektros impulsus. Todėl, proto inklinacijos buvo skirtingos arba atskiros nuo kūno reakcijos. Taigi, paprasčiausiai taikant elektrošoką skirtingoms smegenų dalims tam, kad išgauti tam tikras reakcijas, negausime adekvataus paaiškinimo, kas yra protas.

Kalbant apie protą, mes taip pat turime atkreipti dėmesį į valią. Jei viskas, ką darė pacientai, tai atsakė į stimulą, tuomet, pagal mechaninę teoriją, tai viskas, ko būtų tikimasi iš sąmonės. Bet pacientai protestavo, kad jie ne tie, kurie savanoriškai reagavo. Tai buvo daroma prieš jų valią. Jei nėra tokio dalyko, kaip atskira asmenybė su individualia valia, protesto nebūtų, kaip robotų, užprogramuotų veikti tam tikru būdu. Taigi, šie eksperimentai, kurie parodė, kad protas turi identitetą ir atskirą nuo smegenų valią, išgąsdino neurologų ratą. O to priežastis yra seno ginčo apie kažką atskiro tarp proto ir smegenų, kaip ne vieno vieneto, iškilimas.

Kitas pavyzdys yra priešmirtinės būsenos išgyvenimas. Tokiose vietose kaip University of Virginia buvo geriausi mokslininkai, kurie naudojo griežčiausius dokumentacijos standartus ir tyrė šį fenomeną. Jie, šimtuose testinių atvejų su pacientais, kurie, pagal visus žinomus fizikos dėsnius, techniškai buvo be sąmonės arba komoje dėl širdies priepuolio arba avarijos, sugebėjo pademonstruoti įtikinamus atradimus. Atgavę sąmonę pacientai detalizuodami pasakojo, kokios jiems buvo atliktos gaivinimo procedūros. Jie pasakojo, kad sklandė virš savo kūno, kambario viršuje, ir žiūrėdami žemyn, stebėjo daktarų atliekamas medicinines procedūras. Vėliau atlikti tyrimai atmetė tikimybę, kad pacientai tik sapnavo. Tai rodo, kad tarp smegenų ir proto yra skirtumas, o protas arba sąmonė tebėra net jei smegenys yra pažeistos arba iš vis sunkiai funkcionuoja, kaip būna komatozinėse būsenose.

VEDINIAI SIELOS BUVIMO PRIPAŽINIMAI

Priešmirtiniuose išgyvenimuose mes randame aprašymus, kas atsitinka asmeniui, kada jie atgaivinami, bet kas, jei jie negrįžta į kūną? Kas jei pacientas neatgaivinamas? Jei jie būtų mirę, kur jie eitų? Ar mirtis paprasčiausiai viską užbaigia? Kai kas nors miršta, giminės gali verkti ir šaukti: „O, jis išėjo, jis mus paliko.“ Bet, kas išėjo? Jis guli ten, ar tik kūnas? Taigi, jei jis išėjo, tuomet kuri jo nematoma dalis išėjo? Taigi, kas tai?

Kaip jau kalbėjome paskutiniuose puslapiuose, visi filosofai ir mokslininkai abejoja tuo ir nepriėjo jokios galutinės išvados. Tačiau Vedinė literatūra duoda detalizuotą asmenybės apibūdinimą. Čandogja Upanišad (6.10.3) prasideda aiškinimu, kad visko, kas egzistuoja, subtilioji esmė yra asmuo. Tai tiesa ir tai tu kuri.

Čandogja Upanišad Dvyliktoji ir Tryliktoji Khandos duoda tolimesnius pavyzdžius, kuriuose ji sako, kad aukštas medis turi esmę, asmenį, kuri prigimtiniai yra mažoje sėkloje, iš kurios išaugo. Vis dėlto, pralaužę sėklą atrasite, kad ten nėra tokios potencijos, kuri išaugintų ją į didžiulį augalą. Bet jėga yra. Taip pat kaip paimti druską ir išmaišyti ją vandenyje, tai padaryti ją nematomą; tačiau ragaudami vandenį mes žinome, kad druska ten yra. Taip pat materialiame kūne asmuo egzistuoja, nors tiesiogiai mes jo nepastebime. Bhagavad-gita (13.34) aiškina: “O Bharatos sūnau, kaip saulė viena apšviečia visą visatą, taip gyvoji esybė, ta, kuri yra kūne, apšviečia visą kūną savo sąmoningumu.“ Todėl, taip kaip mes negalime pastebėti vandenyje ištirpusios druskos išskyrus tuomet, kai jį ragaujame, taip pat negalime matyti kūne sielos, išskyrus tada, kai atpažįstame jos simptomus, kas yra sąmoningumas.

Sąmoningumą galime atpažinti labai paprastai, atlikdami mažą eksperimentą. Įgnybkite dalį jūsų kūno, ir jūs pajusite skausmą. Tai yra sąmoningumo ženklas, ne tik žmonėse, bet ir katėse, šunyse ar kituose gyvūnuose. Bet kurioje gyvybės rūšyje yra du kūno tipai: gyvasis kūnas ir kūnas, kuris yra miręs ir genda. Gyvasis kūnas yra persismelkiantis ir apšviečiantis asmens sąmoningumą. Mundaka Upanišad (3.1.9) sako: „Siela yra atomo dydžio ir gali būti pastebėta tik tobulos inteligencijos. Ši atominė siela sklando penkių tipų ore (prana, apana, vjana, samana ir udana) ir yra įsikūrusi širdyje. Ji skleidžia savo įtaką visam kūnui visose gyvosiose esybėse. Kada siela tampa tyra nuo penkių materialaus oro rūšių taršos, pasirodo jos dvasinė įtaka.“

Taigi, asmenybė yra motyvacijos faktorius kūne ir kaip ji išeina, kūnas sulūžta ir po truputį suirsta. Todėl Brihadaranjaka Upanišad (2.4.3-5) pabrėžia, kad visi, kas yra mums brangūs- mūsų žmonos, vyrai, sūnūs, dukros, mokytojai, sargai ir kt., brangūs yra tik dėl asmenybės esančios kūne. Ji yra iš tiesų mums brangi.  Kai asmuo palieka kūną, kūnas tampa mums nepatrauklus, nes greitai atšąla, sustingsta ir pradeda irti. Todėl, ne kūnas mūsų tikrasis identitetas, o asmuo esantis jame.

Paimta iš http://www.stephen-knapp.com/

Vertė Laura Čelo