Šiva ir Durga: jų tikroji tapatybė
Pagal Stephen Knapp
ŠAIVIZMAS
Šaivizmas yra viena didžiausių Vedinės sistemos tradicijų ir koncentruojasi į Dievo Šivos garbinimą. Tie, kurie priima Šivą, kaip aukščiausią dievybę yra vadinami Šaivitais. Jų kilmė ankstesnė nei rašytinė istorija, tačiau ryšį su Šivos garbinimu galima rasti Vedose ir Puranose.
Pastebėsite, kad Šivos garbintojas Indijoje dažniausiai tepa Vibutį arba bhasmą, šventuosius pelenus, ant savo kaktų, o Radrakšmalą (Radrakshamala) ant kaklo arba dar kur nors. Rudros karoliai simbolizuoja Dievo Šivos trečią akį ant kaktos. Jis garbina Šiva lingamą (lingam) medžio Bilva lapais, o jo meditacija susidaro iš Pačakšaros (Panchakshara) „Om Namaha Shivaya” giedojimo.
Šaivizmo filosofija aprėpia platų Hindu mąstymo diapazoną- nuo idealistinio monizmo iki pliuralistinio realizmo, priklausomai nuo vietovės. Nors ji bėgant metams keitėsi, buvo įkurta net keletas Šaivistinių sektų, bet Pasupatas laikoma įkurta anksčiausiai. Šaivitų kultas turėjo didelį populiariumą Indijos kaimuose, o kaip dvasinio tobulėjimo būdas buvo asketizmo formos naudojimas. Tai apima ir pakilimą virš pykčio ir godumo, užsiėmimą gilia meditacija, koncentraciją ir šventojo skiemens om kartojimą. Daug Šaivitų asketų atpažįstami pagal ilgus suveltus plaukus, kurie taip pat gali būti susukti ir sukrauti ant galvos. Dažnai jų kaktos būna išpieštos trijų linijų tilokos ženklu. Daugelis pradedančiųjų tepasi kūną su šventosios ugnies arba krematoriumų pelenais. Jie gieda mantras, kad taptų laisvi nuo materialios egzistencijos pančių ir, kartais, panašios į transą būsenos sukėlimui, šoka bei dainuoja. Kai kurių jų praktikos, priklausomai nuo filosofinės mokyklos, greičiau netradicinės, todėl įvairiais laikais turėdavo opoziciją. Daug informacijos apie Šaivizmo praktikas duota Šiva Puranoje (Shiva Purana).
Pasupatos yra viena pirmųjų Šaivizmo sektų. Jie grindė savo idėjas dviem darbais, abiem, kaip sako, parašytais Kaundinya: Pasupatasutra (parašyta apie 100-200 m. e.) ir Pancarthabhasya (400-600 m. e.). Šie darbai buvo tiesiogiai išplėsti į Gujarat. Pasupatos priima Aukščiausio valdytojo idėją, bet nesinaudoja Vedomis. Jie nustato Aukščiausiojo egzistavimą darydami išvadą ir sakydami, kad Aukščiausias, kuriuo jie laiko Dievą Šivą, nėra pirminė materialaus pasaulio priežastis, bet yra vykdančioji priežastis jame. Jis paprasčiausiai panaudojo materialius ingredientus, kurie jau egzistavo kosminės manifestacijos formavimui. Todėl, sujungiant Dievo Šivos potenciją ir materialią energiją, paprastai laikoma Šakti (Shakti) arba Motina Durga, buvo sukurta visata.
Tačiau įtikinančioji Vedinė literatūra teigia, kad pusdieviai, tokie kaip Brahma ir Dievas Šiva, sukurti Dievo Narajanos Višnu, kuris yra materialių pasaulių ir visų juose esančių ingredientų kūrėjas, ir pavaldūs jam. Varaha Purana, Bhagavata Purana, Vishnu Purana ir kt. konkrečiai konstatuoja, kad Narajana yra Aukščiausioji Dieviškoji Būtybė, iš kurio gimė Brahma, iš kurio gimė Šiva. Todėl pusdieviai ne Aukščiausieji, o priklausomi Aukščiausiojo veikėjai, kurie dirba pagal jo nurodymus. Tai patvirtinama daugelyje Vedinių raštų versijų. Nors kai kuriose vietose galima rasti, kad pusdieviai Šiva, Ganeša (Ganesh), Surija (Surya), Indra ir kt., yra aprašomi, kaip viso valdovai ir kūrėjai, mes turėtume suprasti, kad beveik visose maldose naudojami tokie apibūdinimai. Bet žodžiai turėtų būti suprasti jų etimologine prasme, kreipiantis į Narajaną, arba Višnų, kuris yra pusdievių galių šaltinis. Šivos vardas, pagal Pasupati, reiškia „Sielų valdovas“, Ganeš reiškia „Visų gyvių valdovas“, Surija reiškia „Išminties tikslas“, Indra reiškia „Aukščiausias valdytojas“, o jie visi galutinai yra kreipiniai į Aukščiausiąjį Dievą ir visi šie pusdieviai yra Jo veikėjai ir atstovauja Aukščiausiojo jėgą.
Vedanta-sutros pabrėžia daug prieštaravimų Pasupatų arba Šaivitų filosofijoje (Vedanta-įsutras arba Sri Bhasya 2.2.35-41). Jos daro išvadą, kad jei kažkas yra rimtai nusiteikęs pasiekti dvasinį nušvitimą ir išsilaisvinimą, tas asmuo turėtų vengti šios abejotinos filosofijos, nes nepaisant Šaivitų neįprastų askezių ir gyvenimo būdo, jų pomirtinis tikslas yra neaiškus. Priežastis tame, kad, nors jie garbina Šivą kaip Aukščiausiąją Būtybę, tuo pačiu tiki, kad Dievas yra bekūnė tuštuma su kuria jie siekia susilieti. Daugelis priima Šivą ar bet kokią kitą dievybę, kaip paprastą šios tuštumos, arba Brahmano, materialią manifestaciją. Todėl jų supratimas apie Absoliučią Tiesą yra klaidingas, o procesas, kurį jie naudoja dvasinei realizacijai, yra nukreiptas neteisinga linkme.
Vis dėlto mes norėtume pabrėžti, kad Vedinė literatūra Dievą Šivą pristato kaip vieną iš didžiausių Dievo Višnu, arba Krišnos, garbintojų. Šiva dažnai vaizduojamas meditacijoje ir dauguma Puranos eilių aiškina, kad jis visada medituoja į Aukščiausiąjį Šri Krišną. Tai reiškia, kad Šiva yra didžiausio kalibro Vaišnavas (Vaishnava). Dar daugiau, jis yra vienas svarbiausių pusdievių visoje visatoje. Todėl, tol, kol asmuo supranta tikrąją Dievo Šivos padėtį ir vengia impersonalistinės filosofijos, kuria seka daugelis Šaivitų, tikrai nepatiria jokios žalos garbindamas ar reikšdamas Dievui Šivai pagarbą, arba lankydamasis jam pašvęstose šventyklose. Tokiu atveju Dievo Šivos garbinimas yra paprasčiausiai rodoma pagarba didžiausiam Dievo garbintojui, kuris gali padėti asmens kelyje. Faktiškai, kaip aiškinta aukščiau, pagarba Dievui Šivai yra naudinga tokiai pažangai.
Be Pasupatų yra daug kitų Šaivitų sektų. Pratyabhijna Shaiva yra sekta iš Kašmyro. Ją susistemizavo Vasugupta (800 m.e.) remiantis Shivasutra ir Spandakarika. Pastaroji buvo išplėsta komentarais nuo Somananda, Utpaladeva, Abhinavagupta ir Kshemaraja, kuris parašė mokymų santrauką savo Pratyabhijnabridaya‘je.
Virasaiva arba Lingayatas yra kita sekta. Ji buvo mažai pastebima iki Basava, Kannada‘os brahmanas, ją išplėtojo. Ji galėjo išsivystyti iš Kalamukhas sektos ir garbino lingą.
Shaiva Siddhantas buvo dar viena sekta Pietų Indijoje, įsikūrusi 11-tame ir 13-tame amžiuje. Jie naudojo sanskrito tekstus, bet vėliau jie buvo užtemdyti Najanmarų (Nayanmar) poetų Tamilų tekstais, kurie sustiprino jų bhakti, arba į atsidavimą orientuotą sistemą.
Dar buvo Lakulisha Pasupatos, kurie taip pat asketiški. Kapalikos apsigyveno kapinėse. Kalamukhas buvo asketiški, panašiai kaip Pasupatos. Kašmyro Trika Šaivitai turėjo trigubą Dievo supratimą (t.y. Šiva, shakti energija ir anu, arba individas). Smarta, arba ortodoksinė Šaivizmo forma, praktikavo varnashrama sistemą, kaip suformuluota smirti literatūroje, Manusamhitoje ir Kalpa Sutroje. Natha arba Kanphatos jogai buvo Šaiva sektos įkurtos Goraknathoje. Jie sumaišė Pasupatų sistemą su tantrinėmis praktikomis ir hatha-joga.
Šaivizmas iš esmės susidaro iš tikėjimo ir priėmimo, kad Šiva yra Absoliutas, kad jis yra transedentinis laikui ir erdvei, persmelkia visą energiją ir egzistavimą. Šaivitai tiki, kad kada majos ir karmos įtaka bus pašalinta, jie bus laisvi nuo saitų, kurie laiko juos nuo suvokimo, kad jų dvasinis identitetas yra lygus su Šivos. Jie reguliariai gieda giesmes Šivai , tokias kaip „Om Namaha Shivaya“ arba paprastai „Namashivaya“. Šiva žinomas, kaip laiminantis savo garbintojus materialiomis gėrybėmis, jei jis patenkintas. Jis gali būti greitai pamalonintas, arba greitai supykdytas. Tačiau daugelis žmonių kokiu nors būdu garbina Šivą ir Durgą, tikėdamiesi gauti palaiminimus materialia išraiška.
Reziumuojant, pagrindinis Šaivizmo procesas, ypač Saiva Siddhanta mokykloje, susideda iš: 1) dorybės išlaikymo, 2) tarnystės ir garbinimo, 3) jogos, meditacijos, 4) žinojimo siekimo ir tuomet nušvitimo ir Savęs realizacijos.
Šiek tiek detalizuojant, pirmasis žingsnis apima dorybės ir skaistybės išlaikymą, kas reiškia- nė vieno gyvio nežalojimą, nevogimą, išlikimą sąžiningu, teisingumą, deramą elgesį, kantrybę ir atsidavimą, užjautą ir apetito kontroliavimą. Šie karma-jogos pagrindai yra ir bet kurio dvasinio proceso statomieji blokai.
Antrasis žingsnis apima disciplinos išlaikymą sadhanoje (sadhana), arba asmens dvasines praktikas ir įpročius. Tai yra kada mes kontroliuojame protą ir absorbuojame savo sąmoningumą aukštesniems gyvenimo tikslams ir veiklai. Tai taip pat vadinama kriya, reguliuojamais pratimais ir metodais. Tai taip pat ir dieviškojo arba deivės paveikslo garbinimas miegančios vidinės dvasinės meilės pažadinimui. Ėjimas į šventyklą arba ašramą, dalyvimas pudžoje (puja), garbinime ir džiaugsmingas savęs absorbavimas girdint Vedinę išmintį. Giedojimas ir dainavimas taip pat įtrauktas.
Trečias žingsnis apima jogos atlikimą, kurios metu asmuo praktikuoja pranajamą (pranayama) ir pratjaharą (pratyahara), kvėpavimo kontroliavimą proto ir jausmų stabilizavimui ir atsitraukimui nuo išorės blaškymo. Tuomet, per koncentravimąsi ir meditaciją, praktikuojantysis sužino apie Dievą jame. Per šias praktikas taip pat kildama čakromis (chacras) aktyvuojasi kundalini. Asmens abejonės, trūkumai, psichikos sutrikimai, nežinojimas net praeities karma tampa susilpninti. Tuomet sužadinama ekstazė ir dieviška energija. Galiausiai, praktikuojant tai turėjo nurodyti kelią į nirvikalpa samadhi, arba belaikę ir beformę Parašivos (Parashiva) būseną.
Ketvirtas žingsnis būna tada, kai žmogus tampa nušvitusiu ir Save-realizavusiu. Šiame prisotinime dieviškoji išmintis tampa asmens kiekvieno judesio dalimi. Nors asmuo dar gyvena mirtingame pasaulyje, jis taip pat supranta, kad jis ne iš jo. Jis yra iš kito- transedentinio pasaulio Tai yra visos jo praktikos, askezių, sadhanos ir atsidavimo meilės rezultatas. Toks jogas niekada daugiau nepatiria proto arba įprasto intelekto ribotumo. Jis laisvas, arba išlaisvintas nuo to, jivanmukta- išlaisvintoji siela.
Šis aukščiau aprašytas procesas, apima pagrindinius žingsnius, kuriuos jūs rasite daugelyje jogos formų, nesvarbu ar tai pritaikyta konkrečiai Šaivizmui ar ne. Tačiau šiai dienai ir amžiui turėti galimybę priimti šią sistemą visame tobulume nėra lengva ir bandyti galvoti, kad tai galima padaryti gali būti klaidinga. Vis dėlto, kaip kiekvienas gali matyti, pagrindiniai šio proceso žingsniai apima savybes ir praktikas, kurios praplečia bet kurio gyvenimą ir padeda bet kuriame siekiamame dvasiniam kelyje.
ŠRIVARATRI (SHIVARATRI) ŠVENTĖ
Šrivaratri yra šventė, kurioje dalyvauja visi Šivos garbintojai. Šivos šventės naktis vyksta tipiniu pasiruošimo, apsivalymo, supratimo ir šventimo modeliu. Šventės dieną žmonės pasninkauja ir praleidžia dieną koncentruodamiesi į Šivą, medituodami ir giedodami „Om Namaha Shivaya“. Todėl, melsdamiesi ir lenkdamiesi Šivai, savo protą jie išlaiko ties vienu tikslu visos dienos metu. Tuomet vidurnaktį, sakoma, Šiva manifestuoja kaip vidinė sąmonę gryninanti šviesa. Ši nakties kulminacija simbolizuoja pergalę prieš nežinojimo tamsą ir išgrynintos dvasinės išminties būsenos pasiekimą. Taip mes nugalime proto ir jausmų įtaką, eksponuojant tai nemiegojimu visą naktį, ir įeinam į stabilų sąmoningumą, kuriame slypi dvasinis prabudimas. Jei asmuo gali laikytis viso šio proceso, tada jis ar ji gali išgyventi tikrąją Šrivaratri reikšmę.
ŠIVA LINGAMAS (SHIVA-LINGAM)
Vienas iš dalykų, kuris gali kelti klausimų, yra kodėl Dievas Šiva taip dažnai vaizduojamas kaip lingamas. Linga iš esmės reiškia ženklą arba simbolį. Taigi lingamas iš tikrųjų yra Dievo Šivos beformės visatos sąmonės simbolis. „Šiva“ taip pat reiškia tas, kuriame po sunaikinimo guli mieganti visa kūrinija. Taigi, vienas iš paaiškinimų yra, kad lingamas yra miegančios visatos sąmonės, kurioje visi sukurti dalykai ilsisi po kosminio sunaikinimo, simbolis. Tai taip pat pradhanos, potencialių, bet nemanifestuotų, materialaus pasaulio ingredientų, simbolis. Kitas paaiškinimas yra, kad Šiva reiškia palankus. Taigi, linga yra beformis didžiojo palankumo dievo simbolis. Jis skirtas atkreipti dėmesiui į beformę nežinomybę.
Joni (yoni), ant kurios dažnai stovi lingamas, simbolizuoja visatos energijos manifestą. Iš nemanifestuotos energijos gimsta manifestuota, per kurią yra sukuriami visi kiti dalykai. Joni, kuri yra Šakti (Shakti) simbolis, susijungusi su lingamu, yra amžinos tėviškos ir motiniškos sąjungos principo, arba pozityvaus ir negatyvaus, arba Absoliučios Realybės statinės ir dinaminės energijos simbolis. Tai amžinosios sąmonės ir Šakti dinaminės jėgos bendravimas, visų veiksmų ir pasikeitimų šaltinis. Tai taip pat visatos kūrimo, per aktyvios Dievo Šivos energijos ir jo Šakti sąjungą, simbolis. Todėl Dievas Šiva ir Durga laikomi visatos tėvais. Lingamo ir joni simbolizmas taip pat reiškia stuburo pagrindą, turint omeny Muladharos čakrą, ant kurios miega kundalini, laukdama, kol ją pažadins.
Puranose yra keletas versijų, kodėl Šiva yra garbinamas kaip lingamas ir kaip tai nutiko, kurių vieną papasakosiu. Prieš šimtus metų turėjo įvykti didelė aukojimo ceremonija. Didysis išminčius Narada Muni buvo pakviestas į ją ir paklaustas, kas turėtų gauti šios aukos poveikį. Niekas negalėjo atsakyti į šį klausimą, todėl ten dalyvavę išminčiai klausė jo, kas turėtų būti gavėjas. Narada pasakė, kad Šri Višnu, Brahma ir Šiva buvo visi tinkami, bet jie turėtų sužinoti, kuris iš jų turi daugiausiai kantrybės ir tyrumo, kad gauti auką. Taigi, jie išrinko didįjį išminčių Brighu atsakymui gauti.
Brighu turėjo daug mistinių galių ir galėjo nukeliauti į pusdievių teritoriją. Taigi, pirmiausia jis aplankė Brahmą. Tačiau Brahma buvo užsiėmęs ir nepastebėjo Brighu buvimo. Pasijautęs įžeistas Brighu prakeikė Brahmą: „Tu esi toks besididžiuojantis savo kūrimo galiomis, kad net nepastebėjai mano atvykimo. Dėl to tu neturėsi Žemėje šventyklų“. Todėl žemėje yra tik keletas Brahmos šventyklų. Toliau Brighu nuėjo į Kailašą (Kailash) pamatyti Šivos, bet Šiva taip pat nepastebėjo jo atvykimo. Brighu vėl įsižeidęs prakeikė Šivą, kad šis žemėje bus garbinamas tik kaip lingamas. Dėl šios priežasties Dievas Šiva pirmiausia vaizduojamas kaip lingamas šioje planetoje.
Tada, tęsiant istoriją, Brighu nuėjo pas Dievą Višnu, kuris taip pat nepastebėjo Brighu buvimo. Brighu taip supyko, kad paėjęs į priekį spyrė Višnui į krūtinę. Dievas Višnu atsiprašė, jei sužeidė Brighu pėdą ir ėmė liaupsinti Brighu. Brighu tuoj pat pasijautė pamalonintas ir suprato, kad Višnu labiausiai tinkamas gauti aukojimo dovanas. Tačiau Lakšmidevi (Lakshmidevi), turto ir sėkmės deivė bei Dievo Višnaus žmona, buvo labai nepatenkinta Brighu poelgiu, todėl ji nedovanoja daug gailesčio brahmanams kurie, rezultate, dažniausiai yra be pinigų.
Lingamas, Baana linga turi kiaušinio forma todėl, kad paaiškinti, jog Išvara (Ishvara) neturi nei pradžios, nei pabaigos. Yra sakoma, kad Lingobhavamurti yra pirminė formos manifestacija iš beformiškumo, kurią, kaip pasakojama, Šiva manifestuoja Šivaratri nakties vidurnaktį . Štai kodėl visi nemiega iki vidurnakčio ir tuomet garbina šią formą per Šivaratri šventę. Lingobhavamurti išraišką dažnai galima rasti išorinėje šventyklos sienos nišoje bet kurioje svarbioje Šivos šventykloje.
Lingai šventyklose dažnai suformuoti iš trijų dalių. Žemiausia dalis yra kvadratinis pagrindas, vadinamas Brahmabhaga arba Brahma-pitha, kuri simbolizuoja kūrėją Brahmą. Sekanti dalis, viduryje, yra aštuonkampis Višnubhaga (Vishnubhaga) arba Višnu-pitha (Vishnu-pitha), kuri žymi išlaikytoją Dievą Višnų. Abi šios dalys formuoja pjedistalą. Višutinė, cilindrinė dalis yra Rudrabhaga arba Šiva-pitha (Shiva-pitha) , taip pat vadinama Pudžabhaga (Pujabhaga), kadangi tai garbinamoji dalis. Viršutinė dalis taip pat yra simbolizuojanti projektuojančią ugnies liepsną. Ši liepsna taip pat žymi tiek destruktyvius aspektus, tiek išsaugančią Dievo jėgą.
Yra dvylika svarbių visoje Indijoje išmėtytų Džjotirlingos (Jyotirlinga) šventyklų. Jos randasi Kedarnatha, Kashi Visvanatha, Somnatha, Baijnath, Ramesvare, Ghrisnesvar, Bhimasankar, Mahakala, Mallikarjuna, Amalesvar, Nagesvar ir Tryambakesvar miestuose. Penki Panča (Pancha) Bhuta Lingos Indijoje yra Kalahastisvar, Jambukesvar, Arunachalesvar, Kanchipuram Ekambesvara ir Chidambaram Nataraja miestuose. Dievo Mahalingos (Mahalinga) šventykla Tiruvidaimarudur (Madhyarjuna) mieste yra taip pat didelė šventykla Pietų Indijoje.
Priežastis, kodėl Dievas Šiva dažnai garbinamas pilant Gangos vandenį ant lingamo, yra ta, kad tai simbolizuoja Gangos nusileidimą iš dangaus ant Šivos galvos. Legenda pasakoja, kad kai Ganga pradėjo tekėti ant žemės planetos iš dangaus regiono, jos jėga būtų sunaikinusi žemę. Kad tam sukliudyti, Dievas Šiva sutiko leisti pirmiausia upei nusileisti ant jo galvos prieš jai susiformuojant į upę. Taip pat aiškinama, kad garbintojams pilant ant lingo pieną arba Gangos vandenį, tai simbolizuoja ghee pylimą į šventąją ugnį ugnies ceremonijoje, arba jajna (yajna). Tai simbolinis savęs atidavimas Dievui.
Linga Puranoje radome vieną istoriją, susijusią su Šivos linga. Ji pasakoja, kad kartą Dievas Brahma, kūrymo dievas, ir Dievas Višnu, apsaugos Dievas, įsitraukė į ginčą, kuris yra didingesnis. Kada šie didieji dievai tarpusavy barėsi, Dievas Šiva pasirodė kaip ugnies stulpas išplitęs po visą visatą. Jis pasakė Brahmai ir Višnu, kad tas, kuris suras galvą ir pėdas jo ugnies formoje, galės laikyti save didingiausiu. Tada Brahma priėmė gulbės formą ir pakilo ieškoti ugnies viršūnės. Višnu priėmė šerno formą ir ėmė ieškoti liepsnos apačios. Nepaisant jų pastangų, jie negalėjo rasti ribų. Jie suprato savo klaidą ir neprilygstamą Šivos didingumą. Tai rodo, kad Šiva negali būti prieinamas per ego, bet atsako meile tiems, kruie pasiduoda jam. Po to, Dievas Šiva jų malonei pasirodė stebuklinga lingamo forma. Taigi, jie buvo laikomi palaiminti papildoma išmintimi už jo seniausios formos garbinimą. Ši iš liepsnos atsiradusio Šivos forma vadinama Lingodbhava. Ši istorija randama Šiva Puranoje ir kituose tekstuose.
Tai dar labiau padeda parodyti, kad lingamas yra nei beformis, nei iš tiesų forma, o Dievo Šivos dieviškumo simbolis. Sanskrite linga reiškia „ženklas“. Tai Dievo Šivos simbolis tokiu pačiu būdu, kaip didelės balos yra stiprios liūties požymis. Tai išvada kažkam kitam, kaip forma iš to, kas yra beformis ir visagalis.
DEIVĖ DURGA
Deivės garbinimas Indijoje siekia daugiau nei 4000 metų, kildinamas Vediniais laikais. Durga yra visatos Deivė, o Parvati, Dievo Šivos žmona, yra Durgos forma. Ji turi daugiau nei 64 skirtingas formas skirtingais vardais. Kiekviena simbolizuoja laiką, jėgą arba Deivės aspektus. Keli iš Durgos vardų yra Ambika, Bhadra, Bhadrakali, Aryadurga, Vedagarbha, Kshemakshemakari, Naikabahu, Bhagavati, Katyayani ir kt., tokie kaip Sati, kuri reiškią skaistumą. Švelniuose aspektuose ji garbinama kaip Kanya, Kamakshi arba Mukamba, Uma (Parvati) yra mergelės, lydinčios dievą Šivą, vardas. Ji simbolizuoja klausimą (prakriti). Šiva yra destrukcijos Dievas, kuris neturi prasmės be destrukcijai skirtų objektų. Todėl jis poruojamas su Uma.
Durga dažnai vaizduojama kaip graži moteris raudonais drabužiais. Ji turi arba keturias, arba aštuonias, dešimt, aštuoniolika arba dvidešimt rankų ir tris akis. Rankose laikomi daiktai gali būti kriauklė, diskas, trišakis, lankas, strėlė, kardas, durklas, skydas, rožinis, vyno taurė ir varpelis. Visi jų simbolizuoja įvairias galias, Ji taip pat gali stovėti ant lotoso arba joti ant liūto. Liūtas simbolizuoja jėgą, o taip pat ir tokias gyvuliškas godumo maistui tendencijas ir kitus jausminius objektus. Jos jojimas ant liūto simbolizuoja, kad ji visiškai kontroliuoja visas šitas tendencijas.
Visos detalės apie Durgą yra Devibhagavatoje, arba kitame rašte, vadinamame Durgasaptashati, kuris yra Markandeya Purana dalis. Durgos vardas reiškia „Ta, kurią sunku suprasti“. Vis dėlto, būdama visatos motina, ji gali būti pasiekiama per meilę. Meilė yra jai natūrali ir natūralu ją dovanoti savo vaikams.
Durga yra materialios energijos, kurioje yra absorbuoti visi materijos sąlygojami gyviai mintyse, veiksmuose ir identitete, personifikacija. Ji taip pat laikoma miego galia arba Yoganidra, kurioje tarp kūrimo ciklų ilsisi Dievas Višnu. Taip pat ji išminties ir žinojimo personifikacija. Jos energija prasiskverbia per visatą. Ji taip pat įkūnija auką arba bausmę ir aukščiausias žinias. Ji gražiausia, bet tuo pačiu nuožmi ir baisi. Ji išsklaido sunkumus taip pat kaip ir žudo demonus.
Kita jos populiari forma yra Mahišasuramardini (Mahishasuramardini). Šioje formoje ji vaizduojama aštuoniomis rankomis, kiekvienoje iš jų ginklu, demono Mahišasuros (Mahishasura) buliaus formoje žudymo procese. Ji buvo sugeneruota iš pykčio ir dievų Višnu, Šivos, Brahmos ir kt. jėgų. Jų ginklai tapo jos ginklais. Todėl, jodama ant nuožmaus liūto, ji kovojo ir užmušė Mahišasurą ir jo armiją. Šis demonas simbolizuoja egoistinį polinkį, kad brutali jėga yra viskas ko reikia pasiekti savanaudiškiems troškimams. Kol jis kovojo prieš dievus, jam sekėsi, iki tol, kol dievai sujungė savo kovojimo jėgas ir galias manifestuodami tai deivėje Mahišasuramardini, kuri nužudė demoną.
Simboliškai Durga sunaikina buivolo demoną, kuris simbolizuoja tamo-guną, tamsią tinginystės, nežinojimo ir inercijos savybę. Taip ji sunaikina tamo-guną, kurią kartais sunku įveikti, kiekviename mūsų. Kita jos savybiš yra jos rūstybė, kuri kartais manifestuojama kaip karas. Toks karas išvalo pasaulį nuo daugelio negatyvių elementų kurie susikaupia iš nuodėmingos visuomenės.
Vėliau, kai demonai Šumbha (Shumbha) ir Nišumbha (Nishumbha) metė dievams iššūkį, jie vėl ėjo pas Deivę su prašymu. Šį kartą iš Parvati pusės ji manifestavo save kaip Kaušika (Kaushika) Durgą, taip pat vadinama Ambika. Ambikos grožis patraukė demonus, kurie panoro ją vesti. Ji prisiekė ištekėti už to, kuris nugalės ją kovoje, bet visi bandymai buvo tragiški. Net padedami milžinų Dhumraločaros (Dhumralochana), Čandos (Chanda), Mundos (Munda) ir Raktabidžos (Raktabija) jie kovėsi nesėkmingai.
Iš Durgos kaktos manifestuotas nuožmumas, tamsioji deivė Kali, krui tapo žinoma kaip Čamunda (Chamunda) dėl demonų Čandos (Chanda) ir Mundos (Munda) galvų nukirtimo. Kai ji kovojo su Raktabija, tam prireikė ypatingų pastangų dėl jo galios, kuri sąlygojo kiekvieno išsiliejusį kraujo lašą tapti kitu demonu. Tai Kali sugebėjo išgerti visą jo ištekantį kraują užkirsdama kelią naujų demonų manifestacijai. Tuomet ji lengvai nužudė Nišumbhą, bet Šumbha ją apkaltino priėmus pagalbą. Devi tuomet pritraukė visas savo emanacijas į vieną formą ir tuomet tęsė kovą ir nužudė Nišumbhą.
Durga taip pat vadinama Vaišnavašakti (Vaishnavishakti), kuriančioji Dievo Višnaus jėga, pradinė priežastis. Ji taip pat vadinama Vindhjavasini (Vindhyavasini) (ta, kuri gyvena Vindhja kalnuose), Raktadanta (ta, kuri raudonais dantimis), Šatakši (Shatakshi) (ta, kuri mėgiama dėl šimto akių), Šakambhari (Shakambhari) (ta, kuri duoda gyvybinę jėgą daržovėms), Durgaa (žudanti demonus Durga), Bhima (žiaurioji) ir Bhramaramba (ta, kuri turi daug bičių formų).
Devi taip pat manifestuota kaip Magešvari (Maheshvari), kuri, pagal tris materialaus pasaulio būsenas, taip pat manifestuojasi kaip Mahakali, Makalakšmi (Mahalakshmi) ir Makasarasvati. Jos skiriasi nuo Deivių Lakšmi (Lakshmi) ir Sarasvati ir bus aptartos vėliau. Mahakali aspekte ji laikoma tama-gunos, arba tamsos ir miego, arba inercijos būsenos, personifikacija.Ji taip pat maja, iliuzinė Dievo Višnu energija. Todėl ši maja turi būti pašalinta, kad galėtume pabusti savo dvasiniam identitetui. Tai majoje egzistuoja menamos blogio ir nesantaikos jėgos. Ji dažnai vaizduojama mėlynos spalvos su dešimt rankų, kiekvienoje laikanti skirtingą ginklą: kardą, diską, vėzdą, lanką, strėlę, geležinę lazdą, ietį, stropą, žmogaus galvą ir kriauklę.
Mahalakšmi yra raja-guna aspektas, aistringos prigimties. Šiame aspekte ji matoma raudonos spalvos, žyminčios stiprybę kovojant prieš blogio jėgas. Ji turi aštuoniolika rankų, laikančių rožinį, puodą, vėzdą, ietį, kardą, skydą, kriauklę, varpelį, vyno taurę, trišakį, kilpą ir diską. Ji buvo ta, kuri nužudė Mahišasurą.
Mahasarasvati simbolizuoja satvinį (sattvic), arba gėrio ir tyrumo, aspektą. Ji šviesios spalvos, turi aštuonias rankas kurios laiko varpelį, trišakį, plūgą, kriauklę, grūstuvą, diską, lanką ir strėlę. Ji grožio, darbo ir organizavimo manifestacija. Būtent ji, Kaušika Durga, kuri manifestavosi iš Parvati. Ji buvo ta, kuri sunaikino demonus Dhumraločaną, Čandą, Mundą, Raktabiją, Nišumbhą ir Šumbhą, kurie visi yra tam tikri ego principų aspektai.
Kali yra kita Deivės forma, kuri dažnai matoma šventyklose ir paveiksluose. Dažniausiai ji vaizduojama nuoga, pridengti tik jos išsidraikę plaukai, tamsios kompleksijos. Ji juosi prijuostę iš žmonių rankų ir užsidėjusi žmonių kaukolių girliandą. Kartais neša vienoje rankoje šviežiai nupjautą su besisunkiančiu krauju žmogaus galvą ir ilgą peilį kitoje. Kitos dvi rankos duoda palaiminimą ir siūlo apsaugą. Jos liežuvis iškištas, o nuo jo laša kraujas. Ji dažnai vaizduojama kapinėse arba mūšio lauke mirusių ir sužalotų kūnų apsuptyje. Kartais ji stovi ant balto arba melsvo savo vyro Šivos kūno. Tokiu būdu jis maldauja ją nesunaikinti visko.
Viso to reikšmė yra pirmiausia ta, kad Kali simbolizuoja laiką, Kalą, kuris viską suryja baisiausiais būdais. Ji nuoga, nes yra laisva nuo visatos pateikiamo nežinojimo šydo, kuris dengia mūsų tikrąją dvasinę asmenybę. Ji juoda, nes vaizduoja tama-guną, arba šydą, kuris viską prarijo įskaitant erdvę, laiką ir materialaus pasaulio ingredientus. Jos žmonių rankų prijuostė rodo, kad ji patenkinta mūsų siūlomomis darbo aukomis, todėl ji juosi jas. Tai taip pat simbolizuoja laukiantį pasireikšti vidinį potencialą išorinei manifestacijai. Jos susivėlę plaukai paprasčiausiai simbolizuoja jos laisvę daryti ir eiti, kuri ji nori. 50ties kaukolių girlianda simbolizuoja 50 alfabeto raidžių, arba garsų, iš kurių ištekėjo visa materialaus pasaulio manifestacija, kuri dabar yra destrukcijos būsenoje, ką rodo jų kabojimas ant Kali kaklo. Nors ji bauginančios formos, ji taip pat rankos gestais siūlo laisvę nuo baimės.
Tolesnis aiškinimas, kodėl Kali stovi ant Šivos, yra, kad kartą Kali dalyvavo mūšyje, kuriame ji sunaikino visus demonus. Ji šoko pergalės šokį tokiame laipsnyje, kad visas pasaulis pradėjo drebėti ir griūti. Visi susirūpino dėl to, ir Šiva nuėjo maldyti jos tolimesnio šokimo. Tačiau ji buvo taip įsitraukusi, kad nei pastebėjo jį, nei išgirdo. Todėl Šiva atsigulė kaip lavonas po jos pėdomis, kad absorbuotų jos judesių smūgius, o kai ji pagaliau pastebėjo, kad ji užlipo ant savo vyro, ji iš gėdos iškišo liežuvį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą