Paslaptingasis Hanumanas

Hanumano Paslaptis- Įkvepiančios

 Istorijos iš Meno ir Mitologijos

     

        Kartą Šiva ir Parvati, visuomet nusiteikę nuotykiams meilužiai, nusprendė pasiversti beždžionėmis ir tankiuose Himalajų miškuose pasinerti į meilės žaidimus. Kulminaciniu metu Šivos sėkla rado savo žymę ir susigėrė į Parvati. Kadangi jie buvo beždžionės formoje, natūralu, kad jų atžala tokioje sąjungoje taip pat būtų beždžionė.  Nenorėdamas eiti prieš gamtą, Šiva liepė vėjo dievui Vaju (Vayu) nunešti jo sėklą iš Parvati gimdos ir patalpinti ją į Andžaną (Anjana)- beždžionės patelę, kuri tuo metu meldė sūnaus.

        Kita, šiek tiek skirtinga šios istorijos versija, Šiva Puranoje pasakoja, kad kuomet Višnu apsimetė dangiško grožio moterimi Mohini, jos kerai Šivai padarė tokį įspūdį, kad jis negalėjo sulaikyti savo sėklos. Vaju tuomet šią sėklą nunešė ir patalpino į Andžanos  gimdą. Nėra abejonių, kad tokia Šivos potencijos iškrova sąlygojo atžalos, kuri turėtų būti mažiausiai neįprasta, atsiradimą, ir vaikas užmegztas tokiomis išskirtinėmis aplinkybėmis buvo priverstas būti ypatingu, koks jis ir buvo. Pasekmėje, džiaugsmo ryšulėlis buvo ne kas kitas, o Hanumanas, vienas iš labiausiai švenčiamų ir garbinamų Indijos mintyje asmenybių. Dvi išskirtinės savybės pažymėjo jo gimtį. Pirma- tai, kad jis gimė ne kaip įprastas vaikas. Hanumanas gimė dėvėdamas strėnų juostą. Tai buvo ankstyvas ženklas jo visą gyvenimą siektam celibatui ir beveik asketiškam gyvenimo būdui. Kitas jo reikšmingo atsiradimo ženklas buvo prašmatnūs auskarai puošiantys jo ausis. Pastarieji užima gana svarbią vietą legendoje aiškinant:

Hanumano gimimo metu, neužginčijamas beždžionių pasaulio lyderis buvo Vali- stipri ir galinga beždžionė. Kai Vali sužinojo, kad Andžana laukiasi kūdikio, kuriam lemta tapti galingu varžovu, jis nusprendė užbaigti visus reikalus pačioje Andžanos gimdoje. Jis sukūrė ginklą iš penkių metalų: aukso, sidabro, vario, geležies ir alavo. Kai nieko neįtardama motina miegojo, jis nukreipė šį ginklą į jos gimdą. Normalus vaikas būtų neatsilaikęs prieš tokią niekšišką ataką, tačiau ne tas, kuris gimė iš stebuklingos Šivos sėklos. Ginklas ištirpo vos tik palietė Hanumano kūną ir pavirto į porą auskarų. Taigi, dėvėdamas pirmojo mūšio dar būnant gimdoje trofėjų Hanumanas šlovingai įžengė į šį pasaulį.

Iš tiesų, turėdamas tokius garsius tėvus kaip Šiva ir Vaju, jis buvo nepaprastas vaikas. Hanumanas buvo nenuilstantis, dvasingas, energingas ir smalsus. Jis buvo apdovanotas tikrai stulbinančia jėga ir gausiais raštais apie garsius jo žygdarbius. Kartą, pavyzdžiui, jis apsiriko manydamas, kad saulė tai prinokęs vaisius (beždžiones natūraliai vilioja prinokę vaisiai). Ir nuskubėjo į dangų bandydamas ją sugriebti.

Tačiau pakeliui jį pamatė Rahu, drakonas, kuris keliavo praryti saulę ir taip iššaukti užtemimą. Pagalvojęs, kad tai kirminas, nenuilstantis Hanumanas puolė prie Rahu bandydamas jį pagriebti. Skubėdamas gelbėti savo gyvybę, Rahu rado apsaugą Indros, dangaus Dievo, prieglobstyje.  Indra pakėlė savo mirtiną griaustinį, užlipo ant savo baltojo dramblio vardu Airavata ir išvyko ieškoti Hanumano, siekdamas apriboti jo akivaizdų akiplėšiškumą. Dangų aptraukė debesys ir žaibas griaudėjo per visą platų dangų išreikšdamas Indros rūstybę. Tačiau nei šis baisus vaizdas, nei galingai apsiginklavęs Indra savo aukštybėse, Hanumano širdyje nesukėlė net pėdsako baimės. Priešingai, spektaklis pasitarnavo kaip kuras jo susijaudinimui ir pagalvojimui, kad Airava yra žaislas. Jis griebė už storos odos, sugriebė straublį ir užšoko ant jo nugaros. Nustėręs dėl kūdikio pakylėto ir žaismingo nepaklusnumo, Indra stuktelėjo Hanumaną su griaustiniu, ir taip sužeistas jis ėmė greitai kristi į žemę. Jo tėvas Vaju tuoj pat pašoko jį gelbėti ir pagavo jį oro viduryje.

Mylimo sūnaus bejėgiško kritimo į jo rankas vaizdas įsiutino vėjo dievą. Jis galingai įkvėpė ir ištraukė iš kosmoso visą orą. „Tegul vis tie, kurie sužeidė Andžanos sūnų uždūsta“- pagalvojo jis garsiai. Kaip ir tikėtasi, kosmose kilo panika. Dievai, supratę savo neteisumą, nuėjo visi pas Vajų ir paprašė atleidimo. Kad padėtis pasitaisytų, jie apipylė beždžionės vaiką palaiminimais ir galiomis:

a)   Brahma: „Gyvenk tiek, kiek gyvena pats Brahma“

b)   Višnu: „Gyvenk visą savo gyvenimą kaip didžiausias Dievo garbintojas“

c)   Indra: „Nė vienas bet kokio tipo ginklas nesužeis ir nesmogs tavo kūnui“

d)   Agni: „Tavęs niekada neveiks ugnis“

e)   Kala: „Tegul tavęs niekada neateina mirtis“

f)    Visos Devos ir Dievai: „Niekas nebus tau lygus stiprume ir greityje“

Brahma užbaigė palaiminimų liejimo Hanumanui sesiją laimindamas jį didesne nei Vaju ar Garudos galia ir padovanojo jam greitesnį nei galingiausio vėjo greitį. Taip nuramintas Vaju atstatė orą kosmose ir Hanumanas buvo grąžintas jo tėvams.

Tačiau tame buvo viena gudrybė. Buvo nutarta, kad Hanumanas bus palaimingoje nežinioje apie savo šaunumą, išskyrus kai savo pagiriamojo darbo metu jo atmintis primintų jam apie antžmogišką sugebėjimą. Vėliau pamatysime, kaip ši atrodo nereikšminga detalė apnuogina simbolinę Hanumano reikšmę.

Hanumano išsilavinimas

          Kai paaugo, Hanumanas siekė save išlavinti, o šiam tikslui jis pasirinko Suriją, saulės dievą, kaip guru, sakydamas: „Tu matai viską, ką galima pamatyti visatoje ir žinai viską, ką galima žinoti. Prašau, priimk mane kaip savo mokinį.“ Surija dvejojo. „Aš neturiu laiko“- jis pasakė. „Dienos metu aš važiuoju per dangų, o naktį aš per daug pavargęs kažką daryti“.

        „Tuomet, mokyk mane dieną važiuodamas dangumi. Aš skrisiu tavo vežimo priekyje, būdamas prieš tave nuo aušros iki saulėlydžio.“ Sužavėtas Hanumano užsidegimu ir ryžtu, Surija priėmė jį į mokinius. Taip Hanumanas, atsilaikydamas prieš  nuostabų akinantį spindėjimą, skrido prieš saulės dievo vežimą iki kol tapo gerai išmanantis keturias žinių knygas (Vedas), šešias filosofines sistemas (daršanas), šešiasdešimt keturis menus, arba kalas, ir tūkstantį aštuonias okultines Tantros paslaptis.

        Kai jau tapo visko, ką buvo sau numatęs išmokti, meistru, Hanumanui atėjo metas sumokėti už išsimokslinimą (Guru- dakšina). Surija pareiškė, kad stebėti atsidavusio mokinio studijavimą yra pakankamas mokestis jam, bet kai Hanumanas primygtinai norėjo kažką duoti tam, kad išreikšti savo dėkingumą, saulės dievas paprašė jo prižiūrėti jo sūnaus Sugrivos, kuris buvo beždžionių pasaulio karaliaus Vali pusiau brolis, gerbūvį.

        Prieš Vali tampant beždžionių karaliumi,  jiems vadovavo beždžionė vardu Rikša. Kartą taip atsitiko, kad Rikša įkrito į stebuklingą baseiną ir pavirto moterimi. Dangaus dievas Indra ir saulės dievas Surija abu įsimylėjo į ją ir ji pagimdė kiekvienam jų po sūnų. Indros sūnus buvo pirmagimis Vali, o Sugriva buvo jos antroji atžala nuo Surijos. Po sūnų išnešiojimo Rikša vėl atvirto vyru.

        Kada Rikša numirė, pagal džiunglių įstatymą, beždžionės tarpusavy susikovė tam, kad nustatyti lyderystę. Vali sėkmingai nužudė arba sužalojo visus kitus varžovus į sostą ir tapo neginčijamu beždžionių pasaulio valdovu. Kaip tas, kuris sėkmingai užsidirbo savo dominuojančią vietą tarp beždžionių, Vali nebuvo įpareigotas dalintis savo jėgos postu su niekuo, tačiau, būdamas kilniaširdės prigimties, jis viskuo dalijosi su savo jaunesniuoju broliu Sugriva. Štai tokiomis aplinkybėmis Hanumanas tapo Sugrivos, kuris vėliau tapo beždžionių karaliumi, draugu. Tai Sugriva ir jo masinės beždžionių armijos padėjo Dievui Ramai išlaisvinti savo žmoną, kai ją pagrobė demonas Ravana.

Pasiaukojantis Hanumanas

        Meilės paukštelių pora, atskleisdami savo natūralią laisvę, skraidė beribiame danguje. Tačiau lemtis užrašė žiaurią jų poravimosi baigtį. Medžiotojo strėlė rado savo žymę ir atsidavusi patelė prarado savo patinėlį. Tačiau ji nepabėgo nuo situacijos, o delsdama vis suko ratus apie savo patinėlio bedvasę formą. Šio gailaus vaizdo stebėjimas įkvėpė užbaigtą išminčių Valmiki poezijai, o tai, kas atėjo iš jo širdies, buvo Ramajana, vienas didingiausių epų, kurį sėkmingai paveldėjo žemė. Iš tiesų, Valmiki poema tapo žinoma trijuose pasauliuose, nes palietė kiekvieno ją išgirdusio širdies stygą.

        Vieną diena Valmiki sužinojo, kad didysis Hanumanas taip pat užrašė Ramos nuotykius, išgraviruodamas pasakojimą ant akmens savo nagais. Smalsusis Valmiki nukeliavo į Himalajus, kur Hanumanas apsistojo papasakoti šią versiją. Kada Hanumanas skaitė savo kūrinį, Valmiki buvo priblokštas grynos jo jėgos ir poetinio kalibro. Tai buvo tikrai įkvepiantis kūrinys. Valmiki jautė ir džiaugsmą ir skausmą. Džiaugsmą, nes jis turėjo galimybę išgirsti ypatingai gražią poemą, o skausmą, nes ji tikrai užgožė jo veikalą.

        Kai Hanumanas pamatė liūdesį, kurį Valmiki sukėlė jo kūrinys, jis sudaužė išgraviruotus akmenis, taip sunaikindamas savo kūrinį amžiams. Toks buvo Hanumano pasiaukojimas. Nes jam Ramos nuotykių pasakojimas buvo būdas dar kartą išgyventi Ramą, ne bilietas į garbės salę.

        Hanumano vardas taip pat parodo jo neryškumo charakterį, nes sudarytas ir „hanan“ (anihiliacija) ir „man“ (protas), taip išreiškiant tą, kuris nugalėjo savo ego.

Hanumanas ir Joga

        Jei joga yra sugebėjimas kontroliuoti savo protą, tuomet Hanumanas yra kvintesencinis jogas, tobulai mokantis valdyti savo jusles, to pasiekęs per gyvenimo discipliną, užgrūdintą dviem- celibato ir nesavanaudiško atsidavimo (bhakti)- srovėm. Iš tiesų, Hanumanas yra idealus Brahmačari (tas, kuris seka Brahmos keliu), jei kada iki jo toks buvo.

Jis taip pat yra tobulas karma jogas, kadangi savo veiksmus jis atlieka be prisirišimo, veikdamas kaip likimo instrumentas, o ne paveiktas savanaudiškų motyvų.

Hanumanas- Pirmasis Mokinantis Pranajamos ir Surja Namaskar Išradėjas

        Pranajama yra galimybė kontroliuoti kvėpavimą taip, kad oro įkvėpimas ir iškvėpimas taptų ritmišku. Vaju, oro ir vėjo dievas, pirma išmokė pranajamos savo sūnų Hanumaną, kuris po to mokė žmones.

        Surja Namaskar (saulės pasveikinimas) buvo sugalvotas taip pat Hanumano, kaip jo mokytojo Surjos pasveikinimas.

Hanumanas ir Burtai

        Ramajanos epo niekšas buvo demonas Ravana. Kada jis nusinešė Sitą, jos pasipiktinęs vyras, lydimas Hanumano ir didžiulės beždžionių armijos, apgulė Lanką, Ravanos imperijos sostinę. Mūšio eigoje demonas prarado savo brolius ir sūnus, ir tapo aišku, kad jis ėjo link pralaimėjimo. Pagaliau jis pasiuntė vienintelio išgyvenusio sūnaus Mahiravano, galingo burtininko, kuris valdė požeminį pasaulį (patala loka). Mahiravana buvo didžiausias deivės Kali garbintojas, iš kurios jis įgijo gyvybinių okultinių paslapčių. Iš pradžių Mahiravana nenorėjo prisijungti prie kovos prieš Ramą, kadangi jautė, jog pastarojo veiksmai yra teisingi. Tačiau suprasdamas jo silpnybę ritualinei magijai, Ravana kreipėsi į jį: „Pagalvok apie galias, kurias tau duos deivė Kali, jei tu jai paaukosi dviejų gražių ir aktyvių jaunuolių, kaip Rama ir Lakšmana, galvas“. Nereikia nė sakyti- Mahiravana sutiko.

        Didysis burtininkas Mahiravana sugebėjo pagrobti ir Ramą, ir jo brolį Lakšmaną, kol jie miegojo. Už savęs, ten kur buvo jų lovos, jis paliko tamsų pėdsaką, nusitęsiantį į žemės gelmes. Hanumanas tuoj pat nėrė į šį tunelį ir nusigavo iki patalos, į požeminę Mahiravanos karalystę. Ten jis rado pririštus prie stulpo du brolius. Jų kūnai buvo įtrinti garstyčių aliejumi ir papuošti medetkų žiedais, paruošti aukojimui. Mahiravana šalia jų aštrino aukojimo geležtę ir giedojo himnus, iškviečiančius deivę.

        Hanumanas pasivertęs į bitę sušnabždėjo į Ramos ausį: „Kai Mahiravana paprašys jūsų padėti galvas ant aukojimo kaladės, informuok jį, kad būdami iš karališkosios linijos, jūs niekada nesimokinote nulenkti galvos. Paprašyk, kad jis parodytų kaip.“ Mahiravana pakliuvo į spąstus. Kai tik jis nulenkė ritualų nustatyta forma galvą, Hanumanas atgavo savo formą, pagriebė geležtę ir sukapojo burtininką. Taip Hanumanas atsimokėjo tuo pačiu ir paaukojo Motinai Deivei Kali patį demoną. Sužavėta deivė padarė Hanumaną savo durų sergėtoju, ir iš tiesų, daugelis deivės šventyklų turi saugančias duris beždžiones. Iki šių dienų Hanumanas kviečiamas kovai prieš burtus, o amuletai ir talismanai su jo atvaizdais yra labai populiarūs tarp garbintojų.

Hanumanas ir Astrologija

          Mahiravanos mirtis pripildė Ravanos širdį baime. Jis pasitarė su pagrindiniais astrologais, kurie tyrė jo horoskopą ir nusprendė, kad dangiškųjų kūnų išsidėstymas yra ne jo naudai. Indijos astrologija yra valdoma devynių planetų, žinomų kaip navagrahos. Ravana galvojo, kad pakeisdamas šių dangiškų kūnų išsidėstymą jis pakeis savo likimą. Įlipęs į savo skrendantį vežimą jis pakilo į dangų, pagavo devynias planetas ir nugynė jas surakintas grandinėmis į savo sostinę. Jis pradėjo eilę ritualų, kurie, jei būtų sėkmingi, priverstų planetas išsidėstyti iš naujo jo naudai. Kada Hanumanas sužinojo apie šį ritualą, jis surinko ir nuvedė būrį bebaimių beždžionių į Ravanos aukojimo salę su intencija nutraukti vyksmą. Piktadarį Jie rado sėdintį užmerktomis akimis šalia ugnies altoriaus gilioje meditacijoje ir kalbantį mantras. Beždžionių grupė surėkė garsų karo šūksnį ir nuskubėjo į salę. Jie užpūtė šventąją ugnį, išspardė ceremonijai skirtus rakandus ir nušlavė ant grindų nupieštas okultines diagramas (vantras). Deja, niekas iš to nepažadino Ravanos iš gilaus transo ir jis tęsė šventų formulių giedojimą. Tuomet Hanumanas suprato, kad Ravana turi būti sustabdytas bet kokia kaina, kitaip piktadarys sėkmingai pakeis likimo kryptį.

            Artėjant tokiai pabaigai jis sugalvojo išdykėlišką planą ir įsakė savo leitenantams įeiti į moterų rūmus ir išgąsdinti daugybę Ravanos žmonų. Beždžionės padarė kaip lieptos ir atakavo Ravanos karalienes ir jaunesniąsias žmonas raudamos joms plaukus, draskydamos jų veidus ir plėšdamos nuo jų drabužius. Tačiau visa tai buvo nenaudinga; nepajudinamas Ravana net nesukrutėjo.

        Pagaliau beždžionės stojo akistaton su Mandodari, vyriausiąja Ravanos žmona. Jos šiepė dantis, mušėsi sau į krūtines ir pradėjo grėsmingai niurnėti. Įbauginta Mandodari išlemeno „Vargas man! Mano vyras medituoja kol beždžionės kėsinasi į mano tyrumą“. Jos žodžiai sugėdino Ravaną. Jis atmerkė akis ir nuskubėjo ją apginti. Taip sėkmingai išblaškęs Ravaną, Hanumanas nubėgo atgal į aukojimo salę ir išlaisvino tenai laikytas nelaisvėje devynias planetas. Už tai, kad sėkmingai nutraukė Ravanos daromus bandymus pakeisti likimkimą, Hanumanas laimėjo amžiną grahų dėkingumą ir todėl tikima, kad turėjo didelę galią joms. Atitinkamai, jis yra garbintojų garbinamas kada tik jie supranta, kad jų bėdos yra nepalankių dangaus kūnų išsidėstymo pasekmė. Iš tiesų Hanumanas dažnai rodomas užlipęs ant moters kuri, kaip sakoma, simbolizuoja Panvati, pražūtingų astrologinių įtakų personifikacijos.

        Kita įdomi legenda susiduria su būtent Saturno (Šani) planeta. Suvokiamas kaip esantis nepalankios įtakos, tikima, Saturnas aplanko kiekvieną individą bent kartą jo/s gyvenime septyniems su puse metų periodui. Kaip likimas nulėmė, Saturnas nužengė Hanumanui kai jis buvo užsiėmęs tilto per vandenyną, tam, kad padėti Ramai ir jo armijai persikelti į Lanką, statymu. Hanumanas paprašė planetą atidėti savo vizitą iki sėkmingai Ramai padės atgauti Sitą. Tačiau Saturnas buvo tvirtas ir Hanumanas turėjo nusilenkti gamtos valiai. Jis pasiūlė Saturnui sėdėti ant jo (Hanumano) galvos kol jo rankos bus įsitraukusios tarnavimui Ramai, o jo kojos buvo per kuklios Saturnui.

        Saturnas laimingai įsikūrė ant Hanumano galvos ir galinga beždžionė tęsė savo darbą kraudamas sunkius riedulius ir akmenis ant savo galvos akivaizdžiai paprastu būdu ir nešdamas juos į statybų aikštelę. Po kurio laiko Saturnas suprato, kad neįmanoma ilgiau pakelti krūvos prikrautų riedulių ir panoro nulipti žemyn. Hanumanas reikalavo, kad jis užbaigtų savo privalomą septynių su puse metų buvimo laiką, bet Saturnas maldavo jį paleisti sakydamas, kad septynios su puse minutės, kurias jis praleido ant Hanumano galvos, praėjo kaip septyni su puse metų. Taip kalbėdamas Saturnas paliko Hanumaną ir nuo tada šios dievo- beždžionės garbintojai yra ramūs, kad neišvengiamos blogos Saturno sade- sati (septyni su puse pasilikimo metų) įtakos gali būti sutrumpintos tikruoju atsidavimu Hanumanui.

Hanumanas ir Motina Deivė

Kaip aukščiau matėme, Hanumanas tarnauja kaip Motinos Deivės favoritas. Tačiau Hanumano bruožas, kuris labiausiai sužavėjo deivę yra brahmačarja. Iš tiesų Hanumanas niekada negrasino pasauliui savo vyriška energija, ne taip, kaip Šiva, kurio vyrišką energiją dažnai turi slopinti deivė Kali. Atitinkamai, Hanumanas įgijo jos neprilygstamą įvertinimą.

Hanumanas ir Tantra

Tantra simbolizuoja okultinę Induistų pusę. Su giesmių (mantrų) ir diagramų (vantrų) pagalba Tantristai (Tantros praktikuotojai) nukreipia kosmoso galias žmonijos labui.

Tantristai tiki, kad Hanumanas yra labiausiai išbaigtas iš jų būrio, nes įgijo  labiausiai siekiamas aštuonias okultines galias:

1.   Anima- savybė sumažinti savo dydį.

2.   Mahima- savybė padidinti savo dydį.

3.   Laghima- savybė tapti besvoriu.

4.   Garima- savybė padidinti svorį.

5.   Prapti- savybė keliauti bet kur ir surasti bet ką.

6.   Prakajama- nenugalima valios jėga.

7.   Vastiva- vadovavimas visiems gyviams.

8.   Istiva- sugebėjimas tapti tokiu, kaip dievas, su jėga kurti ir naikinti.

Ramajana apipinta pasakojimais, iliustruojančiais Hanumano meistriškumą kiekvienoje šių siddhų (okultinių galių). Nestebina tai, kad jis pagarbiai sudievinamas kaip Mahasiddha (Maha- didysis).

Hanumanas ir Motinos Pieno Potencija

Po Ravanos sunaikinimo, Rama paklausė Hanumano, kokio jis norėtų atsidėkojimo už jo pasitarnavimą. Jis atsakė, „Mano viešpatie, leisk man praleisti savo likusias dienas tarnaujant tau“. Rama džiaugsmingai priėmė jo pageidavimą. Taigi, Hanumanas taip pat įlipo į vežimą, kuris turėjo nuvežti Ramą ir jo palydą atgal į gimtąją Ajodją (Ayodhya).

Tačiau pakeliui Hanumanas sugalvojo aplankyti savo motiną Andžaną, kuri gyveno netoliese esančiame kalne. Rama ir kiti svitos nariai taip pat norėjo susitikti su Hanumano motina, todėl visas vežimas pasuko link jos gyvenamosios vietos.

Pasiekęs šią vietą, Hanumanas priėjo prie motinos, kurios laimė buvo be ribų. Ji apkabino savo džiaugsmų maišelį. Visi kiti ten buvę taip pat nusilenkė Hanumano motinai. Garbingasis sūnus papasakojo visą įvykių seką baigdamas Ravanos mirtimi mūšio lauke. Nelauktai, jo žodžiai ne pamalonino jo motiną, vietoj to ji ėmė graužtis ir kreipėsi į Hanumaną taip: „Tuščiai aš tave pagimdžiau ir nenaudingas buvo tavęs maitinimas savo pienu.“ Išgirdę šiuos žodžius visi supanikavo ir neištarė nė žodžio. Hanumanas taip pat spoksojo į ją nebyliame nesupratime.

Po nedidelės pauzės ji tęsė savo tiradą: „Gėda tavo stiprybei ir veliūrui. Argi tu neturėjai pakankamai jėgos išrauti su šaknimis Ravanos miestą, Lankos sostinę, pats? Argi tu negalėjai sunaikinti dešimtgalvį monstrą ir jo armiją pats? Jei tu nebuvai pakankamai stiprus tai padaryti, būtų buvę geriau, jei būtum žuvęs kovodamas su juo. Aš gailiuosi to fakto, kad nors tu buvai gyvas, Dievas Rama turėjo pastatyti pavojingą tiltą iš akmenų per šėlstantį vandenyną, kad pasiekti Lanką, ir turėjo kovoti su gausiomis demonų armijomis ir taip turėjo iškentėti didelius išbandymus tam, kad atgauti numylėtąją Sitą. Iš tiesų, maitinimas, kurį tau davė mano krūtys, pasirodė bevaisis. Eik ir daugiau niekada nerodyk man savo veido!“ Ji žinoma turėjo omeny pavyzdį, kai Hanumanas buvo išsiųstas ieškoti Sitos Lankos mieste. Tik tada, kai jis patvirtino Sitos įkalinimą pas Ravaną, buvo galima pradėti formalią kovą jai išlaisvinti. Hanumanas ne tik atnešė žinias apie jos apgailėtiną padėtį nelaisvėje, bet taip pat savo trumpo vizito metu sugebėjo sudeginti visą miestą ir taip davė Ravanai užuominą apie ateinantį metą. Andžanos susierzinimas kilo dėl fakto, kad nors Hanumanas šio vizito buvo visiškai sugebantis grąžinti Sitą pats, jis to nepadarė ir šiai misijai įvykdyti vėliau reikėjo įdėti daug daugiau pastangų.

Taigi, ji drebėjo iš pykčio. Sunertom rankom jis kreipėsi į ją: „O Didžioji Motina, aš jokiu būdu nesukompromitavau šventos tavo pieno vertės. Aš tik paprastas tarnas. Man buvo duotos instrukcijos šio vizito metu tik surasti Sitą, o ne nužudyti Ravaną. Jei tai būčiau padaręs savo nutarimu, tai būtų užtrukę ilgiau nei turėjau užtrukti. Todėl aš veikiau skrupulingai ir laikiausi savo žodžio.“ Iš tiesų, Hanumanas paklausė Sitos, kai sutiko ją Ravanos nelaisvėje, ar ji norėtų būti jo išgelbėta tuo metu. Ji davė neigiamą atsakymą pabrėždama, kad tai jos vyro pareiga išlaisvinti ją iš Ravanos nelaisvės ir Rama turėtų ateiti jos pasiimti pats.

Visas susirinkimas patvirtino Hanumano versiją ir labai suminkštino jo sielvartaujančią motiną. Ji švelniai prakalbo: „Brangus sūnau, aš niekada viso to nežinojau, bet dabar, kai žinau, man suteikia begalinį džiaugsmą tai, kad mano pienas iš tiesų išaugino gausų vaisių.“

Nuolatinis Andžanos savo pieno garbinimas nelabai džiugino Lakšmaną, kuris manė, jog tai perdėjimas. Tai pajutusi ji kreipėsi į jį: „Lakšmanai, tu stebiesi, kodėl akivaizdžiai silpna moteris-beždžionė įkyriai kartoja apie savo pieno veiksmingumą ir potenciją? Mano pienas iš tiesų nėra paprastas.“ Taip pasakiusi ji suspaudė savo krūtį ir srūvantis pieno dušas šovė į šalia esantį kalną, kuris griausmingai suskilo per pusę. Kreipdamasi į Lakšmaną vėl ji detalizavo: „Hanumanas užaugo maitinamas šiuo pienu, kaip tai kada nors gali tapti švaistymu?“ (Ši istorija buvo papasakota kasmetiniame dvasinio žurnalo „Kalvan“ leidime Gita Press Gorakhpure (1975 m., 327psl.))

Kodėl Hanumano Stabai yra Raudonos Spalvos

          Sėkmingai pasiekęs Ajodją, Rama tuoj pat apsistojo laimingam karaliavimo gyvenimui ir santuokai. Hanumanas ir toliau buvo nuolatinis atsidavęs draugas su neribojamu priėjimu prie Ramos.

        Gyvenimas toliau tęsėsi. Kaip didžiausias bhakta, Hanumanas sukūrė daug žavingų epizodų ir paskleidė daug šviesos ant savo unikalios asmenybės.

        Kiekvieną rytą Hanumanas stebėjo kaip Sita užsideda raudoną žymę sau ant kaktos ir barstė sklastymą su cinoberio milteliais, vykdydama ritualą, kuris yra išskirtinė ištekėjusių Indijos moterų prerogatyva. Būdamas natūraliai smalsaus proto, jis paklausė šio kasdieninio ritualo priežasties. „Mano vyro gerovei“- atsakė ji. Hanumanas, visuomet pasirinktam valdovui kuklus gero linkėtojas nusistebėjo: „Jei tokia dvasinga moteris, kaip Sita, turi naudoti cinoberį tokiu būdu Viešpaties Ramos gerbūviui, Aš, paprasta beždžionė turiu padaryti daugiau.“ Taip galvodamas jis pasiėmė dubenėlį šių miltelių ir apibarstė jais visą savo kūną. Nereikia nė sakyti, kad ir Rama, ir Sita buvo sujaudinti Hanumano širdies tyrumo. Nuo tada Hanumano stabai yra nuspalvinti gausia cinoberio raudonio spalva.

Kodėl Hanumans Rodomas Plėšiantis Savo Krūtinę

Kartą Sita davė Hanumanui perlų vėrinį. Po kurio laiko, miesto gyventojai stebėjo jį laužant vėrinį ir įdėmiai stebint kiekvieną perlą. Suintriguoti jie paklausė to priežasties. „Aš ieškau Ramos ir Sitos“- atsakė jis. Juokdamiesi iš jo akivaizdaus naivumo žiūrovai parodė jam, kad karališkoji pora šiuo momentu sėdi imperatoriškame soste. „Tačiau Rama ir Sita yra visur, įskaitant ir mano širdį“- garsiai nusistebėjo tikrasis bhakta. Nesuprasdami tikrojo jo atsidavimo gilumo, jie toliau jį erzino: „Taigi, Rama ir Sita gyvena tavo širdyje, ar gali mums juos parodyti?“ Nelaukdamas Hanumanas atsistojo ir su savo aštriais nagais atvėrė savo širdį. Abstulbinta auditorija buvo priblokšta radusi ten, jo plakančioje širdyje, relikvijuotą Ramos ir Sitos paveikslą. Daugiau nė vienas niekada nesijuokė iš Hanumano atsidavimo.

Penkiagalvis (Panchamukhi) Hanumanas- Intriguojantis paveikslas

Vaišnavai tiki, kad vėjo dievas Vaju gyveno tris inkarnacijas tam, kad padėti Dievui Višnu. Kaip Hanumanas jis padėjo Ramai; kaip Bhima jis padėjo Krišnai; kaip Madhavačarja (1197-76), jis įkūrė Vaišnavų sektą.

        Labai įdomu pažymėti, kad jaunystėje Madhavačarja pasižymėjo fiziniuose pratimuose ir lauko žaidimuose, ir, sakoma, turėjo nuostabų kūno sudėjimą. Tikrai, fizinis meistriškumas yra neatsiejamas Hanumano kulto aspektas, ir jis yra globojanti imtininkus ir kultūristus dievybė. Dažniausiai į jį kreipiamasi kaip į ‚Vadžra- anga- Bali‘ (Vajra-anga-Bali), kas reiškia Galingasis (bali) kūnu (anga) kietu kaip griaustinio diržas (vajra).

Vaišnavai išplėtojo sinkretinę Hanumano formą su penkiomis galvomis ir dešimčia rankų, sujungdami į kompozicinį paveikslą penkias svarbias Vaišnavams dievybes:

Centre beždžionės veidas (Hanumanas).

Liūto veidas, simbolizuojančioa Narasimha, žiūrintis į pietus.

Erelio galva, simbolizuojanti Garudą, žiūrintį į vakarus.

Šerno Varahos galva (šiaurė).

Arklio veidas Hajagrivai (žiūrintis į dangų).

Kiekviena galva žymi tam tikrą bruožą. Hanumanas- drąsą ir stiprybę, Narasimha- bebaimystę, Garuda- magiškus įgūdžius ir sugebėjimą išgydyti gyvatės įkandimus, Varaha- sveikatą ir egzorcizmą, Hajagriva- pergalę prieš priešus.

Dvasinė Hanumano Svarba

Visų mistinių siekių tikslas yra individualios dvasios susijungimas su visatos dvasia. Adjatma (‚dvasinė‘) Ramajanoje, Sanskritiniame tekste datuojamame nuo keturiolikto ar penkiolikto amžiaus, Sita simbolizuoja individualumą (dživa-atma), kuris atskirtas nuo visatos (param-atma), kurią simbolizuoja Rama. Gražioje interpretacijoje, Hanumanas čia, sakoma, įkūnija bhakti, kuri anihiliuoja ‚ahankara‘ arba ego (Ravana), ir iš naujo sujungia porą.

Aktualus Hanumano Svarbumas

Induistų simbolizme, beždžionė žymi žmogaus protą, kuris yra visuomet nenuilstantis ir neramus. Šis beždžionės protas, taip jau atsitiko, yra vienintelis dalykas, kurį žmogus gali absoliučiai kontroliuoti. Mes negalime kontroliuoti pasaulio aplink mus, bet mes galime kontroliuoti ir  sutramdyti savo protą aistringa disciplina. Mes negalime pasirinkti savo gyvenimo, tačiau galime pasirinkti, kaip į jį reaguoti. Hanumanas, kada buvo vaikas, susiviliojo saule ir nuskubėjo link jos galvodamas, kad tai prinokęs vaisius. Tačiau jo kelyje jį išblaškė planeta Rahu ir pakeitė jo kelią. Taigi, Hanumanas yra temperamentingas žmogaus intelektas, kuris yra netylus ir jaudrus. Tik nukreipus jį į tyrosios bhakti (atsidavimo) kelią, jis gali sužinoti apie savo gilią ir tylią esmę.

Pagal Induistų požiūrį, objektyvaus pasaulio „ten“ nėra. Visas manifestuotas pasaulis yra mūsų sukurtas subjektyvus fenomenas. Mes-  kaip žmonės- turime unikalų sugebėjimą sąlygoti savo protus. Kitais žodžiais tariant, mes turime galią pakeisti požiūrį į savo gyvenimą. Ir keisdami savo požiūrį į gyvenimą, mes turime galią keisti pasaulį. Kada Hanumanas įeina į Ramos gyvenimą, jis pakeičia Ramos pasaulį. Jis transformuoja krizę (Sitos praradimą) į galimybę (išlaisvinti pasaulį nuo Ravanos). Jis transformuojasi iš aukos į herojų.

    Taigi, Hanumanas nėra paprasta beždžionė. Pradėjus ieškoti Sitos, beždžionės susidūrė su plačiu vandenynu esančiu tarp jų ir Lankos. Jos galvojo, kaip persikelti per šią galingą kliūtį. Kažkas pasiūlė Hanumanui peršokti per jūrą. Bet Hanumanas suabejojo. „Aš negaliu to padaryti“- pasakė jis. Tuo momentu vienas iš jo draugų priminė Hanumanui apie nuostabią galią glūdinčią jame. Hanumanas tuoj pat atgavo atmintį apie savo dievišką jėgą ir laimingai peršoko per vandenyną. Taigi, mūsų protui taip pat reikia priminti ji dievišką potencialą ir faktą, kad jis gali pasiekti fenomenalių jam duotų aukštumų, jei jis patikės savo sugebėjimu įveikti abejonių keliančią užduotį. Hanumanas tikrai yra tobulo proto simbolis ir įkūnija aukščiausią potencialą, kokį tik galima pasiekti.

Vertė Laura Čelo

Lakšmi, Turto Deivė

Lakšmi, Turto Deivė

Pagal Stephen Knapp

            Deivė Lakšmi yra Dievo Višnaus žmona ir šakti. Lakšmi, arba Šri, ypač kada ji žinoma kaip grožio deivė (nors kartais laikoma skirtingomis esybėmis), yra sėkmės, turto, jėgos ir meilumo Deivė. Turto ne tik pinigine prasme, bet taip pat ir aukštesnėmis vertybėmis ir gyvenimo savybėmis. Proto galia ir intelektas taip pat reikalingi, jei asmuo nori būti tikrai turtingas, kas įtraukia ir dvasinius turtus. Tai yra prielaidos dvasinių žinių siekimui. Todėl Lakšmi yra garbinama antroje trijų dienų Navaratri šventės dalyje prieš pagerbiant Sarasvati, ką paaiškinsime vėliau.

            Kaip Dievo Višnaus žmona, ji atsiranda kada ir Jis visuose jo pasirodymuose, tokiuose kaip Vamana, Parašurama, Rama ar Krišna. Kiekviename jų ji atatinkamai pasirodė kaip Padma arba Kamala, Dharani, Sita ir Rukmini. Jie yra neišskiriami.

            Lakšmi matoma, kaip išskirtinio grožio, stovinti ant lotoso, keturiomis rankomis, dvejose iš kurių ji laiko lotoso žiedus, o žemesne dešiniąja laimina sėkme ir žemesne kairiąja laiko statmeną mudrą, arba palaiminimo pozą. Lotosai, kuriuos ji laiko savo rankose simbolizuoja, kad Savęs suvokimas yra aukščiausias gyvenimo tikslas. Taip pat jie rodo įvairius pasaulius ir gyvąsias būtybes skirtingose vystymosi arba evoliucijos stadijose. Kartais vienoje rankoje ji gali laikyti pasodintą kokosą, kuris yra kita Lakšmi apraiška. Vis dėlto, kada ji yra Dievo Višnaus kompanijoje, ji gali būti matoma dvejomis arba keturiomis rankomis. Jos keturios rankos simbolizuoja keturis pagrindinius žmogiškosios egzistencijos palaiminimus, o tai būtų dharma (teisingumo ir pareigos poelgiai), artha (turtas), kama (jausminiai malonumai) ir mokša (galutinis išsilaisvinimas). Ji visuomet nešioja lotosų girliandą ir dažnai matoma su drambliais šalia jos, siūlančiais tokius daiktus kaip girliandas arba pilančius ant jos vandenį, kurie savo laiku gali būti parodyti, kaip dangiškosios mergelės. Jos kompleksija dažnai yra tamsi, balta, rožinė arba auksinė geltona. Kada jos kompleksija yra tamsi, ji rodo savo ryšį su Dievu Višnu. Kada ji matoma kaip auksinė geltona, ji save rodo kaip visos sėkmės ir turto šaltinis. Kada ji balta, ji matoma aukščiausiame gamtos režime, iš kurio ištryško visata. Kada matoma rožinė, ji rodo savo gailestingumo ir užuojautos visiems padarams nuotaiką, nes ji taip pat visų būtybių motina.

            Kartais galite ją matyti savo pačios šventykloje, ne Višnaus kompanijoje. Tokiu atveju ji sėdi ant lotoso sosto keturiomis rankomis laikanti padmą (lotosą), šankhą (kriauklės lukštą), amritakalašą (nektaro puodynę) i bilvos vaisių. Nektaro puodynė rodo nemirtingumo palaimą. Vaisius, kurį ji laiko, simbolizuoja mūsų darbų ir veiksmų vaisius, kurie ateina po jos palaiminimo. Kai šis vaisius yra kokosas, tai rodo, kad ji yra trijų kūrybos lygių šaltinis- brutto, subtilaus ir nepastebimo. Jei tai granatas, tai reiškia, kad visas pasaulis yra jos įtakoje, nors ji anapus jo. Jei tai bilvos vaisius, kuris sveikas, bet ne visiškai apetitiškas, tai reiškia mokša palaiminimą, išsilaisvinimą.

            Kada ji vaizduojama aštuoniomis rankomis, ji taip pat laiko lanką, strėlę, macą (vėzdą) ir diską. Tačiau, tai iš tiesų yra Durgos kaip Mahalakšmi aspektas.

      Nėra labai daug šventyklų, kurios išskirtinai skirtos Deivei Lakšmi. Jai dažniausiai vieta skiriama šalia Dievo Višnaus, arba maža šventyklėlė vienoje iš šventyklų. Tačiau, keliose retose šventyklose, dedikuotose tiktai Lakšmi, galite ją pamatyti centriniame soste ir jos aštuonių rankų, po keturias kiekvienoje pusėje, aspektą arba ekspansiją. Šie aspektai turi skirtingas rankų laikymo kombinacijas, laikančias įvairius daiktus, simbolizuojančius skirtingas galias. Populiariausias iš jų yra Gadžalakšmi (GajaLaksmi), vaizduojama keturiomis rankomis ant aštuonlapio lotoso. Šis jos aspektas yra dažniausiai matomas ir virš namų bei šventyklų durų. Kada ji matoma su dviem rankomis, ji žinomas kaip Samanjalakšmi (SamanyaLaksmi) ir Indralakšmi (IndraLaksmi).

Kiti Lakšmi vardai apima Hira (brangakmenis), Indira (galingoji), Džaladhi-dža (Jaladhi-ja) )(gimusi vandenyne) ir Lokamata (pasaulio motina). Tačiau, ji taip pat vadinama Čančala (Chanchala), kas reiškia nepastovi ir neužsibūnanti vienoje vietoje per ilgai. Tai rodo, kad sėkmė ir turtas dažnai nebūna su kažkuo labai ilgai. Tik rodant didžiausią pagarbą Lakšmei, ji pasilieka asmens namuose. Tai apima ne tik jos garbinimą, bet taip pat rūpinimąsi tuo, kad ji lengvai neišeitų leidžiant pinigus nereikalingiems daiktams ar objektams.

Kai kuriose jos aprašymuose, ji vaizduojama jojanti ant pelėdos, kas Sanskrite yra uluka, kitas Indros, dangaus karaliaus, vardas. Taip ji joja ant dievų karaliaus, materialaus turto savininko ir galios, kurios šiame pasaulyje norėtų kiekvienas gyvasis,  kas vis dar nėra dvasinis pasaulis, savininko.

Pirmoje savo inkarnacijoje Lakšmi buvo išminčiaus Bhrigu ir jo žmonos Khjati (Khyati) dukra. Ji vėliau gimė iš pieno vandenyno, kai jis buvo plakamas bendromis Devų (pusdievių) ir Asurų (demonų) pastangomis. Tai galima perskaityti Bhagavata Purana aštuntame posme, Šeštame, Septintame ir Aštuntame skyriuje. Sutrumpinant, demonai ir pusdieviai tarpusavy kovojo. Dėl to, kad pusdieviai įžeidė ir buvo išminčiaus Durvasa Muni  prakeikti, jie pralaimėjo demonams ir prarado savo dangiškąją karalystę. Taigi, pusdieviai kreipėsi į Dievą Brahmą, kad paaiškinti situaciją. Jie visi pasisuko ir nuėjo melstis Dievui Višnu, kuris jų pamalonintas, patarė jiems, ką turėtų padaryti. Laikydamiesi šių instrukcijų, pusdieviai su demonais sudarė taikos sutartį, kad galėtų dirbti drauge ir suplakti pieno vandenyną, iš kurio susidarytų nemirtingumo nektaras, kurio jie visi, žinoma, norėjo. Daug kitų dalykų atsirado iš šio plakimo, įskaitant ir galingus nuodus, kurios prarijo Dievas Šiva. Tarp visų šių dalykų buvo ir Lakšmi, sėkmės deivė. Ji buvo pagarbinta didžiųjų išminčių ir pusdievių, tačiau nerado nė vieno, kas galėtų būti jos vyru, taigi, ji išsirinko Dievą Višnų, kuris jai davė nuolatinę buvimo vietą.

ĮVAIRIŲ DEIVĖS LAKŠMI FORMŲ GARBINIMO NAUDA

Šiame pasaulyje, svarbiausias ir reikalingiausias vyrui, moteriai ar vaikui palaiminimas yra Maha Lakšmi katakšam, arba Šri Maha Lakšmi, mūsų numylėtosios Dieviškosios Motinos, labiausiai mylinti malonė. Šri Vara Lakšmi garbinimas Vara Lakšmi Vratam dieną (Liepos 31)  dovanoja gerą sveikatą, žinias, gerą atsirinkimą, šeimos gerovę, garbingas pozicijas, šlovę, prestižą ir turtą. Vara Lakšmi Vratam papildymui, nuo Rugpjūčio šeštos dienos keturi antradieniai yra žinomi kaip Šravana Manglavaras ir yra labai galingos dienos Gauri Devi, Dieviškosios Motinos ir Dievo Šivos žmonos, garbinimui. Šioje Šravana Masa, keturi Penktadieniai yra svarbiausi Šri Maha Lakšmi garbinimui. Deivė Šri Maha Lakšmi yra Aišvarja Pradajaini (Aishwarya Pradayini), visokio tikrojo turto, finansinio, dvasinio ar emocinio, dovanotoja.

Tie, kurie siekia gausaus žemės ūkio augalų derliaus, turėtų garbinti Šri Dhanja Lakšmi (Sri Dhanya Lakshmi). Tuo pačiu būdu, asmuo turėtų garbinti Šri Dhairja Lakšmi (Sri Dhairya Lakshmi) tam, kad įgyti drąsos ir meistriškos iškalbos; Šri Gadža Lakšmi (Sri Gaja Lakshmi) tam, kad įgyti buvimo mėgstamu visų žmonių, gerbiamo visuomenės ir šlovės savybes; Šri Santana Lakšmi (Sri Santana Lakshmi) tam, kad užtikrinti vaikų pozityvų augimą ir gerovę; Šri Vidžaja Lakšmi (Sri Vijaya Lakshmi) tam, kad įgyti pergalę visose užmačiose; Šri Vidja Lakšmi (Sri Vidya Lakshmi) tam, kad įgyti sėkmę studijuojant ar mokantis ir Šri Maha Lakšmi tam, kad įgyti visų tipų turtą, gerą sveikatą, švytėjimą ir visų aštuonių Lakšmių malonę.

  Šri Lalitambika Šakti Pitham (Sri Lalitambika Pitham) yra galingiausias ir palankiausias Deivės Šri Lalitambikos dvaras. Šis Pitham yra unikaliai galinga šventykla, kuri buvo pastatyta Penusila Kšetroje. Šri Lalitambika yra trijų pagrindinių Dieviškosios Motinos, energijų, žinomų kaip Šri Maha Lakšmi, Šri Maha Sarasvati ir Šri Maha Šakti, įkūnijimas. Švenčiausio Šravanos mėnesio metu Trišakti Pithame bus atliekama daugybė galingų garbinimo ceremonijų. Šios unikalios ceremonijos pritrauks Motinos Lakšmi galingą dievišką švytėjimą, atnešantį į Motiną Žemę jos gausius palaiminimus visų būtybių naudai. Kiekviena iš aštuonių Lakšmi formų bus garbinama su išmylėtom detalėm, kad jos palaiminimai piltųsi kaip skubanti tyros, nektariškos upės tėkmė.

            Yra daug žodžio „Šri“ reikšmių, tarp kurių vienas yra tiesiog „Lakšmi“. Tam, kad pamaloninti Motiną Lakšmi ir gauti iš jos palaiminimus, šie keturi Penktadieniai Šravanos metu yra patys palankiausi. Tie, kurie su didžiausiu atsidavimu ir pasišventimu garbina Šri Maha Lakšmi šių keturių dienų metu, tikrai gaus jos pačią gailestingiausią malonę. Nors mes paprastai kreipiamės į „Ašta Lakšmes“, arba jos aštuonių rankų pagrindines formas, iš tiesų savo vaikus palaiminti Motina Lakšmi ateina daugybe formų. Vienos svarbiausių iš jų yra:

Šri Maha Lakšmi Devi:

            Tie, kurie gyvena gyvenimą neteisingu būdu ir neseka deramų taisyklių ir potvarkių, gali atgauti savo didybę ir spindesį garbindami Šri Lakšmi Devi per Šravana Masą.

Šri Gadža Lakšmi Devi:

Šri Gadža Lakšmi sėdi ant karališko, didingo balto dramblio. Kai ją garbiname, ji apdovanoja mus neįtikėtina dramblio jėga, kuri simbolizuoja teisingą stiprybę ir galią. Jūs taip pat būsite pamaloninti Lakšmi kala, nuostabiu Lakšmi spinduliavimu.

Šri Mokša Lakšmi Devi:

            Mokša Lakšmi garbinimas panaikina visus prisirišimus ir garbintojui padovanoja mokšą, arba išsilaisvinimą. Išminčiai, tokie kaip Suka ir kiti, taip pat garbino Šri Mokša Lakšmi Devi.

Šri Džaja Lakšmi Devi:

Sėkmė atneša proto ramybę. Šri Džaja Lakšmi Devi savo garbintojams duoda sėkmę visose užmačiose ir malonę su karja sidhi (karya siddhi), bet kokios užduoties sėkmingą baigimą.

Šri Radžja Lakšmi Devi:

Nuostabiausias Šri Radžja Lakšmi palaiminimas, kurį ji dovanoja savo garbintojams,  yra adhikaram, teisės valdyti galią. Šri Radžja Devi garbinimas suteikia vietą, galią, pasididžiavimą ir aukštą bei kilmingą visuomenės gyvenimą. Šis garbinimas taip pat apdovanoja sėkme visoms užmačioms.

Šri Gruha Lakšmi Devi:

            Kai asmuo apsiveda pagal dharmą ir liudijant Dievui, tuomet Šri Gruha Lakšmi Devi įsitaiso jo žmonoje. Taip palaiminta žmona pripildo savo namus meile, geru elgesiu, laiminga energija, kas amžiams palaimina jos šeimą. Tačiau namuose, kuriuose Gruha Lakšmi negyvena, asmuo ras rūpesčius, vienatvę, silpnumą, smurtą, pyktį, nerimą ir turto praradimą. Kai šis asmuo garbina aštuonių rankų Šri Maha Lakšmi Devi formą Šravana Masa metu, tuomet Šri Gruha Lakšmi Devi pripildo jo namus dievišku savo meilės spinduliavimu ir garantuoja asmeniui ramybę ir laimę.

Šri Vira Lakšmi Devi:

            Jei kokie nors priešai jums teikia nepakeliamą agoniją, Šri Vira Lakšmi Devi garbinimas juos susilpnins ir pavers nesėkmingais. Šri Vira Lakšmi Devi yra ne kas kita, o Vaišno Devi, vadovaujanti dievybė Vaišno Devi Šventykloje Džamu (Jammu), nuostabiame šiauriausiame Indijos mieste. Šios Motinos Lakšmi formos garbinimas garantuos staigią fizinę stiprybę ir protinę drąsą.

Šri Lakšmi Devi:

            Kai Šri Adi Šankaračarja garbino Šri Lakšmi Devi su Kanaka Dhara Stotram, lietaus malonės himną, Šri Lakšmi Devi palaimino jį aukso lietumi. Taigi, Šri Lakšmi Devi garbinimas palaimins jus norų išsipildymo lietumi.

Šri Santana Lakšmi Devi:

            Kai jūs garbinate Šri Santana Lakšmi Devi, ji apsaugo jūsų vaikų gerovę. Ji švelniai rūpinsis jūsų vaikais ir palaimins juos augimu ir sėkme.

Šri Dhanja Lakšmi Devi:

Šri Dhanja Lakšmi Devi gyvena savo malone grūduose, vaisiuose ir visose daržovėse. Kada garbinate šią Motinos formą tam, kad panaikintų alkį ir palaimintų maisto gausa jūsų namuose, Deivė palaimins jus savo gausia malone.

Šri Saundarja Lakšmi Devi:

            Šri Saundarja Lakšmi Devi gyvena visuose dekoratyviuose jūsų namų ornamentuose ir palaimina fizinį kūną grožiu, švytėjimu ir dievišku spinduliavimu. Kada garbinate šią Deivę, ji panaikins visas nepalankias jėgas, kurios jus iššaukia ir padarys jūsų veidą švytintį Lakšmi kala, laimingumo švytėjimu.

Šri Bhagja Lakšmi Devi:

            Šešias dienas po kūdikio gimimo Šri Bhagja Lakšmi Devi paima kūdikį ant savo kelių ir ant jo švelnios kaktos užrašo bhagja rekha, arba „geros sėkmės liniją“. Šri Bhagja Lakšmi Devi gali visiškai pakeisti kūdikio likimą nei nulėmė Vidhi, Kūrėjas, perrašydama ją savo bhagja rekha. Deivės garbinimas užtikrins, kad adrištam, nematoma sėkmės energija, jį visuomet sektų.

Šri Suddha Lakšmi Devi:

Šri Suddha Lakšmi Devi  panaikina visas kliūtis tam, kad pasiekti turtą, kuris teisėtai priklauso jums. Ji apipila visokia gausa ir malonė ir palaimina tyrumu. Jūs galite garbinti Deivę ir gauti jos gausią malonę.

Šri Adi Lakšmi Devi:

            Šri Adi Lakšmi Devi yra amžina visos visatos palaikytoja, pati Adi Para Šakti. Ši Para Devata, aukščiausioji Deivė, yra amžinai esanti ir yra virš kūrimo ir išformavimo. Kada jūs turite šios Deivės malonę, jūs esate palaiminti patirti laimingus įvykius, o vargas prie jūsų niekada neprisiartins. Jei šios Šri Lakšmi Devi negarbinsite palankiais Šravana penktadieniais, tuomet prarasite didelę galimybę gauti Šri Lakšmi Devi malonę.

Šri Šanti Lakšmi Devi:

            Žmonės eina dviem kojom- šanti, ramybės, ir ašanti, neramybės. Tie, kurie garbina Šri Lakšmi Devi Šravanos metu, iš Šri Šanti Lakšmi Devi gaus visišką ramybę. Ji panaikina bet kokį pažeidžiamumą arba silpnybę, prastą sveikatą, vidinę sumaištį, ir tuoj pat apipila savo garbintoją savo krupa, savo dievišku gailestingumu.

Šri Vara Lakšmi Devi:

            Varam, arba palaiminimas, yra dieviškoji dovana, kuri įgyjama nesuvokiamu ir visiškai stebinančiu būdu tuo metu, kai jūs galvojate, kad jis niekada nebus įgytas. Šri Vara Lakšmi Devi yra Deivė, kuri suteikia jums tokį palaiminimą, apie kurį niekada nepagalvojote arba neįsivaizdavote. Kada garbinate Šri Vara Lakšmi Devi keturis Šravanos mėnesio penktadienius, tuomet ji palaimins jus visais jūsų trokštamais palaiminimais. Šri Vara Lakšmi Devi garbinimas įgalins jus pasiekti sašvata vidja, amžinas žinias. Su šios Deivės malone net visiškas beraštis gali būti transformuotas į pandit, išmintingą amžinų žinių asmenį.

Paimta iš http://www.stephen-knapp.com/

Vertė Laura Čelo