Šiva ir Durga: jų tikroji tapatybė
Pagal Stephen Knapp
Būdama materialios energijos personifikacija, Durga taip pat yra Dievo Krišnos tarnaitė, kuri elgiasi pagal Aukščiausiojo valią. Jos šešėlis yra materiali energija maja. Šioje Durgos formoje ji vaizduojama kaip graži pusdeivė su dešimčia rankų, simbolizuojančių dešimt materialių veiklų. Ji joja ant liūto, rodančio jos herojiškas veiklas. Ji blogybių nugalėtoja, ką simbolizuoja demono Mahišasuros mindymas. Ji savo sūnų Ganešos (Ganesha) ir Kartikėjo (Kartikeya), simbolizuojančių sėkmę ir grožį, motina. Ji apsiginklavusi dvidešimčia ginklų, rodančių įvairias Vedų reikalaujamas pamaldumo veiklas tam, kad nugalėti blogybes. Taip pat ji laiko gyvatę, kuri reiškia destrukcinį laikotarpį. Žodis durga taip pat reiškia kalėjimo namą arba fortą. Taigi materialus pasaulis yra kaip kalėjimas, iš kurio sunku ištrūkti. „Dur“ reiškia sudėtingumą ir „Ga“ reiškia eiti. Tai reiškia, kad yra labai sunku ištrūkti iš materialaus pasaulio be perėjimo per įvairius sunkumus. Tačiau tas, kuris glaudžiasi dvasinėje potencijoje gali ištrūkti iš iliuzinio materialaus pasaulio. Taigi, kada asmuo pamiršta dvasinę prigimtį ir tarnystę Aukščiausiajai Būtybei Krišnai, jie uždaromi į materialaus pasaulio kalėjimą. Tai kosminės kūrybos aspektas, kuriam pirmininkauja Durga. Vis dėlto, tie, kurie yra atsidavę Dievui ir kurie yra dvasiniame savo prigimties atgavimo kelyje, yra laisvi nuo kalėjimo tipo visatos aplinkos. Durga jų neliečia.
Dvasinė Durgos forma yra Jogamaja (Yogamaya). Išorinė Durgos forma yra Mahamaja (Mahamaya), iliuzinė energija. Dvasinė Durgos forma, kuri funkcionuoja šudha-satvos (shuddha-sattva), tyros transedentinės egzistencijos, platformoje, yra suprantama kaip Krišnos sesuo, žinoma kaip Ekanamša (Ekanamsha) arba Subhadra9. Subhadros vardas reiškia palankioji. Taigi, Subhadra tiesia kelią atsidavusiojo dvasiniam progresui duodama tai, kas yra palankumas, ir paimdama viską, kas yra nepalankumas. Tokia yra dvasinė Durgos forma, kurios šešėlis yra išorinė materialioji energija. Tačiau turėtume pabrėžti, kad Durga veikia materialiame pasaulyje. Subhadra žaidžia Dievo Krišnos rolę ir yra jo vidinė dvasinė energija. Ji materialiame pasaulyje neveikia kaip Durga. Todėl iš pradžių jų energija yra viena ir ta pati, tačiau per savo ekspansiją Durga materialioje karalystėje darbuojasi skirtinga apimtimi.
Be to, aukščiau nei Subhara yra Radharani, Dievo Krišnos palydovė ir dvasinės energijos kvintesencija. Ji yra Dievo Krišnos malonumų potencijos hladini-šakti (hladini-shakti) personifikacija, esmė ir kilmė. Ši Dievo Krišnos malonumo potencija išsiplėtė ir tapo Radharani vardan pačių intymiausių dvasinių laiko praleidimų Golokoje Vrandavoje, aukščiausioje dvasinėje planetoje. Ši potencija išsiplečia toliau į Krišnos karalienes kitose Vaikunthos planetose, o taip pat kaip į Jo seserį Subhadrą kitiems tikslams ir laiko praleidimo būdams. O Durga yra šios vidinės arba dvasinės energijos plėtinys. Tokiu būdu Durga taip pat laikoma Radharani ekspancija. Todėl Radharani yra malonumų esmė dvasinėje plotmėje, o Durga suteikia malonumų reikšmę materialioje karalystėje.
Taigi čia mes galime suprasti, kad mahamaja materialiuose pasauliuose yra jogamajos dvasiniame pasaulyje plėtinys. Skirtumas pagal funkcijas yra tas, kad jogamaja valdo dvasinį dangų, o jos dalinė ekspansija kaip mahamaja tvarko materialų dangų. Jogamaja dengia atsidavusiuosius dvasiniame pasaulyje taip, kad jie galėtų pamiršti Dievo didingumą ir įsitraukti į meilės laisvalaikį su Juo kaip Jo draugai, tėvai, tarnai ir kt. be buvimo priblokštais Jo visagalybės. Kita vertus mahamaja materialiame pasaulyje gyvąsias būtybes laiko pamiršusias savo tikrąją amžinąją prigimtį tol, kol jie neturi dvasinio polinkio. Taigi jogamaja padeda atsidavusiesiems kartu su Aukščiausiąja Būtybe įvairiuose santykiuose, o mahamaya laiko juos atskirai, ar bent jau sudaro tokį įspūdį užmaršties principo pagalba.
Kitas būdas tai suprasti yra tai, kad yra du energijos pasidalijimai- materialus ir dvasinis. Pirmapradė energija yra dvasinė, kurioje yra Krišnos hladini-šakti potencija, kuri yra Jo malonumo potencija. Tai yra malonumo potencija iš Dievo, per kurią jaučiamas visas dvasinis džiaugsmas ir laimė. Tai taip pat pirmapradė Durgos forma, kuri nesiskiria nuo dvasinės energijos, bet Durga yra jos forma materialiame pasaulyje. Dalinė hladini-šakti potencijos ekspansija yra mahamaja, kuri taip pat veikia kaip dangalas hladini-šakti potencijai, mūsų dvasinės prigimties malonumui. Materialiame pasaulyje ji painioja sąlygotas sielas, kad šios galvotų, jog yra laimingos materialiuose ieškojimuose. Tokiu būdu materialistai lieka apdengti mahamajos jų trauka malonumo jausmo troškimams, o atsidavusieji ir transendentalistai tampa absorbuoti dvasinio malonumo per jogamają, arba hladini-šakti. Tai per jogamają religingieji tampa laimingais ir džiaugsmingais savo dvasinėse paieškose ir išlaisvinti nuo materialios karalystės. Tai Subhadros darbas, kuri duoda tai, kas palanku ir paima tai, kas nepalanku nuoširdžiam ieškotojui dvasiniame kelyje. Taigi, materiali energija yra kaip išbandymas, kuris turi būti praeitas prieš gaunant įėjimą į dvasinį pasaulį. Tai taip pat apsaugo dvasinį pasaulį nuo tų, kurie nėra nuoširdūs. Tai viena iš Durgos funkcijų.
Narada Puranoje (1.3.13-15) pateikia daug Durgos vardų. Kadangi ji yra laikoma viena Dievo energijų, ji yra Jo šakti, ir vadinama Uma, Bharai, Girija ir Ambika. Didieji išminčiai skiria ją kaip Durgą, Bhadrakali, Čandi, Mahešvari, Kaumai, Vaišnavi (aukščiausioji Dievo Višnu potencija), Varahi (Dievo Varaha, Krišnos inkarnacijos potencija), Aindra, Šambhavi, Brahmi (sujungta su Dievu Brahma), Vidja (Vidya) ( dvasinės žinios), Avidja (Avidya) (nežinojimas), Maja (Iliuzinė Dievo energija) ir Para Prakriti (Aukščiausioji Pirmapradė Prigimtis).
Kiti Durgos aspektai yra lydimi daugeliu vardų ir dažnai istorijos kiekvienam jų. Mes nenagrinėsime kiekvienos istorijos, bet kelis papildomus vardus galime trumpai aprašyti. Tai Lalita, kuri yra gražuolė Deivė, amžinai gyvenanti Šripuros (Shripura) mieste ant Meru kalno su savo vyru Šiva Kamešvara (Shiva Kameshvara). Anapurna (Annapurna) yra Parvati forma, kuri laimina namus ir maistą. Aparadžita (Aparajita) reiškia neįveikiamoji Durga. Bala reiškia vaikas. Bhadrakali yra vienas Mahakali aspektų ir jos forma kilo iš jos pykčio, kada jos vyras Šiva buvo įžeistas Dakšos, ir kuri kovojo kartu su Virabhadra, Dievo Šivos pykčio įkūnijimu, Dakšos aukojimo sunaikinime. Bhairavi yra Devi kaip jėga terorui sukelti, viena Šivos energijų. Kitas vardas Bhavani. Bhutatma yra Bhutų, arba vaiduoklių, Motina. Dakšajani (Dakshayani) yra Durga kaip Dakšos duktė. Gauri reiškia geltonoji arba auksinė Šivos žmona. Indrakši (Indrakshi) turi panašias į Dievo Indros akis ir dažnai garbinama Dievo Indros. Ji taip pat sušvelnina nepagydomas ligas, kada pamaloninta gražiais himnais. Jagadhatri yra ta, kuri palaiko pasaulį. Katjajani (Katyayani) yra Devi kartą gimusi kaip Katos duktė. Parvati yra Parvatos duktė, Himalajų (Himalaya) personifikacija. Rudrani Rudros žmona. Tripura Bhairavi yra Šivos, kai jis mirties valdovas, šakti.
Brahma Vaivarta Puranoje (Krishna-Janma-Khanda, 118.35) Durga kalba su Šiva, kad ji yra aukščiausiųjų karalysčių ekspansija ir paaiškina save tokiu būdu: „ Aš esu Mahalakšmi Vaikunthoje, Srimati Radha Golokoje, Šivaa (susijusi su Šiva) Šivos krašte ir Sarasvati Brahmos buveinėje.“ Todėl, iš aukščiausiųjų lygmenų ji išplečia save į daugelį kitų šakti, arba potencijų.
Narada Purana (1.3.27) taip pat aiškina atsižvelgiant į Višnų: „Jo Šakti yra didžioji Maja, patikima visatos puoselėtoja. Jos buvimo materialia visatos priežastimi požiūriu, tai taip pat vadinama mokslininkų vadinama prakriti.“
Ši iliuzinė energija, maja, žaidžia svarbų vaidmenį kosminės manifestacijos kūrimo procese. Srimad-Bhagavatam (3.5.25) Maitrėja aiškina Vidurui, kad išorinė energija darbuojasi ir kaip priežastis ir kaip kosminės manifestacijos efektas. Ši išorinė energija yra žinoma kaip maja, arba iliuzija, ir tik per jos veiklą gali būti įmanoma visa materiali manifestacija.
Maja yra išorinė Dievo energija ir padalinta į dvi dalis. Maja yra veiksminga priežastis ir kita dalis yra kosminės manifestacijos kūrimo ingredientai, žinomi kaip pradhana arba prakriti10. Srimad-Bhagavatam (10.63.26) sieja, kad pradhana aspekte maja yra sukurta iš laiko, veiklos, apvaizdos (sąlygotų sielų likimo) ir prigimties. Šie, kartu su gyvybine jėga arba energija, subtiliais materialiais ingredientais ir materialia prigimtimi, žinoma kaip veiklos sritim sąlygotoms sieloms, vienuolika jausmų (suvokimo jausmai ir veiksmų organai) ir penkiais elementais (žeme, oru, ugnimi, vandeniu ir eteriu) yra majos ingredientai. Todėl Dievas Krišna yra majos kūrėjas ir maja tik padeda Jam kaip instrumentas. Tai maja, materiali prigimtis, į kurią žvelgia Dievas, kuri įsiaudrina ir į kurią Dievas įdiegia gyvenimo sėklą, kaip autentišką gyvą esybę. Po to, dėl Dievo žvilgsnio reakcijos ir jo energijos, kuri susimaišo su maja, materiali energija pagimdo begalinę visatą. 11
Taigi maja, arba materiali prigimtis, yra tiktai antroji kūrybos priežastis. Vis dėlto, ji tarnauja dviems tikslams: ji talpina subtilius materialius elementus ir per vykstančius pokyčius sąlygoja materialią manifestaciją. Brahma-samhita (5.19) taip pat aiškina, kad pirminiai materialūs elementai pradžioje buvo išskirstyti. Tuomet su Aukščiausiojo dvasine jėga, jo žinių potencijoje, maja buvo sujudinta. Per šią veiksmingos arba dvasinės potencijos kombinaciją sąjungoje su neaktyviais majos kauzaliniais principais elementai ir skirtingos esybės įgyja bendradarbiavimo būseną. Tokiu būdu jungiant energijas materiali kūrinija gali manifestuoti ir dvasinės būtybės atsiranda kaip materialiai sąlygojamos sielos materialiuose kūrinijos elementuose. Vaizdžiai aiškinant, maja atrodo kaip didelis puodas pripildytas nesuskaičiuojamomis visatomis, kurios kaip garstyčių grūdeliai joje.12
Kita majos funkcija yra užkloti gyvybes materialia energija, o tuo pačiu laikyti juos iliuzijoje apie jų tikrąjį identitetą. Šis užmiršimo būdas vienas pagrindinių materialaus pasaulio principų, be jo gyvos būtybės negalėtų sąveikauti su materialiu gyvenimu. Šiaip ar taip, jei žemės gyventojams būtų akivaizdu, kad jie dvasinės būtybės, jie nebūtų patenkinti materialiais siekiais arba kūniškų malonumų užsiėmimais. Taigi, tam, kad suteikti materialiai sąlygojamoms sieloms, kurios yra maištingos ir nori pagyventi už Dievo karalystės, žaidimų aikštelę, turi būti toks užsimiršimas. Tai trečioji majos funkcija, kuri tokiu būdu uždengia gyvąją esybę. Kaip paaiškinta Srimad-Bhagavatam (8.14.10)- „Aplamai žmonės yra sumišę dėl iliuzinės energijos [majos], ir todėl jie bando rasti Absoliučią Tiesą, Aukščiausiąjį Dieviškąjį Asmenį, visokiais paieškų būdais ir filosofinėmis spekuliacijomis. Vis dėlto, jie negali pamatyti Aukščiausiojo Dievo.“
Toliau seka paaiškinimas: Vidinė Aukščiausiojo Dievo potencija yra dvasinė. Kraštinė potencija susidaro iš gyvosios būtybės, kuri gali linkti link dvasinės arba materialios energijos. Trečioji Dievo potencija yra materiali energija, maja, taip pat vadinama neišmokslinimas ir tamsumas. Tai maja padaro gyvąją būtybę bedieve ir pripildo jį vaisingos veiklos troškimu ir malonumo jausmo. Taigi, dėl nežinios įtakos, kuri uždengia jo dvasinę poziciją, jis kenčia trigubas materialios egzistencijos kančias. Tos trys materialios egzistencijos kančios kyla dėl pačio kūno, dėl kitų gyvųjų būtybių ir dėl natūralių įvykių.
Dėl buvimo tokioje iliuzijoje gyvenančios esybės negali suprasti kūrybos tiesos, dėl to klajoja materialiame pasaulyje daugybę gyvenimų. Tačiau šios esybės yra nepriklausomos nuspręsti ar nori užsiimti materialia, ar dvasine veikla. Neteisingas šios nepriklausomybės panaudojimas atsisukimui į tamsią pusę atskiria gyvąją būtybę nuo dvasinės šviesos įvairiais laipsniais. Tačiau, kada gyvoji būtybė pasisuka link Dievo ir darbuojasi tam, kad atgauti dvasinę prigimtį, ji gali grįžti į savo normalią dvasinę būseną ir būti atleista nuo materialios egzistencijos.
Iš tiesų, dvasingosios gyvosios būtybės yra tik apdengtos majos debesiu, kuri veikia jų sąmoningumą. Todėl bet kurio doro dvasinio kelio tikslas yra paprasčiausiai patraukti šitą debesį ir sumažinti iliuzinės energijos įtaką. Jei regalija to negali padaryti, tuomet ji neišbaigta.
Brahma-samhita (5.44) taip pat aiškina, kad maja yra kaip Dievo čit (chit), arba žinojimo potencijos, šešėlis, o taip pat garbinama kaip Durgos, kuriančios, palaikančios ir naikinančios materialaus pasaulio veiklos, forma.
ŠAKTOS IR TANTRIZMAS
Šaktų (Shakta) tradicijos yra viena iš trijų didžiausių Vedinės kultūros tradicijų. Šivos galia arba energija yra Šakti (Shakti), galios įsikūnijimas. Ji yra visos visatos galia ir palaikymas. Todėl ji yra Visatos Motina. Tas, kuris garbina Šakti, arba dieviškąją moterišką energiją, yra Šakta. Šiva simbolizuoja amžiną sąmoningumą, kai Šakti simbolizuoja protą ir materiją. Šaktos yra tie, kurie tiki, kad pirminis aktyvus ir kūrybingas egzistencijos principas yra dieviškoji energija vadinama šakti. Šakti yra moteriškoji energija, būdinga viskam visoje visatoje ir yra vadinama Dievo Šivos partnerė jos įsikūnyta forma.
Pirmapradės Šaktų tikėjimo idėjos atsekamos nuo Rig-vedos ir kitų senesnių darbų. Vis dėlto Vedanta-sutras (2.2.42-45) pabrėžia keletą esminių Šaktų filosofijos klaidų. Pavyzdžiui, manyti, kad Šakti arba energija gali būti viena ir nepriklausoma pasaulio priežastimi yra neišbaigtas supratimas. To priežastis yra ta, kad viena energija kurti negali be bendradarbiavimo, nukreipimo ir įrankių iš energetikos, kuri šiuo atveju yra Kūrėjas arba Aukščiausioji būtybė. Tokiu būdu, kaip mes aiškinome aukščiau esančioje pastraipoje, ši Šakti galutiniame variante yra Aukščiausios Būtybės energija. Ji nėra ir negali būti vienintelė pasaulio priežastis. Ji glaudžiausiai dirba su Dievo, Dievo Šivos formoje, energija.
Aukščiausiasis yra energijos energetika, arba šaltinis, ir valdytojas, taip pat kaip jėgainė yra elektros energijos, kuri yra kontroliuojama daugybės lempučių švietimui, šaltinis. Taigi, energija negali egzistuoti be energetikos. Todėl Šaktų kulto pasekėjai, kurie įsivaizduoja, kad energija yra pasaulio priežastis, yra nepalaikomi įtikinamų Vedų autoritetų. Tai yra neįmanoma, kad vien tik energijos dėka sukuriami visi visatos elementai. Tuo pačiu būdu, mes neregėjome moteris, kuri pagimdytų kūdikį bet kontakto su vyru. Tik vyro duotos sėklos energijos dėka moteris gali pastoti. Panašiai jei Šakti, arba gamta, yra kontroliuojama ir nukreipta kontakto su puruša (purusha), Dievu, dėka, gali būti formuojami ir organizuojami materialūs elementai. Tokiu būdu, viskas prasideda iš Aukščiausiosios Būtybės, kaip aiškinama ir kitoje Vedų literatūroje, o Šakti negali būti nepriklausoma.
Šaktos pasidalinę ir dvi grupes: vieni pasivadino Dešiniarankių (Right-hand), kiti pasivadino Kairiarankių (Left-hand) grupe. Dešiniarankiai, arba dakšinačara (dakshinachara), yra asketinė grupė, o Kairiarankiai, arba vamačara (vamachara) yra tie, kurie apjungia jogų pratimus su praktikomis, kurios dažnai laikomos neortodoksinėmis, vadinamomis pančamakara (panchamakara), arba penkiomis M. Jos yra madja (madya) (vyno gėrimas), mamsa (mėsos valgymas), matsja( matsya) (žuvies valgymas), mudra (džiovinti grūdai), maithuna (ritualinis seksas), o taip pat apeiginės dainos. Dažniausiai vyno gėrimas, mėsos valgymas ir seksualinė veikla turėjo būti aukojimo Kali ar Durgos pagarbinimui apeigų dalimi.
Tantrizmas yra susijęs su joga ir Athar-vedų maginėmis formulėmis. Asketiškas Tantrinio kelio procesas labai panašus į raja-jogos ir kundalini-jogos sistemą. Bet prieš pereinant į patyrusių etapą, asmuo turi ištobulinti pradmenis, tokius kaip paprastumas, dėmesys, gerumas, atsidavimas, malda ir savianalizė, kartu su jama (yama) ir nijama (niyama) principais aprašytais raja-jogoje.
Tantra yra kelias su tikslu panaudoti visus mokslus išvystyti psichinei galiai, realybės supratimui ir sąmonės išplėtimui visuose sąmoningumo etapuose. Tokiu būdu, visi sąmoningumo lygiai yra tiriami naudojant įvairius pratimus ir technikas. Tačiau mokymai ir procedūros, kurias Tantriniai jogai gali turėti padaryti kaip patobulėjimo ženklą, tam, kuris psichologiškai nepasiruošęs gali būti kraupūs. Atsijungimas nuo kūno ir tobulėjimas kelyje yra pasiekiamas vykdant, kaip daugelis žmonių pasakytų, neįprastas, jei ne ekscentriškas, praktikas. Tantrizme, būtent Kairiarankių kelyje, progresas ir išsilaisvinimas yra pasiekiami tiesiogiai per potyrį, ne per meditaciją. Ingredientai ir potyriai ritualuose yra įvairių sąmoningumo lygių pakėlimui.
Tuomet, kai Tantros jogas įvaldo visus pagrindinius jogos rekvizitus, tokius kaip sėdėjimo pozos, išorinių ir vidinių organų kontroliavimas ir proto laikymas nuo materialių traukų ir atstūmimų, tada jis gali pereiti prie sunkesnių askezių. Jam gali būti liepta nueiti į kremavimo vietą ir suvalgyti ten esančiuose pelenuose rastą tam tikrą kūno dalį, kuri nesudega. Jis turi tai padaryti be mažiausio pasišlykštėjimo. Šios labiau ekstremalios praktikos buvo daugiau Kairiarankių patyrusiems adeptams. Tai turėjo pagilinti atsiskyrimą nuo garbės, išdidumo ar net nuo gėdos arba pasišlykštėjimo, ir viso kito, kas galėtų sulaikyti asmenį nuo Aukščiausios palaimos pasiekimo. Šios praktikos metaforiškai vadinamos „spyglio traukimas spygliu“. Tai yra, sulaužyti socialines normas, kad peržengti kūno sąmonės ribas ir pasiekti Šivą. Dešiniarankių kelias nėra toks ekstremalus ir arba iš vis ignoruoja griežtus ritualus, arba naudoja tramdomą ar mažiau kenksmingą simbolizmą ritualuose.
Kai kurie Tantriniai pasekėjai savo technikose taip pat praktikuoja magiją ir alchemiją. Yra gerai žinoma, kad Tantristai, kurie žino magijos meną, gali įgyti nepaprastas tamsiąsias galias. Tokių burtininkų drabužiai dažniausiai įtraukia tokius simbolius kaip nulupta gyvūno arba žmogaus oda, kaip apdangalas, dantų arba kaulų vėrinys, gyvatės odos diržas, o kartais jie apsibarsto save kremuotų kūnų pelenais arba ekshumuoto lavono purvais. Ritualuose naudojami elementai yra: suanglėję kaulai, akių obuoliai, riebalai, kaulų čiulpai ar net lavono ekskrementai, taip pat mantros skirtos iškviesti arba kreiptis į mirusius, demonus arba vampyrus. Tatristas taip pat gali pasidaryti dubenėlį valgymui iš žmogaus kaukolės, o beždžionės kaukolės viršutinę dalį kaip puodelį. Žmogaus šlaunikaulis kai kurių naudojamas kaip trimitas dvasių iškvietimui. Su tokiais daiktais jie vykdo tokias ceremonijas, kaip juoduosius ritualus, kurie yra įslaptinti ir pavojingi trumpieji keliai okultinių galių įgijimui. Vienas iš jų Tibete vadinamas čod (chod), kuriame praktikuojantysis Tantrą eina į krematoriumą ir kviečia dvasias puotauti jo kūnu, kas simbolizuoja ego, išdidumo, savanaudiškumo, baimės ir kt. sunaikinimą. Tantristas turi taip sufokusuoti savo dėmesį, kad galėtų praktiškai girdėti vampyrus čepsint, kada jie ryja jo kūną. Po to, kai dvasios pavalgo ir išeina, Tantros praktikuotojas atsigaudamas po išbandymo mintimis atkuria savo kaulus ir organus, kol jie vėl tampa sveikais. Kitas šio juodo ritualo aspektas žinomas Tibete kaip rolangs, kuriame Tantros praktikuotojas okultinėmis galiomis atgaivina negyvą lavoną kviesdamas dvasias užvaldyti jį ir klausinėja juos arba naudoja magijos tikslams.
Jei jogas lieka sveiko proto ir tęsia Kairiarankių Šaktų arba Tantrinį kelią, jis gali pabandyti įvykdyti seksualinį ritualą. Šiuo atveju, Tantrinis jogas garbina moterį kaip Šaktos atstovę ir, priėmęs Šivos rolę, atlieka lytinį aktą, tačiau neejakuliuoja sėklos. Tantrinis praktikuotojas kontroliuoja savo protą ir pojūčius ir lytinio akto metu tam tikrais būdais suspaudžia pilvo raumenis tam, kad priimti moters išleistus fluidus ir energiją. Tokiu būdu, jis savo stuburo pagrinde išlaiko savo vyriškos ir moteriškos energijų junginį. Apjungdamas vyrišką ir moterišką energijas tokiu būdu praktikuotojas, sakoma, įgauna ypatingų galių ir nušvitimą. Tai taip pat turėjo padėti pažadinti kundalini stuburo pagrinde kai jogui buvo laikas pradėti meditaciją. Vis dėlto, kai kurie šių sekso užsiėmimų aprašymai yra labai keisti ir tekstai, kurie aprašo juos, yra labai vaizdingi. Taip pat yra pasakyta, kad net Marko Polo, kada stebėjo šias tantrines praktikas ir burtų aktus jo pasaulio tyrinėjimo metu, nemanė, kad yra tinkama duoti pilną to ką matė ataskaitą. Tai, vis dėlto, yra tik vienas Tantrinio kulto aspektas. Kitos, labiau žinomos, technikos apima mantrą, pranajamą (pranayama), meditaciją ir t.t., kaip buvo aprašyta aukščiau.
Šiandien Vakarų žmonės naudoja kai kuriuos Tantrinius užsiėmimus kaip pasiteisinimą paprasčiausiai užsiimti seksu, vardan taip vadinamų dvasinių pratimų, religijos ar jogos. Nors jie vargiai ką nors žino apie tikrąsias Tantrines praktikas arba varginasi siekti bet kokios pirminės jogų kvalifikacijos, kurią asmuo turi pasiekti. Jie tiesiog trokšta užsiimti taip vadinamu Tantriniu seksu su viltimis prailginti savo orgazmą. Tai , vis dėlto, yra būtent priešingas tikslas nei tikrojo ritualo. Prailgintas orgazmas yra laikomas eikvojantis jogo mistines galias ir mentalinį bei fizinį pajėgumą. Net Budistiniai tekstai mini, kad sėklos sulaikymas yra gyvenimas, o sėklos išliejimas yra mirtis. Tokiu būdu, sulaikant savo sėklą vyras gali tapti labai galingu.
TANTROS
Aiškinant Tantras, šaknis tan reiškia plėtoti. Taip tantra reiškia praplėsti Vedines žinias. Taip tantra reiškia praplėsti Vedines žinias. Tantros yra tekstai, kuriuos studijuoja tie, ypač tarp Šaivitų ir Tibeto Budistų Vajrajano (Vajrayana) kultų,kurie garbina Šakti, moteriškos energijos personifikaciją. Šios Tantros gali būti dialogai tarp Deivės Durgos ir Šivos. Kai Deivė klausia Šivos klausimų, jie vadinami Agamas, o kada Šiva klausia Deivės Durgos, klausimai vadinasi Nigamas. Agamas yra įvairių temų aprašymas, tokių kaip dievybės kūrimas, šventyklos ir altorių konstrukcijos. Jie taip pat gali rutulioti penkis pagrindinius klausimus, kurie įtraukia kūrimą, visatos sunaikinimą, dievų garbinimą, šešių superžmogiškų savybių įgijimą ir pagrindinius meditacijos metodus, kurie leidžia susijungti su Aukščiausiuoju. Žinoma Tantros taip pat įtraukia ir magines bei mistines formules, kurias praktikuojantysis naudoja savo tikslams.
Aplamai Šakti Tantros priima kaip kūrybinę jėgą, garbinamą kaip Dievybės aspektą, bet neatskiriamą nuo vyriško principo, kuris vienų vadinamas Brahamanu, kitų- Šiva. Tačiau Tantros dažnai kuriamos netaisyklinga Sanskrito kalba tam, kad užslėpti jų paslaptis kalboje. Taip pat, siekiant leisti jų prasmę suprasti tik inicijuotiemsiems, kai kurios jų naudoja daug erotinio simbolizmo ir ezoterinės terminologijos. Tai sąlygojo ideologijos neteisingą supratimą ir neteisingą praktiką, labiausiai tarp vakariečių, kurie priima jose perteklinį seksualinį atspalvį, kurio iš tiesų ten nėra.
Nėra lengva datuoti Tantrų atsiradimą. Manoma, kad labiausiai jos plėtėsi atsirado Vakarų Indijoje ir Asame (Assam). Mokslininkai negalėjo nuspręsti ar Tantrizmas kilo iš Budizmo, ar Induizmo, bet įrodymai sako, kad Tantrizmas pirmiausia buvo susistematizuotas būtent Budizmo mokyklose. Šis sistematizavimas, rezultate, dėl filosofinių skirtumų padalino Budizmą į keletą didesnių ir mažesnių grupių. Visos tokios grupės klojo pagrindą visokioms radikalioms idėjoms, tarp kurių buvo ir Tantrizmas. Tantrizmas labiausiai įtakojo Vajrajanos (Vajrayana) ir Mahajanos (Mahayana) sektas. Keletas mokslininkų Budistų Tantras, tokias kaip Hevajra, datuoja kiek anksčiau nei apie 400-700 metus. Kitos Tantros, įskaitant Nitjašoda-šikarnava (Nityashoda-shikarnava), Joginihridaja (Yoginihridaya), Tantraraja (Tantraraja) ir Kularnava, visos datuojamos tarp 1000-1400 metų, o Mahanirvana Tantra dar vėliau. Vis dėlto, tos Tantros, kurios susietos su senaisiais Vediniais tekstais turėjo būti datuotos anksčiau. Pavyzdžiui, Narada-Pančaratra (Narada- Pancharatra) sakoma, buvo perduotos Dievo Šivos Naradai Muni, o vėliau sudarytos Srila Vjasadevos prieš 5000 metų.
Tačiau yra skirtingos Tantros skirtingiems žmonėms. Yra specifinės Tantros tiems, kurie yra tamsos režime arba tamo-gunoje, kitos- aistros režime arba rajo-gunoje, ir dar vienos esantiems gėrio režime, arba sattva-gunoje. Yra Šaivų Agamos, Šaktų Agamos, vėliau atsirado Tibeto Budistų Agamos, taip pat ir Linga, Kalika ir Devi Puranos. Agamos yra padalintos į keturias dalis: metafizines žinias, jogą, ritualinius užsiėmimus ir elgseną. Yra 28 Šaivų Agamų, 77 Šaktų Agamų ir 108 Pančaratra arba Vaišnavų Agamų. Vaišnavų Tantros apima Narada-pančaratrą (Narada-pancharatra), Pančaratrą (Pancharatra), Vaikhanasą (Vaikhansa), Gautamja Tantrą (Gautamiya Tantra), Brihad-Gautamja Tantrą (Brihad-Gautamiya Tantra) ir kitas, tokias kaip Lakšmi Tantra (Lakshmi Tantra). Jose yra taisyklės ir nuostatai, kaip užsiimti tokiais procesais, kaip proto išvalymas nuo akmeninių materialių prisirišimų blokų ir sąmonės fiksavimas link Aukščiausiojo savybių ir dvasinio laiko praleidimo. Narada-Pančaratra susiduria su Dievu Krišna ir truputį Radha. Ramanudža (Ramanuja) parašė savo Agama- pramanją (Agama-pramanya) parodyti Vaišnavų Pančaratrų sąsajas su Vedomis.
Vaišnavų Tantra nuo Kairiarankių Šaktų skiriasi tuo, kad jie pašalina iliuziją, jog fizinis kūnas yra asmuo, o taip pat poreikį vykdyti visokias radikalias kūno veiklas dvasiniams pasiekimams, kuomet Kairiarankiai Šaktai yra prisirišę prie kūno naudojimo maginių galių įgijimui priemonių, greito nušvitimo, turto, aukštų pozicijų, arba greito išsilaisvinimo. Tapti sėkmingu Kairiarankių kelyje yra labai sudėtinga ir pretendentas retai atkakliai ir ištvermingai siekia pabaigos. Kaip lengvai galime pamatyti iš mūsų dalinių Tantrinių Kairiarankių kelio aprašymų, tokia filosofija ir užsiėmimai yra giliai įtvirtinti tamsos režime, tamo-gunoje. Tai gali būti patirties lygmuo, kurio kai kuriems žmonėms reikia gyvenime, bet klajodamas šiuo keliu asmuo dažniausiai padidina savo iliuziją, savanaudiškumą ir išdidumą, arba tai gali prišaukti ligas, blogio mąstymą, net išprotėjimą, o kartais netikėtą mirtį. Tai nestebina, kadangi tai, kas susiję su tamsos režimu gamina stiprius, tamsius ir abejotinus rezultatus.
Vaišnavų Tantros, kita vertus, yra nukreiptos į asmens pakėlimą į aukštesnę sąmoningumo būseną, aukštesnį savo identiteto, kaip dvasinės būtybės suvokimą ir mūsų santykius su Dievu, be radikalių veiklų. Tai leidžia asmeniui pajusti vidinį džiaugsmą ir laimę asmens suvokimo apie tikrąjį jo dvasinį identitetą pagalba. Greitai materialių prisirišimų kliūtys ir aistros, kurios atrodė nenugalimos, nebeveikia. Rimtas pasekėjas gali pajausti progresą labai greitai. Kai asmuo paragauja aukštesnio dvasingumo skonio, jis tampa mažiau susirūpinęs savo kūno potraukiais ir yra patenkintas situacija, ar tai būtų įgijimas, ar praradimas. Jo vienovė su Dievu auga ir jis tampa visiškai patenkintas. Tokiu būdu, jis greitai palieka materialią sąmonę praeityje ir per savo dvasinį suvokimą pasiekia idealų gyvenimo lygį.
KODĖL ŠIVA IR DURGA LAIKOMI
VISATOS MOTINA IR TĖVU
Kadangi tai Aukščiausiosios Būtybės žvilgsnis į Durgos energiją, mają, kas, nustato visatų kūrimo judesį, Durga žinoma kaip visatos motina.14 Štai todėl, kada žmonės kalba apie materialią prigimtį, tai visuomet siejama su moterimi, nes „ji“- Motina Gamta ir Deivė. O Motinos Gamtos esmė yra atstovaujama Durgos. Ji yra susivienijusi su savo vyru, žinomu kaip Dievas Šiva, kuris laikomas visatos tėvu.
Vaju Puranoje (Vayu Purana) yra aiškinama, kad Šiva yra Sadašivos (Sadashiva), kuris yra tiesioginė Dievo Krišnos ekspansija, ekspansija. Sadašiva atsiranda vykdyti įvairiems laiko praleidimo būdams. Sadašiva yra vienos iš dvasinių Vaikunthos planetų rezidentas. Jo palydovė yra Lakšmi forma- Ramadevi. Ji išsiplečia į mahamają materialiuose pasauliuose, kur ji žinoma kaip Durga. Tokiu būdu, dvasinis Sadašiva ir Ramadevi vėl tampa susiję kaip Šiva ir Durga, kurie yra materialaus pasaulio kilmė.
Kokią rolę kūrime vaidina Dievas Šiva plačiau paaiškinta Brahma-samhitoje (5.6-8). Ten teigiama, kad Dievas Krišna, Gokulos, aukščiausios dvasinio dangaus planetos, Valdovas, yra Aukščiausioji Dievybė, pats amžinų ekstazių įasmeninimas. Jis labai įsitraukęs į transedentinės karalystės malonumus ir neturi sąlyčio su žemiška, iliuzine materialia energija. Jis nenutraukia Savo dvasinių užsiėmimų. Kai jis nori sukurti materialią manifestaciją, Jis paprasčiausiai pažvelgia į klaidinančią energiją Jo laiko potencijos formoje. Krišnos ekspansija, Maha-Višnu formoje, Kausaliniame Okeane nuneša jo žvilgsnį į materialią energiją. Šis žvilgsnis nuo Maha-Višnu yra veiksminga kūrybos priežastis. Blankus šio žvilgsnio spindesys, atspindėtas spindulingumas, yra Šiva jo Šambhu, kuris yra vyriškos energijos simbolis, formoje. Per šią Šivos formą Aukščiausiasis Dievas siejasi su materialia energija. Šambhu rolėje jis yra principas, kuriuo Maha-Višnu apvaisina materialų pasaulį nesuskaičiuojamomis gyvųjų esybių sėklomis. Kitaip Aukščiausioji Būtybė sąlyčio su materialia energija neturi.
Brahma-samhita (5.10) toliau tęsia aiškindama, kad būtent Šambhu, Mahešvara (Maheshwara), yra blankus Dieviško žvilgsnio atspindys, ir pradhanos valdovas, kuris įkūnija visas gyvųjų būtybių sėklą. Pradhana yra nemanifestuoti materialūs ingredientai kurie vėliau formuoja kosminę manifestaciją. Šambhu yra sukurtas iš Maha-Višnu erdvės tarp antakių. Dar daugiau, Šambhu tuomet susijungia su maja vyriško organo, arba regeneracijos galios, formoje. Bet jis nieko negali padaryti nepriklausydamas nuo Maha-Višnu, kuris atstovauja dvasinę Krišnos galią, galios. Todėl reikalingi pokyčiai materialioje energijoje negali atsitikti nebent palengvinti Aukščiausiojo Dievo Krišnos valios. (Bs.5.15)
(Brahma-samhita 5.16) toliau aiškina, kad Šambhu funkcija santykyje su sąlygotomis sielomis yra žemiškas egoistinis principas kuris kilęs iš Šambhu. Tai reiškia, nekomplikuojant supratimo, kad individualios gyvosios būtybės tendencija pamiršti dvasinį identitetą ateina iš Šambhu. Šis užmaršumas leidžia asmeniui materialiame pasaulyje mėgautis materialia patirtimi. Taip yra todėl, kad jis galvoja, hog yra materialus kūnas. Šis klaidingas identitetas leidžia sąlygotoms sieloms norėti tęsti savo egzistenciją laikiname žemiškame pasaulyje. Tai Šambhu, Šivos, funkcija sąsajoje su Aukščiausiuoju Dievu Krišna kūrybiniame procese. Šis užmaršumas, kaip buvo aiškinta aukščiau, toliau nešamas mahamajos, Durgos.
Vis dėlto, siekiant aiškesnio supratimo, Šiva yra Aukščiausiojo Dievo Krišnos ekspansija. Jis nėra antras veikiantis asmuo po Krišnos. Tie, kurie galvoja, kad jis toks, įžeidžia patį Aukščiausiąjį. Taip pat jis nėra dživa (jiva)- kraštinė dvasinė siela. Kaip aiškiai paaiškina Brahma-samhita (5.45), kai pienas rūgščių poveikiu transformuojasi į varškę, jis netampa nei toks pat, nei skirtingas nuo savo priežasties, pavadintos pienu. Taigi, aš garbinu pirmapradį Dievą Govindą, iš kurio Šambhu būsena yra transformacija destrukcijos darbui.
Kitais žodžiais, Dievas Krišna manifestuoja energiją per Maha-Višnų į Šambhu, Šivos, formą Tam, kad atlikti įvairias užduotis be atsitraukimo nuo Savo grynai dvasinių užsiėmimų. Per Šivą Aukščiausioji Būtybė siejasi su Savo materialia energija maja. Jis nedaro to tiesiogiai. Todėl Šiva nesiskiria nuo Krišnos, tačiau paklūsta Jam. Skirtumas yra kaip tarp jogurto ir pieno. Jogurtas yra tiesiog pasikeitusi pieno forma paveikta tam tikrų rūgščių. Panašiai Aukščiausioji Būtybė išsiplečia ir pavirsta į atskirą Šambhu asmenį įmaišydamas tam tikrus elementus tam tikroms funkcijoms atlikti. Tai Šambhu forma iš kurios Rudra, kita Šivos forma, gimsta iš Dievo Brahmos vėliau bekuriant pasaulį. [ Tai plačiau patarta mano knygoje „ Kaip Buvo Sukurta Visata ir Mūsų Reikšmė Joje“ (How the Universe was Created and Our Purpose In It)]
Taigi, čia sužinojome kitą aspektą kaip dvasinė energija išsiplečia materialios energijos kūrimui. Taigi, galiausiai viskas kyla iš Dievo Krišnos. Tai Jis išsiplečia į Maha-Višnu fromą, o tada i Šivą ir Durgą, kurie laikomi netiesioginiais visatos tėvu ir motina, ir patys yra Sadašivos ir Ramadevi iš Vaikunthos karalystės ekspansijos.
KAIP DIEVAS ŠIVA ATSIRADO ŠIAME PASAULYJE
Ankstesni paragrafai parodė kaip Dievas Šiva dalyvavo kūrimo procese kaip Šambhu, ir taip pat siejo, kaip Dievas Šiva atsirado šiame pasaulyje asmenine forma iš Dievo Brahmos. Bhagavatam (3.12.4) aiškinama, kad kūrimo proceso pradžioje Dievas Brahma manifestavo keturis didžiuosius išminčius vardais Sanaka, Sananda, Sanatana ir Sanat-kumara. Brahma tikėjosi, kad jie padės pripildyti visatą įvairiomis gyvybės formomis. Tačiau jie nenorėjo prisiimti materialios veiklos, nes buvo labai pakilios būtybės. Brahma pareikalavo jų pradėti gaminti palikuonį, bet jie atsisakė, nes jau buvo prisirišę prie Dievo Vasudevos, Aukščiausiojo Dievo, ir buvo susikaupę, ties išsilaisvinimu. Taigi jie pademonstravo savo nenorą, kas Dievą Brahmą nepaprastai supykdė.
Pyktis generavosi Dievo Brahmos prote, ir, nors jis stengėsi jį kontroliuoti, išėjo pro tarpą tarp antakių. Tuoj pat buvo sukurtas vaikas sumaišytas iš raudonos ir mėlynos spalvos. Šis vaikas tuoj pat pradėjo verkti ir prašė Dievo Brahmos: „O likimo kūrėjau, visatos mokytojau, maloniai nurodyk mano vardą ir vietą“. Dievas Brahma nuramino berniuką ir pasakė: „O pusdievių vadove, tu būsi vadinamas Rudra, nes taip nekantriai verkei“. Tuomet Brahma davė Rudrai sekančias rezidencijos vietas: širdis, jausmai, gyvybės oras kūne, dangus, oras, ugnis, vanduo, žemė, saulė, mėnulis ir asketizmas. Tuomet tarė Rudrai, kad jis bus žinomas vienuolika vardų: Manju (Manyu), Manu, Mahan, Šiva, Ritadhvaja, Ugrareta, Bhava, Kala, Vamadeva ir Dhritavrata. Šie vardai simbolizuoja kitus Dievo Šivos aspektus, kurių kiekvienas turi skirtingą išvaizdą ir veiklą. Rudra dažnai vaizduojamas kaip aukštas, gerai sudėtas, ilgų plaukų, turintis žaibą, lanką ir strėlę. Jis vaizduojamas kaip žmonijos sergėtojas nuo priešų. Taip pat jis žinomas kaip puikus gydytojas, kuris turi vienuolika žmonų vardais Dhi, Dhriti, Rasala, Uma, Nijut (Niyut), Sarpi, Ila, Ambika, Iravati, Svadha ir Dikša (Diksha).
Brahma vėliau liepė Rudrai priimti šiuos vardus ir žmonas, ir, kadangi jis vienas gyvųjų būtybių valdovų, kad dabar jis turėtų gausiai padidinti populiaciją. Rudra sukūrė daug palikuonių, kurie panašėjo į jį spalva, stiprybe ir tūžminga prigimtimi. Jų buvo nesuskaičiuojama daugybė, ir kai jie visi susitiko, bandė sunaikinti visatą. Sunerimęs dėl situacijos Brahma paprašė Rudros nebegeneruoti tokios prigimties būtybių. Būtų geriau jei Rudra užsiimtų savimi atgailoje, meditacijoje, kas yra palanku visiems. Per atgailą jis galėjo sukurti visatą tokia, kokia buvo anksčiau. Tik per atgailą asmuo gali prisiartinti prie Aukščiausiojo Dievo, kuris yra visų būtybių širdyje ir tuo pačiu už sąmonės ribų. Taigi, Rudra priėmė savo tėvo Brahmos patarimą ir nuėjo į mišką vykdyti atgailos askezių. Todėl mes dažnai matome Šivą vaizduojamą kalnų miškuose užsiimantį meditacija.
Kai kurie Šivos vardai įtraukia Dakšinamurti (Dakshinamurti), kuris reiškia visatos mokytojas. Dar yra Triločana (Trilochana) (triakis), Nila-kantha (Turintis mėlyną gerklę), Panča (Pancha)-anana (Penkiaveidis), Čandrašekhara (Chandrashekhara) (Mėnulio kuodas), Gangadhara (Gangos nešėjas), Girša (Girisha) (Kalno valdovas), Jatathara (Susivėlusių plaukų nešiotojas), Sthanu (Nekintantis), Visvanatha (Visatos valdovas), Bhairava (Nuožmus, destruktyvus Šivos aspektas), Bhuteša (Bhutesha) arba Bhutešvara (vaiduoklių ir elementalų valdovas), Hara (Mirties patraukėjas), Šambhu (Džiaugsmo buveinė), Šankara (Shankara) ( Džiaugsmo davėjas), Bhava (Egzistencija), Mahadeva (Didysis Dievas), Ašani (Ashani) (Žaibas), Iša (Isha) arba Išana (Valdovas), Pašupati (Pashupati) (Ganytojas arba gyvūnų draugas), Mritundžaja (Mritunjaya) (Mirties nugalėtojas), Aghora (Nebijantis), Ugra (Baisus), Bhima (Milžiniškas), Rudra (Ašarų dievas), Šuli (Shuli), Mahešvara (Maheshvara), Išvara (Ishvara), Šarva (Sharva), Khandaparašu (Khandaparashu), Mrida, Krittivasas, Pinaki, Pramathadhipa, Kapardi, Šrikantha (Shrikantha), Šitikantha (Shitikantha), Kapalabhrit, Vamadeva, Mahadeva, Virupakša (Virupaksha), Krišanuretas (Krishanuretas), Sarvadžna (Sarvajna), Dhurdžati (Dhurjati), Nilalohita, Smarahara, Bharga, Tryambaka, Tripurantaka, Antakaripu, Kratudhvamsi, Vrišadhvadža (Vrishadhvaja), Vyomakeša (Vyomakesha), Umapati, Ahirbudhnya, Aštamurti (Ashtamurti), Gadžari (Gajari), Mahanata ir kiti. 1000 Šivos vardų galima rasti 17 Mahabharatos Anušasana (Anushasana) Parva skyriuje, taip pat kaip ir Linga Puranoje (1.65-98).
KAIP DIEVAS ŠIVA PADEDA VISATOS NAIKINIME
Kitas momentas, kaip paminėta anksčiau, yra, kad Maha-Višnu žvilgsnyje į mają yra laiko elementas, kuris pradeda majos energijoje, arba pradhanoje, susijaudinimą. Tai pradeda įvairius materialių elementų kūrybos ir atskyrimo procesus. Šis laiko elementas identifikuotas kaip Šambhu, destruktyvaus principo persona. Taip pat Šambhu Rudros formoje vėliau atsiranda pabaigoje (pasaulio pabaigoje) atnešantis visatos sunaikinimą.
Taigi, Šiva laikomas Aukščiausiojo Dievo Višnu, Krišnos ekspansija, o taip pat kaip toks vadinamas Hara ir yra transedentinis materialioms savybėms. Vis dėlto, savo pasaulio naikinimo pasibaigus laikui darbuose jis prisiliečia prie nežinojimo, arba tamo-gunos, būsenos ir yra laikomas vienas gyvųjų būtybių vardu Rudra.
Toliau aiškinama, kad Dievas Krišna išplečia dalį savo plenarinę dalį, Dievą Višnu, kuris priima Rudros formą kada laikas išardyti kosmines manifestacijas. Dievas Višnu daro tai tam, kad sudaryti ryšį su materialia nežinojimo būsena. Taip Rudra yra tiesiog kita Dievo Krišnos energijos ekspansija, nors ir ne asmeninė ekspansija. Rudra, Dievas Šiva, turi įvairias formas, kurios yra skirtingų ryšių su maja laipsnių sąlygojamos transformacijos. Nors Rudra yra aukštesnis lygis nei Dživa-tatvos (Jiva-ttatvas), individualios būtybės, jis negali būti laikomas asmenine Krišnos ekspansija. Todėl jis laikomas kaip dživa.15
Nors daug žmonių garbina Šivą, Šiva garbina Dievą Krišną. Šiva Purana teigia, kad Šiva yra Aukščiausiasis, tačiau turint omeny jo valdžią materialiam pasauliui. Galų gale, tai jis tas, kas padeda materialios kūrinijos naikinime, taigi jis turi galią visai visatai. Bet nė vienuose raštai nepasakyta, kad Šiva yra kurios nors Vaikunthos planetų arba Golokos Vrindavanos, ar kitos dvasinės karalystės srities Aukščiausiasis Valdovas. Tokie apibūdinimai priklauso tik Dievui Krišnai ir jo asmeninėms ekspansijoms. Todėl Dievas Šivavisuomet vaizduojamas paniręs į meditaciją. Jis medituoja į Dievą Sankaršaną (Sankarshana), kurį simbolizuoja ant Šivos kūno esančios gyvatės. Kadangi Šiva yra žemiško egoistinio principo kilmė, tas, kas garbina Dievą Šivą, kaip Sankaršanos garbintoją, gali būti išlaisvintas ir melagingo materialaus ego.16
Šiva dažnai vaizduojamas šokantis Tandavana destrukcijos šokį. Jis matomas keturiomis rankomis ir viena pakelta koja, kaip šokių žinovas, ir viena koja šokantis ant mažo asmens vardu Apasmata-puruša. Jo dvejose rankose jis laiko damaru būgną ir ugnį. Būgnas simbolizuoja garsą, kuris palaikomas eterio. Tai ženklas tolimesnei kūrybai po sunaikinimo arba destrukcijos. Ugnis simbolizuoja Pralajagni (Pralayagni), arba visatos destrukcijos ugnį. Taigi, Šiva laiko visatos kūrybos ir naikinimo cikliškumo simbolius. Kitos dvi rankos simbolizuoja apsaugą ir palaiminimą tiems, kurie ieško jo arba dvasinių žinių. Apasamara ant kurio Šiva stovi, simbolizuoja nežinojimą, kuris verčia mus prarasti mūsų realaus identiteto aiškumą ir sąmoningumą. Tai taip pat reiškia mūsų pasidavimą mirties procesui be dvasinio pasirengimo. Šiva rodomas šokantis ant nežinios ieškančių jo prieglobsčio garbintojų gerovei.
Kaip Dievas Šiva padeda kosminiame naikinime aprašyta Puranose. Šis cikliškas naikinimas kiekvienos Brahmos dienos pabaigoje aprašytas Višnu puranoje (Šeštoji knyga, Trečias ir Ketvirtas skyriai). Jie teigia, kad 1000 keturių jugų (yuga) ciklų pabaigoje žemė yra praktiškai išsekusi. Atsiranda didelis maisto stygius, kuris tęsiasi 100 metų. Dėl maisto stygiaus visos būtybės tampa silpnos ir lėtos, kol galų gale žūsta. Dievas Višnu tuomet priima naikintojo Rudros (Dievo Šivos) vaidmenį ir nužengia susijungti savyje su visais Savo kūriniais. Jis įžengia į septynis saulės spindulius, kas išgarina visą drėgmę vandenynuose, upėse, dirvožemyje ir visose būtybėse. Visa žemė išdžiūva. Po to, pamaitinti drėgme, septyni spinduliai išsiplečia į septynias saules, kurių spinduliavimas šviečia visur ir uždega tris planetines sistemas ir žemesniąją Patalos sistemą. Trys planetinės sistemos tampa tvirtos ir deformuotos visuose kalnuose, upėse ir jūrose, nes yra šių saulių suvartotos. Vienintelė skurdi drėgme Žemė išlieka, tapdama panaši į vėžlio nugarą.
Tuomet Dievas Hari Rudros, kuris yra laiko ugnis, visko naikintojas, formoje tampa deginančiu Ananta Seša Sankaršana (Sesha Sankarshana) kvėpavimu ir žemesnę Patalos planetinę sistemą paverčia pelenais. Didelė riaumojanti ugnis pakyla per visatą iki Žemės ir sunaikina ją. Didelis ugnies viesulas pakyla į aukštesnį pusdievių lygį ir suardo juos. Trys planetinės sistemos atrodo kaip keptuvė apsupta viską praryjančios ugnies. Aukštesnių planetinių sistemų gyventojai tuo metu kyla į aukštesnes Maharlokos planetas, o kai tampa per karšta, tie, kurie trokšta galutinio išsilaisvinimo, pakyla i Junaloka sritį.
Kitoje vietoje- Bhagavatam (5.25.3)- sakoma, kad Dievas Šiva vaidina reikšmingą rolę galutiniame ir paskutiniame visatos sunaikinime, kuris vyksta Brahmos gyvenimo pabaigoje. „ Niokojimo laiku, kada Dievas Anantadeva [Ananta Seša, Sankaršana] nori sunaikinti visą kūriniją, Jis tampa truputį piktas. Tuomet tarp jo antakių atsiranda triakis Rudra, nešantis trišakį. Šis Rudra, kuris žinoma kaip Sankašana, yra vienuolikos Rudrų įsikūnijimas, arba Dievo Šivos inkarnacija. Jis atsiranda tam, kad suniokoti pasaulį.“
Brahma Puranoje (124.16) aiškinama, kad būtent nesunaikinamas Dievas Krišna yra tas, kuris priima Rudros formą tam, kad naikinimo metu visus elementus ir gyvąsias būtybes grąžinti atgal į save.
Po to, kai Šiva taip atsiranda, jis pradeda išformavimo šokį, šokdamas pašėlusiu būgnelio ritmu. „ Išformavimo metu, Dievo Šivos plaukai yra susivėlę ir jis duria savo trišakiu į valdovus visomis kryptimis. Jis išdidžiai juokiasi ir šoka, sklaidydamas rankas kaip vėliavas, kaip perkūnija sklaido debesis visame pasaulyje.“17 Dievo Šivos šokimas sąlygoje tokį sujudimą, kuris nunešamas į debesis, kad sąlygoja visatos užtvindymą, kas ir atsitinka naikinimo procesui tęsiantis (kuris plačiau aprašytas knygoje Vedų pranašystės (The Vedic Prophecies)).
Sanatkumara-samhitoje, iš senosios Skanda Puranos, mes randame pokalbį tarp didžiojo išminčiaus Sri Narados ir Dievo Sadašivos, pusdievių valdovo. Pradedant tekstu Nr.26 iki teksto Nr.30, Narada Muni klausia Dievo Sadašivos:“ O mokytojau, prašau, pasakyk man, kokį metodą Kali-jugos laikmečiu žmonės galėtų įsisavinti, kad galėtų lengvai pasiekti Dievo Hari [Krišnos] buveinę? O Dieve, kokia mantra išneš žmones iš šio gimimo ir mirties pasaulio? Visų naudai, prašau, pasakyk ją man. O Dieve, iš visų mantrų, kuriai nereikia puraščaranos (purashcharana), njasos (nyasa), jogos, samskaros ar kitų dalykų? Vienintelis Viešpaties vardo ištarimas duoda aukščiausius rezultatus. O pusdievių valdove, jei aš kompetentingas tai išgirsti, prašau maloniai ištarti Viešpaties šventą vardą.“
Tekstuose 31-35 Dievas Sadašiva duoda atsakymą. Dievas Sadašiva sako: „ O laimingasis, tavo klausimas yra puikus. O tu, kuris nori gerovės visiems, Aš tau pasakysiu slaptą čintamani (chintamani) [išpildantį norus] visų mantrų brangakmenį. Aš tau papasakosiu paslapčių paslaptį, slapčiausią iš visų slapčiausių dalykų. Aš papasakosiu tau tai, ko nepasakojau nei deivei, nei tavo vyriausiems broliams. Aš pasakysiu tau dvi neprilygstamas Krišnos mantras kurios yra brangiausia brangenybė tarp visų mantrų. Pirmoji yra:
„Gopijana-vallabha-charanau sharanam prapadye.” (Aš glaudžiuosi prie To, kuris gopių numylėtinis, kojų). Ši mantra turi tris sudėtinius žodžius, penkis individualius žodžius ir šešiolika skiemenų.
Antroji mantra: „Namo gopijana-vallabhabhyam“ (Nusilenkimai dieviškajai porai, kuri brangi gopėms) Ši mantra turi du žodžius ir dešimt skiemenų.“
36-41 tekstuose Sadašiva tęsia: „Tas, kuris tikėdamas ar netikėdamas kartą sugieda penkių žodžių mantrą, gyvena tarp Dievo Krišnos gopių numylėtųjų. Dėl to nėra abejonių. Giedant šias mantras nereikia purščaranos, njasos, ari-šudhi (ari- shuddhi), mitra-šudhi (mitra-shuddhi) ar kitokių apsivalymo būdų. Šių mantrų giedojimui nėra laiko ar vietos apribojimų. Visi, nuo žemiausių atstumtųjų iki aukščiausiųjų žynių, tinkami giedoti šią mantrą. Moterys, šudros (shudras) ir visi kiti tinkami. Paralyžiuoti, nebyliai, aklieji ir luošiai tinkami. Andhras, Hunas, Kiratas, Pulindas, Pukkashas, Abhiras, Yavanas, Kankas, Khashas ir visi kiti, net jei gimė iš nuodėmingų įsčių tinkami. Tie, kurie pripildyti išdidumo ir ego, kurie ketina daryti nuodėmes, karvių ir brahmanų žudikai, taip pat didžiausi nusidėjėliai taip pat tinkami. Tie, kurie neturi žinių nei pasiaukojimo, tie, kurie niekada nestudijavo šruti-šastros (shruti-shastra) ar kitų raštų, ir visi kiti, kokie jie bebūtų, taip pat tinkami giedoti šias mantras.“
Po to, 42-48 tekstuose Dievas Sadašiva aiškina, kas yra netinkami ir kam negalima perduoti šių šventųjų mantrų ar jų paskirties: „ Bet kas, kas atsidavęs Krišnai, mokytojų mokytojui, yra tinkamas giedoti šias mantras, bet tie, kurie neatsidavė, net jei jie didžiausi žyniai, netinkami. Tie, kurie vykdė daug jadžnų (yajnas), davė labdaros, lankė šventas vietas, buvo atsidavę tiesai ir kalbėjo tiesą, priėmė atmestą visuomenės statusą, keliavo į tolimiausią Vedų ir Vedangų krantą, atsidavusiai tarnavo brahmanams, gimė gerose šeimose, atliko askezes ir priesaikas, bet nėra atsidavę Dievui Krišnai, nėra tinkami giedoti šias mantras. Todėl, šios mantras neturėtų būti persakomos nei tiems, kas nėra atsidavę Dievui Hari, nei tiems, kurie nedėkingi, išdidūs ar netikintys, ateistai ar piktžodžiautojai. Asmuo neturėtų perduoti šių mantrų asmenims, kurie nenori jo klausyti, arba tam, kuris nebuvo pasilikęs vieniems metams kalbėtojo ašrame. Asmuo turėtų apdairiai perduoti šias mantras tam, kuris laisvas nuo veidmainystės, godumo, geismo, pykčio ir kitų ydų. Tam, kuris nuoširdžiai atsidavęs Dievui Krišnai. Šios mantros išminčius yra Dievas Sadašiva. Matmuo- Gayatri. Dievybė- gopių numylėtinis Dievas Krišna. Tikslas- tarnystės brangiajam Dievui Hari pasiekimas.“
Tekste 53 Dievas Sadašiva sako: „ Kartą sugiedojus šią mantrą, asmuo pasiekia sėkmės. Dėl to abejoti nereikia. Vis dėlto, siekiant giedoti džapą (japa), asmuo turėtų ją giedoti kasdieną dešimt kartų“.
Sri Sanatkumara-samhitos tekste 54-77 Dievas Sadašiva apibūdina saldžiausio nektaro mantrų meditaciją, po ko tęsia pokalbį papildomomis temomis susijusiomis su Radhos ir Krišnos laiko praleidimo būdais ir Vrindavanos žemės svarba:
„O geriausias iš brahmanų, dabar Aš tau papasakosiu apie šios mantros meditaciją. Aš medituoju į dvirankį Dievą Krišną, kuris tamsus kaip musoninis debesis, apsirengęs geltonais drabužiais, pasipuošęs miško gėlių girliandomis... karūnuotas povo plunksna, vainikuotas lotoso menturiais, kurio veidas yra nuostabus, kaip milijonai mėnulių, kurio akys nerimastingai juda... kurio kakta pažymėta su tilaka iš sandalo ir muskuso masės... kuris nuostabus su auskarais, kaip dvi auštančios saulės, kurio prakaitu pasidengę skruostai, lyg du tviskantys veidrodžiai... kurio pakilę antakiai žaismingai žvelgia į Savo numylėtosios veidą, kurio grakščiai pakilusios nosies galiukas puoštas perlu... kurio bimba vaisiaus lūpos jo mėnulio dantų šviesoje yra nuostabios, kurio nuostabios rankos su apyrankėmis, antrankėmis ir brangiais žiedais... kuris laiko fleitą savo kairėje lotoso rankoje, kurio nuostabus juosmuo sujuostas grakščiu diržu, kurio pėdos yra nuostabios su grakščiais kojų papuošalais... kurio akys neramios meilės pramogų nektaru, kuris juokauja su Savo numylėtąja, prajuokindamas Ją vėl ir vėl... ir kuris pasilieka su Ja brangioje karūnoje po kalpa-vrikša (kalpa-vriksha) medžiu Vrindavanos miške. Tokiu būdu asmuo turėtų medituoti į Dievą Krišną ir Jo mylimąją.“
„Dievo kairėje pusėje asmens meditacijoje turėtų būti Sri Radha, kuri apsirengusi mėlynais drabužiais, kuri nuostabi, kaip lydytas auksas... Kuri drabužio kraštu dengia Savo malonią šypseną, kurios neramios čakori (Indijos paukštis) akys šoka ant Jos mylimojo veido... kuri savo smiliumi ir nykščiu deda į Savo mylimojo lotuso burną betelio riešutus ir grūstus betelio lapus... kurios pilnos, iškilios krūtys dekoruotos švytinčiu perlų vėriniu, kurios liemuo grakštus, kurios plačios lūpos dekoruotos drėgnais papuošimais... kuri pasipuošusi brangakmeniais puoštais auskarais, pirštai- žiedais, kojų pirštai- žiedais, apyrankėmis, antrankėmis ir žvangančiais kojų papuošalais... kurios galūnės yra grakščios ir gražiausios, kuri visuomet žydi jaunyste ir kuri visuomet nugrimzdusi į palaimos nektarą. O brahmanų karaliau, Jos draugės, kurių amžius ir savybės yra tokios, kaip ir Jos, atsidavusiai tarnauja Jai su čamaromis (chamaras), vėduoklėmis ir kitais daiktais.“
„Prašau, išgirsk, o Narada, ir aš pasakysiu tau šių mantrų reikšmę. Materialus pasaulis yra manifestuotas su Viešpaties majos potencija ir kitomis išorinėmis potencijomis. Dvasinis pasaulis manifestuotas Viešpaties čit (chit) potencija ir kitomis vidinėmis ir amžinomis dvasinėmis potencijomis. Šių potencijų saugotoja, sakoma, yra gopė Radha, kuri yra Dievo Krišnos mylimoji. Transedentinė deivė Sri Radha yra tiesioginė Dievo Sri Krišnos dalis. Ji yra centrinė figūra tarp visų sėkmės deivių. Ji yra Dievo Krišnos malonumo potencija. Durga ir kitos trijų režimų pasaulio deivės yra milijono/milijoninės vienos iš jos ekspansijų dalys. Ji yra tiesioginė Deivė Maha-Lakšmi, o Dievas Krišna yra Dievas Narajana. O geriausias išminčiau, ką aš dar galėčiau pasakyti? Niekas neegzistuoja be jų. Ši sukurta iš dvasios ir materijos visata yra kartu Jų potencija. Ji yra Durga, o Dievas Hari yra Šiva. Dievas Krišna yra Indra, o ji yra Šači (Shachi).Ji yra Savitri, o Dievas Hari yra Brahma. Ji yra Dhumorna, o Dievas Hari yra Yama. O Narada, prašau žinoti, kad viskas yra Jų potencija. Net jei Aš turėčiau daug šimtų metų, Aš negalėčiau aprašyti visos Jų šlovės.“
Žymos
1. Srimad-Bhagavatam 4.24.22-28
2. Ten pat, 4.24.29-30
3. Ten pat, 4.30.10
4. Ten pat, 4.7.50-54
5. Ten pat, 8.12.43-44
6. Ten pat, 10.71.8
7. Ten pat, 10.88.3-5
8. Ten pat, 10.88.12
9. Ten pat, 10.22.4, pur.
10. Caitanya-caritamrita, Adi-lila, 5.58 & Madhya-lila, 20.271
11. Ten pat, Cc.Adi-lila, 5.64-66
12. Ten pat, Madhya-lila, 15.176
13. Ten pat, Madhya-lila, 6.154-156
14. Ten pat, Madhya-lila, 21.53
15. Ten pat, Madhya-lila, 20.307-8
16. Srimad-Bhagavatam 3.2.21,pur.
17. Ten pat, 4.5.10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą